TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LENGVOJI ATLETIKA

Paskutinis LTOK prezidento interviu

2012 10 12 6:35
Išeidamas LTOK prezidentas palieka didžiulį būrį sportininkų, su kuriais drauge pasiekė svaiginamų aukštumų./Romo Jurgaičio nuotrauka

24 metus Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK) vadovavęs Artūras Poviliūnas šiandien Vilniuje rengiamoje LTOK generalinėje asamblėjoje sveikins savo įpėdinį.

Nuo pat Sąjūdžio laikų atsakingas pareigas einantis olimpiečių prezidentas traukiasi. Apsispręsti privertė daugelis dalykų. Ne paskutinis vaidmuo teko ir "povandeninėms srovėms", apie kurias šį sykį jis nepanoro kalbėti.

Labiausiai stebina LTOK vadovo laikysena. Kad ir kaip skaudžiai pliekiamas oponentų, kad ir kokie įžeidžiami kaltinimai jam metami po kiekvienos kadencijos, jis visada išlieka orus ir diplomatiškas. Šios savybės (šiais laikais jos - ir vertybės) būtinos kiekvienam vadovui, tačiau retas yra jomis apdovanotas.

Apie 24 metų patirtį ir priežastis, privertusias trauktis iš atsakingo posto, 61 metų LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas kalba išskirtiniame ir paskutiniame šeštosios savo kadencijos interviu.

Amžinai kaltas

- LTOK vadovaujate nuo 1988-ųjų, per tą laiką sočiai prisiklausėte priekaištų, kad esate "sovietinio raugo", kad per ilgai einate prezidento pareigas, kad per daug uždirbate. Ir dabar, prieš pat naujojo LTOK vadovo rinkimus, neišvengėte tradicinių kaltinimų. Ką atsakytumėt savo oponentams?

- Taip, mes gyvenome sovietinėje sistemoje. Ir net Olimpinį komitetą atkūrėme dar sovietinei sistemai esant. Reikėjo kam nors ryžtis toms pareigoms, iš anksto nežinant, kas bus po metų ir vėliau. Stengiausi dirbti iš širdies.

Dėl uždarbio - LTOK prezidento postas yra nemokamas. Kai mane išrinko prezidentu, dar buvau LTSR sporto komiteto pirmininko pavaduotojas ir gaudavau atlyginimą. Kai atgavus nepriklausomybę Sporto komitetas buvo transformuotas į Kūno kultūros ir sporto departamentą (KKSD), man teko išeiti, nes negalėjau sugretinti dvejų pareigų. Žmonės manimi pasitikėjo, tad nutariau likti Olimpiniame komitete. Bet reikėjo ir iš kažko gyventi. Kazimieras Motieka, tuomet - Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas, pakvietė mane savo patarėju. O Olimpiniame komitete jis buvo mano pavaduotojas. Taip vienas kitam ir "tarnavome". Per visus metus, kiek kartu dirbome, tarp mūsų nebuvo jokio šešėlio. Tuomet mano atlyginimas buvo apie pusantro tūkstančio. Kai buvo paleista Aukščiausioji Taryba, mane pakvietė prezidentas Algirdas Brazauskas. Dirbau patarėju jo komandoje, gaudavau kelis tūkstančius litų. Vėliau atėjęs prezidentas Valdas Adamkus atsivedė savo patarėją Remigijų Gašką. Tuomet buvo įkurtas Olimpinis fondas, jam vadovavo Petras Vozbutas. Kai jis ėmė plėtoti savo verslą, tada pasiūlė man perimti vadovavimą šiam fondui. Bet aš neskiriu sau atlyginimo. Kaip Olimpinio fondo valdyba nusprendžia, taip ir yra. Patikėkite, niekada nesureikšminau asmeninių finansų. Man vienam daug nereikia.

A.Poviliūnas itin vertina 1992-ųjų olimpiečius, kurie pergales skynė įkvėpti patriotizmo (nuotraukoje - su Barselonos bronziniu prizininku krepšininku Rimu Kurtinaičiu)./LŽ archyvo nuotrauka

Prizas už nepastatytą stadioną

- Jus dažnai kaltina, kad visai nesirūpinate sporto bazėmis: jų statybomis ir renovacija. Ar tai LTOK sritis?

- Valstybė ir savivaldybės turi sudaryti sportininkams sąlygas dirbti. Ne tik didelio meistriškumo atletams - visai mūsų visuomenei. O mes nieko nestatome ir nieko negriauname. Tik norime, kad būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos mūsų olimpiečiams. Žinoma, jaučiu ir savo kaltę dėl to, kad, būdamas visų prezidentų, išskyrus Dalios Grybauskaitės, patarėjas, nesugebėjau įtikinti valstybės vadovų dėl naujų bazių būtinybės. Proginiai jų pažadai, deja, ir likdavo pažadais. Nors pamažu naujų bazių vis atsiranda.

- Tačiau nacionalinio stadiono, matyt, nebesulauksime.   

- Tai yra didžiausia gėda. Stadionas buvo pradėtas statyti, rodos, 1987 metais. Kai atkūrėme Olimpinį komitetą ir jau buvome pripažinti, pirmasis Tarptautinio olimpinio komiteto prizas buvo įteiktas architektams Nasvyčiams už šio stadiono projektą. Manėme, kad jis greitai bus pastatytas... Tačiau iki šiol jo neturime. Tai, manyčiau, ne sporto žmonių, o mūsų valstybės gėda.              

Neatlikta misija

- Korektiškumo iš Jūsų galėtų pasimokyti ne vienas ministras ar partijos vadovas. Kieno tai nuopelnas? Ir ar galima išmokti mylėti  ir gerbti žmones, esant, pavyzdžiui, 45-50 metų?

- Manau, tuos dalykus atsinešame iš šeimos. Kai kalbu su žmogumi, niekada nenoriu įžeisti, net jei jis yra ką nors ne taip padaręs. Visada stengiuosi įlįsti į jo kailį. Be korektiškumo neįsivaizduoju žmonių santykių. O ar gali to išmokti žmogus, būdamas jau brandaus amžiaus... Manau, tai beveik neįmanoma. Tai yra genuose arba to nėra.

- Prieš metus duodamas interviu LŽ minėjote, kad po Londono žaidynių jausitės atlikęs savo misiją ir galvosite apie žmones, kurie galėtų tęsti Jūsų darbą. Vieni suprato, jog tai - paskutiniai Jūsų metai šiame poste. Kitiems pasirodė, jog po olimpiados ketinote kandidatuoti dar vienai kadencijai, kad spėtumėt išugdyti sau pamainą.

- Taip, maniau, kad po Londono žaidynių jausiuosi atlikęs savo misiją, ir galvojau apie žmones, kurie galėtų tęsti mano darbą.

Mane išrinko LTOK prezidentu, kai buvau 37-erių. Vienintelis mano pliusas, lyginant su dabartiniais kandidatais, - aš jau turėjau darbo patirties aukščiausio lygio sluoksniuose. Dirbant Sporto komiteto vadovo pavaduotoju, ne sykį teko vykti į Maskvą ir kapotis su sporto vadovais, klausytis jų grasinimų, kad išmes iš partijos ir panašiai. Taigi į LTOK vadovo postą atėjau jau gana užgrūdintas.

Manau, kad ir V.Alekna su D.Gudzinevičiūte - vienas ar kitas - turėtų susidoroti su naujomis atsakingomis pareigomis. Tik patirties jiems truputį trūksta. Privalėjau ruošti žmones, kad jie galėtų nesunkiai perimti vadovavimą Olimpiniam komitetui. Turėjau stumti vieną ar kitą vykdomojo komiteto narį, kad kai kur vietoj manęs atstovautų LTOK...

Būtina bendrauti tarptautiniu lygiu, kad žmogų pamatytų ir įsimintų. Vieno olimpinio ciklo per mažai, kad ten tave pripažintų ir imtų kalbėtis atvirai kaip su patikimu partneriu. Mano klaida ta, kad per daug "užsižaidžiau" ir nesuteikiau tokios galimybės kitiems.

Niekingi metodai

- Ne taip seniai išplatinote oficialų pranešimą, kad nebekandidatuosite per šiuos rinkimus. Kas paskatino apsispręsti?

- Buvau nuoširdus, kai pernai jūsų dienraščiui sakiau, jog po Londono žaidynių jausiuosi atlikęs savo misiją. Tai nėra lengvas darbas, nors daugelis mano būtent taip. Visi mato tik fasadą, kai džiaugiamės sportininkų pergalėmis, drauge fotografuojamės, pagerbiame juos. Yra ir kita pusė: pas mus nuolat ateina atletų, trenerių, gydytojų, masažuotojų. Ir visiems ko nors reikia. Privalome padėti. Labai stengiamės nė vieno nepalikti be atsako.       

Kai paskelbiau, kad tai jau mano paskutinė kadencija, pas mane atėjo nemažai žmonių ir prašė likti. O kai viešai paskelbiau, kad nebekandidatuosiu, jie pasijuto išduoti. Nusivylė manimi.

- Nepasakote svarbiausio dalyko. Žinau, kad sulaukėte anoniminių grasinimų, pateiktų pačiu šlykščiausiu būdu. Girdėjau, kad į Seimą bei Vyriausybę buvo išsiuntinėta Jus šmeižiančių "laiškų"...

- Visko buvo. Dabar nenoriu eskaluoti šios temos. Po kiek laiko, kai viskas nusistovės, galėsime ramiai pakalbėti apie tai. Neslėpsiu, visa tai irgi paskatino apsispręsti.  

Lietuvos visuomenė labai nepakanti žmonėms, ilgai einantiems tas pačias pareigas. Jai atrodo, kad jie SĖDI savo poste, o aš sakau, kad DIRBA. Tai ir pamaniau: gal man jau ir užteks. Reikia ir sveikatą patausoti, ir dėl savęs nors kiek pagyventi.  

Svarbiausia - rezultatas

- Gerai Jus pažįstantys žmonės nepaneigs, jog esate darboholikas, turįs hipertrofuotą atsakomybės jausmą. Tačiau požiūrį į vadovą lemia ir jį supantys žmonės. Ar nemanote, kad Jūsų įvaizdžiui gerokai pakenkė susikompromitavę KKSD vadovai, kuriuos po priverstinio išėjimo iš minėtos įstaigos priėmėte po savo sparnu ir paskyrėte LTOK viceprezidentais?

- Hipertrofuotas atsakomybės jausmas yra bloga savybė. Visa, kas susiję su Lietuvos olimpiniu sąjūdžiu, priimu kaip savo: ar sportininkas įkliūva vartojęs dopingą, ar dar kas nors - už viską jaučiuosi atsakingas. Manau, politiku negalėčiau būti, nes per ploną "skūrą" turiu. Šiuo atžvilgiu jau nepasikeisiu.

Klausimas dėl mano aplinkos nėra visai tikslus. Mat stengdamasis sujungti visas jėgas ir organizacijas į vieną kumštį, specialiai kviesdavau KKSD vadovus, kad jie būtų renkami. Jų nekviečiau po savo sparneliu, jie dar būdami KKSD vadovai pradėjo eiti ir LTOK viceprezidentų pareigas.

- Bet būdami tokie matomi jie Jus kompromituoja. Vienas jų net atvirai vadinamas Lietuvos sporto bazių griovėju.

- Viską suprantu... Tačiau nuo seno visus sporto vadovus sodinu prie vieno stalo, kad pasitardami lengviau išspręstume bendras problemas. Ir iki šiol tai darau, nepriklausomai nuo to, mėgstu juos ar nemėgstu. Man svarbiausia - rezultatas.

Darbai parodys

- Pernai LŽ paklaustas, kokios savybės būtinos LTOK vadovui, paminėjote tris pagrindines -  atsakomybę, diplomatiją ir toleranciją. Ar į LTOK prezidento kėdę nusitaikę olimpiniai čempionai jau pasirengę eiti atsakingas pareigas?

- Negaliu į tokį klausimą atsakyti konkrečiai. Tai būtų neetiška. Viskas bus matyti jiems dirbant. Man patinka abiejų ryžtas. Noras vadovauti - gera savybė. Abu - puikūs žmonės, abu - olimpiniai čempionai. Vienintelis dalykas man nepatinka - atmosfera prieš rinkimus. Šiandien bandžiau savo kolegoms pasakyti, jog bent jau rytoj pasistengtų, kad LTOK generalinė asamblėja vyktų vakarietiškai, be drabstymo purvais.

Antra vertus, reikėtų džiaugtis, jog LTOK statusas yra toks aukštas, kad apie jį kalba ir prezidentė, ir žiniasklaida labai daug rašo bei diskutuoja per televiziją.

- Kaip vertinate kandidatų skelbiamas programas? Ar jos pakankamai aiškios?

- Parašyti gražias programas sugebame visi. Svarbiausia - darbai. Kai tavęs nereklamuoja, kitiems atrodo, kad nedirbi, nors viską, ką užsibrėži, padarai. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad dauguma organizacijų labai pasikliauna viešaisiais ryšiais. Nereikėtų. Kartais net juokinga, kai iš visai nereikšmingos akcijos išpučiamas didžiulis burbulas. Koks tikslas?

Atleidžia, nes myli

- Gal paaiškintumėte, kodėl per susitikimus su visuomene V.Alekna taip akcentuoja neskaidrią LTOK finansinę veiklą?

- Man tai kelia nuostabą. Juk mes kasmet atsiskaitome visuomenei, visą medžiagą pateikiame interneto svetainėje. Dukart per metus atliekame auditą. Kokio dar viešumo reikia, neįsivaizduoju.

Prieš pat Londono žaidynes buvo atliktas Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) auditas. Svečiai savaitę čia buvo ir įvertino mus kaip labai pavyzdingą, puikiai finansinius reikalus tvarkančią organizaciją. Po IOC audito sužinojome, jog visų olimpinių komitetų atsiskaitymo sistema bus vykdoma mūsų pavyzdžiu. Po tokio IOC atstovų įvertinimo man sunku komentuoti V.Aleknos mums metamus kaltinimus dėl neskaidrumo.        

- Praėjusį penktadienį LTOK įteikė mūsų olimpiniams prizininkams žadėtus automobilius BMW. Kaip jautėtės po L.Asadauskaitės "poetinės padėkos" Olimpiniam komitetui?

- Aš myliu sportininkus. Jau 40 metų bendrauju su didelio meistriškumo sportininkais ir žinau, kad itin gerų rezultatų pasiekęs atletas gali tau leptelėti ir nemalonų žodį. Praryju ir užmirštu. Man svarbu, kad jie gerai gyventų, kad visada galėčiau jiems padėti.

Vertybės keičiasi

- Ar per tuos metus sportininkų vertybės labai pasikeitė?

- Vertybės keičiasi, nes gyvename ne uždaroje erdvėje. Dabar daugiau merkantilizmo. Žmonės labiau nori garbės ir pinigų.

Aš už tai, kad žmonės būtų įvairiapusiški - skaitytų knygas, lankytų teatrus, domėtųsi politika. Juk važinėdamas po pasaulį ir bendraudamas su žmonėmis privalai būti išprusęs. Dėl to primygtinai prašau visų, kad baigtų aukštuosius mokslus. Juk jei kas nutiktų su sveikata, būtina turėti už ko užsikabinti, kad ir toliau galėtum gyventi oriai.

Tiesiog sudrebu, kai apie atletą pasako: "Ai, tas sportininkas." Bet kai aktyviai sportuodami atletai įsitraukia į šou projektus, iškart sakau - su sportu baigta. Ir niekada neapsirinku.

Kai lyginu dabartį su pirmaisiais nepriklausomybės metais, matau esminių pasikeitimų. Ką padarysi, žmonės eina vienu žingsniu su laiku. Bet kai viską lemia vien pinigai, tai jau blogai.

Tai puikiai atspindi Donatos Rimšaitės atvejis. Ji gavo iš mūsų viską, ko tik prašė. O paskui vis tiek spjovė į mus ir išvažiavo į Rusiją, nes ten dar daugiau pasiūlė. Tad mūsų verdiktas neleisti jai atstovauti Rusijai Londono žaidynėse buvo adekvatus. Man tai buvo nemaloniausias įvykis per šiuos 24 metus. Tai buvo išskirtinis atvejis, kai sportininkė apgavo visus nuoširdžiai ją globojusius žmones.

LTOK namai

- Kurie metai Jums įsimintiniausi?

- Ėjimas LTOK pripažinimo link. Ir 1992 metų Albervilio žiemos žaidynių atidarymo iškilmės, kai visos tribūnos atsistojo ir plojo stadionu žengiančiai ką tik į IOC šeimą sugrįžusiai mažytei mūsų šalies delegacijai.

Kaip degė mūsų sportininkų akys! Jie juk ir patys tada rinko pinigus, kad tik galėtų ten nuvažiuoti. Buvome visiški "biedniokai". Iš valstybės nebuvome gavę nė cento.

- Tai ir paskatino loterijos "Olifėja" atsiradimą?

- Kaip tik šiemet sukanka 20 metų, kai įkūrėme šią loteriją. Tai padarėme, kad būtume nepriklausomi nuo valstybės - politinio ir ekonominio spaudimo. Nesmagu eiti ištiesta ranka. Ir labai džiaugiuosi, kad šiuo atžvilgiu finansinę nepriklausomybę dabar turime. Džiaugiuosi, kad man išeinant LTOK liks tie 8 procentai nuo loterijos, kurią patys sukūrėme ir kurios pagrindiniai akcininkai esame, apyvartos. Valstybinė loterija "Sportloto" seniai bankrutavo, o "Olifėja" išliko ir turi apie 80 proc. visų loterijų rinkos.

Džiaugiuosi, kad Vilniaus centre šalia Neries esantis puikus pastatas yra LTOK nuosavybė. Tai tikrieji mūsų olimpiečių namai, iš kurių jų niekas nebeišvarys. Jei ne sumanūs ir veiklūs "Olifėjos" žmonės, savo būstinės iki šiol neturėtume.

Išskirtinės galimybės    

- Ką Jums davė tokios atsakingos pareigos?

- Jas einant tau suteikiama galimybė bendrauti su aukščiausių visuomenės sluoksnių atstovais. Gali prieiti net prie Anglijos karalienės. Jei nori, gali šnektelėti su bet kurios valstybės prezidentu. Tai labai daug duoda. Tik, žinoma, ir pats privalai deramai atstovauti savo šaliai. Jei būsi savo vietoje, tave ir vertins, ir pripažins. Nieko nauja nepasakiau - visur taip yra.  

- Ko labai svarbaus nespėjote įgyvendinti?

- Jau sakiau - nespėjau išugdyti žmonių, kuriais galėčiau pasitikėti šimtu procentų. Tačiau manau, kad dabartinės dvi kandidatūros yra labai geros. Toks noras dirbti sporto labui - Dievo dovana.

Kita olimpinio medalio pusė

- Ko labiausiai pasiilgsite pasitraukęs iš prezidento posto?

- Nežinau. Noriu pailsėti. Bet, žinoma, pasiilgsiu darbo. Suskaičiavau, kad šis interviu šiemet - 98-as. Ir paskutinis - jau baigiu savo "pasirodymą", eidamas šias pareigas.

- Šviesaus atminimo Jūsų žmona išėjo prieš dešimt metų. Sūnus dirba Briuselyje. Tikriausiai nelengva vienam, ypač dabar...

- Tai tiesa. Su sūnumi gana dažnai pasikalbame telefonu, jis atvažiuoja pas mane, aš jį irgi aplankau. Tačiau būna minučių, kai norisi vilku staugti.

Geriausiai gydo darbas. Prieš septynerius metus pradėjau rašyti darbelį, kuris nejučia peraugo į monografiją "Olimpinė Lietuva". Septynerius metus ją rašiau, septynis kartus perrašiau. Paskui mane prikalbino apginti disertaciją. Apgyniau.

Dabar turiu minčių parašyti knygą, kuri vadintųsi "Kita olimpinio medalio pusė". Jei dar būsiu jums įdomus, pažadu, kad kitas interviu bus atviresnis. Tada išsamiau atsakysiu ir į kai kuriuos šiandien užduotus klausimus.

- Kada sulauksime naujosios knygos?

- Ji jau pradėta. Dabar daugiau laiko būsiu namie, tad gal nebeprireiks septynerių metų.

- Kaip atrodo Jūsų namai ir kaip juose tvarkotės?

- Gyvenu paprastame trijų kambarių bute Antakalnyje. Man vienam - gal ir per daug. Bet vis tiek reikia juos sutvarkyti, reikia ir išsiskalbti, išsilyginti. O virtuvėje turiu didelį stalą, ant jo susidėlioju visus popierius ir dirbu.

Jis girdi žmogų

- Kaip jaučiatės likus vos dienai iki LTOK prezidento rinkimų?

- Labai geras klausimas. Jaučiuosi taip pat kaip 1988-ųjų gruodžio 11-ąją, kai atkūrėme Olimpinį komitetą. Labai jaudinuosi.  Juk tai tarsi mano kūdikis.  

- Kas toliau?

- Gyvenimas parodys.

- Bet nuo sporto neatitrūksite?

- Tikrai ne. Dabar turiu ketvirtį etapo Lietuvos edukologijos universitete, bendrauju su studentais. Įdomūs jauni žmonės - jiems didelių autoritetų nėra. Savo ruožtu stengiuosi jiems nepamokslauti. Noriu, kad jie perprastų gyvenimą, kad suprastų, jog jis nėra juodas arba baltas. Kad suvoktų, jog kai kur reikia nusileisti, kai kada - patylėti, kartais - išdrįsti paprašyti.

Aš niekada viešai nekritikavau valdžios, nes žmonės viską priima asmeniškai. Mano toks charakteris. Nesu diktatorius. Visada stengiuosi išklausyti žmogų. Nes viskas tik nuo jų priklauso.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LENGVOJI ATLETIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"