TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

„Nuo Betliejaus iki Romos su šventuoju Luku“

2015 05 14 9:19
Vaclovas Aliulis LŽ archyvo nuotrauka

Leidykla „Magnificat leidiniai“ ką tik išleido naują kun. Vaclovo Aliulio MIC knygą „Nuo Betliejaus iki Romos su šventuoju Luku“. Knyga kviečia skaitytojus drauge apmąstyti dvi Naujojo Testamento knygas: Evangeliją pagal Luką ir Apaštalų darbus. Apaštalų darbų knyga – tai evangelisto Luko, iš pagonių kilusio krikščionio, apaštalo Pauliaus draugo ir kelionių palydovo, veikalą apie Evangelijos išplitimą „visame pasaulyje“.

Į abi Luko knygas sumanyta pažvelgti išryškinant vientisą siužetinę giją, aprėpiančią pagrindinius Naujojo Testamento įvykius nuo Jėzaus Kristaus gimimo Betliejuje (7–6 m. pr. Kr.) iki apaštalo Pauliaus veiklos Romoje (I a. septintas dešimtmetis).

Taip žiūrint Luko knygos atsiveria kaip Naujasis Testamentas mažuoju pavidalu. Bernardinai.lt skaitytojams siūlome susipažinti su knygos įvadu.

ĮVADAS: istorinė aplinka

Evangelijose nuolat minimos trys Šventosios Žemės dalys: pietinė Judėja, vidurinė Samarija ir šiaurinė Galilėja. Kiekviena jų turėjo savą istorijos tėkmę. Po išmintingojo karaliaus Saliamono mirties galinga izraelitų valstybė suskilo. Tik dvi pietinės gentys – Judo ir Benjamino – pripažino karaliumi Saliamono sūnų Roboamą, o dešimtis genčių priėmė karaliumi buvusį Saliamono ministrą Jeroboamą. Toliau pietinė dalis su sostine Jeruzale vadinosi Judo valstybė, o likusioji, didesnioji dalis su sostine Samarijos miestu – Izraelio valstybė. Judo valstybėje tvirčiau laikėsi tikėjimas į vieną tikrąjį Dievą, o šiaurinėje pasitaikydavo dažnų nukrypimų į pagoniškųjų dievybių garbinimą, kurį skleisdavo Izraelio valdovų žmonos, imtos iš pagonių tautų.

Tikrąjį monoteistinį tikėjimą vienoje ir kitoje valstybėje skelbė Dievo įkvėpti pranašai; Izraelyje žymiausi buvo Elijas ir Ozėjas, Judo valstybėje – Izaijas ir Jeremijas. Izraelio valdovams kliuvo tai, kad Jeruzalė buvo visuotinai privaloma Dievo garbinimo vieta, taigi jie ne kartą aukštino savo pačių pastatytą šventyklą Samarijoje. Šiedvi žydų valstybės kartais susipešdavo, kartais suvienydavo jėgas prieš grėsmingus pagonis kaimynus: šiaurėje Siriją ir rytuose Asiriją, vėliau Babiloniją.

721 m. pr. m. e. galinga Asirijos imperija užkariavo Izraelio valstybę, daugelį gyventojų ištrėmė į pačią Asiriją ir jos valdomą Mediją, o iškeltųjų vieton atkėlė savo valdomų tautų žmonių. Atkeltieji susimaišė su pasilikusiais vietiniais ir iš dalies pasisavino monoteizmą, tačiau iš Mozės Įstatymo priėmė tik pirmąsias penkias knygas ir pasilaikė dalį pagoniškų papročių. Todėl ištikimieji žydai samariečius laikė netikėliais ir niekino. Su šiuo reiš kiniu dažnai susidurdavo ir Jėzus bei Jo apaštalai.

Jėzus nepritarė išankstiniam žmonių smerkimui ir ne kartą doro žmogaus pavyzdžiu nurodydavo samarietį. Dabartiniai samariečių religijos paveldėtojai yra mūsų broliai karaimai. Galilėjoje atvykėlių pagonių įtaka nebuvo tokia stipri, didelė dalis gyventojų toliau laikėsi monoteizmo, tačiau ir ši sritis kartais būdavo vadinama „pagonių Galilėja“ (Mt 4, 35). Jėzaus jaunystės gyvenvietė Nazaretas ir Jo viešosios veiklos centras Kafarnaumas buvo Galilėjoje, todėl Jėzus ir apaštalai buvo vadinami galilėjiečiais. 597 ir 586 m. pr. Kr. Babilonijos karalius Nebukadnecaras nugalėjo Judo valstybės valdovus ir pas save „atitrėmė“ didikus, pasiturinčiuosius žmones ir amatininkus. Prasidėjo garsioji Babilonijos tremtis.

Tremtiniai nebuvo paversti vergais, kai kurie net prasigyveno, bet sielvartavo dėl išgriautos Jeruzalės šventyklos (atsimename Belaisvių chorą iš Verdžio operos „Nabukas“: „Skrisk, svajone“). Didysis tremties laikų pranašas buvo Ezekielis. Kai 538 m. Babiloniją užvaldęs taurusis persų karalius Kyras paragino tremtinius grįžti į savo kraštą ir atstatyti šventyklą, ne visi tremtiniai šiuo leidimu pasinaudojo. Vienas grįžimo į tėvynę vadų Zorobabelis apie 520 m. net buvo tapęs persų karaliaus vietininku Judėjoje. Tremties „70 metų“ yra simbolinis skaičius. Vėliau visą Šventąją Žemę pavergė Aleksandro Makedoniečio įpėdiniai.

Apie 180 m. pr. Kr. jie ėmė žiauriai persekioti monoteizmo išpažinėjus. Kilo ir sėkmingai vystėsi masinis Makabiejų sukilimas ir buvo atgauta nepriklausomybė, bet I a. pr. Kr. viduryje šias teritorijas prisijungė Romos imperija. Karalius Erodas I Didysis ir jo palikuoniai buvo valdovai iš Romos malonės, ir karinė valdžia priklausė prefektui – Romos imperatoriaus vietininkui, kuriuo 26–36 m. e. m. buvo Poncijus Pilotas.

Šalia karaliaus ir Romos vietininko, nemažą galią turėjo žydų aukščiausiasis kunigas su savo taryba – sinedrionu. Ši valdžia turėjo teisę vykdyti rinkliavas Jeruzalės šventyklos išlaikymui, prižiūrėti liaudyje Mozės įstatymo nuostatų vykdymą ir net bausti laisvės atėmimu, tačiau mirties sprendimą tegalėjo patvirtinti imperatoriaus vietininkas, pripažinęs, jog tai politinis nusikaltimas. Jėzaus laikais žydų visuomenėje didžiulę įtaką turėjo dvi religinės partijos ar srovės: fariziejai ir sadukiejai.

Pirmieji, fariziejai, daugiau buvo kilę iš liaudies ir Šventojo Rašto žinovų. Tai pamaldieji, griežtai besilaikantys Mozės paliktojo Įstatymo ir jį aiškinančių tradicijų. Jėzus jiems prikišdavo veidmainystę ir gailestingumo stoką.

Sadukiejams daugiausia priklausė diduomenė bei aukštieji kunigai. Šie neigė pomirtinį gyvenimą bei mirusių jų prisikėlimą, už dorus darbus laukė atpildo šiame gyvenime. Jie daugiau buvo įsitraukę tiesiog į valstybinę politiką. Šalia šių dviejų srovių II–I amžiuje prieš Kristų paplito esenų judėjimas. Negyvosios Jūros vakariniame krante, Kumrano vietovėje, buvo susikūręs savotiškas vienuolynas, kurio tikraisiais nariais tegalėjo būti bešeimiai asmenys, o vedusieji teturėjo pagalbinį vaidmenį (kaip viduramžių ar šių laikų vienuolijų tretininkai). Kai kurios jų pažiūros buvo artimos Kristaus mokslui.

Kai Romos kariuomenė nuožmiai numalšino didįjį 67–70 metų žydų sukilimą, išgriovė Jeruzalę ir žydus išblaškė po įvairius kraštus, sadukiejai ir esenai išnyko. Vieninteliais tautos dvasiniais vadais iki pat mūsų dienų beliko fariziejai. Jų šalininkai sukurstė pirmuosius krikščionių persekiojimus Mažojoje Azijoje, Sirijoje ir Graikijoje.

Krikščionis Romoje persekioti pradėjo imperatorius Neronas 64–67 m. Apaštalai Petras ir Paulius buvo šio persekiojimo aukos.

Apie autorių ir dvi jo knygas

Trečiosios Evangelijos ir Apaštalų darbų knygos autorius šv. Lukas, grei čiausiai antiochietis siras, buvo kilęs iš pagonių šeimos, anksti atsivertęs į krikščionybę, turėjo gydytojo išsilavinimą. Jis lydėjo šv. Paulių dalyje jo antrosios misijų kelionės, taip pat trečiojoje kelionėje ir įkalinto Pauliaus kelionėje į Romą bei pirmojoje nelaisvėje Romoje (61–63 m.). Abi savo parašytas Naujojo Testamento knygas Lukas adresuoja iš pagonybės į Kristaus tikėjimą atsivertusiam Teofiliui.

Apaštalų darbų knyga aiškiai yra tre čiosios Evangelijos tęsinys. Jas vieną po kitos skaitydami pasekame Jėzaus gyvenimo kelią nuo Betliejaus bei Nazareto iki Jeruzalės, o su šv. Pauliumi pasiekiame tuometinio pasaulio sostinę Romą, kur Paulius buvo kalinamas, tačiau galėjo skelbti Kristaus tikėjimą savo lankytojams.

Apaštalų darbų knygoje nėra aprašytas antrasis šv. Pauliaus įkalinimas ir mirtis, todėl prelatas Ladas Tulaba pritarė tiems tyrinėtojams, kurie mano šią knygą esant parašytą dar Pauliui esant gyvam. Tačiau Luko tema buvo ne šv. Pauliaus biografija, o krikščionijos sklidimo pradžia. Todėl daugelis tyrinėtojų sprendžia, kad šiedvi knygos galėjo būti parašytos apie 75–80 m. po Kr. Tradicija laiko, kad šv. Lukas yra baigęs gyvenimą kankinio mirtimi, tačiau tikslių duomenų apie tai neturime.

Krikščionija jam dėkinga už tikslius Jėzaus biografijos duomenis ir ypač už Jėzaus švelnumo bei gailestingumo paveikslą.

Genezareto ežeras ir Kafarnaumas

Nemaža Jėzaus viešosios veiklos dalis yra susijusi su Genezareto ežeru, dar vadinamu Galilėjos jūra. Tai išties didžiulis ežeras: išilgai nuo šiaurės iki pietų 21 km, plačiausia vieta nuo vakarų į rytus 12 km. Kai skaitome Evangelijoje, kad mokiniai yrėsi nuo vieno kranto į kitą, nereikia šio jų kelio kaskart vaizduotis pačioje platumoje; tarp populiarių vietovių Kafarnau mo vakaruose ir Betsaidos rytose – vos keletas kilometrų. Sausuma sparčiu žingsniu nueinama per valandą, ir vandeniu ne visada sparčiau nuplaukiama. Todėl ir girdime, kad žmonės net pralenkė apaštalus, skubėdami į numanomą vietą kitame ežero krante (žr. Mk 6, 33).

Kai randame „persikėlė į kitą krantą“, nebūtina vaizduotis vakarų bei rytų krantus ties ežero platuma. Ir toje pačioje, vakarinėje ar rytinėje, pusėje apiplaukus apie sausumos iškyšulį jau pasiekiamas „kitas krantas“. Genezareto ežeras žemėlapyje yra sūrio formos, smaigaliu į pietus. Tyru vandeniu jį maitina Libano kalnuose tirpstantis sniegas ir ledas. Pertekėjęs išilgai Genezareto ežero, pro „palmių miestą“ Jerichą, jis baigia savo bėgį Negyvojoje jūroje. Pravartu susipažinti Jėzaus veiklos Galilėjoje „laikinąja sostine“, Kafarnaumu.

Kafarnaumas buvo gerokas miestelis, gal pusantro tūkstančio gyventojų, šiaurvakariniame Genezareto ežero, arba Galilėjos jūros, krante. Čia stovėjo romėnų įgula, keli šimtai pagonių karių, kuriems vadovavo centurijonas, šimtininkas, ir prižiūrėjo sieną tarp dviem skirtingiems tetrarchams priklausančių valdų. Todėl čia buvo ir muitinė, kurioje darbavosi Levis (Matas), iki Jėzus pašaukė jį į apaštalų būrį.

Žvejai tiekdavo iš savo laimikio ir karių įgulai, ir čia ėjusiam svarbiam prekybos keliui, kuriuo jų darbo produktai pasiekdavo ir tolimesnes vietoves. Petras su Andriejumi, Jokūbas su Jonu buvo pasiturintys žvejybos verslininkai, nes laikė ir samdomų darbininkų. Žydai romėnus okupantus laikė dideliais priešais, nors jie daug ką pagerino kultūriniu požiūriu ir pasitaikydavo vietos gyventojams palankių viršininkų. Kafarnaumo įgulos komendantas savo pinigais parėmė didelės sinagogos statybą. Net žydų vyresnieji kalbino Jėzų, kad padarytų jam gera, pagydytų jo mylimą tarną (žr. Lk 7, 5).

Prie Kafarnaumo atrastas 700 metrų ilgio, 2 metrų pločio mūrinis uosto molas, taip kad čia buvo reikšminga keleivių perlaipinimo, prekių perkrovimo vieta. Kita svarbi įmonė vakariniame Genezareto ežero krante buvo Migdalos centrinė sūdykla. Iš čia sūdyta žuvis garsėjo vežiojama po visą Romos imperiją. Iš Migdalos, arba Magdalos, buvo kilusi Marija Magdalietė. Prieš porą dešimčių metų, nusekus ežere vandeniui, netoli to žuvų sūdymo centro Migdalos buvo atkasta valtis tikrai iš tų laikų, kada Jėzus Kristus veikė. Rasti du (mediniai?) inkarai; vienas svėrė 19 kilogramų, antras 21 kilogramą.

Rasta ir adata tinklams taisyti. Iš dumblo iškelta valtis buvo pusdevinto metro ilgio ir pustrečio metro pločio. Jame vienu metu tilpdavo iki 16 žmonių, aštuoni darbuodavosi keturiomis irklų poromis ištisai arba pasikeisdami, pailsėdami. Kai vieni irkluoja, kiti tvarko tinklus. Evangelijoje rašoma, kad su Jėzumi ežeru plaukė 12 mokinių. Tai kaip tik įprasto dydžio valtis, pakelianti iki 16 žmonių. Didesnėse valtyse užtekdavo vietos ir įtraukti tinklams. Paskuigalyje dažnai būdavo pritaisytas apsauginis stogelis, kur žvejai vienas po kito galėdavo pailsėti.

Evangelijoje pagal Morkų (4, 38) rašoma, kad valties gale Jėzus miegojęs ant pagalvės. Kai kilo audra, Jis ją nuramino. Būdavo ir mažų valčių, kur vos po du žmones plaukdami žvejodavo. Kasinėjant Betsaidą Genezareto ežero šiauriniame krante net rastas antspaudas, kur vaizduojami tinklus metantys žvejai. Kai didžiulė valtis negali priplaukti prie kranto, yra tokia išeitis: žvejai iš šoka į ežerą (plg. Jn 21, 7), atbrenda ar atplaukia prie pakrantėje stovinčių mažesnių valčių ir jomis priplaukę perima laimikį iš didžiosios.

Žvejai mokėjo ir meškerioti nuo kranto. Vienas toks atvejis aprašytas Mt 17, 17, kaip Petras meškere pagavo žuvį ir ją pražiodęs rado pinigė lį šventyklos mokesčiams. Išneršusi viena žuvis, vadinama Petro žuvimi, plaukioja visai arti prie kranto ir apvaisintus kiaušinėlius keletą savaičių laiko žiomenyse, kartais dar į žiomenis paima akmenėlį ar kokią monetą.

Nuostabu, kad Jėzus nurodė, jog pirma pagauta žuvis turės žiomenyse staterą, kurio užteks mokesčiui už du izraelitus. Šios istorijėlės aplinka išties tikroviška. Pats Jėzus augo toliau nuo ežerų, kalnuotame Nazarete, bet, dažnai apsistodamas Petro namuose Kafarnaume, iš arti susipažino su žvejų darbu ir ne kartą pamoksluose vartojo šios srities palyginimus. Pavyzdžiui, kad Dangaus Karalystė panaši į ežeran metamą tinklą, užgriebiantį visokių žuvų. Kai jis pilnas, žvejai išvelka jį į krantą ir susėdę rūšiuoja: gerosios žuvys surenkamos į indus, o netikusios išmetamos (Mt 13, 48). Dar įdomu, kad prisikėlęs Jėzus nurodė mokiniams, kur mesti tinklą; jį ištraukę mokiniai suskaičiavo: 153 tinkamos žuvys.

Kodėl skaičiuota? Ežeras su žuvimis – tam tikra valstybės nuosavybė, už laimikį reikia mokėti mokesčius... Ir mūsų laikais mėgstama kunigo pašaukimą lyginti su žvejo darbu. Turime populiarią giesmelę, kurią mėgo šv. Jonas Paulius II: „Savo valtį palieku ant kranto ir per amžius būsiu, Jėzau, Tavo žvejys.“

Pastaba dėl „Dievo Avinėlio“

Kodėl Jėzų vadina „Dievo avinėliu?“ Avinėlis yra gyvulėlis, ką jis turi bendra su Jėzumi? Šis pavadinimas iš to, kad Senojo Testamento laikais avinėliai buvo rinktinė Dievo garbei skiriama auka ir ypač per Velykas, nes išėjimo iš Egipto nelaisvės naktį buvo aukojami avinėliai. Avinėlis papjaunamas su apeigomis, o paskui iškepamas ir valgomas, bet tai buvo tam tikras simbolis, ženklas būsimo Viešpaties Jėzaus pasiaukojimo. Jėzų Dievo avinėliu Jonas Krikštytojas pirmas pavadino. „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“. A

vinėlis būdavo aukojamas Dievo garbei ir permaldavimui, taip ir Jėzus pasiaukojo. Dar Senajam Testamente, Pradžios knygoj, aprašyta, kaip Abraomas vietoj sūnaus Izaoko paaukojo įstrigusį krūmuose ragais aviną, avinėlį. Tai irgi simbolis būsimojo Kristaus pasiaukojimo. Todėl „Dievo avinėlis“ nereiškia paniekinimo, net atvirkš čiai. Sakoma: „Tyras avinėlis, romus, geras, taikus ir pjauti vedamas tyli.“ Todėl šis pavadinimas simboliškai taikomas Jėzui, kuris už mus pasiaukojo. Jėzus „Dievo avinėliu“ Apreiškimo Jonui knygoje vadinamas 25 kartus, vaizduojant Jo amžintąjį triumfą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"