TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LENGVOJI ATLETIKA

Džiaugsmo akimirkos ištrina nuoskaudas

2014 07 31 6:00
Trenerė Tatjana Krasauskienė ir Airinė Palšytė po rekordinio šuolio.  Alfredo Pliadžio nuotrauka

Po pergalės treneriai mažai kam rūpi. Visi strimgalviais puola prie nugalėtojų – sveikina, kalbina, filmuoja. Ne kartą tai patyrė ir Tatjana Krasauskienė, išugdžiusi Lietuvos šuolių į aukštį čempionę ir rekordininkę Airinę Palšytę.

Kai tikslas pasiektas, trenerė neliūdi – tokiomis akimirkomis ji džiaugiasi kartu su visais.

Praėjusį sekmadienį Kaune, Lietuvos lengvosios atletikos čempionate, 22 metų vilnietė A. Palšytė įveikė 198 cm aukštį ir pagerino šalies rekordą. Jau antrą kartą šiemet.

2011-aisiais Kinijoje Airinė tapo universiados vicečempione ir pakartojo Nelei Žilinskienei priklausantį šalies rekordą – 196 centimetrai. O šiemet vasarį Klaipėdoje surengtose šalies uždarų patalpų pirmenybėse A. Palšytė peršoko į 197 cm aukštį iškeltą kartelę ir, visiems laikams pabėgusi nuo pasyvios konkurentės, tapo absoliučia Lietuvos rekordininke.

Jauna daili šuolininkė tik nuolat šalia esančios T. Krasauskienės dėka tiek daug jau nuveikė.

Tad šiandien LŽ pašnekovė - į sporto aukštumas A. Palšytei padedanti kilti pirmoji ir vienintelė jos trenerė Tatjana Krasauskienė.

Gražiausias šuolis

- Įdomu, kaip jaučiasi trenerė iškart po rekordinio auklėtinės šuolio? Ar pamenate savo būseną?

- Žinoma, pamenu. Tai pavadinčiau trumpalaikiu džiaugsmu. Smagu matyti šuolį ir džiaugtis, kad kartelė laikosi, kad ji nekrinta. Tada jauti didžiulį malonumą. Bet tas džiaugsmas greitai praeina.

- Treneris tikriausiai anksčiau už sportininką pajunta, nukris kartelė ar išsilaikys?

- Tai tiesa. Kartais jau po pirmo žingsnio galima nuspėti, koks bus šuolis – sėkmingas ar ne.

- Prieš pat Lietuvos čempionatą Airinė prisipažino, kad po pertraukos vėl dalyvaudama varžybose nesitiki aukštai iššokti. O Jūs?

- Po keturių mėnesių pirmą kartą startuodama apskritai nesiorientuoji, kaip galėtų būti. Juolab kad mes mažiau nei mėnesį treniravomės stadione – visą laiką dirbome manieže. O kai perėjome į renovuotą Vingio stadioną, ten Airinei sunkiai sekėsi, nes danga labai klampi, dar nesusigulėjusi. Kitais metais jau bus geresnė. Per ten surengtą kontrolinę treniruotę Airinė peršoko 188 centimetrus. Tikėjausi, kad Kaune ji šoks maždaug 190-192 centimetrus. Bet kai Airinė su didele atsarga įveikė pradinius aukščius – 180, 185, 190 cm ir liko viena sektoriuje, nebebuvo tikslo „žaisti“. Nutarėme iš karto forsuoti 198 centimetrus. Per pirmąjį bandymą vos vos pritrūko, o trečiuoju mėginimu Airinė puikiai atliko savo darbą. Tai buvo gražiausias jos šuolis šiame čempionate.

- Atsisakydamos aukščiau iškelti kartelę tikriausiai nutarėte nežaisti su likimu? Taip forsuojant galima ir traumą patirti. Baisu rizikuoti – juk rugpjūčio 12-ąją Ciuriche prasidės Europos čempionatas...

- Emociškai Airinė tiek daug atidavė rekordiniam šuoliui, kad, pribėgusi prie jos ir pamačiusi ašaras jos akyse, iškart supratau - neverta net bandyti šokti dar aukščiau. Ji tam nepasirengusi.

Dar ne pabaiga

- Kokio rezultato galime tikėtis iš A. Palšytės Ciuriche?

- Jei ten nebūtų kvalifikacijos, tada būtų galima kalbėti apie gana konkretų rezultatą. O dabar - pirmoji svarbiausia užduotis bus patekti į finalininkių dvyliktuką. Ir tik ten patekus galima kalbėti apie tikrąjį rezultatą.

Kvalifikacijos normatyvo niekas nežino. Kiekvienose varžybose yra savas reglamentas. Kai jau bus žinomi visi dalyviai, teisėjai, atsižvelgdami į jų asmeninius rezultatus, nustatys vidurkį, kuris ir lems pradinį aukštį bei kvalifikacijos normatyvą.

- Airinės gerbėjai nekantraudami laukia, kada ji įveiks 2 m ribą. Tad kada tai galėtų įvykti?

- Tai būtų įmanoma net ir Ciuriche. Bet, kaip jau minėjau, viską lems aplinkybės. Jei Airinė pateks į finalą, daug priklausys nuo to, ar ji pajėgs atsigauti per vieną poilsio dieną, nes visada turime problemų dėl medikų. Jų nuolat trūksta. Tad kaip ji jausis po pertraukos - neprognozuojama. Bet tikimės geriausio.

- Kur, Jūsų nuomone, yra Airinės galimybių riba? Ir kas labiausiai lemia šuolio į aukštį kokybę? Pamenu, Atėnų olimpinis čempionas vos 181 cm ūgio švedas Stefanas Holmas „šaudavo“ aukštyn kaip šampano kamštis.

- Tikrai ne ūgis viską lemia. Jei Airinei viskas puikiai sektųsi sporte ir asmeniniame gyvenime, jei pavyktų išvengti traumų, manyčiau, ji galėtų įveikti 205-210 centimetrų. Bet tam reikia subręsti. Juk jai dar tik 22-eji.

- Tik 22-eji?

- Tai tikrai dar ne branda. Gali praeiti dar dveji treji metai, kol Airinė pradės labai gerai jausti savo kūną. Jį irgi dar reikia stiprinti.

„Vyriškas“ aukštis

- Daugelis tikriausiai net nesusimąsto, kiek tokiai atletei tenka dirbti ir kiek visko atsisakyti, kad per varžybas galėtų mus džiuginti savo lengvumu ir gracija.

- Per treniruotes Airinė ne tik šokinėja į aukštį. Daug dirbame gerindami bendrą fizinį pasirengimą. Ji gana daug dirba ir su štanga. Krūvis tikrai nemažas. Tiesa, ji bėgioja ne taip, kaip visos šuolininkės į aukštį – 30 ar 60 metrų. Jos distancijos - 300 - 400 metrų. Gal ir pastaroji Airinės trauma buvo patirta dėl to, kad per daug akcentavome greitį. Jai trūko dvigalvis raumuo. Tai – sprinterių trauma. Airinė buvo nusiteikusi dirbti labai intensyviai. Tai mums ir pakenkė, nes nebuvo sąlygų deramai atgauti jėgas. Mat tuomet važiavome į stovyklą ir medikų, deja, nebuvo. Ačiū Dievui, išsikapstėme. Laimė, yra nuostabus žmogus Zigmas Živatkauskas. Airinę galiu treniruoti, galiu ją pakrauti, tačiau tinkamai masažuoti ir sugrąžinti jėgų negaliu. Tai jau ne mano specialybė. Tačiau šitai būtina. Dabar jai to reikia net labiau nei fizinio krūvio.

- Pasaulio moterų šuolio į aukštį rekordas – 209 cm, jis nuo 1987 metų priklauso Bulgarijos atletei Stefkai Kostadinovai. Ar tai iš tiesų „kosminis“ aukštis, kad iki šiol jo niekas net nepakartojo?

- Patikėkite – taip. Net ne kiekvienas vyras, šuolininkas į aukštį, sugeba įveikti 210 centimetrų.

- Bet juk vyrų pasaulio rekordas – 245 cm, tiek kubietis Javieras Sotomayoras iššoko dar 1993 metais...

- Tačiau ir 210 cm yra „vyriškas“ aukštis, tai – kandidatų į sporto meistrus rezultatas.

Airinė - individualistė

- Jei teigiate, jog ateityje Airinė gali įveikti 205-210 cm aukštį, vadinasi, jos fiziniai duomenys ir charakteris yra puikūs?

- Airinė labai prisižiūri. Visada žino, ką valgo, ir niekada neprisivalgo per daug. Tai mums padeda išbristi iš traumų. Aktyviai nesportuodama ji sugeba nepriaugti svorio. Antraip viskas būtų daug sudėtingiau. Be to, ir jos genai yra neblogi.

- Esate pirmoji Airinės trenerė – kaip ją atradote? Ir ar lengva nuspėti ateities čempionę?

- Nuspėti tikrai nelengva. Aš ją radau per bendrojo lavinimo mokyklų varžybas. Ten ji „žirklėmis“ peršoko net 135 centimetrus. Tuo metu Airinė dar lankė baletą ir krepšinį. Krepšinio treneris su ja dirbo individualiai, į Airinę dėjo dideles viltis. Mat ir jos tėveliai, ir brolis – krepšininkai. Tačiau ji yra individualistė. Komandinis žaidimas – ne jai. Airinė nori būti atsakinga tik už save: ir nuopelnai, ir pralaimėjimai – tik jos. Taip pamažu ji liko tik lengvojoje atletikoje.

- Koks turėtų būti vaikas, kad galėtų bandyti tapti geru šuolininku?

- Pirmiausia kreipiamas dėmesys į antropometrinius duomenis: kojų ilgį, kūno ilgį, pėdos dydį, dubens apimtį ir panašiai. Šuolininkės į aukštį ūgio ir svorio skirtumas turėtų skirtis 20-čia vienetų. Pavyzdžiui, jeigu sportininkės ūgis yra 180 cm, optimalus svoris turėtų būti ne daugiau kaip 60 kilogramų. Štai 180 cm ūgio Rusijos šuolininkė Anna Čičerova (asmeninis rekordas – 207 cm) sveria 54 kg, tai jau yra vaikščiojantys griaučiai. O Airinės proporcijos optimalios: ūgis - 186 cm, svoris - 62 kilogramai. Jai nereikia sverti mažiau, nes nebebus sprogstamosios jėgos.

Nuo lentelės prie kartelės

- Ar A. Palšytė yra pirmoji tokia talentinga Jūsų mokinė?

- Turėjau dar vieną labai talentingą šuolininkę Raimondą Klimašauskaitę, Virgilijaus Aleknos bendraamžę. Būdama šešiolikos ji į tolį šoko net 6,40 metro. Tai – labai geras rezultatas. Ir į aukštį tokio amžiaus ji neblogai šokdavo – 183 centimetrus. Buvo abiejų rungčių sporto meistrė. Tačiau Raimonda nesugebėjo kontroliuoti savo svorio...

- Buvote šuolių į tolį sporto meistrė. Tad trenerės karjerą pradėjote dirbdama su tolininkais?

- Per treniruotes ir varžybas auklėtiniai nuolat tai peržengdavo atsispyrimo lentelę, tai per toli nuo jos atsispirdavo. Man taip įkyrėjo šios nesibaigiančios tolininkų problemos, kad nutariau nuo lentelės pereiti prie kartelės. (Šypsosi.)

- Turėjote dar vieną gabią aukštininkę - Kariną Vnukovą, tačiau jos nebeliko.

- Nelabai norėčiau kalbėti apie Karinos išėjimą , tačiau ji buvo gana talentinga ir labai darbšti. Dėl to ir pasiekė neblogą rezultatą – 191 centimetrą. Ji nebesportuoja. Karina yra septyneriais metais vyresnė už Airinę, tačiau kurį laiką jos kartu treniravosi. Su Karina treniruodamasi Airinė susikrovė nemažą patirtį. Jai tai davė daug naudos.

Požiūris į sportininkus

- Dabar iš jūsų tandemo kaskart bus tikimasi vis daugiau ir daugiau. Rengiate Airinę jau antrai olimpiadai. Rekonstruotas Vingio stadionas – irgi didelė paspirtis?

- Atvirai šnekant, daug džiaugsmo ten nepatiriame. Ten mums skyrė bėgimo takelį. Ir nieko daugiau ten nėra. Didžiulės problemos dėl štangos – jos ten irgi nėra. Visas senas inventorius sunaikintas, o naujo nėra. Neturime galimybės stadione dirbti su štanga. Štai ir dabar esu „Conti“ viešbutyje, čia arba „Siemens“ arenoje Airinė kilnoja štangą, o paskui Z. Živatkauskas ją masažuoja. Esu priversta skaldyti treniruotę į dalis. Štangos kilnojimą visada derindavome su šuoliais ar bėgimu. Dabar negalime to daryti. Šiame pasirengimo etape tai yra didžiulis minusas. Stadiono direktorius stengiasi, tačiau, matyt, ne viskas tik nuo jo priklauso. Pavyzdžiui, atnaujintoje stadiono štanginėje įrengtos per žemos lubos, dėl to V. Alekna, jei ten ir būtų štanga, negalėtų atlikti stūmimo veiksmo. Nežinau, kas čia galėtų pagelbėti, nes man susidaro įspūdis, kad niekam tai nerūpi. Ten net ir šuoliaduobė prasta. Tokiomis sąlygomis dirbdamos tikrai nepasirengsime įveikti 205 cm aukštį.

- Ar su Jumis kas nors konsultavosi, kai įrenginėjo šuoliaduobę?

- Ne tik su mumis. Net ir su V.Alekna niekas nesitarė. Labai apmaudu dėl tokio požiūrio į sportininkus.

- Graudi realybė. Ko labiausiai sau linkėtumėte, dirbdama tokiomis sąlygomis?

- Mūsų darbas toks nedėkingas: pergalės džiaugsmas trunka labai trumpai, o visos nuoskaudos ir išgyvenimai - ilgalaikiai. Sau norėčiau palinkėti vienintelio dalyko – kantrybės. Baisiausia būtų, jei vieną dieną suprasčiau, jog nebenoriu šio darbo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LENGVOJI ATLETIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"