Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Žvilgsnis į 2016 metų meno įvykius

 
2017 01 02 6:20
„Kodas: Hamletas“ pagal Williamo Shakespeare‘o tragediją./ Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Kodas: Hamletas“ pagal Williamo Shakespeare‘o tragediją./ Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Nors 2016–2017 metų kultūros sezonas dar tik įpusėjo, praėjusiais metais teatruose buvo pristatyta gausa premjerų, o parodose priminti užmiršti autoriai, nematyti darbai.

Galerijose – Saukų šeima

2016-ieji prasidėjo Šarūno Saukos retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje. „Žmogus su Saukos veidu“ apėmė kūrinius, kurtus 37 metus. Dailininkas darbus atrinko, išdėstė – papasakojo – su dukra Monika Saukaite. Paroda tapo tokia populiari tarp lankytojų, kad galerija prailgino savo darbo valandas, o M. Saukaitės ekskursijos (iš pradžių skirtos nedideliam draugų būreliui) išaugo į nuolatinius pasivaikščiojimus su žiūrovais.

Nomeda, Šarūnas ir Monika Saukos.Alinos Ožič nuotrauka
Nomeda, Šarūnas ir Monika Saukos.Alinos Ožič nuotrauka

Po pusmečio parodą „Titaniko“ salėse surengė ir Š. Saukos sūnus, skulptorius Mykolas Sauka. Savo didžiąsias (3 metrų aukščio) skulptūras jis eksponavo taip pat pasikliaudamas sesers kuratorės pagalba. Saukų parodos papasakojo apie menininkų šeimos kūrybą ir kasdienybę – tiek Šarūnas, tiek Mykolas vaizduoja sutiktus žmones. Tais atvaizdais vėliau dalijasi – vieną M. Saukos skulptūrų tėtis pavaizdavo drobėje.

Teatriniai žaidimai ir debiutai

Pavasarį teatro sezonas baigėsi didžiąją Gintaro Varno premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Mitų triptikas („Oidipas karalius“, „Septynetas prieš Tėbus“, „Antigonė“) rėmėsi įvairių autorių tekstais. Režisierius siekė supažindinti žiūrovus su antikine drama, senojo teatro tradicijomis, esminiais ir universaliais žmonijos klausimais, kurie ir atpažįstami mitų trilogijoje. Teiresiją, aklą pranašą, suvaidinęs Vytautas Anužis šiemet pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Tuo pat metu, pavasarį, G. Varno mokinys, aktorius Ainis Storpirštis debiutavo kaip režisierius. Kartu su režisiere Egle Kižaite Rusų dramos teatre pastatė monospektaklį „Natašos svajonė“.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Anužis „Tėbų trilogijoje“.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Anužis „Tėbų trilogijoje“.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ten pat Olga Lapina sukūrė interaktyvų galvosūkių žaidimą pagal Williamo Shakespeare‘o „Hamletą“. Šis teatrinis veiksmas buvo vienas įdomiausių praėjusiais metais. „Open House Vilnius“ architektūros savaitgalio metu galima aplankyti kultūros pastatus, pasidairyti po teatrų scenas ir užkulisius, bet „Kodas: Hamletas“ juos atvėrė spektaklio šviesoje. Žiūrovai čia dalyvauja mizanscenose, kurios vyksta rūsyje, palėpėje, po scenos grindimis – kai kurios teatro erdvės buvo naujos ir publikai, ir trupei.

Chuliganizmas, paskui – klasika

Daug premjerų pristatė Artūro Areimos teatras. Režisierius, rinkdamasis dramaturgiją, gręžiasi tai į klasiką, tai šiuolaikinę literatūrą ir raišką. Kadaise Oskaras Koršunovas savo teatro principus parėmė taisykle klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, šiuolaikinę – kaip klasiką. O A. Areima Friedrichą Schillerį (Vilniaus mažajame teatre – jau trečias jo spektaklis pagal šio filosofo veikalus) skaitė be maišto ar chuliganizmo apraiškų.

Artūro Areimos „Klamo karas“.Lauros Vansevičienės nuotrauka
Artūro Areimos „Klamo karas“.Lauros Vansevičienės nuotrauka

„Marija Stiuart“ nagrinėja humanizmo, susiduriant skirtingoms politinėms idėjoms ir ambicijoms, temas. Šioje scenoje režisierius – egzistencialistas. O kituose spektakliuose jo šiuolaikiškas kalbėjimas ryškesnis. Eduardo Limonovo „Nevykėlio užrašų“ adaptacija „Nevykėlis“ nusikėlė į galerijos erdves, žaidė nuorodomis ir intertekstais. Dabar A. Areima pristatė „Klamo karą“ Menų spaustuvėje. Spektaklis pagal Kai Henselio pjesę – apie mokyklą, mokytojo autoritetą ir pasipriešinimą jam.

Meno savaitgalis

Septintoji tarptautinė meno mugė „ArtVilnius“ tradiciškai rinko geriausią galeriją, autorių, kūrinius. Mugėje sudalyvavo 60 galerijų iš įvairių šalių, o per keturias dienas joje apsilankė 21 tūkst. lankytojų. Garbės svečio teisės buvo suteiktos menininkams iš Lenkijos. Lenkė Zuzanna Janin buvo pripažinta geriausia, ji į Vilnių atvežė skulptūrą „Volvo 2040“, transformuota į 4 dronus“.

„[Nu]žudyti dėl taikos“.Alinos Ožič nuotrauka
„[Nu]žudyti dėl taikos“.Alinos Ožič nuotrauka

Geriausia „ArtVilnius‘16“ instaliacija išrinkta Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės „[Nu]žudyti dėl taikos“. Menininkė surinko kareiviškus šalmus ir apsiaustus iš įvairių karo konfliktų paliestų vietų ir išsiuvinėjo juos gėlėmis – rožėmis, našlaitėmis, ramunėmis. Kaip pastėbėjo autorė, vienų šalių kariams išduoti šalmai buvo kieto plieno, kitų – minkštesnių medžiagų.

Prisiminti menininkai

Adaukto Marcinkevičiaus archyvą išsaugojo šeima – žmona Rymantė, sūnus Saulius Marcinkevičius ir jo žmona Nerilė.Romo Jurgaičio nuotrauka
Adaukto Marcinkevičiaus archyvą išsaugojo šeima – žmona Rymantė, sūnus Saulius Marcinkevičius ir jo žmona Nerilė.Romo Jurgaičio nuotrauka

Nacionalinėje dailės galerijoje vasarą įvyko svarbi fotografijos paroda – pristatyta Adaukto Marcinkevičiaus nuotraukų kolekcija, kurią išsaugojo ir išleido jo šeima. Parodoje ir knygoje – pamiršto jauno menininko paskutinių gyvenimo metų fotografijos.

A. Marcinkevičius surinko apie šimtą menininkų portretų. Įamžino dailininkus Antaną Žmuidzinavičių ir Algirdą Lukštą prie molbertų, kompozitorių Stasį Vainiūną ir pianistą Dainių Trinkūną. Iki šiol fotografo kūryba buvo nežinoma, dabar jo negatyvai (kuriuos po vyro mirties saugojo žmona, pianistė Rymantė Šerkšnytė) suskaitmeninti, prieinami internete.

Taip pat vasarą į Lietuvą buvo atvežti lietuvių kilmės išeivio, skulptoriaus Jacqueso Lipchitzo darbai. Žinomas skulptorius augo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kaimynystėje, stebėjo menininką, beveik sulaukęs pilnametystės išvyko mokytis į Prancūziją, kur sukūrė žinomiausius savo kūrinius, banguojančią, ekspresyvią skulptūros formą.

Didžiosios scenos

Oskaro Koršunovo „Eglė žalčių karalienė“, įkvėpta Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Oskaro Koršunovo „Eglė žalčių karalienė“, įkvėpta Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta ir Algio Skačkausko retrospektyva, iki vasario dar rodoma kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno šimtmečiui skirta paroda „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre naujausia premjera – „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Teatralai atgaivino ir pagerbė dailininkę Birutę Žilytę, tačiau jos iliustracijas ne tik atkūrė, o ir animavo, interpretavo, jomis rėmėsi kuriant kostiumus ir muziką.

O. Košunovas „Eglę žalčių karalienę“ iškėlė iš teatro scenos į Raudonojo kryžiaus ligoninę. Spektaklis pabėgėlių tema priartėjo prie lietuviškų aktualijų ir mitologijos. Pastatymai už teatro ribų neatsiriboja nuo vietos, kurioje yra rodomi, konteksto. Išeidami už įprastos erdvės ribų savaime atsiduria arčiau žiūrovo. Be to, kūrėjų meninę kalbą naujina, jų ir žiūrovų kultūros horizontą plečia užsienio menininkų parodos, spektakliai, tarptautiniai festivaliai bei mugės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"