Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Žmonijos istorijos pasakotojas

 
2015 09 29 11:00
S. Salgado.  Filmo „Žemės druska“ kūrėjų nuotrauka

Trisdešimtmetis brazilas, ekonomikos doktorantas, Prancūzijoje paėmė į rankas fotoaparatą ir hobis tapo jo gyvenimo aistra. Prasidėjo kelionės po pasaulį ir į žmonijos žaizdų gilumas. Vergiškas darbas aukso kasykloje Brazilijoje, badas Sahelyje, genocidas Ruandoje, etniniai konfliktai buvusioje Jugoslavijoje. 

Sebastiao Salgado yra laimėjęs visus svarbiausius fotografijos apdovanojimus, jo darbai susilaukė ir kritikų pripažinimo, ir komercinės sėkmės. Praėjusiais metais apie 71-erių fotografą, užfiksavusį daugybę svabių XX a. antros pusės konfliktų ir kančios istorijos momentų, priminė (o kai kuriems ir pranešė) Wimo Wenderso juosta „Žemės druska“. Nominuotą „Oskarui“ dokumentikos kategorijoje filmą turėjo bei vis dar turi progos pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.

Skausmingiausių žmonijos istorijos patirčių liudytojas šiuo metu mąsto ir fotografuoja ne žmones, o gamtą. Jam rūpi „kitos rūšys“ ir mūsų santykis su aplinka, jos apsauga. Tačiau pokalbio su Larry‘iu Rotheriu, publikuoto „The New York Times“, ištraukoje – paties autoriaus mintys apie nuveiktus darbus, fotografiją bei meno prasmę.

– W. Wendersas filme labai įdomiai pastebėjo, kad ekonomisto išsilavinimas jums padėjo pasiruošti tokiai fotografijai, kokia užsiimate. Tai tiesa? Ar tikrai padėjo ir jei taip, kokiu būdu?

– Taip, pagelbėjo. Iš tiesų fotografas yra savo paveldo vaisius. Vizualusis sukauptas kalnuose, kur užaugau, o intelektinis iš ekonomikos. Studijavau ne verslo administravimą, ne mikroekonomiką. Mokiausi makroekonomikos: viešųjų finansų, politinės ekonomijos, skaičiau Marxą ir Keynesą. Iš tikrųjų tokia ekonomika yra tam tikra skaitinė sociologija ir būtent šis pasiruošimas mane lavino. Reikėjo studijuoti, skaityti daug filosofinių, politikos mokslų veikalų, daugybę dalykų, kurie suteikė tvirtą pagrindą, tai buvo kažkas nepaprasto. Taigi tapęs fotografu turėjau visą eilę instrumentų analizei bei sintezei, neabejotinai visa tai man pasitarnavo.

Dar paminėčiau savo šaknis Brazilijoje, besivystančioje šalyje. Tad į fotografiją atėjau būtent tuo pramušta galva. Ir dar vienas dalykas: aš esu imigrantas, taigi kūriau savąją istoriją. Visa tai sudaro mano darbus. Jie yra mano išsilavinimo, kultūrinio, ideologinio ir etinio paveldo rezultatai.

Serra Pelada aukso kasykla.

– Jūs visuomet pristomas kaip „socialinis fotografas“. Pritariate tokiam vertinimui?

– Jis varžantis. Klausykit, aš nesu socialinis fotografas. Nesu ekonominis fotografas. Nesu fotožurnalistas. Fotografija yra kur kas daugiau. Fotografija – mano gyvenimas. Tai mano gyvenimo būdas, mano kalba. Fotografavau dalykus, kuriuos troškau pamatyti ir susisteminti. Jaučiau kažkokį pasibjaurėjimą, taip pat neįveikiamą trauką parodyti, kad kiti taip pat orūs, kad orumas nėra išskirtinė turtingųjų Šiaurės pusrutulio valstybių savybė, bet egzistuoja visoje Žemėje. Štai kas man buvo fotografija: mano kalba, mano gyvenimas ir mano būdas daryti dalykus.

Esu fotografas be būdvardžių ir tai didelė privilegija, mat fotografija kaip vaizdų fiksavimo instrumentas šiandien yra neatpažįstamai pasikeitęs. Dauguma nuotraukų šiandien padaromos telefonais, žmonės jas visiškai modifikuoja savo kompiuteriuose. Taigi fotografija tapo kažkuo kitu. Galbūt po dviejų ar trijų dešimtmečių jos iš viso nebeliks. Tai ne kritika, nejaučiu kartėlio, tiesiog evoliucija, kelias kuriuo fotografija juda. Atsirado naujų galimybių ir mūsų visuomenė pasirinko jas.

Pasakysiu jums vieną dalyką: man teko nepaprasta privilegija 40 ar 50 gyvenimo metų keliauti kur tik norėjau ir dalyvauti istorijoje Tai vienas mane labiausiai nustebinusių dalykų filme: pamačiau įrodymą, kad buvau privilegijuotas dalyvauti svarbiausiuose savo laikmečio istorijos įvykiuose.

Badas Sahelyje.

– Ar turėtume žvelgti į jūsų „Genesis“ projektą, kurio dėmesio centre – gamta, aplinka, kaip į ankstesnių darbų tąsą? O gal tai atotrūkis?

– Ne, jokiu būdu. Visada dirbau su pasakojimais. Tuo metu norėjau papasakoti būtent tokį. Žinote, atradau fotografiją jau būdamas Paryžiuje, ruošdamasis ekonomikos doktorantūrai. Pirmuosius savo vaizdus būdamas vaikas mačiau tėvo fermoje ir jie išliko mano galvoje. Nusivežiau Wimą ten pafilmuoti ir filme yra scena, kur aš sėdžiu it fotografijoje, tik po to pradedu judėti.

Būtent ten mane mažą vesdavosi tėvas. Ferma buvo didžiulė ir užtrukdavo keturias ar penkias valandas pėsčiomis tą vietą pasiekti, kadangi mano tėvas nemėgo joti arkliu. Atėję sėdėdavome, daugiausia spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje, kuomet prasideda lietaus sezonas: atplaukdavo sunkūs debesys, o šviesa būdavo neįtikėtina. Kalnų tolumoje šviesa būdavo tokia įvairiapusė, it iš filmo.

Tai suteikdavo malonumo potyrį, buvo pats gražiausias ir giliausias gyvenime matytas dalykas. Iš tiesų fotografu tapau tik vėliau, bet tie vaizddai jau buvo manyje, o ta šviesa! Net ir šiandien visa kyla iš ten, iš tų vietų.

Pabėgėliai iš Ruandos.

– Kritikai kartais teigia, kad jūsų nuotraukos, vaizduojančios baisumus, „per daug gražios“. Kaip į tai reaguojate?

– Tai ne mano problema. Negaliu to, ką darau, daryti kitu būdu. Sykį kalbėjausi su Gabrieliu Garcia Marquezu, tapusiu mano draugu ir padėjusiu su kai kuriais pasakojimais. Jis man pasakė: „Iš esmės rašau tuos pačius dalykus vėl ir vėl. Tai skirtingos tos pačios istorijos versijos“. Ir tai tiesa. Jis negalėjo rašyti jokiu kitu būdu. Rašydamas turi stilių, formą. Fotografai taip pat, tik mūsų kalba formali, estetinė. Ji formali pagal apibrėžimą nes dirbame su apibrėžtu matymo lauku. Negaliu to daryti ne savitu būdu. Vieniems žmonėms tai patinka, kitiems ne, yra tokių, kurie kritikuoja. Gerai. Tai nuotraukų žiūrovų problema. Galbūt jie teisūs, gal ne, bet čia jų problema, ne mano.

Buvusioje Jugoslavijoje.

– Turiu filosofinį klausimą. Ar tai, ką darote, yra žurnalistika ar menas ar abu?

– Nelaikau savęs menininku. Turiu šiek tiek kitokį meno supratimą, kaip pasakojančio didžiąją žmonijos istoriją. Anądien su žmona buvau muziejuje Barselonoje, gražioje Afrikos meno parodoje: darbo įrankiai, puodai vandeniui nešti etc. Jie nebuvo sukurti kaip meno kūriniai, o kaip kadieniai įrankiai, šiandien jie laikomi menu, nes pasakoja apie juos naudojusius žmones.

Jei kokiu nors būdu mano nuotraukos po 50 ar 60 metų būtų laikomos nuoroda į mano laikmetį, jei jos išliktų ateities kartoms, tuomet, manau, jos būtų meno kūriniai ir taptų bendru visų žmonių palikimu. Tačiau negaliu pasakyti, kad tai pasiekiau su savo fotografija, iš mano pusės būtų per daug pretenzinga. Turiu palaukti, kol istorija pasakys, ar nuotraukos yra menas. Žinau, kad ne daug žmonių gali užsiimti fotografija. Nuotraukose yra mano istorijos, etikos, estetikos, ideologijos. Ten yra viskas, mano tėvas, mano motina. Joje gausu įvairovės, ji pasakoja istorijas. Tačiau reikia šiek tiek palaukti, kad pamatytum. Jaučiuosi nejaukiai, kai matau fotografą, kuris prisistato kaip menininkas. Neturiu tokios pretenzijos.

– Po to kai prisidėjote prie filmo, svarstau, ar dar užsiimsite kinu?

– Ne, vieno karto gana. Kai ką supratau apie kino kūrėjus: jie yra iš visiškai kitokios planetos. Mes, fotografai, vadovaujamės nuojauta: kai kažkas atsitinka, mes ten esame, fotografija tampa reiškinio dalimi. Esi toje sekundės dalyje. Kai kartu yra kino žmonės, o Dieve, viskas taip lėta! Užtrunka laiko ir atima energijos, nes nuolat kartoji iš naujo. Kinas yra labai sunkus, labai reiklus. Todėl pirmenybę teikiu fotografijai.

Parengė Rosita GARŠKAITĖ

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"