TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LENGVOJI ATLETIKA

V. Žūsinaitė: „Siekti užsibrėžtų tikslų padėjo ir tėvų pavyzdys bei palaikymas“

2015 07 16 10:08
Vaida Žūsinaitė. 

Pernai įveikusi pilną maratoną Vilniuje ir rekordinę pergalę šiose varžybose pasiekusi lengvaatletė Vaida Žūsinaitė, šiais metais Hanoverio maratone pagerino savo asmeninį rezultatą bei įvykdė 2016 metų Rio de Žaneiro (Brazilija) vasaros olimpinių žaidynių normatyvą. 

Užtikrintai siekdama užsibrėžtų tikslų, sportininkė pripažįsta, jog šeimos palaikymas jai visuomet buvo labai svarbus. Asociacijos „Mentor Lietuva“ inicijuotame projekte kaveikiavaikai.lt, V. Žūsinaitė atvirauja apie savo pačios paauglystę, aplinkos įtaką ir kryptingą tikslų siekimą.

- Kodėl sutikote dalyvauti „Mentor Lietuva“ inicijuotame prevenciniame projekte?

- Jaunimo, vaikų tema man yra įdomi, nes tai – mūsų ateitis ir nuo to priklauso, kokia bus visuomenė. Kalbant apie narkotikus, rūkymą, akivaizdžiai pastebiu žalą jaunų žmonių tarpe. Esu pilietiška ir manau, kad reikia parodyti jaunimui, jog nereikia niekur skubėti ir svarbu pagalvoti prieš užsiimant žalingais įpročiais.

- Vaida, prisiminkite, kokia buvo Jūsų paauglystė?

- Labai stiprių išgyvenimų, tokių kaip bėgimas iš namų ar tėvų neklausymas, paauglystėje neteko patirti. Aš buvau gana pavyzdinga ir atsakinga, nei gėriau, nei rūkiau. Iš tiesų, ta mano paauglystė tik prieš kokius tris metus praėjo, kai pradėjau su draugais daugiau kažkur išeiti, nes iki tol visą laiką daugiausia koncentravausi į sportą. Tik tada, kai subrendau, suaugau, leidau sau daugiau atsipalaiduoti.

- Ar matant kitaip besielgiančius, maištaujančius ar vartojančius narkotines medžiagas bendraamžius, susiduriant su aplinka, kurioje kažkas daro tai, ko Jūs nedarote, nebuvo sunkiau eiti savo keliu?

- Man pačiai asmeniškai labai sunku nebuvo, todėl, kad aš kaip ir sakiau, esu atsakinga, savo tikslo siekianti. Aišku, paauglystėje norėjosi išeiti kažkur su draugais ar šokiuose ilgiau pabūti, bet tėvai su manimi bendravo atvirai ir, jei pasakydavo grįžti vienuoliktą, aš ir grįždavau. Jei norėdavau ilgiau pabūti, tėvų atsiklausdavau. Prasidėjus tiems vadinamiems „plotams“, tėvai manęs nelabai norėdavo į juos išleisti, o aš ir per daug nesiveržiau. Iš tikrųjų, dėl to net nesigailiu, nes aš turėjau kitos veiklos, kuri man patiko ir judėjau tikslo link.

Vienintelis mano ir brolio maištavimas, jeigu galima taip pasakyti, buvo noras patiems užsidirbti pinigų. Nuo mažens su broliu žinojome, kokia yra pinigų vertė, niekada nereikalavome jų iš tėvų, nuo mažų dienų kaime grybaudavome. Niekas mūsų nevertė to daryti, patys norėjome būti savarankiški ir kažkiek padėti tėvams.

- Kalbant apie narkotinių medžiagų vartojimą, kaip manote, kiek svarbus yra tėvų pavyzdys?

- Manau, tėvų įtaka yra labai didelė. Vaikas augdamas mato būtent tėvų pavyzdį, mato, kaip elgiasi tėvai įvairiose situacijose ir kokios jų vertybės. Pavyzdžiui, mano tėvai yra labai atsakingi, kartais net per daug. Jeigu jie kažką pažadės – būtinai padarys, jeigu kažkas jų ko nors paprašo – jie padės. Mes su broliu augdami matėme tokį pavyzdį. Tėvai visąlaik mus skatino mokytis, siekti mokslo, gauti diplomą, kad dirbtume tai, kas mums patinka. Manau, kad toks auklėjimas bei tėvų pavyzdys ir mus su broliu įkvėpė užsibrėžti ir siekti savo tikslo.

- Ar Jūs visada žinojote, kad būsite bėgikė? Kaip tėvai reagavo į tokį Jūsų pasirinkimą?

- Iš tikrųjų, aš gana vėlai pradėjau sportuoti. Visą laiką buvau aktyvi mokykloje, man ir krepšinis patiko, paskui mokytojai pastebėjo, kad bėgu gerai. Sportas visada buvo šalia, bet pirmoje vietoje buvo mokslai. Tėvai mūsų niekada nevertė parodyti, ar padarėme namų darbus, parodyti pažymius – tarp mūsų visuomet buvo pasitikėjimas. Kadangi nebuvo tokio didelio spaudimo, tai nesinorėjo ir maištauti. Aš visąlaik be jokių raginimų paruošdavau pamokas, jausdavau pareigą padaryti tai, kas užduota.

Rimtai pradėjau sportuoti, kai man buvo septyniolika metų. Niekas neįsivaizdavo, kad būsiu bėgikė. Dabar, kai sutinku draugus, jie sako, galvojome, kad būsi kokia bankininkė, nes tu atsakinga, kruopšti, mėgstanti tiksliuosius mokslus. Kai tėvai pamatė, kad bėgimas man tikrai patinka, visuomet labai palaikė. Jie ne tokie, kad išrinktų man specialybę ir lieptų to siekti. Visą laiką skatino rinktis tai, kas man patinka. Mano tėvai palaikė mane visais atvejais ir jų palaikymas man labai svarbus.

- Ar Jums tenka save stipriai apriboti dėl sporto?

- Anksčiau teko daug aukoti. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, laukė nauja aplinka, nauji žmonės, viskas buvo kitaip negu mokykloje. Staiga tampi savarankišku žmogumi, tėvų šalia nėra. Buvau visiškai susikoncentravusi į sportą, neidavau su draugais nei į miestą, nei į klubą. Visąlaik sportuodavau ir mokydavausi. Šie ribojimai ir dabar galioja – negali grįžti paryčiais, negali kartais ir į gimtadienį ar vestuves nuvažiuoti, nes būna varžybos. O kalbant apie maistą, aš stengiuosi valgyti sveikai, tačiau nesilaikau dietų ir nėra taip, kad retkarčiais neleisčiau sau traškučių suvalgyti ar „kolos“ atsigerti. Visko paragauti galima, bet reikia jausti saiką.

- Ar savo aplinkoje matote daug problematišku elgesiu pasižyminčių žmonių?

- Aplinka, kuri mus supa, yra labai svarbi. Turiu daug pavyzdžių, kai mokykloje bendraklasiams buvo svarbiau pasirodyti prieš draugus, rūkyti, išgerti, eiti į „plotus“ ir aš matau, kur jie yra dabar, ir tikrai jų vietoje būti nenorėčiau. Reikia visą laiką investuoti ne į laikiną pripažinimą, o siekti to, kas tau patinka, ir nesvarbu, jei dėl to atrodysi keistai ar būsi mažiau įdomus bendraamžiams, tačiau ateityje visa tai atsipirks ir tu būsi daug aukščiau už tuos, kurie norėjo būti populiarūs gerdami ar rūkydami.

- Lietuva yra viena iš 3 daugiausiai alkoholio suvartojančių valstybių pasaulyje? Ar pastebite šią problemą?

- Skaičiai iš tikrųjų nedžiuginantys. Niekada nesusimąsčiau, kad taip yra, galbūt dėl to, kad mano aplinkoje mažai tokių žmonių. Manau, viskas prasideda nuo šeimos – koks yra pavyzdys šeimoje, taip ir vaikas auga ir paskui jis savo aplinką renkasi.

Manau, kad reikia daugiau kalbėti apie narkotinių medžiagų žalą tam, kad jauni žmonės nesigundytų išbandyti svaigalų. Kai subręsti, suaugi, žinai ir suvoki rūkymo ar alkoholio žalą, galvoji savo galva ir tampa lengviau atsispirti tam.

- Ką šiandien pasakytumėte savo tėvams?

- Tėvams tikrai norėčiau padėkoti, kad mane ir mano brolį taip užaugino, kad mes nenuėjome šunkeliais. Mano tėvai yra kuklūs ir kartais nerimauja, kad vienoje ar kitoje srityje kažko nepasiekė, bet aš jiems visąlaik sakau – jūs pažiūrėkite, kokius vaikus užauginote ir kaip juos išauklėjote. Tai daug svarbiau, nei kažkokie aukšti pasiekimai. Esu labai dėkinga savo tėvams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LENGVOJI ATLETIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"