TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LENGVOJI ATLETIKA

Neringos Aidietytės rekordų istorija

2014 11 22 6:00
N. Aidietytė: "Labiausiai sau linkėčiau neprarasti sportinių rezultatų alkio, nes tas, kuris nori, pasiekia daugiau už tą, kuris gali." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kai 2009-aisiais Neringos Aidietytės karjera pakibo ant plauko, ėjikė nutarė metams išvykti į Londoną. Tačiau grįžo po ketverių kupina noro sportuoti. O šį sezoną ji tapo Lietuvos rekordininke ir pretenduoja į Metų lengvaatletės titulą.

N. Aidietytės kelias į šlovę įdomus jau vien tuo, kad sportinį ėjimą atrado gana vėlai. Studijuodama. Ilgokai jaukinosi šią šaką. Ir antsvoris trukdė siekti aukštumų. Viskas pasikeitė po Londono. Kilogramai ištirpo. Atsirado pasitikėjimas savo jėgomis bei didžiulis noras eiti. Ir kuo greičiau.

„Neringa ilgą laiką buvo mūsų trečias numeris sportinio ėjimo šakoje, tačiau šį sezoną padarė labai didelę pažangą, įsiveržė į pasaulio elitą ir du kartus pagerino Lietuvos rekordą. Ji viršijo visus tikslus, kurie buvo planuoti prieš sezoną“, - taip prieš geriausių šalies lengvaatlečių rinkimus N. Aidietytę apibūdino šalies lengvosios atletikos rinktinės treneris Kęstutis Jezepčikas.

Metų laureatai bus paskelbti jau šį pirmadienį. Kad ir kaip baigtųsi rinkimai, Neringa pasiryžusi dar ne sykį nustebinti rezultatais.

„Pamažu supratau, kad sportinis ėjimas yra mano gyvenimo būdas ir aistra. Dabar man 31 metai. Mūsų sporte – pati branda. Kada dar galėčiau siekti aukštumų?“ - bendraudama su LŽ keliais sakiniais visą esmę pasakė Neringa Aidietytė.

Mamos genai

- Pirmą kartą Lietuvos rekordininke tapote gegužės mėnesį per Pasaulio taurės varžybas Kinijoje (1.29:37). Po mėnesio Alytuje dar sykį pagerinote rezultatą. Kaip manote, ar ilgai išsilaikys Lietuvos moterų 20 km sportinio ėjimo rekordas (1.29:01)?

- Pačiai buvo netikėti abu rekordai, kuriuos pasiekiau vos grįžusi iš Lodono, kur gyvenau ketverius metus. Ten, galima sakyti, ne sportavau, o rimtai mankštinausi, nes dar turėjau užsidirbti gyvenimui. Tad ir mano treneriai Kastytis Pavilonis ir Juzefas Romankovas šiemet nesitikėjo tokių rezultatų. Po Naujųjų metų grįžusi iš Anglijos vos „šliaužiau“ trasoje, bet per kelis mėnesius labai patobulėjau. Vadinasi, daug dirbdama ateityje galėčiau tikėtis dar geresnių rezultatų.

- Tikriausiai norėtumėte kuo greičiau „išlipti“ iš 29 minučių?

- Šį sezoną per varžybas nuolat jaučiau, kad galiu eiti dar greičiau. Tik Alytuje, kai dar sykį pagerinau šalies rekordą, atrodė, jog pasiekiau ribą. Gal tai ir buvo šio sezono riba. Nors dabar manau, jei Alytuje per Lietuvos čempionatą šalia būčiau turėjusi labai pajėgią konkurentę, gal jau tada būčiau “išlipusi” iš 29 minučių.

- Gal Jūsų fiziniai duomenys ypatingi, kad taip mažai laiko prireikė pasirengti meistriškam karjeros šuoliui?

- Kai man atlieka tyrimus Lietuvos edukologijos universitete, profesorius Juozas Skernevičius visada pabrėžia, kad mano širdis labai stipri ir kraujotakos sistema veikia puikiai. Tikriausiai paveldėjau mamos genus – ji irgi fiziškai labai stipri.

20 km distancijoje svarbiausia - ištvermė. Pavyzdžiui, 10 km negalėčiau labai greitai nužygiuoti.

- Rugpjūtį Europos čempionate Ciuriche užėmėte 11 vietą. Kaip vertinate tokį savo pasirodymą?

- Tikėjausi patekti į aštuntuką. Jei būčiau pakartojusi Lietuvos rekordą, mano noras būtų išsipildęs. Gal per daug greitai norėjau visko pasiekti. Antra vertus, prieš ketverius metus Europos pirmenybėse Barselonoje buvau penkiolikta, o prieš metus pasaulio čempionate Maskvoje – tik keturiasdešimta. Manyčiau, šiemet Europos čempionate visai neblogai pasirodžiau. Juolab kad trasoje gavau ne vieną įspėjimą, tad galėjau ir nebaigti distancijos…

- Kartais arbitrų sprendimai juk būna abejotini?

- Kai sportininkas jau yra įgijęs tam tikrą statusą, jam teisėjai neskuba skirti pastabų, prisibijo. Pavyzdžiui, šiemet Europos čempionate iki dešimto kilometro ėjau krūvoje ir pastabų negavau. Kai vėliau atsiskyriau nuo grupės, tikriausiai buvau labai pastebima dėl savo ūgio (177 cm – red.), mačiau, kaip beveik visi teisėjai (trasoje jų būna mažiausiai šeši) rodė man geltonąsias korteles. Bet kai jie leido man įveikti šešioliktą kilometrą, supratau, kad baigsiu distanciją. Mūsų sporte nėra tendencijos paskutiniuose kilometruose diskvalifikuoti ėjiką. Juolab šiemet mano rezultatai buvo stabilūs ir gana geri, tad teisėjai tikriausiai mane jau įsidėmėjo.

N. Aidietytė (centre) Lietuvoje turi vienintelę rimtą varžovę - Brigitą Virbalytę-Dimšienę (Nr. 153). /Dariaus Škarnulio nuotrauka

Iš nevilties - į užsienį

- Ar galėtumėte tvirtinti, jog šie metai buvo geriausi Jūsų karjeroje?

- Vienareikšmiškai - taip. Šis sezonas pranoko visus mano, trenerių ir, manyčiau, federacijos vadovų lūkesčius.

- Kodėl tai įvyko tik šiemet? Ir kas Jus nubloškė į Londoną?

- 2009 metų sezonas buvo labai prastas. Psichologiškai buvau palūžusi – beveik visose varžybose pati pasitraukdavau iš trasos... 2008-aisiais Pedagoginiame universitete (dabar Edukologijos – red.) įgijau sporto magistro diplomą, tačiau neiškovojau kelialapio į Pekino olimpiadą.

2009-aisiais nebestudijavau - tik sportavau. Turėjau problemų dėl antsvorio. Tai man labai trukdė. Be to, būdama sportininkė neturėjau jokių socialinių garantijų: nei stažas buvo skaičiuojamas, nei buvau socialiai drausta. Ir dabar tas pats. Tada man viskas buvo taip juoda, kad nutariau metams išvykti į Londoną. Anglų kalbą mokėjau puikiai. Pamaniau, kad neprapulsiu.

Ten nuvykusi nutariau sportuoti bent jau dėl savęs. Ir pradėjau kas rytą nuo septynių sukti ratus šalia esančiame parkelyje. O jau devintą skubėdavau į darbą prabangių moteriškų drabužių parduotuvėje.

- Ar ilgai Londone dairėtės darbo?

- Nuvažiavusi per tris dienas susitariau dėl darbo. Po dešimties mėnesių grįžau į Lietuvą. Prieš išvykdama į tėvynę Londone sutikau savo meilę, tad po dviejų mėnesių vėl grįžau į Angliją. Senojo darbo buvau atsisakiusi, tačiau man ir vėl pasisekė – po kelių dienų buvau priimta į NIKE parduotuvę. Jos vadovams labai imponavo, kad dalyvavau Europos čempionate Barselonoje. Beje, šioms varžyboms pasirengiau savarankiškai – nebuvau jokiose stovyklose, sportavau visai viena ir sugebėjau įvykdyti čempionato normatyvą.

Niekada nenorėčiau dar sykį pakartoti Londono laikotarpio: nuolat jausdavau nuovargį ir stresą. Kad ir kokie būdavo orai, kas rytą prisiversdavau anksti atsikelti ir viena sportuoti parke. Paskui – į darbą. Kasdien tas pats. Taip dirbdama įvykdžiau ir 2012-ųjų Londono olimpinių žaidynių normatyvą.

- Londono olimpiadoje užėmėte 39 vietą...

- Po Londono žaidynių gerokai nusivyliau. Atrodė, tiek daug ir sunkiai dirbau, tokios geros formos buvau, o taip prastai pasirodžiau. 2013-aisiais vėl buvau sutrikusi. Jaučiau, kad sportuoti turiu pakankamai jėgų, tačiau vienai labai sunku. Juolab kad dar ir darbą turėjau. Tada mano draugas ėmė raginti, kad vykčiau į Lietuvą, antraip visą laiką jausiu kaltę, jog savęs nerealizavau.

- Supratingas draugas turkas – gal irgi sportininkas?

- Ne sportininkas, tačiau visada labai palaiko ir didžiuojasi manimi. Mes jau ketverius metus drauge. Muzo trejais metais už mane vyresnis, yra baigęs ekonomikos mokslus, Londone dirba rinkodaros kompanijoje. Jau tris kartus buvo Lietuvoje, sakė, kad galėtų čia gyventi.

- O Jums kur labiau patinka – čia ar ten?

- Manyčiau, kiekvienam jaunam žmogui vertėtų metams ar dvejiems išvykti svetur, kad pamatytų, kaip ten žmonės gyvena. Aš neabejodama rinkčiausi Lietuvą. Londone tiek daug žmonių, tempas didžiulis, viskas labai brangu. Labai pervargdavau.

Mano namai Vilniuje. Čia daug ramiau. Gyvenu su mama. Tėtis žuvo prieš daug metų. Mano sesuo Jūratė jau sukūrusi šeimą ir augina dukrytę. Esu laiminga teta.

Apsisprendžiau iki Rio de Žaneiro olimpiados visas jėgas ir laiką skirti tik sportiniam ėjimui. Net ir neturėdama socialinių garantijų.

Būdama puikios sportinės formos 2012-ųjų Londono olimpinėse žaidynėse Neringa nusivylė savo rezultatu. /Sauliaus Ramoškos nuotrauka

Rusijos ėjikų ypatumai

- Lietuvoje, ko gero, turite vienintelę rimtą konkurentę?

- Taip. Čia tik Brigita (Virbalytė-Dimšienė – red.) palaiko man kompaniją. O pasaulyje pilna rimtų varžovių. Dabar dominuoja rusės, tačiau skaudu, kad šios šalies atstovės nuolat atsiduria dopingo skandalų sūkury.

- Ar realu pagerinti Rusijos ėjikei Jelenai Lašmanovai priklausantį Europos ir pasaulio rekordą (1.25:02), kurį ji pasiekė Londono žaidynėse?

- Manyčiau, kad švariai pasiekti moterų rekordai galėtų prasidėti nuo 1.27:00, nes 1.25:00 yra vidutinis vyrų rezultatas 20 km trasoje. Jau aštuoniolika Rusijos trenerio Viktoro Čegino sportininkų pagauta vartojus dopingą, o kiek dar nepagauta. Dėl to nuolat kyla triukšmas, bet niekas nesikeičia. Pavyzdžiui, šiemet Europos čempionate Šveicarijoje turėjo startuoti trys Rusijos ėjikės, tačiau prieš pat varžybas jų lyderė netikėtai susirgo…

Beje, J. Lašmanova irgi yra V. Čegino aukėltinė. Šiemet sausį ji pagauta vartojusi dopingą ir atlieka dvejų metų diskvalifikaciją.

- 2006 metų spalį per Ukrainos čempionatą Ivano Frankovske įveikėte 50 km distanciją (4.28:53). Ar taip tikrinote savo galimybių ribas?

- Treneris norėjo, kad pasiekčiau 50 km Lietuvos moterų ėjimo rekordą. Distanciją, kurioje konkuravo 23 vyrai, įveikiau dešimta. Buvau vienintelė moteris tose varžybose. Pasiekiau ketvirtą rezultatą pasaulyje. Mat Italijoje būdavo rengiamos varžybos, per kurias moterys lenktyniaudavo 50 arba 100 km trasoje. Tačiau ėjikėms 50 km nėra olimpinė distancija.

Neringa treniruojasi kasdien du kartus. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Trenerio pasitikėjimas

- Į sportą atėjote būdama vienuolikos metų. Pirmasis treneris buvo puikus bėgimo specialistas Juozas Garalevičius. Kaip pas jį patekote?

- Per fizinio lavinimo pamokas greitai bėgdavau. Mokytoja ir pasiūlė nueiti į trenerio J. Garalevičiaus treniruotę. Man patiko rūpestingas treneris. Tačiau buvau gana vidutinė bėgikė.

Pamenu, studijuodama Pedagoginiame universitete per lengvosios atletikos paskaitą turėjau atsiskaityti už sportinį ėjimą. Kai pirmą kartą ėjau du kilometrus, labai skaudėjo antkaulius (priekines blauzdų dalis). Už nugaros palikusi visas drauges svarsčiau, kas sugalvojo tokį keistą sportą. Tuo metu stadione iš tolo pamatęs mano draugės šuolininkės į tolį Živilės Šikšnelytės treneris Valentas Sabaliauskas puolė įtikinėti, kad esu sukurta sportiniam ėjimui. Ir įkalbėjo nueiti pas trenerį Juzefą Romankovą. Man buvo devyniolika, kai atsidūriau šiame sporte.

- Vėlokai pradėjote - juk ne taip paprasta išmokti ėjimo technikos.

- Mano technika iki šiol nėra ideali. Treneriai sako, jog per daug energijos eikvoju. Man pavyzdys yra Brigita (Virbalytė-Dimšienė) - ji juda labai gražiai, lengvai ir taisyklingai.

- Ir vis dėlto, kodėl pasirinkote sporto šaką, kurią iki šiol ne visi žino, neretai net pasišaipo iš keistai krypuojančių sportininkų?

- Jei ne treneris K. Pavilonis, ko gero, dauguma mūsų dabar nesportuotų. Gal jis ir nėra idealaus būdo, bet dėl sportinio ėjimo aukoja viską. Jis mane imdavo į sporto stovyklas, kai dar nieko nebuvau pasiekusi, ir visi jam aiškino, kad iš manęs nieko nebus. Matyt, treneris K. Pavilonis įžvelgė mano gebėjimus. Mane uždegė toks pasitikėjimas. Patiko važiuoti į stovyklas ir varžybas užsienyje, išbandyti savo jėgas. Tai ir lėmė mano pasirinkimą.

Kad tik sveikatos užtektų

- Lietuvoje ėjikams pakanka dėmesio?

- Niekada nebūsime tokie populiarūs, kaip norėtume. Tačiau džiugu, kad žmonės mus jau pripažįsta, mažiau juokiasi, mažiau tyčiojasi.

- Jums labai svarbūs santykiai su treneriais, komandos ir treniruočių draugais, sporto vadovais? Ar tai turi reikšmės rezultatams?

- Vienai sportuoti būtų labai liūdna. Džiaugiuosi, kad yra Brigita. Tiesa, stovyklose, ypač sezonui baigiantis, atsiranda trintis dėl per ilgo buvimo drauge. Man geriausia treniruotis Vilniuje: atliekame užduotis ir išsiskirstome. Jau pradėjome rengtis naujam sezonui. Vingio parke treniruojamės dukart per dieną, tik šeštadienį po sykį, o sekmadienį ilsimės.

- Kokie tikslai keliami kitiems metams?

- Rugpjūtį vyks pasaulio čempionatas Pekine. Tai ir bus pagrindinis metų startas. Manau, po šio sezono konkurentės mane įsidėmėjo. Svarbiausia - gerai pasirengti Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Galėčiau ištempti net ir iki 2020 metų olimpiados, tada man bus 37-eri. Kad tik noro ir sveikatos užtektų. Ir kad abu mano treneriai iki tol dirbtų su manimi.

- Į Metų lengvaatletės titulą, be Jūsų, pretenduoja dar penkios sportininkės. Kaip manote, kokie Jūsų šansai?

- Manau, kad pelnytai patekau į kandidačių gretas. Iš bjauriojo ančiuko virtau gulbe. (Juokiasi.) Būtų malonu tapti laureate. Tai būtų ir mūsų sporto pripažinimas. Esame kaip didelė šeima, labai palaikome vieni kitus.

Kai per Lietuvos čempionatą Kaune Airinė Palšytė pagerino šuolių į aukštį šalies rekordą, jai atiteko Marto Skrabulio įsteigta 5 tūkst. litų premija. Bet juk Alytuje, kai antrą sykį pagerinau šalies rekordą, irgi vyko Lietuvos čempionatas. Esame tos pačios federacijos nariai, bet kažkodėl mus vis išskiria. Manęs tie keli tūkstančiai turtuole nepadarytų, tačiau nesuprantu, kodėl mūsų lengvojoje atletikoje viena rungtis yra svarbesnė už kitą.

- Ko sau palinkėtumėte?

- Nesu godi, tačiau sporte reikia tokiai būti. Labiausiai sau linkėčiau neprarasti sportinių rezultatų alkio, nes tas, kuris nori, pasiekia daugiau už tą, kuris gali.

***

NERINGA AIDIETYTĖ

Gimė 1983 metų birželio 5 dieną Vilniuje.

2014 metų rezultatai

GEGUŽĖ. Pasaulio taurės varžybos Kinijoje - 23 vieta ir Lietuvos rekordas 1.29:37 (ankstesnis nuo 2008-ųjų rugpjūčio priklausė Sonatai Milušauskaitei 1.30:26).

BIRŽELIS. Lietuvos čempionatas ir tradicinės “European Athletics Permit Meeting” varžybos Alytuje – I vieta, šalies čempionės titulas ir Lietuvos rekordas 1.29:01.

RUGPJŪTIS. Europos čempionatas Ciuriche - 11 vieta.

Pasaulio ėjikių klasifikacijoje - 15 vieta, Europos reitinge – 12-a.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LENGVOJI ATLETIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"