TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LENGVOJI ATLETIKA

A.Stanislovaitis: “Įveikiau tik pusę 100 m distancijos”

2013 04 18 11:36
LSU nuotrauka

Lietuvos sporto universiteto (LSU) Senato pirmininkui, sporto ir infrastruktūros prorektoriui, nusipelniusiam šalies treneriui Aleksui Stanislovaičiui rytoj, balandžio 19 dieną, sukanka 50 metų. Profesorius pripažįsta, kad viešai švęsti gimtadienių nemėgsta, tačiau supranta, kad šiemet dėmesio išvengti nepavyks.

A.Stanislovaitis sako, kad 100 metrų bėgimas dar tik įpusėtas, ir laukia daug įdomių iššūkių.

- Esate kelių dešimčių žymių šalies lengvaatlečių mokytojas, o kas jus atvedė į lengvąją atletiką?

- Kai mokiausi Joniškėlio vidurinėje mokykloje, Pasvalio rajone, žaidžiau rankinį. Rajonas iki šiol garsėja šios sporto šakos tradicijomis. Prieš vieną treniruotę mano mestas kamuolys atšoko nuo vartų virpsto ir trinktelėjo kūno kultūros mokytojui, kuris po pamokų vesdavo ir treniruotes. Tai jį labai suerzino, o kai mane išplūdo, nieko nelaukdamas išėjau į Pasvalio sporto mokyklą. Nusprendžiau rankinį keisti į lengvąją atletiką ir patekau į trenerio Vlado Stoko rankas. Jis mane išbandė: peršokau nedidelę šiuoliaduobę, o rezultatas trenerį tenkino. Mokiausi penktoje klasėje ir nuo to laiko esu su lengvąja atletika.

Vėliau mane treniravo šviesios atminties Eugenijus Suveizdis. Dar moksleivis laimėjau Lietuvos dvikovės varžybas (60 m ir 600 m), tapau Lietuvos jaunučių trišuolio čempionu, o Lietuvos moksleivių spartakiadoje šuolio į tolį rungtyje-vicečempionu. Tad šuoliams į tolį skyriau daug dėmesio.

Kai stojau į tuometinį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, buvo trūkę pėdos raiščiai, tad negalėjau šokti į tolį, o bėgau 100 metrų. Tuomet ir visa dėmesį pradėjau skirti šiai rungčiai. Studijuodamas institute, dalyvavau Sovietų Sąjungos čempionate, kur B finale 100 m įveikiau per 10.7 sek. Tai - geriausias mano rezultatas. Ko gero, labiausia įsiminė Lietuvos estafetės 4x200 bėgimas, kai pasiekėme šalies rekordą - 1 min.30,2 sek.

- Prieš daugiau kaip 30 metų įstojote į tuometinį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, o dabar esate šios aukštosios mokyklos Tarybos narys, Senato pirmininkas, prorektorius. Kas labiausia įsiminė?

- Institute sutikau ne vieną savo mokytoją. Jie suteikė ne tik daug žinių, praktinių įgūdžių, bet ir nulėmė karjerą. Man dėstė ir dabar universitete dirbantys profesoriai Jonas Poderys ir Albinas Grūnovas bei kiti. Kai baigiau studijas, tuometinis instituto rektorius prof. Stanislovas Stonkus ir Žaidimų katedros vedėjas prof. Juozas Šliažas pasiūlė dirbti aukštojoje mokykloje. Pradėjau treniruoti vieną geriausių bėgiką Andrių Korniką. Jis nesutarė su treneriu Valentinu Butkumi, bandžiau taikyti, tačiau nepavyko. V.Butkus buvo ir mano treneris. Treniruoti Lietuvos rekordininką man nurodė Kaune vykusiame Lietuvos lengvosios atletikos federacijos posėdyje.

Prisimenu ir dar vieną įdomią detalę. Dabartinis universiteto rektorius prof. Albertas Skurvydas, tuomet atliko tyrimą būtiną daktaro disertacijai, o mano auklėtiniai buvo tiriamieji. Tais laikais su juo sukūrėme sistemą, kaip moksliškai valdyti treniruotes bei pradėjome kelis dešimtmečius trunkantį bendradarbiavimą. Norėčiau padėkoti visiems savo mokytojams, kurie padėjo mano moksliniame ir sportiniame kelyje.

- Pareigų universitete vis daugiau, nesigailite, kad neturite laiko trenerio darbui?

- Prieš Londono olimpines žaidynes pasakiau, kad trenerio darbui skirsiu vis mažiau dėmesio. Tačiau jį sėkmingai tęsia mano mokiniai. Neabejoju, kad daug pasieks Austra Skujytė, ji ne tik treniruoja, bet dar nebaigė ir sportinės karjeros. Austrai buvo 33 metai, kai pradėjau treniruoti, atletė pagerino visus asmeninius pasiekimus. Unikalus bėgikas- Rytis Sakalauskas. Jis dar iškovos ne vieną pergalę. Stengiuosi nepraleisti nei vienos sprinterio treniruotės.

Dauguma mano auklėtinių gerino Lietuvos rekordus, džiugino Lietuvą aukščiausio lygio varžybose. Kai turėsiu laiko, pabandysiu suskaičiuoti, kiek šių atletų tapo Lietuvos čempionais. Kiekvienas auklėtinis žymi atskirus etapus - Kastytis Klimas, Vilmantas Pipiras, Edita Lingytė-Kavaliauskienė, Audra Dagelytė-Čekanauskienė, Adrija Eimanavičiūtė-Paršukova, džiaugiuosi sėkmingomis Evaldo Kandratavičiaus ir Sigito Kavaliausko karjeromis. Deja, visų nepaminėsiu, tačiau dirbti su jais buvo nepaprastai įdomu.

Lengvoji atletika padėjo sutikti ir mano žmoną Jūratę. Beje, ji buvo daugkartinė 400 m bėgimo Lietuvos čempionė.

- Treneriai kuria savo sėkmės formules, kai kuriems net padeda marškinėlių spalva ar talismanai, koks Jūsų sėkmės raktas?

- Trenerio sėkmė priklauso nuo kelių dalykų. Pirma, ar atletas teisingai pasirinko sporto šaką, ar pakankamai gabus siekti aukštumų? Antra, treneris turi parinkti teisingas treniravimo technologijas. Labai svarbu parengti tinkamą treniruočių planą: pramankštą, mitybą, psichologinį parengimą, atsigavimą. Privalai nuolat sekti naujausius sporto mokslo pasiekimus, atlikti tyrimus.

- 100 m distancija Jums vis dar didžiausias iššūkis?

- Lengvosios atletikos čempionate gali nevykti kai kurių rungčių varžybos, tačiau jos neįsivaizduojamos be 100 m bėgimo. Pasaulyje šioje rungtyje konkurencija yra milžiniška, o man tai – didžiausias iššūkis. Kur sunkiau, ten įdomiau. Kai kuriose rungtyse, net ir suklydęs, gali nugalėti, o čia klaidos kaina labai didelė. Ne kartą girdėjau, kad Lietuvos sportininkai nepasieks aukštumų šioje rungtyje, noriu įrodyti, kad tai netiesa.

- Rytoj universitete skaitysite paskaitą “ Trumpųjų nuotolių bėgimas: 50 m”?

- Dažnai sakau, kad žmogau gyvenimas, tarytum, 100 metrų bėgimas. Kaip ir sportininkai, kartais pasitraukiame 70 ar 80 metre. Manau, kad įveikiau tik pusę distancijos. Garbinga yra pasiekti finišą. Šimtametis 100 metrų distanciją yra įveikęs per 43 sekundes. Tad visi mes turime galimybių siekti pasaulio rekordo. Matau sąsajas tarp šios distancijos ir bėgančio gyvenimo.

- Nemažai sportininkų, trenerių rašo atsiminimo knygas, net romanus…

- Nors esu kelių vadovėlių apie lengvąją atletiką bendraautorius, tačiau dar planuoju plačiau aprašyti savo patirtį. Turime jausti atsakomybę ir dalintis žiniomis. Prieš šešerius metus, kartu su savo mokytojais, nusipelniusiu Lietuvos treneriu V.Butkumi ir profesoriumi A.Grūnovu, parašėmę vadovėlį “Trumpųjų nuotolių bėgimas”. Tačiau specializuotų knygų, skirtų lengvajai atletikai, dar labai trūksta.

- Kokie iššūkiai Jūsų laukia ateityje?

- Dabar didžiausią dėmesį skiriu Lietuvos sporto universitetui. Siekiame tapti geriausia sporto mokslo aukštąja mokykla ne tik Baltijos šalyse. Stengiuosi perduoti savo žinias ir patirtį studentams. Neabejoju, kad dar laukia daug įdomių iššūkių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LENGVOJI ATLETIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"