TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LENGVOJI ATLETIKA

Olimpinis rekordininkas A. Aleksejūnas: „Jei ne kariuomenė, gal būčiau seniai prasigėręs“

2014 09 26 6:00
Adolfas Aleksejūnas: „Mane krėtė drebulys jau vien nuo suvokimo, jog dalyvauju olipinėse žaidynėse. Sovietų treneriai mus žiauriai spaudė psichologiškai, teigdami, jog reikia visus traiškyti.“ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Pusantro karto apibėgau aplink žemę dėl kelių sekundžių. Tiek jų prireikė, kad tapčiau olimpiniu rekordininku,“ – apie istorinį iškovojimą kalbėjo Adolfas Aleksejūnas.

Tai nutiko prieš 50 metų Japonijos sostinėje Tokijuje. Pirmą kartą Azijos žemyne surengtose olimpinėse žaidynėse 1964-ųjų rudenį A. Aleksejūnas 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybose pasiekė olimpinį rekordą. Tiesa, finale finišavo septintas, tačiau tai nė kiek nesumenkina iškilaus bėgiko nuopelnų.

Tokijo olimpiadoje startavo šešiolika Lietuvos sportininkų. Labiausiai nudžiugino sidabrą iškovojęs boksininkas Ričardas Tamulis (jo netekome prieš šešerius metus) ir A. Aleksejūnas, tapęs pirmuoju olimpiniu rekordininku Lietuvos sporto istorijoje.

Daugkartiniam Lietuvos čempionui ir rekordininkui, SSRS čempionatų prizininkui A. Aleksejūnui vasarą sukako 77-eri. Toks pat lieknas, tiesus, žvalus. Ir šnekus.

Anksčiau Adolfas Aleksejūnas pats imdavo interviu, o šį sykį leidosi kamantinėjamas kolegės.

Tokijo olimpiadoje per atrankos varžybas Adolfas Aleksejūnas (šoka per kliūt į- kairėje) aplenkė pasaulio rekordininką Gastoną Roelantsą (dešinėje)./Adolfo Aleksejūno asmeninio archyvo nuotrauka

Šlovė užgriuvo prieš finalą

- Prabėgo 50 metų. Kaip dabar prisimenate Tokijo olimpiadą?

- Man, sportininkui, tai buvo pirmoji ir paskutinė olimpiada. Tiesa, vėliau vykau dar į Miuncheno, Maskvos ir Barselonos žaidynes. Bet jau kaip turistas.

Iki Tokijo žaidynių likus dviem savaitėms buvo surengta treniruočių stovykla labai gražiame Japonijos mieste Nike. Gyvenome japoniško stiliaus viešbutyje: valgėme prie žemo staliuko surietę kojas, miegojome ant grindų. Tikra egzotika. Anais laikais retas lietuvis buvo įkėlęs ten koją. Labiausiai sužavėjo japonų elgesys: nuoširdumas, pagarba žmonėms.

O dėl olimpinių žaidynių mane krėtė drebulys jau vien nuo suvokimo, jog dalyvauju tokiame renginyje ir privalau gerai pasirodyti. Sovietų treneriai mus žiauriai spaudė psichologiškai, teigdami, jog reikia visus traiškyti. 3000 m kliūtinio bėgimo olimpinėse varžybose Sąjungai atsovavome internacionalinis trio – ukrainietis Ivanas Beliajevas, žydas Lazaris Narodeckis ir aš.

Per atrankos varžybas startavau trečiame bėgime. Mūsų buvo penkiolika, reikėjo patekti į trejetuką, kad dalyvaučiau finale. Bėgau kartu su pasaulio rekordininku belgu Gastonu Roelantsu. Visą laiką pirmavau. Nė nemaniau, kad taip greitai įveiksiu distanciją. Pasižiūriu į švieslentę - 8:31,8. Olimpinis rekordas! Asmeninį rezultatą pagerinau trimis sekundėmis. Tada pamaniau , kad galiu kovoti ir dėl olimpinio medalio. Antrame bėgime dalyvavęs L. Narodickis nepateko į finalą, o trečiame bėgęs I. Beliajevas - pateko ir vėliau laimėjo olimpinę bronzą.

Trūko patarėjo

- Ar daug dėmesio sulaukėte tapęs olimpiniu rekordininku?

- Mane iškart apspito korespondentai, fotografai, televizininkai. Lietuviška pavardė jiems buvo negirdėta, tad dar labiau intrigavo: kas per vienas aplenkė pasaulio rekordininką? Visą dieną jie mane dusino. O kita buvo laisva. Pasimankštinau, tačiau naktį niekaip nesugebėjau užmigti, vis galvojau, kaip ten bus finale. Iki ryto nedavė ramybės mintis, kad galiu tapti čempionu.

Turėdamas didesnę tarptautinių varžybų patirtį gal ir būčiau išmąstęs, kaip man geriausia bėgti per finalą.

- Tad koks gi buvo olimpinis finalas?

- Perdegiau. Jei dėl medalių būtume kovoję tą pačią dieną, tikrai būčiau prizininkų trejetuke. Fiziškai buvau gerai pasirengęs, tačiau nesugebėjau psichologiškai nusiteikti. Antra vertus, mane trikdė olimpinis rekordas – niekaip negalėjau suvokti, kaip aš, kaimo vaikas, sugebėjau aplenkti pasaulio rekordininką.

Per finalą su G. Roelantsu du kilometrus bėgome greta, o kai jis netikėtai nutolo, staiga pasijutau tarsi švino pilnomis kojomis. Paskutiniame rate mane dar ir I. Beliajevas aplenkė, nors prieš pat startą iš jaudulio jis baisiausiai vėmė. Tada suvokiau, jog neteisingai paskirsčiau jėgas - nereikėjo tiek daug jų atiduoti per atrankos bėgimą.

- Jūsų treneris Viktoras Barkalaja po daugybės metų duodamas interviu pasakė: „Žinau, kad Adolfas galėjo tapti olimpiniu čempionu.“

- Man jis tik tiek yra pasakęs apie pasirodymą Tokijuje: „Jei būčiau buvęs tenai, viskas būtų kitaip.“ Ir daugiau nieko – apie jokias vietas ir medalius neužsiminė. Jei tuomet V. Barkalaja būtų buvęs šalia, jis būtų mokėjęs mane nuteikti. Mano treneris buvo stiprus ne tiek bėgimo subtilybių išmanymu, kiek žmogaus pajautimu. Jis atsižvelgdavo į kiekvieno sportininko charakterio savybes. Žinoma, man jo trūko Tokijuje. Abu tai supratome.

- Nors finale G. Roelantsas ir pagerino olimpinį rekordą (belgo rezultatas - 8:30,8), per atranką Jūsų iškovotas olimpinis rekordas atvėrė naują Lietuvos sporto istorijos puslapį – tapote pirmuoju olimpiniu rekordininku.

- Nedaug jų buvo ir vėliau. Jei neklystu, tarybiniais laikais olimpinius rekordus dar pasiekė plaukikai Arvydas Juozaitis ir Lina Kačiušytė. Dabar olimpinis rekordas prilygintas pasaulio rekordui. Tad už savąjį gaunu rentą.

Pusantro karto apibėgau aplink žemę dėl kelių sekundžių. Tiek jų prireikė, kad aplenkčiau garsųjį G. Roelantsą ir tapčiau olimpiniu rekordininku. Tų sekundžių kaina nepamatuojama. Dėl to su didžiule pagarba žiūriu į visus bėgikus, siekiančius aukščiausių tikslų.

1963-ieji: elitiniai SSRS bėgikai - Adolfas Aleksejūnas (dešinėje), Kęstutis Orentas (kairėje) ir rusas Vasilijus Savinkovas./Kęstučio Orento asmeninio archyvo nuotrauka

Padėjo siekti rekordo

- Ar anksčiau buvote pažįstami su olimpiadą laimėjusiu belgu?

- 1963-iaisiais padėjau G.Roelantsui tapti pasaulio rekordininku. Tais metais kartu su Romos žaidynių prizininku Nikolajumi Sokolovu Belgijoje dalyvavome geležinkelininkų varžybose. Mat abu buvome draugijos „Lokomotiv“ nariai. Tuomet jau žinomas bėgikas G. Roelantsas paprašė mūsų dalyvauti tarptautinėse komercinėse varžybose Luveno mieste ir padėti jam pasiekti planetos rekordą. Padėjome - belgas tapo 3000 m kliūtinio bėgimo pasaulio rekordininku ( 8:29,6).

- Ar treneriai lengvai sutiko išleisti į neplanuotas komercines varžybas?

- Žinoma, jie ilgokai „raitėsi“, bet galiausiai sutiko, nes buvo laisva diena. Kai belgas pasiekė pasaulio rekordą, ši žinia nuskambėjo per visą pasaulį, buvo minimos ir mūsų pavardės. Tad kai G. Roelantsas su savo vadybininku atėjo padėkoti ir už dalyvavimą varžybose norėjo įteikti mums piniginius prizus, treneriai, bijodami skandalo, griežtai uždraudė imti vokelius. Tada belgas man ir N. Sokolovui padovanojo po japonišką tranzistoriuką... Tokia buvo mano pažintis su būsimuoju olimpiniu čempionu. Vėliau su belgu konkuravome ne sykį, bėgome ir brolių Znamenskių turnyre. Tačiau niekada nebepavyko jo nugalėti.

- Kaip SSRS kliūtininkų Tokijuje iškovotus trofėjus - bronzos medalį ir olimpinį rekordą - įvertino Sąjungos sporto vadovybė?

- Patenkinamai. O ir treneriai ne kvailiai, jie žinojo, kas per paukštis tas G. Roelantsas ir kad olimpiniai rekordai nesimėto ant bėgimo takelio.

- Nors pasaulinę šlovę pelnėte 3000 m kliūtinio bėgimo rungtyje, puikiai bėgote ir 5000 m distanciją. Tačiau gimtajame krašte kažkodėl pelnėte kroso karaliaus titulą.

- Lietuvoje nė sykio nepralaimėjau kroso varžybų. Dėl to kažkuris žurnalistas pavadino mane kroso karaliumi. Ir prilipo.

Man patiko bėgti krosą - tai duobės, tai kalniukai, tai smėlis, tai purvas. Panašiai kaip 3000 m kliūtiniame bėgime, ten kas 80 m tenka įveikti barjerą, už kurio – 4 m ilgio duobė su vandeniu: kuo arčiau barjero nušoki, tuo ji gilesnė. Aš peršokęs kojų beveik nesušlapdavau, tai atimdavo daug jėgų.

Dėkingas latviui

- Kuo sunkiau, tuo įdomiau?

- Taip. Šią savybę išsiugdžiau Tarybinėje armijoje. Jai esu labai dėkingas. Gal tai ir keistai skamba, bet taip jau nutiko. Ir dar noriu pabrėžti, kad mano gyvenime buvo daugybė lemtingų atsitiktinumų.

Mokydamasis Rozalimo vidurinėje mokykloje dar nesportavau. Kaune baigęs Geležinkelininkų mokyklą privalėjau dvejus metus atidirbti Radviliškyje šaltkalviu garvežių depe. Buvau aštuoniolikos. Remontuojant garvežius reikėdavo labai daug jėgos. Darbas purvinas. Pradėjau rūkyti. Gerti. Kai atidirbau Radviliškyje, paėmė į kariuomenę. Išvežė į Rusijos miestą Sverdlovską (dabar – Jekaterinburgas). Ten tarnavęs latvis - pirmo atskyrio slidininkas seržantas Janis Liepinis sykį man sako: „Sportuok, antraip bus nežmoniškai sunku ištverti tuos kelerius metus.“ Taip ir pradėjau. Drauge kas rytą bėgdavome 3 kilometrus. O kai vasarą dalinyje buvo surengtos varžybos, 1500 m distanciją įveikiau pirmas. Iškart įvykdžiau antrą atskyrį. Tapau svarbus.

Žiemą pirmą kartą gyvenime stojau ant slidžių. Kadangi ištvermės pakako, iškart patekau į dalinio slidininkų rinktinę. Dalyvavau ir Sverdlovsko pirmenybėse, vėliau ir į Leningradą (dabar - Sankt Peterburgas) vežė, ten atstovavau Uralo kariniam daliniui. Šio garbę gyniau ir kroso varžybose Maskvoje. SSRS slidinėjimo pirmenybėse „sukdavausi“ apie 50-uką. Kartą SSRS biatlono pirmenybėse užėmiau net 24 vietą.

Prasidėjo sporto stovyklų ir varžybų maratonas...

- Tarnaudamas atradote tikrąjį pašaukimą?

- Sakyčiau taip: mane išgelbėjo kariuomenė, o konkrečiai – minėtasis latvis Janis. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad viskas priklauso tik nuo sportininko. Jei atletas, net būdamas išskirtinio talento, visa esybe nesieks užsibrėžto tikslo, ir geriausias treneris nesugebės užtempti jo ant prizininkų pakylos.

Jei ne kariuomenė, gal jau būčiau seniai prasigėręs. Įdomiausia, kad ir kariuomenė manęs nepamiršo. Kai Tokijuje pasiekiau olimpinį rekordą, kitą dieną japonai man įteikė telegramą. Joje – dalinio, kuriame tarnavau Sverdlovske, vado sveikinimas rusų kalba. Pribloškė tai, kad po ketverių metų jis dar prisiminė kareivuką iš Lietuvos.

- O iš Lietuvos daug sveikinimų sulaukėte?

- Jokių.

Pažintis su B. Jelcinu

- Ar tiesa, jog tarnaudamas Sverdlovske susipažinote su Borisu Jelcinu?

- B. Jelcinas tuo metu vadovavo didelei statybos organizacijai. Jis puikiai žaidė tinklinį - Sverdlovsko komanda SSRS pirmenybėse buvo užėmusi net aštuntąją vietą. B. Jelcinas joje žaidė jau būdamas be piršto, kurio neteko po karo, kai sprogo jo rasta granata.

Tarnaudamas Sverdlovske su B. Jelcinu susipažinau lengvosios atletikos varžybose: aš bėgau, o jis dalyvavo dešimtkovės rungtyse. B. Jelcinas buvo vyresnis už mane, bet tvirtas, atletiškas, valingas. Įdomi asmenybė, labai gabus organizatorius. Jam imponavo tai, kad esu lietuvis. Jis žinojo, kad tarnauju armijoje. Sykį B. Jelcinas man užsiminė, kad norėtų savo darbininkams gauti drabužių, patvarių kaip karinė uniforma. Kariuomenėje kas šešis mėnesius mums skirdavo naują kasdienę uniformą. Senosios niekas nenurašydavo. Man karinės uniformos prireikdavo retai, nes po tris ir daugiau mėnesių praleisdavau sporto stovyklose, varžybose. Rudenį pradėdavau rengtis slidinėjimo varžyboms, o pavasarį – lengvosios atletikos. Abiejose šakose atstovavau Sverdlovsko srities rinktinėms. Dažniausiai vilėkdavau sportiniu kostiumu arba civiliais drabužiais. Tad karinės uniformos buvau sukaupęs ne vieną komplektą ir mielai sutikau juos perleisti B. Jelcinui. Kai jis atsiuntė žmogų su mašina, prikroviau kalną naujų drabužių ir batų. Už tai B. Jelcinas per pasiuntinį dosniai atlygino. Pamenu, už tuos pinigus nusipirkau naujus marškinius ir švarką...

Sporto metamorfozės

- Sovietmečiu Lietuvoje buvo pasaulinio lygio vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgimo žvaigždžių. Kas nutiko dabar?

- Šios rungtys yra labai sunkios – esi vienas ir privalai kovoti su savimi. Kasdien. Lengvoji atletika iš tikrųjų yra sunkioji atletika. Kad ir ką darytum – sviestum diską, šoktum į tolį ar bėgtum, visada pats atsakai už save. Jei atlikdamas šuolį keliskart peržengi atsispyrimo liniją, esi priverstas važiuoti namo nieko nepešęs, nors toms varžyboms kasdien rengeisi ištisus metus.

Dabar sportas labiau panašus į cirką. Krepšinis man labai patinka, tačiau kai perspektyvus šešiolikmetis ar septyniolikmetis, vos įkėlęs koją į didįjį sportą, nesigėdija jį kviečiančio klubo prašyti nepadoriai didelio atlyginimo... Tikiuosi, kad neką vyresniam J. Valančiūnui per ankstyva garbė ir didžiuliai pinigai nesusuks galvos, ir jis sugebės atskirti tikrąsias gyvenimo vertybes.

Šiandien sporte viską lemia pinigai. Mes buvome entuziastai patriotai - sportavome už dyka. Tiesa, sportininkų profesionalų SSRS negalėdavo būti, tad mums mokėdavo stipendiją. Iš pradžių gaudavau 80 rublių per mėnesį, po olimpiados jau mokėdavo 180. Anais laikais tai buvo nemaži pinigai.

Komercija paverstas sportas gadina atletus. Ne išimtis ir lengvoji atletika. Kad į komercines varžybas susirinktų daug žiūrovų, kviečiami geriausi atletai, jiems sumokamos visos išlaidos ir dar įsteigiami labai vertingi prizai. Žinoma, šiais laikais už dyka niekas nesportuos. Antraip lengvoji atletika būtų pasmerkta. Užtat mūsų mažoje Lietuvoje nelabai yra kuo sugundyti sportininkų.

- Baigęs sportininko karjerą ėjote atsakingas pareigas Kūno kultūros ir sporto komitete (dabar – departamentas), paskui vadovavote skyriui Profesinių sąjungų taryboje, vėliau ne vienus metus dirbote “Lietuvos žiniose”. Kaip atėjote į sporto žurnalistiką?

- Tuomečiame Pedagoginiame institute (dabar – Edukologijos universitetas) baigiau fizinio lavinimo ir geografijos studijas. Nors žurnalistikos mokslų nekrimtau, rašyti mokėjau ir sportą išmaniau. Savo gyvenimą galėčiau suskirstyti į tris etapus: 10 metų aktyvaus sporto, beveik 20 metų - organizacinio darbo sporto srityje ir per 10 metų - sporto žurnalistikoje. Iš „Lietuvos žinių“ išėjau 2000 metais, čia išdirbau penkerius metus. Tai buvo paskutinė mano redakcija. Žurnalisto karjerą pradėjau „Sporto“ laikraštyje, dar dirbau „Dienoje“.

- Kaip apibūdintumėte dabartinę sporto žurnalistiką?

- Galybė informacijos šaltinių nuasmenino sporto žurnalistą. Pasireikšti jo gebėjimams tiesiog nebelieka vietos, o kartais – ir noro. Liūdna. Manyčiau, žurnalistai pirmiausia turėtų domėtis ir rašyti apie mūsų sporto bėdas. Pavyzdžiui: ką daro mūsų Sporto departamentas? Skirsto lėšas federacijoms. Atsakomybės našta šio departamento neslegia, nes už sportininkų rezultatus atsako federacijos, tad jam belieka iš bendro katilo kiekvienai atitinkamai atseikėti už praėjusių metų rezultatus. Tam reikia tik buhalerio. O ką veikia kiti darbuotojai, ar iš tiesų jie visi tokie reikalingi?

Lietuvoje pasigendu sporto strategijos plačiąja prasme. Nėra visas sporto institucijas vienijančių aiškių bendrų tikslų. Atrodo, jog kiekvienas dirba tik sau. Yra tik skambūs žodžiai: gerinti, stiprinti, plėtoti. Visai kaip Sovietų Sąjungoje.

Labiausiai dėl tokio sporto vadovybės nenoro orientuotis į konkrečius tikslus kenčia sportininkai. Mūsų plaukikams ilgai teko laukti, kol bus pastebėti. Jei ne Rūta Meilutytė, nežinia ar kalbėtume apie naujus baseinus. Šiuolaikinės penkiakovės atstovai Lietuvoje irgi neturi jų vertos bazės. Visi tik giria, kad net ir tokiomis sąlygomis jie sugeba tiek medalių iškovoti. Ir niekam dėl to ne gėda.

- Kai dirbote žurnalistu, sykį tarp paties ir tuomečio Jūsų viršininko įvyko kuriozinis dialogas. Buvusieji šalia iki šiol jį mena su šypsena. Tačiau Jums tie pietūs atsirūgo...

- Tas žmogus redakcijoje kuravo sporto ir aktualijų skyrius. Kadangi rašiau apie sportą, kartą pietaujant kavinėje jis manęs paklausė: „Adolfai, ar tau teko kada sportuoti?“ „Teko, - atsakiau, - šiek tiek mokykloje, o ir vėliau truputį bėgiojau krosą.“ Šalia buvę kolegos jam ir sako: „Tu nežinai, kas yra Adolfas?“ Ir pradėjo kvatoti. Mano viršininkas nesuprato, kas kolegas taip prajuokino. Kai paaiškinau, jam buvo nesmagu viešumoje jaustis pralaimėtoju. Nejučia tarp mūsų prasidėjo nesutarimai, ir netrukus buvau priverstas išeiti iš darbo. Po kelių mėnesių ir jam teko pasitraukti.

Bus knyga

- Dabar einate LTOK Etikos komisijos pirmininko pareigas. Kokia gi mūsų sporto etika?

- Mūsų komitete dėl to dar neteko nieko svarstyti. Čia kalba eina apie olimpinę chartiją. Dopingo problemas svarsto visai kita komisija. Tiesa, buvo Donatos Rimšaitės atvejis. Ji negražiai pabėgo į Rusiją. Tačiau kai jos neliko, nebebuvo ką svarstyti.

- Juk einate ir daugiau visuomeninių pareigų?

- Dar esu Lietuvos olimpiečių asociacijos, kurioje yra per 300 narių, valdybos narys ir Vilniaus olimpiečių klubo valdybos narys. Abi organizacijos tarpusavyje labai susijusios. Mūsų veikla – ne tik popierinė. Važiuojame į rajonus, susitinkame su visuomene. Ten mūsų, senių, niekas nebepažįsta, tad visuomet stengiamės pasitelkti kelis jaunus, nepriklausomos Lietuvos olimpiečius.

Veiklos man tikrai pakanka.

- Dar ir knygą rašote. Kada jos sulauksime ir apie ką ji?

- Knyga turėtų pasirodyti kitais metais. Ją pradėjau rašyti prieš kokius penkerius metus. Paragino duktė. Sakė: parašyk pirmiausia savo šeimai, kad ir anūkai galėtų pasiskaityti. Dėl to knygoje daugiau dėmesio skiriu aplinkai, kurioje gimiau, augau. Rašau apie Rozalimo miestelio gyventojus, kiek jų išvežė į Sibirą, ir t.t. Žinoma, nemažai vietos skyriau sportininko karjerai. Juk jau vaikystėje nejučia pradėjau ugdyti valią, kasdien iš Meldinių kaimo kulniuodamas į mokyklą ir atgal po 3 kilometrus.

Po karo žiemą nebeturėjau kuo apsiauti ir nustojau eiti į mokyklą. Dėl to vėliau teko sėdėti vienoje klasėje su dvejais metais jaunesniu savo broliu Leonardu. Taip nesmagu buvo... Leonardas - irgi buvęs sportininkas ir žurnalistas: Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, jis - sambo sporto meistras, dukart Lietuvos čempionas. Abu gimėme birželio 27 dieną.

Įdomu tai, kad mane nuolat lydi skaičius septyni: gimiau 1937 metais. Vasarą sukako 77-eri. Asmens kode yra net keturi septintukai. Tokijo olimpiados finale finišavau septintas...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LENGVOJI ATLETIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"