TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LENGVOJI ATLETIKA

Betoninis milžinas alsuoja praeitimi

2009 03 26 0:00
Kažkada klestėjusios sporto bazės direktorius J.Grigas nejučia tapo lėtos "Žalgirio" stadiono agonijos liudininku.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Daugiau nei pusę amžiaus Vilniuje stūksantis "Žalgirio" stadionas šiuo metu atrodo apgailėtinai. Tačiau niūraus betono apgaubta arena mena spalvingus laikus.

Vilniaus "Žalgirio" stadioną Antrojo pasaulinio karo pabaigoje statė vokiečių karo belaisviai. Sovietmečiu čia vyko svarbiausios Lietuvoje rengtos futbolo ir lengvosios atletikos varžybos. Atkūrus nepriklausomybę žaliąją "Žalgirio" veją pamėgo Lietuvos futbolo rinktinė.

Aptrupėjusios pastato sienos, supuvę žiūrovams skirti suoleliai ir iš po betono styrančios piktžolės liudija lėtą stadiono agoniją.

"Stadionas atrodo taip pat, kaip prieš 40 metų. Ne, tada vaizdas buvo gražesnis",- nelinksmai konstatuoja "Žalgirio" stadiono direktorius Jonas Grigas.

Per 30 metų šioje arenoje besidarbuojantis nepailstantis sporto aistruolis "Lietuvos žinioms" padėjo susipažinti su spalvinga jo darbovietės istorija.

"Žalgirio" stadionas - tikrieji mano namai, - atvirauja J.Grigas, - čia atsivežiau net televizorių, lovą ir kompiuterį. Vasarą keliuosi su aušra ir žingsniuoju į aikštę pjauti vejos. Taip sutaupau laiko. O vakarop ką nors pakalu, padažau."

Toks yra 58-erių vyro atsidavimas darbui. Jis net atitolo nuo šeimos - į Jungtines Amerikos Valstijas išleido žmoną ir dukrą, jas kasmet aplanko tik per atostogas.

Kam viso to reikia? "Nebegaliu sustoti, šis darbas tapo mano gyvenimu", - paaiškina Jonas.

Taigi šiandien LŽ kalbasi su Jonu GRIGU apie "Žalgirio" stadiono problemas, jo istoriją, pagardintą juokingais ir kurioziškais nutikimais, nutrūkusią pašnekovo sportinę karjerą bei naująją jo aistrą.

Stadione - per 30 metų

- Kada pradėjote darbuotis "Žalgirio" stadione?

- Aštuntajame dešimtmetyje buvo sukurta "Žalgirio" sporto įrenginių valdyba, kuriai priklausė ir stadionas. 1978 metais priėmiau pasiūlymą tapti direktoriaus pavaduotoju. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tapau stadiono direktoriumi. Nors sakyti "tapau" - pernelyg paprasta. Mane tiesiog privertė sutikti imtis šių pareigų.

- Nejaugi nenorėjote?

- O manęs niekas ir neklausė (juokiasi). Žlugus TSRS stadionas buvo atiduotas "Žalgirio" futbolo klubui. Tačiau rekonstrukcijai Vyriausybės skiriamos lėšos nusėsdavo pačiame klube. Telefono sąskaita už pokalbius dabartiniais pinigais siekė beveik 100 tūkst. litų - mat visi skambino kur tik norėjo ir kada norėjo. Apie tai sužinojusi Vilniaus savivaldybė grąžino stadioną savo žinion. Kadangi reikėjo žmogaus, išmanančio šią sritį, buvo nuspręsta direktoriumi skirti mane, stadione buvau dirbęs jau 13 metų.

1991-1995 metais priklausėme sostinės savivaldybei. Tas laikotarpis buvo labai sunkus. Pamenu, kartą pasikvietė meras ir pareiškė: "Daryk stadione ką nori, tvarkykis kaip išmanai, tik pinigų neprašyk, nes mieste gatvės neremontuotos, švietimo sistemai reikia per 100 mln. litų, tad ne stadionas mums galvoje."

Vos netapo olimpiečiu

- Dabar sunku patikėti, kad "Žalgirio" stadionas tinkamas lengvosios atletikos varžyboms. O juk sovietmečiu čia vykdavo Lietuvos čempionatai.

- Ir dar kokie čempionatai! Jie pritraukdavo daugybę žiūrovų. Lengvaatlečiai čia varžėsi iki devintojo dešimtmečio pabaigos. 1987 metais buvo nuspręsta pakeisti bėgimo takų dangą. Po metų šio darbo atlikti į Lietuvą važiavę specialistai iš Kijevo Baltarusijoje pardavė specialią dangai sutvirtinti reikalingą medžiagą. Taip lengvoji atletika iš stadiono ėmė trauktis.

- Vyresniosios kartos lengvosios atletikos gerbėjai dar prisimena jus kaip gerą bėgiką.

- Šiame stadione daugybę kartų teko startuoti. Mano mėgstamiausia rungtis buvo 3000 m kliūtinis bėgimas. Geriausias mano rezultatas - 8:26,08. Jis iki šiol yra antras Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje. Šalies rekordas priklauso Vladimirui Dudinui - 8:22,02. Nors vadinti V.Dudiną lietuviu sunkoka - jis buvo rusas, tarnavęs Kaune ir lietuviškai temokėjęs ištarti "labas".

- O kas sukliudė toliau siekti sporto aukštumų?

- Maždaug prieš 35 metus bėgiko karjerą baigiau dėl Achilo sausgyslės traumos. Mane operavo Maskvoje. Vėliau kilo komplikacijų, teko dar kartą operuotis Vilniuje. Pasveikęs supratau, kad niekada nebebūsiu toks greitas ir ištvermingas kaip anksčiau. Tad pasitraukiau.

Dabar retkarčiais su kolegomis ir bendraminčiais pabėgiojame savo malonumui, rengiame veteranų turnyrus.

Bėgikas buvau neblogas - TSRS čempionatuose iškovodavau prizines vietas, lenkdavau rusus. Artėjant 1976 metų Monrealio olimpinėms žaidynėms, trims TSRS čempionato prizininkams - leningradiečiui, baltarusiui ir man buvo iškeltas tikslas - pasiekti pasaulio rekordą. Deja, man nepavyko to padaryti, tad ir į olimpiadą neišvykau.

Naujametis bėgimas

- Tačiau jūsų aistra lengvajai atletikai neblėsta - kasmet "Žalgirio" stadione rengiate Naujametį bėgimą.

- Jau 33 metus per šventas Kalėdas negaliu niekur išvykti, nes tenka organizuoti Naujametį bėgimą. Jau buvo įgrisęs iki gyvo kaulo, tačiau neišdrįsau sugriauti ilgai puoselėtų ir žmonių pamėgtų tradicijų.

Keista, tačiau pastaraisiais metais Naujamečio bėgimo dalyvių daugėja - pastarajame dalyvavo apie tūkstantį žmonių. Mes iš vaikų ir pensininkų renkame simbolinį 2 litų dalyvio mokestį, iš suaugusiųjų - 5 litų. Vėliau bėgikams įteikiame atminimo medalius, įvairių suvenyrų, pavaišiname karšta arbata. Vien per praėjusį bėgimą išdalijome 400 litrų arbatos.

- Ar nesinori per Naujametį bėgimą pačiam išmėginti jėgų?

- Jei nebūčiau organizatorius, mielai dalyvaučiau. Dabar, rūpindamasis organizaciniais klausimais, tiek prisibėgioju, kad nieko nebesinori (juokiasi).

- Pastaraisiais metais vilniečiai pasigenda čiuožyklos, anksčiau kiekvieną žiemą veikusios šalia "Žalgirio" stadiono.

- Apskaičiavau, kad, susumavus mokesčius už elektrą ir vandenį, per mėnesį čiuožykla kainuotų 10 tūkst. litų. Savivaldybės paprašiau 50 tūkst., bet pasakiau - visus tris mėnesius vilniečiai galės čiuožinėti nemokamai. Nedavė. Sakė, kad privačių sporto projektų neremia ("Žalgirio" stadioną valdo "Ūkio bankas", - aut. past.). Matote, jiems milijonus į orą iššaudyti nėra jokių problemų, o skirti kelias dešimtis tūkstančių litų tokiam projektui - gaila. Juokinga - šią žiemą Rotušės aikštėje buvo išlieta keturis kartus mažesnė čiuožykla, nei įrengdavome šalia stadiono, ir už pasičiuožinėjimą net po 16 litų reikalavo.

Meilė fotografijai

- Vidinių stadiono patalpų sienos nukabinėtos futbolo rungtynių fragmentais. Esate aistringas fotografas?

- Šis pomėgis atsirado dar vaikystėje. Pamenu, kaip nusipirkau pirmąjį fotoaparatą už 6 rublius. Tiesa, su juo buvo daug vargo, nes kokybė labai prasta. O aistra įsižiebė prieš keliolika metų, kai įsitikinau, kokios puikios nuotraukos daromos skaitmeniniu fotoaparatu. Kartą su Kūno kultūros ir sporto departamento delegacija keliavome po Europos sporto bazes. Iš draugo pasiskolinęs skaitmeninį fotoaparatą viską fiksavau savo archyvui. Draugas vis skambino - ar nepamečiau, ar nesudaužiau jo turto. Tada supykau ir grįžęs į Lietuvą iškart nusipirkau panašų fotoaparatą.

- Stadiono patalpose ant sienų tuoj neliks laisvo lopinėlio - visur pilna nuotraukų.

- Dabar stengiuosi kabinti mažesnes nuotraukas (juokiasi). Čia rasite visas Lietuvos komandas ir futbolininkus. Net mėgėjų. Į rungtynes atvykę teisėjai, išvydę savo atvaizdą ant sienos, labai apsidžiaugia.

Kuriozų nestigo

- Per tokią ilgą karjerą tikriausiai prisimenate ne vieną kuriozinę istoriją, nutikusią "Žalgirio" stadione?

- Įdomių istorijų yra nutikę, kai atkūrus nepriklausomybę čia pradėjo rungtyniauti Lietuvos futbolo rinktinė.

1993 metais atvyko Albanijos futbolininkai. Po rungtynių pamatėme, kad svečių drabužinė gerokai patuštėjusi - albanai išsinešė muilus, rankšluosčius, apklotus nuo kėdžių, net muilines - viską, ką rado.

Dar po kelerių metų čia viešėję Farerų salų futbolininkai pademonstravo savo "civilizuotumą" - po treniruotės šlapinosi tiesiog aikštėje, prie užribio linijos.

Keista istorija nutiko, kai 1995 metų Europos taurės rungtynes žaidė tuometis Vilniaus "Panerys" ir Vokietijos klubas Frankfurto "Eintracht". Vienas gerokai įkaušęs svečių sirgalius tribūnose išsirengė nuogai. Policija kaip mat jį "supakavo" ir atsivedė į administracijai skirtas patalpas. Tuo metu jam grėsė maksimali bauda - 300 litų. Suimtasis vokietis klausė, kokia tai bus suma pavertus į vokiečių markes. Atsakymas - apie 100 markių. Tai išgirdęs jis tėškė ant stalo trigubai didesnę sumą ir kvatodamas pareiškė: "Tik leiskite man grįžti į tribūnas." Ir grįžo.

Ispanų mentalitetas

- Paskutines oficialias rungtynes Lietuvos rinktinė "Žalgirio" stadione žaidė 2004-ųjų rudenį su ispanais. Kaip sekėsi bendrauti su tituluotais svečiais?

- Ši ispanų viešnagė pažėrė daug netikėtumų. Rungtynių rytą trys jų rinktinės administratoriai atvyko apžiūrėti stadiono. Pajutau, kad drabužinėje jie rūko. Paprašiau nerūkyti, bet jie neklausė. Teko pietiečius piktuoju išvaryti iš stadiono. Jau tada pajutau, kad jie man keršys. Ir ką manote: po rungtynių užeinu į drabužinę, o ten - tikras jovalas. Įtūžę ispanai, kad neįveikė lietuvių, nusiaubė patalpas, išspardė baldus ir išterliojo sienas.

Dar didesnis juokas ima prisiminus ispanų treniruočių aikštės paieškas. Tada buvo spalio mėnuo, oro sąlygos prastos. Svečiai panoro treniruotis "Žalgirio" klubo bazėje ir už tai nepagailėjo įspūdingos sumos - 3 tūkst. dolerių. Tačiau išvydę veją, svečiai nustėro - ji buvo duobėta, prie abiejų vartų telkšojo balos (juokiasi).

Treniruotis "Žalgirio" stadione ispanams neleidau, aiškinau jiems, kad rudenį aikštės būklė būna prasta. Tačiau Lietuvos rinktinę vėlų vakarą įsileidau. Deja, netikėtai atvyko rungtynių komisaras ir mūsiškius išprašė lauk - sąlygos visiems turi būti vienodos.

Gudrybės padėdavo

- Stadiono būklė, švelniai tariant, ne pati geriausia. Kaip prieš svarbias rungtynes į tai reaguodavo mačo komisarai?

- Kartais meluodavau, kad tai paskutinės rungtynės stadione prieš rekonstrukciją. Pavykdavo. Dažniausiai imdavausi gudrybės - komisarą pirmiausia nuvesdavau į šeimininkų komandos drabužinę, kurios būklė itin prasta. Vėliau eidavome į rekonstruotą teisėjų kambarėlį, o galiausiai svečią nuvesdavau į svečių drabužinę, kuri visiškai suremontuota. Komisarui nuotaika kaipmat pakildavo. Dar gelbėdavo sumuštiniai ir karšta kava.

- Sovietmečiu netikėtumų tikriausiai irgi netrūko?

- Kartą vakare "Žalgiris" žaidė su Leningrado "Zenit". Staiga stadione dingo apšvietimas. Reikėjo skubiai viską sutaisyti. Paėmiau kažkokį gelžgalį, trinktelėjau per elektros kabelius ir šviesa atsirado. Dabar kai tai prisimenu, šiurpas nukrečia - juk galėjau būti nutrenktas. Prieš kitas rungtynes su "Zenit" rungtynių inspektoriui netiko veja - liepė ją nupjauti. Įsivaizduokite - tribūnose 15 tūkst. laukia rungtynių pradžios, o mes aikštėje lakstome su žoliapjovėmis.

Kartą sutvarkyti stadiono valdžia atsiuntė įvairių cechų ir gamyklų darbuotojas. Buvo penktadienis, tos moterėles po kažkokios šventės - įkaušusios. Šluoja tribūnas ir griuvinėja. Valdžia, apie tai sužinojusi, atleido stadiono direktorių, o mane, pavaduotoją, įspėjo.

Popierinės rekonstrukcijos

- Ar kada nors stadionas buvo rimtai rekonstruotas?

- Žinoma, kad ne. Ką galime, su darbuotojais savo jėgomis kosmetiškai paremontuojame, padažome. Žlugus TSRS iš čia pašalinta tik sovietinė atributika ir virš tribūnų stovėjusios bei jau trupėti pradėjusios plieninės arkos.

Šiemet čia nutarta rengti Dainų šventę, todėl tikimės su savivaldybės pagalba sutvarkyti tribūnas, pakeisti supuvusius suoliukus.

- "Žalgirio" stadioną valdantis "Ūkio bankas" skelbė apie arenos atnaujinimo planus. Kokia situacija dabar?

- "Ūkio banko investicinė grupė" jau penkerius metus žada pradėti atnaujinimo darbus. Šiuo metu jau parengtas projektas, pagal kurį numatyta vietoj senojo stadiono pastatyti vien futbolui pritaikytą 9 tūkst. vietų stadioną. Tačiau viskas - tik idėjų lygmenyje. Kol bus surinkti visi reikiami parašai ir pradėti darbai, dar praeis mažiausiai dveji metai.

- Tad naujajam sezonui senutė arena rengiama įprastai?

- Taip, tvarkome aikštę, tręšiame veją, tikimės, kad čia toliau bus žaidžiamas futbolas. Nors kyla didelių abejonių - krizės ištiktas "Žalgirio" klubas stadionui liko skolingas nemažai pinigų. Algimanto Breikšto valdomas "Vilniaus" klubas iki šiol nesumokėjo 25 tūkst. litų už nuomą, nors pats A.Breikštas vis žada atsiskaityti.

- Paskutinis klausimas: jeigu galėtume atsukti laiką atgal, ar vėl pasirinktumėte šį darbą?

- (Atsidūsta) Rinkčiausi kitką. Per daug įtampos - reikia tinkamai pasirengti rungtynėms, nupjauti žolę, sutvarkyti aikštės linijas, jei prieš mačą pasnigo - skubiai nuvalyti veją. Prieš dvejus metus buvo sušlubavusi sveikata, patyriau kraujagyslių operaciją. Gydytojas sakė, kad ligos priežastis - stresas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LENGVOJI ATLETIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"