TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LENGVOJI ATLETIKA

Viesulu įsiveržusi į maratonininkių pasaulį

2015 05 07 6:00
Vaida Žūsinaitė: „Įvykdžiau normatyvus, bet tai man negarantuoja vietos planetos pirmenybėse ar olimpiadoje. Kaip bus, taip. Pasaulyje vyksta daug maratonų.“ Asmeninio albumo nuotrauka

Prieš pusmetį Vaida Žūsinaitė įveikė pirmą savo maratoną ir iškart įvykdė pasaulio čempionato normatyvą. Maždaug prieš tris savaites antrame savo maratone Vaida įvykdė ir Rio de Žaneiro olimpiados normatyvą. Štai tokiais septynmyliais žingsniais vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgikė pateko į patyrusių šalies maratonininkių gretas.

27 metų V. Žūsinaitės mėgstamiausia rungtis – 3000 metrų kliūtinis bėgimas. Tačiau praėjusiais metais ji dalyvavo tik dvejose tokiose varžybose, ir abejos, sportininkės žodžiais tariant, „buvo tragiškos“.

Kaip pagrindinę nesėkmės priežastį Vaida įvardijo problemas dėl nugaros. Būtent dėl to ji nusprendė šioje rungtyje daugiau nestartuoti ir išbandyti savo jėgas alinančiame bėgime – 42 km 195 m maratone.

Pirmas blynas buvo auksinis. 2014-ųjų rugsėjį pirmą maratoną savo karjeroje bėgdama V. Žūsinaitė finišavo po 2 valandų 43 minučių 13 sekundžių ir pasiekė „Danske Bank Vilniaus maratono“ moterų rekordą, kuris nuo 2008 metų priklausė Dianai Lobačevskei (2:45:31). Šis maratono debiutantės rezultatas – pasaulio čempionato normatyvas.

Antras išbandymas V. Žūsinaitės laukė šių metų balandžio 19-ąją Hanoverio (Vokietija) maratone. Čia lietuvė 42 km 195 m distanciją įveikė ketvirta (2:37:59), pagerino asmeninį rekordą ir įvykdė 2016 metų Rio de Žaneiro vasaros olimpinių žaidynių normatyvą.

Vaidos mėgstamiausia rungtis – 3000 metrų kliūtinis bėgimas, tačiau praėjusiais metais tokiose varžybose jai itin nesisekė. /Reuters/Scanpix nuotrauka

Gali bėgti dar greičiau

– Kaip jaučiasi mergina, sukėlusi tokią sumaištį nusistovėjusiame šalies maratono pasaulyje? – „Lietuvos žinios“ pasiteiravo Vaidos Žūsinaitės.

– Jaučiuosi gerai. Mane labiausiai nustebino įvykdytas pasaulio čempionato normatyvas – juk maratoną bėgau pirmą kartą gyvenime. Nežinojau, kaip seksis. Buvau prisiklausiusi įvairiausių kalbų. Neva nuo 35 kilometro gali pakirsti kojas. Ir kad ne visi tinkami maratonui: kai kurie gali nubėgti tik pusę šios distancijos. Todėl kai įveikiau Vilniaus maratoną, užplūdo didžiulė euforija. Ir supratau, kad galiu bėgti dar greičiau. Būtent taip bėgau Hanoverio maratone, ten įvykdžiau ir olimpinį normatyvą. Vadinasi, galiu bėgti ir dar greičiau, tad rankų nenuleisiu. (Šypsosi.) Kovosiu dėl vietos Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

– Tik dabar supratote esanti ne vidutinių nuotolių ar kliūtinio bėgimo atstovė, o ilgųjų nuotolių bėgikė?

– Taip. Tiesa, bėgdama ir 3, ir 5, ir 10 km pajutau esanti kantri ir galinti įveikti maratoną. Galbūt jau subrendau, ir atėjo tas metas. Nes kliūtinis bėgimas man nesisekė.

– Kliūtinį bėgimą palikote dėl nugaros skausmų?

– Esu turėjusi problemų dėl nugaros. Pamenu, gydytojas sakė, kad lygiu keliu bėgti penkis ar dešimt kilometrų dar galiu, bet šokinėjant per kliūtis nugarą gali skaudėti. Man patiko kliūtinis bėgimas, bet praėjusiais metais priėjau ribą – dėl nugaros skausmų negalėjau normaliai atsispirti šokdama per kliūtį. Taip natūraliai atėjo noras išbandyti maratoną.

Didžiulė konkurencija

– O jei pirmame savo maratone nebūtumėte taip sėkmingai pasirodžiusi?

– Psichologiškai būtų buvę sunku. Dar yra skirtumas, kaip nesėkmingai būčiau bėgusi: ar rezultatas prastas, ar būčiau visai nepasiekusi finišo. Pastaruoju atveju būčiau pradėjusi panikuoti. Nes Vilniaus maratono išvakarėse susirgau – pakilo temperatūra. Bet treneris ir draugai nuramino: viskas bus gerai. Taip ir buvo.

– Kuriame maratone labiau išvargote – Vilniaus ar Hanoverio?

– Hanoveryje jaučiau didesnį nuovargį, nes bėgau šiek tiek greičiau. Bet po Vilniaus maratono kitą dieną sunkiai vaikščiojau. O po Hanoverio maratono dar ir kitą dieną bėgiojau, tik jau antrą dieną kojose pajutau skausmą.

– Ar treneris Romas Sausaitis bandė jus atkalbėti nuo sprendimo tapti maratonininke?

– Nebandė ir nebando. Netgi planuojame vėl išbandyti jėgas kliūtiniame bėgime, nes maratone konkurencija labai didelė – neaišku, kurios trys lietuvės bėgs maratoną pasaulio čempionate ir olimpinėse žaidynėse.

– Pasaulio čempionato ir olimpiniai normatyvai įvykdyti. Bet ar nebus taip, kad atsisveikinsite su maratonu, jei nepateksite į Lietuvos maratonininkių trijules, kurios gins šalies garbę minėtose varžybose?

– Įvykdžiau normatyvus, mane visi sveikina, bet nepuolu aiškinti, kad tai man negarantuoja vietos planetos pirmenybėse ar olimpiadoje. Kaip bus, taip. Pasaulyje vyksta daug maratonų. Juk bus ir 2020 metų olimpiada. Turiu vilčių. Nesu dar tokia sena. (Juokiasi.)

Jau per pirmą savo maratoną Vaida aplenkė visas varžoves. /LŽ archyvo nuotrauka

Muzika padeda nusiraminti

– Per kliūtinį bėgimą turbūt nebūdavo laiko apie ką nors mąstyti. O kas galvoje sukasi bėgant 42 km 195 metrus?

– Per kliūtinį bėgimą tik galvoju, kad neužkliūčiau. O maratone man sunkiausia įsibėgti, paskui kilometrai jau greičiau juda. Žinoma, kai iki finišo lieka du kilometrai, jie būna patys sunkiausi.

Kartais bėgdama niūniuoju. Mano draugas Marius groja muzikinėje grupėje „Domantas Razauskas su grupe“, jos muzika man patinka, nes gražios melodijos. Jas prisimenu bėgdama. Paniūniuoju, nusiraminu, ir pasidaro lengviau bėgti.

– Valia, skausmas, nuovargis. Tai jūsų žodžiai, apibūdinantys savijautą įveikus pirmą savo maratoną. Kokie žodžiai dar tinka?

– Džiaugsmas, laimė, kartais liūdesys. Niekada niekas nebūna tik gerai. Viskas turi dvi puses.

– Du maratonai ir abu sėkmingi. Gal reikėjo tuo užsiimti prieš kokius penkerius metus?

– Vieni žmonės būna kaip arkliai – turintys daug sveikatos. Aš esu greita, ištverminga, mokykloje žaidžiau ir krepšinį, bet esu gležnesnė. Todėl man reikėjo daug metų, kad sustiprėčiau. Turėjau minčių anksčiau bėgti maratoną, bet vis kas nors sutrukdydavo. Tai reikėjo gerklę operuotis, tai nugarą skaudėdavo, tai dar ką nors. Vis to laiko nebūdavo. Bet pabėgiojau trumpus nuotolius, paskui – ilgesnius. O dabar - jau ir maratonai.

Kuriozų netrūksta

– Jaučiatės sėdinti savo rogėse?

– Taip. Žinoma, būna traumų, įvairių streso situacijų, bet viską atperka tai, kad darau kas man patinka.

– Sekmadienį dalyvausite trečią kartą rengiamame Trakų pusmaratonyje, tiesa, bėgsite tik 10 km. Stengsitės laimėti?

– Man tai bus gera treniruotė, nes dar nesu visiškai atgavusi jėgų po Hanoverio maratono.

– Varžybose jums nutinka visokių nuotykių. Pavyzdžiui, šiemet Klaipėdoje šalies uždarų patalpų čempionate pirmąją vietą 1500 m rungties distancijoje užėmėte bėgdama vienu bateliu, nes starto metu varžovė „numynė“ batą. Kokių dar kuriozų turėjote?

– Sykį Alytuje per stadiono atidarymo varžybas guliu tribūnose, laukiu, kada galėsiu daryti apšilimą. Sportininkės jau bėgioja, o aš džiaugiuosi – tegul, aš pataupysiu jėgas. Kai galiausiai nuėjau pasitikslinti varžybų laiko, paaiškėjo, kad jos valanda paankstintos. Likus 10 minučių iki starto strimgalviais pradėjau apšilimą. Ir laimėjau tas varžybas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LENGVOJI ATLETIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"