TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LENGVOJI ATLETIKA

Ilgų nuotolių bėgikė R. Drazdauskaitė: „Varžybos man – šventė“

2014 08 25 15:17
Rasa Drazdauskaitė P.Vyčo („Fotoinjekcija“) nuotrauka

„Laikykite tą žvėrį!“ – bėgimo varžybų metu riktelėjo vyras, kurį lenkė ilgų nuotolių bėgikė Rasa Drazdauskaitė. 33 metų bėgikė juokiasi, kad yra pratusi prie tokių replikų.

Vaikystėje sportininkei patiko varžytis su berniukais, dabar bėgikė yra profesionali karė, todėl vyrų konkurencija jos negąsdina. Bėgimas Rasai – ir darbas, ir malonumas. „Jis – mano kraujyje“, – sako bėgikė.

Europos lengvosios atletikos čempionate maratono distancijoje R. Drazdauskaitė užėmė 7 vietą. Kitas jos startas – „Danske Bank Vilniaus maratone“. Tiesa, Londono olimpinių žaidynių dalyvė rugsėjo 14 dieną bėgs dvigubai trumpesnę distanciją – pusmaratonį.

– Rasa, anksčiau buvai vidutinių nuotolių bėgikė, startuodavai 800, 1500 metrų distancijose, ne kartą esi tapusi Lietuvos ir tarptautinių varžybų čempione. Kaip nusprendei, kad reikia pradėti ruoštis bėgti maratonus?

– Bėgant vidutinius nuotolius reikia daugiau greičio, o aš nebuvau pakankamai greita. Būdama sportininkė noriu siekti kuo geresnių rezultatų ir žinau, kad ištvermė yra greičiau išlavinama nei greitis. Todėl kai treneris pasiūlė pabandyti įveikti maratoną, sutikau.

– Ar prisimeni savo pirmąjį varžybose įveiktą maratoną?

– Pirmąjį kartą maratoną varžybose bėgau 2007 metais Frankfurte. Atsimenu, kad buvo labai sunku. Distancijos pabaigoje skaičiavau jau ne kilometrus, o minutes, kiek dar reiks bėgti. Nors trūko pasiruošimo, nubėgau tikrai neblogai. Man pritrūko vos 36 sekundžių iki olimpinio normatyvo, kad patekčiau į Pekino olimpines žaidynes. Teko bėgti dar kartą Hamburge. Tada jau buvau geriau pasiruošusi, savo asmeninį rezultatą pagerinau net penkiomis minutėmis, ir taip išsipildė mano svajonė patekti į olimpiadą. Buvau labai laiminga.

– Ruošiantis maratonui reikia didinti ir nubėgamus atstumus? Kaip pasikeitė tavo treniruotės?

– Dažniausiai treniruojuosi du kartus per dieną ir nubėgu vidutiniškai po trisdešimt ar daugiau kilometrų. Per metus ruošiuosi startuoti 2–3 maratonuose, po jų galiu porą savaičių pailsėti. Dažnai tenka važiuoti į stovyklas, nes ten yra geriausia atitrūkti nuo kasdienių darbų ir ruoštis svarbiausiam metų startui. Tačiau negaliu sakyti, kad nelieka laiko niekam kitam, tik bėgimui. Kai moki planuoti laiką, jo lieka ir pramogoms, ir asmeniniam gyvenimui.

– Ar varžyboms kaip nors specialiai ruošiesi psichologiškai?

– Psichologija maratono bėgikams yra ypač svarbi. Jeigu stoji į starto poziciją ir galvoji, kad nenubėgsi, tai geriau net nebėgti. Labiausiai psichologiškai stiprėji per treniruotes. Nes kuo esi geriau pasiruošęs, tuo labiau pasitiki savimi. Svarbiausia nusiteikti, kad per varžybas nebus lengva ir reikės pakentėti. Nes maratonas yra išskirtinis tuo, kad per varžybas dažnai tenka kovoti ne tik su varžovais, bet ir su savimi.

– Kurios varžybos tau buvo sunkiausios?

– Prieš ketverius metus vykęs Europos čempionatas Barselonoje. Ten buvo labai karšta, o startas buvo duotas dvyliktą valandą dienos. Galima sakyti, kad ne bėgau, o kankinausi, nes labai sunkiai pakeliu karštį. Visą laiką galvojau, kaip greičiau nubėgti iki vandens stotelės ir atsigaivinti. Bėgome ratais, o mūsų viešbutis buvo šalia trasos, tai kiekvieną kartą turėjau save įtikinėti, kad tik nesustočiau.

– Prieš ketverius metus laimėjai Atėnų klasikinį maratoną. Ką tau reiškė ta pergalė?

– Labai džiaugiausi, nes tų varžybų metu tapau ir Pasaulio kariškių čempionato nugalėtoja, taip pat pagerinau trasos rekordą. Tas maratonas buvo jubiliejinis, todėl nereikia ir sakyti, kad buvau labai patenkinta, užsidegusi sportuoti ir siekti dar geresnių rezultatų.

– Esi profesionali karė. Kaip sekasi derinti treniruotes su darbu Karaliaus Mindaugo husarų batalione?

– Penkerius metus buvau savanorė, o prieš trejus įsidarbinau į profesionalią kariuomenę. Labai džiaugiuosi, kad turiu gerus vadus, kurie sudaro sąlygas ir treniruotis, ir vykti į treniruočių stovyklas. Šiaip man labai patinka save išbandyti įvairiose ekstremaliose situacijose. Neįsivaizduoju savęs dirbančios sekretore ir sėdinčios vienoje vietoje.

– O kokia tu esi, kai nusiauni bėgimo batelius ar nusirengi karės uniformą?

– Esu labai judri, man sunku nustygti vienoje vietoje. Labai mėgstu keliauti, o jei atostogauju ir nebėgioju, tada mėgstu pažaisti tinklinį, užsiimti kitomis sporto šakomis.

– Maratonas – brandi sporto šaka. Bėgikai gerų rezultatų gali siekti ir perkopę per trisdešimt. Ar šiuo metu galvoji tik apie karjerą, o gal jau kyla minčių apie šeimą, vaikus?

– Aš manau, kad gyvenimas viską sudėlios į savo vietas. Kai ateis laikas, bus šeima, o kol kas man yra svarbiausia karjera. Aišku, nesu nusistačiusi, kad karjera, ir viskas, bet manau, kad viskas ateis savo laiku. Dabar aš gyvenu nuo varžybų iki varžybų.

– Toks gyvenimo ritmas nenusibosta?

– Kiekvienas žmogus išsikelia sau kokius nors tikslus. Tokia esu ir aš – jeigu neišsikeliu tikslo bėgdama, tada išsikeliu kitoje srityje. Pažįstu tą jausmą, kokios geros emocijos užpuola, kai pasieki tai, ko troškai. Tai ir motyvuoja nestovėti vietoje.

– Kuo tave žavi maratonas?

– Nuo mažens sportuoju, treniruojuosi, bėgimas man yra įaugęs į kraują. Jeigu nepabėgioju, atrodo, kad kažko trūksta. Man tai yra ir darbas, ir malonumas. Manau, kad visiems malonu dirbti tai, kas patinka. Aišku, kartais būna sunku, bet pasiektos naujos pergalės motyvuoja nenuleisti rankų. Atsimenu, kai Londono olimpiadoje pagerinau savo asmeninį rekordą, visi stebėjosi, kad atrodau kaip nebėgusi. Euforija suteikė tiek jėgų, kad strikinėjau visą dieną. Tokios akimirkos yra kaip narkotikas.

– Kartą teko išgirsti vieną bėgiką sakant, kad maratonas – vyrų reikalas. Ką tu apie tai matai?

– Maratonas yra labai sunki sporto šaka, ir kai kas nors man pasako, kad bėgs, aš bandau atkalbėti! (Juokiasi). Bet rimtai kalbant pasaulyje yra daug bėgiojančių žmonių, maratonus puikiausiai įveikia tiek vyrai, tiek moterys. Svarbiausia treniruotis ir pasiruošti, o bėgti gali visi. Šiais laikais moterys kartais yra net stipresnės už vyrus.

Svarbiausia, nepradėti bėgti nuo maratono. Pirmiausia reikėtų įveikti varžybose penkis, paskui dešimt kilometrų, vėliau pusmaratonį ir tik tada bandyti bėgti maratoną. Jam reikia atsakingai pasiruošti, o tada viskas bus gerai. Bėgti maratono aš einu ne kaip į karą ar atlikti bausmės, man tai – didžiausia šventė.

– Ar pamatysime tave didžiausioje Lietuvoje bėgimo šventėje – „Danske Bank Vilniaus maratone“, rugsėjo 14 dieną?

– Jeigu bus viskas gerai, ruošiuosi įveikti pusmaratonį. Mano tikslas bus kaip visada – laimėti ir pasiekti kuo geresnį rezultatą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LENGVOJI ATLETIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"