TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LENGVOJI ATLETIKA

Viską žinantys tegul treniruojasi patys

2013 02 06 6:01
Treneris E.Norvilas su savo sūnumi Deiviu ir L.Grinčikaite, kuri jam tarsi dukra. / Jūratės Žemaitytės nuotrauka

Jam ne gėda pripažinti savo klaidas. Jį piktina valdininkų neišmanymas ir abejingumas. Skaudu ir nepatogu dėl jų prieš šeimas, patikėjusias jam savo vaikus. Tačiau mokiniai ir yra gražiausia, ką jis turi ir ką drauge su jais patiria.

Tarptautinės kategorijos lengvosios atletikos treneris 59-erių Edmundas Norvilas išugdė ne vieną puikų sprinterį. Tačiau didžiausių aukštumų pasiekė drauge su 25-erių Lina Grinčikaite - ji pirmoji Lietuvos sprinto istorijoje iškovojo medalį prestižiniame sporto forume. Už 2012-ųjų nuopelnus vienas iškiliausių Klaipėdos sporto specialistų išrinktas Lietuvos lengvosios atletikos Metų treneriu.

Kalbantis su Edmundu Norvilu rūpėjo išsiaiškinti, koks gi tas kelias į pripažinimą ir kokios spalvos dominuoja trenerio darbe.

Kai papučia vėjas

- Anksčiau manyta, kad sprinto rungtyse lietuviams nėra vilčių pelnyti medalių svarbiausiose metų varžybose. Tačiau pernai Europos čempionate Helsinkyje su L.Grinčikaite tai paneigėte. Kas lėmė tokį kokybišką šuolį?

- Linos požiūris į sportą nuo pat karjeros pradžios. Kaip rengiasi varžyboms, taip ir pasirodo. Ji labai sąžiningai dirba. Būna, kad sportininkui tai suskausta kur, tai kas nors dar jam sutrukdo ateiti į treniruotę. Linos kelyje to niekada nebuvo. Žinoma, reikia įvertinti ir Linos tėvelių nuopelną, kad tokį talentą pagimdė.

- Kuriuo Linos startu pernai džiaugėtės labiau - Europos čempionate iškovota bronza ar Londono žaidynėse pasiektu Lietuvos 100 m sprinto rekordu (11,19 sek.)?

- Su Lina džiaugėmės abiem pergalėmis - ir Europos bronza, ir tuo, kad svarbiausiame sporto forume, olimpiadoje, pavyko pagerinti šalies rekordą.

- Gal šį rekordą planavote pasiekti anksčiau?

- Mūsų tikslas - ne siekti rekordų, o užimti kuo aukštesnę vietą. Būtų labai smagu bėgti pasaulio čempionato ar olimpinių žaidynių finale, net jei ten Linos rezultatas būtų kad ir 12,0 sek.  Svarbiausia - vieta. Pamenu, 2010-ųjų Europos čempionate Barselonoje Linai labai nepasisekė. Ji tikrai turėjo patekti į finalą, bet per pusfinalio bėgimą papūtė toks nepalankaus vėjo gūsis, kad, vos iššovus starteriui, buvo aišku - finalas nuplaukė. Kitas pusfinalis buvo be jokio vėjo. Užtat pernai Helsinkyje mums buvo atlyginta.

- Būdama 21 metų L.Grinčikaitė debiutavo olimpinėse žaidynėse Pekine. Ir tada, ir pernai Londone ji įsiveržė į pusfinalį. Lietuvai tai geras pasiekimas ar labai geras?

- Manau, kad sprinterei tai yra labai geras rezultatas. Nes iki Linos nė viena Lietuvos trumpųjų nuotolių bėgikė tokio rezultato ir tokios vietos olimpiadoje nebuvo iškovojusi.

Netrukdo kurti asmeninės laimės

- Tikriausiai jaučiate Linos galimybių ribas?

- Kiekvienas sportininkas turi ribas. Šiemet norėtume truputį atsipūsti - kol kas esame numatę dalyvauti tik universiadoje. Tai būtų jau trečia ir paskutinė jos universiada. O dėl kovą Geteborge vyksiančių Europos uždarųjų patalpų pirmenybių ir rugpjūtį Maskvoje rengiamo pasaulio čempionato nieko ypatinga neplanuojame. Linai reikia pailsėti. Nebuvo metų, kad ji praleistų svarbiausias varžybas, tad manau, jog po olimpiados nusipelnė nors trupučio poilsio. Ji ir toliau treniruosis, bet šiemet itin aukštų tikslų sau nekelsime.

- Gal Jūsų mokinė rengiasi pailsėti dėl kitų priežasčių?

- Ne ne ne. Nors tikrai nedraudžiu Linai kurti asmeninės laimės. Žinoma, visko gali nutikti, bet kol kas tokių planų nėra. Ji labai nori bėgti ir trečiojoje olimpiadoje - Rio de Žaneire.

- Tikriausiai vienas pirmųjų sužinosite apie jos vestuves?

- Tikiuosi, kad ne paskutinis. Lina turi labai rimtą draugą. Jie gražiai draugauja. Džiaugiuosi tuo. Atsiklausti manęs, ar gali tekėti, ji neprivalės, tačiau pranešti turės.    

- Sakoma talentingas ir darbštus auklėtinis treneriui tarsi tikras vaikas.

- Tai tiesa.

- Tikriausiai Liną pažįstate kaip nuluptą?

- Jau pažįstu. Buvo laikai, kai ją kvietė į JAV. Tuomet ten išvyko ir Lietuvos sprinto rekordininkė Agnė Eggerth (Visockaitė). Linai sakiau: nori - važiuok. Nieko jai nedraudžiu, kad paskui neprikaišiotų, jog sugadinau gyvenimą. Pasirinkimas visada jos pusėje.

- Treniravote ir savo sūnų - su juo buvo lengva dirbti?

- Su Deividu problemų irgi neturėjau. Tačiau lengvojoje jis neužsibuvo, nors ir neblogai sekėsi - tapo vaikų 60 m bėgimo čempionu. Vėliau Deividas išbandė karatė, kitas sporto šakas, o paskiausiai pasinėrė į muziką (tapo žinomu dainininku Deiviu - aut.).   

Linos bėgimas Helsinkyje bronzos link. / Reuters/Scanpix nuotrauka

- L.Grinčikaitė irgi nebėgios amžinai. Gal jau nusižiūrėjote naują "atomiką"?

- Dairausi tokių aplink Klaipėdą - dirbu su pradinukais. Gabių vaikų atsiranda, tačiau perliuko kaip Lina dar nematyti.

Talentų būta ir anksčiau

- Talentingas mokinys padeda atsiskleisti ir treneriui...

- Dažniau sportininkas "daro" trenerį, o ne atvirkščiai. Mūsų misija yra padėti jam tobulėti. Didžiausias mokslas - kaip nesugadinti gabaus sportininko. Turi būti abipusis supratimas ir pasitikėjimas. Esu matęs ne vieną pajėgų sportininką, vis klausiantį trenerio - kodėl reikia bėgti šitaip, o ne kitaip, kodėl taip laikyti rankas, o ne kaip jam geriau. Jei jie žino, kaip reikia, tegul patys ir treniruojasi. Man pasisekė. Lina ideali mokinė.

- Ar tiesus buvo Jūsų kelias iki 2001-ųjų, kai pradėjote treniruoti L.Grinčikaitę?

- Kaune, Lietuvos kūno kultūros institute (dabar - Sporto universitetas), gavęs trenerio diplomą iškart pradėjau dirbti pagal specialybę Klaipėdoje, Olimpinio rezervo sporto mokykloje, pas žinomą lengvosios atletikos specialistą Mykolą Tumėną. Patekau, kur norėjau. Buvo labai gera trenerių kompanija. Mano rungtys - sprintas ir šuoliai. Jaunas truputį šokinėjau į tolį, truputį bėgiojau, tačiau didelis sportininkas iš manęs neišėjo.

- Geram treneriui tai nebūtina.

- Tačiau jam būtini talentingi sportininkai. Anksčiau turėjau labai gerą bėgikę Raimondą Stonytę, ji 100 m bėgo per 11,5 sek., 200 m - per 23,6 sek. Gaila, kad tai buvo tarybiniais laikais, kai negalėjai niekur prasimušti. Labai perspektyvūs buvo ir mano auklėtiniai sprinteriai Raimundas Švilpa - dabar jis žinomas fotomenininkas, Ilja Andrusenko, Saulius Urbutis. Negaliu skųstis, turėjau gerų mokinių, Lietuvos čempionų.

Gėdingos rinkliavos

- Jei tektų agituoti jaunus žmones rinktis trenerio profesiją, būtų lengva tai daryti?

- Nelabai. Jei dabar reikėtų rinktis profesiją, dar labai pagalvočiau. Ne dėl to, kad nemėgčiau savo darbo. Man jis labai patinka. Tačiau piktina įvesta rinkliava - kas mėnesį vaikai privalo mokėti po 10 litų. Tai didžiausias absurdas. Tegul renka pinigus krepšinis, futbolas, kur treneriai stoja piesta išgirdę pasiūlymą atšaukti mokesčius. Klaipėdoje kovojome kaip išmanydami prieš tokius mokesčius - paskutiniai Lietuvoje juos įvedėme.

- Dabar nelengva prisivilioti vaikų į lengvąją atletiką?

- Sunku. Neretam vaikui tenka ilgai, su persėdimais, važiuoti į treniruotę ir atgal. Visa tai kainuoja. Be to, sporto mokyklos nebeskiria vaikams nei batelių, nei aprangos, viskas - iš tėvų kišenės. Ir į varžybas vaikai važiuoja už savo pinigus. Anksčiau už gerą rezultatą bent batelius sportininkui skirdavo... Skaudu ir nepatogu prieš šeimas, kurios mums patiki savo vaikus. Šiuo klausimu esu labai piktas. Tai labiausiai erzina mūsų darbe.

Man keista, kai miesto valdžia teigia, kad jai nereikia didelio sporto meistriškumo. Ir Vilniuje taip kalbėta. Tuomet klausimas: kurių velnių baigiantis sezonui kviečiami visi geriausi sportininkai į apdovanojimų ceremoniją? Tegul pagerbia tuos, kurie surinko daugiausia pinigų iš vaikų. Juk jiems svarbiausia - masiškumas. Ir dar nori uždirbti iš tų pačių vaikų.

Klaidos brandina

- Kokios savybės būtinos geram treneriui?

- Tiesiog reikia mėgti savo darbą ir mylėti sportininkus. Viskas prasideda nuo vaikų. Nenuostabu, kad treneris kartais net daugiau žino apie vaiką nei auklėtinio mama ar tėtis. Mes taip susigyvename su grupe, kad ir gimtadienius kartu švenčiame.

Ir Lina man kaip dukra. Iki šiol man atrodo, kad niekas nepasikeitė, kad ji vis dar mokinukė, nors iš tikrųjų ji jau Sporto universiteto doktorantė.  

- Ką labiausiai vertinate savo darbe?

- Konkretaus atsakymo neturiu. Bet savo profesijos į nieką nekeisčiau.

- Kokį įvykį norėtumėte išbraukti iš trenerio karjeros?

- 2006-ųjų pasaulio jaunimo (iki 20 metų) čempionatą Kinijoje. Tuomet suvokiau, kad bėgdama 200 m Lina gali iškovoti medalį, bet... padariau didžiulę klaidą, leisdamas jai dalyvauti dviejose rungtyse. Kai ji trečią kartą įveikė 100 m distanciją, netrukus bėgo 200 m ir pateko į pusfinalį. Tačiau kitą dieną kojos Linos nebeklausė. Ji net nesugebėjo normaliai apšilti. Tik galiu pasidžiaugti, jog nerizikavome, kai gydytojas pasiūlė suleisti Linai vaistų, kad bėgdama nejaustų skausmo. Pamaniau: jei bėgančią dar "suplėšysiu", tuomet viskas prarasta. Ir mes atsisakėme dalyvauti 200 m pusfinalyje.

- Kada ateina trenerio branda?

- Štai tokios klaidos trenerį ir subrandina. Kad ir mūsų olimpietė barjerininkė Eglė Staišiūnaitė. Grįžusi iš JAV ji labai stengėsi - Europos čempionate Helsinkyje įvykdė olimpinį normatyvą, tačiau finale "sudegė". Kai visos jėgos atiduodamos siekiant įvykdyti normatyvą, dažnai nebelieka jėgų pagrindiniam startui. Čia neverta ieškoti kaltų, tiesiog kartais taip nutinka. Pastaruoju metu mums su Lina tarsi ir Dievulis padeda per pagrindinius startus.

Konsultantų nereikia

- Sulaukę 60-ies geri treneriai labai vertinami, o kitose srityse tokio amžiaus žmonės jau nurašomi. Ką apie tai manote?

- Pas mus Klaipėdoje dar nė vienas treneris neišvarytas į pensiją. Juk žinių bagažas nuolat kaupiasi. Žinoma, ne kiekvienas randa tiesų kelią į pergales. Kartais matydamas, kad kolega klysta, bandai patarti, bet ne visada būni suprastas.

Treneriai neturėtų būti varomi į pensiją, vos sulaukę "nustatyto" amžiaus. Tik mūsų sporte sistema labai nevykusi - "darbininkams" vietos yra, o konsultantų niekam nereikia. Būdami solidaus amžiaus puikūs specialistai galėtų patarinėti mažiau patyrusiems treneriams. Naudos visiems būtų daug. Net neabejoju.

Gal jau kitais metais atsiskirsime nuo BĮ "Klaipėdos miesto sporto centras" ir tapsime Lengvosios atletikos mokykla. Tada ir pamatysime, kas liks dirbti.

- Mes, žurnalistai, akimirksniu paskleisdami žinią apie įspūdingą Lietuvos sportininko pergalę, labai skubėdami kartais nepaminime jį parengusio trenerio. Norėčiau atsiprašyti už tai. Neabejoju, kad ir Jūs ne sykį buvote "užmirštas".

- Taip, turiu pripažinti, kad tokie dalykai skaudina. Manau, šalia sportininko visada turėtų būti rašoma ir trenerio pavardė. Juk jie kartu dirba, kartu siekia pergalių, kartu jas iškovoja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LENGVOJI ATLETIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"