Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Žmonijos kontekstai cirko arenoje

 
Kingos Michalskos nuotrauka

Prieš keletą metų Kanados vyriausybė patenkino šalies Meno tarybos prašymą padvigubinti kultūros finansavimą: vietoj iki tol skirtų beveik 170 milijonų Kanados dolerių per metus, 2016–2020-ųjų metų laikotarpiui finansavimas padidintas iki maždaug 316 milijonų.

Tiek šalies, tiek atskirų miestų Meno tarybos pinigus skiria meno objektų sukūrimui, jų sklaidai Kanadoje ir užsienyje, meno tyrimams, etc. Kai kurie Tarybų atstovai teigia, jog šiuo metu jiems patiems tenka ieškoti menininkų, kurie teiktų paraiškas ir sėkmingai išnaudotų gautą finansavimą.

Miestuose, tiesa, šio stygiaus absoliučiai nesijaučia. Minėto finansavimo dėka meno reiškiniai yra tapę neatsiejama miesto dvasios dalimi ir net tiems kanadiečiams, kuriems menas varo didį nuobodulį, neįmanoma praeiti gatve, nuolat nesusiduriant su kultūros reiškiniais. Kanadoje kone kiekviename žingsnyje galima rasti lauko parodas, gatvės cirko ar šokio spektaklius, meno galerijas, kuriose būtinai atrasi su žymiais XX amžiaus reiškiniais bei asmenybėmis susijusią parodą, pianinus, kuriais gali groti bet kuris praeivis, instaliacijas... Liepos mėnesį nuvykęs į bet kurį Rytinės pakrantės miestą, pataikysi į vieną ar kelis festivalius. Žinoma, nereikia pamiršti, kad šiais metais Kanada mini 150-ąsias valstybės metines (1867-aisiais metais įtvirtinta Kanados konstitucija), kurioms pasiruošta beveik be priekaištų: gatvėse tvyro šventinė nuotaika, persunkta stipraus pasidižiavimo Kanados istorija ir kultūra.

Greta šalies jubiliejaus Monrealio gyventojai šįmet švenčia savo miesto įkūrimo 375-ąsias metines. Vietiniai tikina, kad šiųmetinė renginių ir parodų gausa mieste susijusi būtent su šia proga, tačiau daugelis festivalių rengiami nebe pirmus metus. Vienas tokių – šiuolaikinio cirko festivalis Montréal Complètement Cirque, šįmet surengtas aštuntąjį kartą. Festivalyje pristatyti penki spektakliai iš Kanados, Prancūzijos ir Australijos; off programoje – trys spektakliai, tarp kurių ir viena naujausių Cirque du Soleil premjerų „Volta“.

Panašu, kad pagrindinis festivalio Montréal Complètement Cirque tikslas – parodyti puikia technika bei aukštu meniniu lygiu pasižyminčius spektaklius, mugės faktorių iškeliant virš konkrečių idėjų ar bendros temos, krypties poreikio. Šeimai skirtas spektaklis šapito palapinėje, N-18 spektaklis saloje esančio kazino kavinėje, spektaklis Monrealio istorijos pagrindu, satyra bažnytine tematika ir neįmanomą akrobatikos techniką demonstruojančių artistų būrys – tokia šių metų festivalio programa. Galima būtų atskirai pasakoti apie kiekvieną darbą (nes yra apie ką), bet verčiau apsistoti prie labiausiai nustebinusių kontekstų, kurie išryškėjo spektakliuose.

Su viena žymiausių pasaulyje šiuolaikinių trupių „7 fingers“ („Les 7 doigts de la main“) lietuviai galėjo susipažinti 2015-ųjų metų Naujojo cirko savaitgalyje – čia lankėsi vienas iš trupės įkūrėjų Patrick Léonard su monospektakliu „Čiuožykla“. Festivalyje Montréal Complètement Cirque pristatyta išankstinė trupės premjera „Yda ir dorybė“ (Vice & Vertu), kurios pagrindu tapo istorinis kontekstas, tiksliau – 5–6 dešimtmečių Monrealis ir jo personažai: mafija, policijos pareigūnai, įsimylėjėliai, elitinės ir eilinės prostitutės, sufražistės. „Yda ir dorybė“ – įvietintas spektaklis vienoje centrinių miesto gatvių esančiame Mokslo ir Meno centre. Trečdalį trijų valandų trukmės spektaklio publika stovi prieškambaryje, kurio kraštuose pastatyta keletas suoliukų, vieną sieną remia scena, kitą – pakyla, prie trečiosios priremta telefono būdelė. Prasidėjus spektakliui paaiškėja, kad veiksmas vyks prie visų sienų, virš publikos, žmonių minioje – niekuomet negali žinoti, kur turėsi gręžtis kitos scenos metu. Po kurio laiko publika išskiriama į dvi dalis ir vedama stebėti veiksmo bei meilės istorijų senojo Monrealio baruose (taip, perėjęs į baru paverstą patalpą, gali spektaklio metu nusipirkti išgerti) ir miesto gatvėse. Galiausiai išvestos į šalia pastato esantį kiemą dvi žiūrovų grupės susitinka, o pasibaigus lauko pasirodymui grįžta į spektaklio pradžios erdvę, kad taptų sprendimo suteikti moterims balsavimo teisę liudininkais.

Retro stiliaus romantiką spektaklyje pertraukia politinės bei socialinės aktualijos. Nepaisant to, kad didžioji spektaklio dalyvių dalis – vyrai, „Yda ir dorybė“ yra spektaklis apie XX amžiaus moterų padėtį Monrealyje ir itin suaktyvėjusį sufražisčių judėjimą. Iš tiesų paraleliai stebimos dvi situacijos, kuriose išsiskiria konkrečios moterų interesų grupės. Pirmoji – minėtos sufražistės, siekiančios pripažinti moteris lygiavertėmis pilietėmis, suteikti joms teisę balsuoti; kai kurios – ir išsilaisvinti iš smurtaujančių vyrų priespaudos. Antroji – elitinės miesto prostitutės ar tiesiog kabareto artistės, kurioms nereikia lygių teisių, nes savo žavesiu ir gebėjimais lovoje jos gali valdyti netgi rimčiausius vyrus. Kaip tokiomis temomis kalbama šiuolaikinio cirko spektaklyje? Visų pirma, beveik visiškai atsisakoma tradicinės cirko įrangos, tam išnaudojant stalus, sūpynes, išpjaustytas duris, biliardo stalą, į didelę lovą įmontuotus kiniškus stulpus – cirko technikos absoliučiai suliejamos su teksto kalbėjimu bei aktoriniu meistriškumu (spektaklyje vaidina ir cirko artistai, ir profesionalūs aktoriai). Vienas išskirtinių „7 fingers“ bruožų – gebėjimas integruoti cirko technikas įvairiausių tematikų darbuose, paverčiant jas natūraliai susiklosčiusia spektaklio situacija, o ne parodomuoju renginiu, po kurio visiems dera paploti.

Antrasis festivalyje išryškėjęs kontekstas – religija. Nors, anot statistikos, krikščionybė yra populiariausia religija Kanadoje, krikščionių procentas čia nesiekia nė keturiasdešimties. Atvykus į šalį trumpam laikui tikslų įspūdį susidaryti sunku, tačiau panašu, kad krikščionių bažnyčia čia kur kas pasaulietiškesnė, nei dauguma praktikuojančių ar nepraktikuojančių katalikų lietuvių galėtų įsivaizduoti. Pradedant katedroje kiekvieną sekmadienį vykstančiais žymių vargonininkų koncertais, eilinėse banžyčiose rengiamomis dailininkų parodomis (ne religinėmis), baigiant vaivorykštine vėliava virš Toronto centre esančios bažnyčios durų ir užrašu „Every day is a pride day in St. Trinity´s Church“.

Krikščionybės tematika išryškėjo ir Montréal Complètement Cirque festivalyje, kanadiečių trupės Cirque Alfonse spektaklyje „Tabarnak“. Ironijos ir paradoksų spektaklis integruoja nesuderinamus dalykus: žodis tabarnak prancūzakalbių kanadiečių žargonu reiškia keiksmažodį, artimą angliškajam fuck; tuo tarpu vos įėjus į salę galima suprasti, kad spektaklis paremtas katalikų mišių motyvais – virš scenos pakabintas vitražinis langas, scenoje susėdę patarnautojų marškiniais vilkintys artistai. Kaip reaguotų lietuviai, jei spaudoje pasklistų žinia, kad atvežamas spektaklis, paremtas katalikybės atributika ir pavadintas keiksmažodžiu?.. Niekada nesužinosime, nes nė vienas festivalis ar įstaiga finansiškai neišgalės atvežti tokio darbo į Lietuvą. Nebent, pavyzdžiui, Naujojo cirko savaitgalio ir Sirenų organizatoriai nutartų suremti pečius ir taip padėtų lietuviams pamatyti vieną ar kitą pasaulinio garso kūrėjų darbą, nes teatras jau nėra tik teatras, kaip ir cirkas nėra grynas cirkas.

Grįžtant prie „Tabarnak“, šeši cirko artistai spektaklyje tampa kunigais (žongliravimas smilkynėmis kaip poi kamuoliukais), davatkomis (akrobatika ant suolų), kryžiais (kryžiaus formos simbolika artistams laipiojant kiniškais stulpais), botagais save plakančiais asketais (šis reiškinys paverčiamas ir muzikiniu numeriu, įsijungiant vienam iš keturių muzikantų). Atpažįstamos situacijos bei netikėtas mišių atributikos naudojimas cirko numeriams kuria ironijos atspalvius, kurie neleidžia išsivystyti patyčioms, bet kvestionuoja bei kritikuoja formalius banžnytinius reiškinius ir būtent juos, o ne Dievui tarnaujančius asmenis. Bažnyčia spektaklyje paverčiama atspindžiu visuomenės, tariamai atsidavusios moralinėms vertybėms, tačiau iš tiesų trokštančios duonos ir žaidimų. Šis noras nuolat veržiasi iš už tariamai religingos formos. Toks proveržis spektaklyje formuoja cirko technikas, kurios – gal neverta ir sakyti – čia yra aukščiausio lygio.

Trečiasis kontekstas – technika. Akivaizdžiausias šiuolaikinio cirko pranašumas kitų scenos menų atžvilgiu – tai cirko technikos, traukiančios žiūrovus pamatyti kvapą gniaužiančius žmonių gebėjimus ir tikėtis stiprų įspūdį paliksiančio reginio. Galbūt todėl cirko trupės neretai daugiau dėmesio skiria stipresnės technikos vystymui, aukodamos meninį spektaklio apipavidalinimą ir turinio prasmę. Vienas tokių pavyzdžių festivalyje – Prancūzijos trupės XY spektaklis „Dar ne vidurnaktis“ (Il n´est pas encore minuit). Apčiuopiamo siužeto nevystantis pasirodymas pirmiausia primena sportinę rungtį, kurioje žiūrovai įsitempę laukia, ar pavyks įvykdyti atletų užsibrėžtą tikslą. Šiuo atveju: ar ketvirtam akrobatui pavyks užšokti ant trimis aukštais stovinčio akrobatų „bokšto“ viršūnės? Ar versdamasis atbuliniu salto akrobatas sugebės užšokti ir sustoti ant antrame aukšte stovinčio kolegos?

Azartas – dažniausiai spektaklio metu aplankantis jausmas. Be abejo, spektaklyje tenka stebėti daugybę klaidų ir nepavykusių šuolių, tačiau pasidavus žaidimo taisyklėms tai galima priimti kaip neatsiejamą kūrinio dalį. Tai, ką daro XY trupės akrobatai, nesuvokiamai sudėtinga – tai vienas stipriausių pusiausvyros, svorio centro kontrolės pavyzdžių, kuriuos yra tekę matyti. Ilgainiui kyla minčių, kad netgi tobula cirko technika garsėjantys Cirque du Soleil niekuomet neparodytų tokio spektaklio dėl pernelyg didelės rizikos ir pernelyg didelio skaičiaus žmonių (kurie turi besąlygiškai pasitikėti vienas kitu), nuo kurio priklauso techninė pasirodymo sėkmė. Tuo tarpu trupė XY pačias akrobatų klaidas traktuoja kaip šiuolaikinio cirko meną – kurdami šiuolaikinį šou jie aukoja tai, kas kuria tradicinį cirko šou.

Kanada yra šiuolaikinio cirko gimtinė, tad neturėtų stebinti aukštumos, į kurias ši šalis vis dar kelia cirko spektaklių kokybę. Sunku pasakyti, kaip sukuriamos aplinkybės šiuolaikiniam cirkui gyvuoti, tobulėti ir prisidėti prie socialinių problemų sprendimo, tačiau, pajutus bendrą šalies atmosferą, kyla tam tikrų idėjų. Lietuvoje ne kartą teko dalyvauti pasikalbėjimuose, kuriuose kas nors nutardavo, jog menas, o ypač teatras, mūsų šalyje išgyvena nuosmukį, nes nebėra akivaizdaus priešo, prieš kurį kovotų kuriantis žmogus. Kanados pavyzdys įrodo, kad kurti aukščiausios kokybės ir stipraus paveikumo meno kūriniams nereikalinga nei diktatūra, nei revoliucijos ir rezistencijos, nei – juo labiau – skurdas bei kančios. Tam reikia profesionalumo, pinigų ir empatijos savo šaliai bei žmonėms.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"