TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LENGVOJI ATLETIKA

Lietuvos gruzino aukso skrynia

2013 04 11 6:00
Viktoras Barkalaja / Sauliaus Sasnausko nuotrauka

1913-aisiais Tbilisyje gimęs Viktoras Barkalaja du trečdalius gyvenimo praleido Vilniuje. Čia atrado savo pašaukimą. Čia parengė auksinius bėgikus Joną Pipynę, Adolfą Aleksejūną, Kęstutį Orentą ir Anatolijų Baranovą. Čia gulė amžinojo poilsio 2010-ųjų lapkritį.

Šiandien iškiliam Lietuvos gruzinui sukanka šimtas metų. Minint garbingą V.Barkalajos sukaktį pirmą kartą nedalyvaus jubiliatas.

Jam skirtos pavasarinės puokštės pražys sostinės Liepkalnio kapinėse. Kaip ir kasmet balandžio 11-ąją, V.Barkalają aplankys ištikimiausi mokiniai, tebejaučiantys tėviškai vedami jo už rankos.

Apie gyvenimo posūkius

V.Barkalaja labai mylėjo Gruziją, tačiau jo namais tapo Lietuva. Atvykęs čia neišsižadėjo Tbilisio medicinos institute įgytos terapeuto specialybės - sukauptos žinios labai pravertė rengiant aukščiausios klasės bėgikus.

Netikėtus gyvenimo posūkius išprovokavo likimo smūgiai. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jaunąjį Gruzijos mediką paskyrė 17-os kavalerijos pulko sanitarinės tarnybos viršininku ir išsiuntė į Iraną. Ten V.Barkalaja išbuvo visą karą. Užsitarnavo papulkininkio laipsnį. Kai po demobilizacijos grįžo į Tbilisį, netikėtai susirgo šešiametė jo dukrytė Lijana. Nepadėjo nei brangiausi vaistai, nei geriausi medikai. Praradęs vienintelę dukrą nutarė bėgti iš ten, kur viskas priminė baisią nelaimę. Žmona Ina irgi labai kentėjo, tačiau liko Tbilisyje. Šeima išsiskyrė.

1969-ieji: po kroso varžybų treneris Viktoras Barkalaja aptaria su Adolfu Aleksejūnu (dešinėje) ir Laimučiu Didžioku jų pasirodymą. / Adolfo Aleksejūno archyvo nuotrauka

V.Barkalaja nuvyko į Maskvą. Ten gavo siuntimą į Rygą, Sveikatos apsaugos ministeriją. Po dukters netekties jis ėmė nekęsti savo profesijos, tad kai Rygoje sutiko bičiulį gruziną, mielai priėmė jo pasiūlymą drauge keliauti į Lietuvą.

Taip 1947-aisiais V.Barkalaja atsidūrė Vilniuje. Čia galutinai atsisveikino su mediko profesija ir tapo bėgimo treneriu.

Anksčiau jis visai nesidomėjo bėgimu. Būdamas keturiolikos pradėjo lankyti gimnastikos treniruotes. Vėliau žaidė futbolą Tbilisio "Dinamo" komandoje, o kai patyrė sunkią kojos traumą, pasirinko kūjo ir disko sektorius. Čia jis net 10 kartų gerino Lietuvos kūjo metimo rekordą, penkis sykius tapo Lietuvos kūjo metimo čempionu, ne kartą - disko metimo prizininku. Tačiau šlovės viršūnę pasiekė treniruodamas bėgikus.

Kai V.Barkalajos mokiniai tarptautinėse varžybose ėmė džiuginti rekordais, žinia apie unikalią Lietuvos bėgikų rengimo metodiką sukūrusį trenerį kaipmat pasklido po pasaulį. Jam pirmam Lietuvoje buvo suteiktas SSRS nusipelniusio trenerio vardas.

Prieš keliolika metų šių eilučių autorė kalbėjosi su Viktoru Barkalaja apie jo darbą ir brangiausius auklėtinius. Dalį jo pasakojimų šiandien siūlome LŽ skaitytojams.

Apie pašaukimą

"Man patiko trenerio darbas. Iš pradžių bandžiau aprėpti visas lengvosios atletikos rungtis. Vėliau supratau, kad neverta savęs barstyti, ir nutariau treniruoti tik bėgikus. Ko gero, pirmasis "atradau" ir Trijų kryžių kalną - pagainiodavau savo mokinius aukštyn žemyn.

Nemėgau važinėti į varžybas. Trenerio nebuvimas labai trikdydavo treniruotes.

Nemėgau perbėgėlių. Ne vienas bėgikas prašėsi pereiti pas mane, tačiau nesileisdavau į kalbas be jų trenerių žinios.

 <iframe width="640" height="360" src="http://www.youtube.com/embed/YC74DMtYCz4?feature=player_detailpage" frameborder="0" allowfullscreen></iframe>

Nebuvau piktas. Niekada nebardavau savo mokinių už nesėkmes. Tai gniuždo asmenybę. Sportininkui reikia išaiškinti jo klaidas, nuraminti. Juk visi klystame. Tačiau buvau griežtas ir reiklus. Stengiausi dirbti sąžiningai.

Mokinių iškovojimai labai pamalonina ir įkvepia trenerį. Ne sykį verkiau iš džiaugsmo. Net gerai atlikta mokinių užduotis per treniruotę mane labai džiugindavo. Kartais tyčia skirdavau itin sunkias užduotis, kad įsitikinčiau, jog neklystu, užsimojęs iš pasirinkto bėgiko išugdyti tarptautinį meistrą. Maloniausia būdavo, kai tas mokinys nenuvildavo.

Džiaugiuosi, kad geri sportininkai dabar daug uždirba. Malonu juos matyti bėgančius stadione, stebint daugybei žiūrovų. Bet niekas nemato, kaip pragariškai jie dirba rengdamiesi varžyboms. Ir kam tai svarbu.

Turėjau mokinių, kurie, jaučiau, galėjo tapti gerais vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikais. Mano darbo žurnale buvo įrašyta palyginti nedaug sportininkų. O apie 50-60 žmonių neįrašydavau. Tačiau niekam neparodžiau pirštu į duris, jei nuoširdžiai dirbdavo. Iš daugybės bėgikų visuomet būdavo ką atsirinkti. Medicinos studijos trenerio darbe labai pravertė - gerai apskaičiuodavau krūvius savo sportininkams. Visi gyvi ir sveiki. Tik J.Pipynė išėjo..."

Apie J.Pipynę

"Mūsų treniruotės vykdavo Jaunimo stadione, dabar ten Seimo rūmai. Kažkoks vaikinukas priėjo prie manęs ir pasakė, kad jo draugas norėtų treniruotis mano grupėje. Ir parodė į nuošalyje stovintį J.Pipynę. Taip ir pradėjome dirbti. Tada Jonui buvo, rodos, penkiolika.

J.Pipynė labiausiai išsiskyrė čempionišku charakteriu. Dėl pergalės galėjo kristi be gyvybės ženklų.

1956 metais Maskvoje J.Pipynė laimėjo pirmąją TSRS tautų spartakiadą. Jis buvo tikras didvyris. Aš verkiau iš laimės. Po varžybų su sportininkais patraukėme į Baltarusijos stotį. Ten nuvykome anksčiau, nei reikėjo. Staiga prie manęs priėjo J.Pipynė ir sako: "Noriu paklausti, ar galėčiau išgerti stiklinę vyno?" Jonas žinojo, kad man nepatinka, kai mokiniai bando atsipalaiduoti tokiais būdais. Bet juk šis atvejis buvo ypatingas. Labai sutrikau. O paskui pakviečiau Joną į stoties restoraną ir užsakiau butelį gruziniško sauso vyno. Mudu išgėrėme su didžiuliu malonumu.

1957 metais pasaulio jaunimo žaidynėse Maskvoje J.Pipynė laimėjo 1500 m bėgimo varžybas ir pasiekė SSRS rekordą - 3:41,1. Jis aplenkė čeką Stanislavą Jungvirtą, kuris prieš dvi savaites buvo pagerinęs šios rungties pasaulio rekordą.

J.Pipynė (priekyje) buvo talentingiausias didžio trenerio auklėtinis. / LLAF archyvo nuotrauka

Jono mama mirė nuo vėžio. Ir brolis mirė nuo vėžio. Ir pirmoji J.Pipynės žmona mirė nuo vėžio. Kartais eidavau iš proto, galvodamas apie tokią šeimos nelaimę. Kai vėžiu susirgo Jonas, stebėjausi, kad taip didvyriškai pakėlė visas kančias. Jam taip skaudėdavo...

Iš mokinių Jonas mane paliko pirmas. Jis buvo talentingiausias."

Apie savo epochą

"Pamenu, Jaunimo stadione vyko mūsų treniruotė. Šalia buvo ir krepšinio aikštelė. Daug žmonių susirinkdavo, kai rungtyniaudavo dviejų draugijų arba dviejų gamyklų krepšinio komandos. Krepšinis ir anais laikais buvo populiarus.

Tą dieną irgi vyko krepšinio rungtynės. Žmonių buvo daug. Bet kažkas iš minios pastebėjo į treniruotę atėjusį J.Pipynę. Ir staiga visi žiūrovai užmiršę krepšinį puolė į stadioną stebėti, kaip bėga Jonas.

Tai buvo mūsų epocha."

Apie A.Aleksejūną

"Kai K.Orentas ir A.Aleksejūnas 1964 metais išvažiavo į Tokijo olimpiadą, likau namie. Vėliau dėl to labai gailėjausi. Jei būčiau vykęs kartu, jų rezultatai olimpiadoje būtų buvę daug geresni. Juk per kvalifikacinį bėgimą A.Aleksejūnas pagerino olimpinį rekordą. Per finalą irgi puikiai jautėsi, tačiau nesugebėjo taktiškai visko apskaičiuoti - neįvertino savo jėgų ir finišavo septintas. Jei būčiau stovėjęs kur nors šalia ir davęs ženklą jam pradėti spurtą... Žinau, kad Adolfas galėjo tapti olimpiniu čempionu."

Apie V.Barkalają

V.Barkalajos jubiliejaus išvakarėse LŽ paprašė vieno mylimiausių jo mokinių Adolfo Aleksejūno prisiminti kartu praleistus metus.

"Esu labai dėkingas V.Barkalajai, atvedusiam mane iki tokių viršūnių. Jis greitai pastebėjo, kad iš manęs gali išeiti geras bėgikas.

Per jubiliejinį 95-ąjį gimtadienį V.Barkalają, kaip įprasta, supo jo mokiniai: (iš kairės) Anatolijus Baranovas, Adolfas Aleksejūnas ir Laimutis Didžiokas. / Alfredo Pliadžio nuotrauka

Kai atitarnavęs kariuomenėje atvykau į Vilnių, čia neturėjau nei kur gyventi, nei už ką maitintis. V.Barkalaja manęs pagailėjo ir priėmė gyventi pas save. Paskui ir darbą surado, kad galėčiau prisiregistruoti Vilniuje. Buvau jau pakankamai suaugęs, tačiau treneris mane globojo kaip sūnų.

Man keisčiausia, kad būdamas metikas V.Barkalaja įžvelgė mumyse bėgikų gabumus. Tikriausiai jis labai tikėjo tuo, ką darė, nes išspausdavo iš sportininko viską iki paskutinio lašo.

Trenerystės meno nesupratau, tačiau suvokiau, jog V.Barkalaja buvo netradicinis specialistas: prie žmonių jis prieidavo kažkaip ypatingai, ne taip kaip kiti. Tuo metu Lietuvoje jis buvo vienintelis tokio masto bėgikų treneris.

Stebėdavausi, kaip jis žiemą stovi be kepurės vis toje pačioje vietoje Vingio parke ir kantriai stebi mus, atliekančius pratimus, o paskui laukia, kol apibėgsime ratus aplink parką. Ta vieta parke iki šiol vadinama V.Barkalajos alėja.

Niekada nesureikšmindavome to, kad jis gruzinas. Jis mums buvo tiesiog treneris. Paprastas, nuoširdus, labai reiklus. Ir labai jautrus.

Sykį mane pakvietė į Sąjungos rinktinės stovyklą rengtis SSRS ir JAV mačui. Tuo pačiu metu turėjo vykti Vilniaus miesto pirmenybės. Sostinės sporto vadovas neišleido manęs į stovyklą. Tada iš stadiono su V.Barkalaja nuėjome į "Literatų" kavinę. Treneris gėrė vyną ir verkė. Pirmą kartą mačiau jį verkiantį. "Matai, kokie tie viršininkai - taip tave suvystė, kad net negali išvažiuoti", - liejo nuoskaudą V.Barkalaja."

Auksinis V.Barkalajos ketvertukas

Jonas Pipynė (1500 m) - penkiskart SSRS čempionas, keturiskart Sąjungos rekordininkas, SSRS tautų spartakiados nugalėtojas ir pasaulio jaunimo žaidynių laimėtojas (SSRS rekordas - 3:41,1), 1956 metų Melburno olimpiados dalyvis.

1963-iųjų SSRS čempionatas: (iš kairės) Kęstutis Orentas, rusas Vasilijus Savinkovas ir Adolfas Aleksejūnas. / Kęstučio Orento archyvo nuotrauka

Adolfas Aleksejūnas Lietuvoje buvo pramintas Kroso karaliumi. 1964-ųjų Tokijo olimpiadoje per atrankos varžybas pasiekė 3000 m kliūtinio bėgimo olimpinį rekordą (8:31,8), finale užėmė septintąją vietą. Daugkartinis SSRS pirmenybių, tarptautinių varžybų 5000 m, 3000 m kliūtinio bėgimo ir kroso nugalėtojas bei prizininkas. Daugkartinis Lietuvos 3000 m kliūtinio bėgimo rekordininkas.

Kęstutis Orentas ne sykį laimėjo SSRS kroso čempionatą, pagerino uždarųjų patalpų 5000 m bėgimo pasaulio rekordą, triumfavo garsiajame brolių Znamenskių memoriale, dalyvavo Tokijo olimpiadoje.

Anatolijus Baranovas - pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs olimpiniame maratone: 1972 metų Miuncheno žaidynėse užėmė 15-ąją vietą. 1972-ųjų SSRS maratono čempionas. Ne sykį Leningrade (Sankt Peterburge) laimėjo tarptautinį 30 km bėgimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LENGVOJI ATLETIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"