Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

„Štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai“

 
2016 12 23 6:00
Šis prieš porą dešimtmečių Jolantos Kvašytės iš molio nulipdytas Kristaus gimimo siužetas eksponuotas bažnyčiose, o dabar saugomas Bažnytinio paveldo muziejuje. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Knygynuose gausu kalėdinių atvirukų su eglutėmis, elniais, snaigėmis, nykštukais. Tik retame jų vaizduojamas Jėzaus Kristaus gimimas Betliejuje, nors Kalėdos – ne dovanų, šeimos ar sniego šventė. Ši data primena seną istorinį ir kartu tikintiesiems visuomet aktualų Dievo tapsmo žmogumi įvykį.

Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė, menotyrininkė, dėstytoja, tapytoja Sigita Maslauskaitė „Lietuvos žinioms“ papasakojo apie šios viso pasaulio krikščionims svarbios scenos ikonografiją.

Trys karaliai ant sarkofagų

– Trijų karalių šventė (Epifanija) – seniausia krikščionių šventė, ankstesnė už Kalėdas. Ar mene, kaip ir liturgijoje, evangelisto Mato minimi išminčiai iš Rytų pradedami vaizduoti pirmiausia?

– Taip, pirmiausia pasirodo trijų karalių atvaizdas, ir jis labai tinka antkapiniam ankstyvosios krikščionybės menui. Juo to meto Bažnyčia nori parodyti, jog krikščionys – ne sekta, ne uždaras būrelis, kad Kristus apsireiškė visiems. Jo šviesa plinta ir pasiekia visas tautas, pagonis – taip pat. Epifanija graikiškai reiškia apsireiškimą. Trys išminčiai įkūnija visą pasaulį. Jų scena ant sarkofagų pasirodo IV amžiaus pradžioje. Trys karaliai iki pat VI amžiaus vaizduojami vilkintys persų drabužius, artėjantys prie profiliu matomos Marijos, laikančios kūdikėlį. Ne raudonskruostį putlutį, o turintį paauglio bruožų. Manyta, kad kūdikis – per silpnas Dievo įsikūnijimui išreikšti. Gimimo scena pasirodo IV amžiaus antrojoje pusėje, tačiau ji pasitaiko kur kas rečiau negu trys karaliai. Matome kūdikėlį ėdžiose, asilą ir jautį – nei Marijos, nei Juozapo nėra.

– Kodėl krikščionims buvo svarbu, kad jų sarkofagus puoštų tikėjimo tiesas rodantys vaizdai? Ar juos galėdavo pamatyti pašaliniai?

– Visose civilizacijose pirmieji vaizdai atsirado mirties terpėje. Visas Egipto menas – antkapinis, kalbantis apie kitą gyvenimą. Ši dramatiška aplinka, daugybė klausimų ankstyvajai krikščionybei leidžia skleisti savąjį tikėjimą. Pasakojama išganymo istorija ir jos pagrindiniai kulminaciniai taškai – įsikūnijimas, prisikėlimas. Amžinajam gyvenimui laimėti labai svarbūs sakramentai, todėl ant sarkofagų pradėta vaizduoti ir Kristaus padarytus stebuklus. Manau, tai nebuvo pirmųjų krikščionių siekis mokyti kitus tikėjimo tiesų, o tiesiog sąmoningų tikinčiųjų laikysena dramatiškoje situacijoje. Štai mirtis, tačiau mes prisikelsime, nes tikime Jėzų Kristų. Tikriausiai jiems nerūpėjo, ką mokytojas vaikų grupei paaiškins apie atvaizdus ant sarkofagų.

XVIII amžiaus drožinys iš medžio.

– Pirmieji Kristaus gimimo vaizdai atsirado tik IV amžiaus antrojoje pusėje. Vadinasi, net kelioms krikščionių kartoms nerūpėjo šis pasakojimas?

– Buvo daug svarbesnių klausimų. Ankstyvajai Bažnyčiai reikėjo išsiaiškinti, ne koks buvo Kristus ar ką darė, o kas jis toks. Tarp įvairių erezijų ir kontroversijų buvo gludinama įsikūnijimo dogma – Jėzus Kristus yra ir Dievas, ir žmogus. Be to, tuometėje pagoniškoje kultūroje nestigo dievybių atvaizdų, stabmeldiškai garbintas imperatorius. Krikščionys nenorėjo taip pat elgtis. Svarbu, kad pirmieji Kristaus sekėjai buvo žydai. Senajame Testamente jiems pasakyta: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme.“

III-IV amžiuje kultūrinė aplinka pasikeitė. Nors pagoniški dievukai dar buvo vaizduojami, jais pradėta nebetikėti. Krikščionims atėjo stabilumo laikotarpis, Bažnyčia įgavo daugiau reikšmės. Tuomet ir buvo rastas būdas mirties akivaizdoje skelbti tikėjimą. Keli sarkofagai su Kristaus gimimo vaizdais yra išlikę iki šių dienų, juos galima pamatyti Vatikano Pio Cristiano muziejuje. Krikščionybei gavus oficialų statusą 313 metais atvaizdus imta perkelti į mozaikas, freskas. Ir vėl daug dažniau buvo vaizduojami trys karaliai, o ne Kalėdos.

Ir pagal evangelijas, ir pagal legendas

– Renesanso dailininkų kūriniuose Jėzus buvo rubuilis kūdikis, Marija ir Juozapas vilkėjo to laikotarpio madas atitinkančius drabužius. Kaip kito gimimo siužeto vaizdavimas laikui bėgant?

– Vaizdų istorija neatsiejama nuo žmogaus minties istorijos. Vienas svarbiausių lūžio taškų – Devotio Moderna sąjūdis (XIV a). Pirmieji šaukliai – šventieji Pranciškus Asyžietis ir Bernardas Klervietis. Jie kvietė perkelti į dabartį Kristaus gyvenimo istoriją, ieškoti asmeninio santykio. Nuo to laiko visi norėjo parodyti, kad Kalėdos – ne senas istorinis įvykis, o gyvas tikėjimo ir Bažnyčios gyvenimo aktas. Betliejaus scena vaizduojama ir XX amžiaus mene, tik čia veikėjai vilki šiuolaikinius drabužius. Kaip kitaip tai perkelti į dabartį, jei ne per kostiumus? Atpažįstamas tapo ir peizažas – Kalėdos vyksta Briugėje, Atverpene ir kitur.

– Kokiais šaltiniais remtasi vaizduojant Kalėdas? Mato ir Luko Evangelijose, kuriose pasakojama apie Jėzaus vaikystę, informacijos nėra labai daug.

– Anuomet didelė pagalba buvo apokrifinės evangelijos, dėl abejotinos autorystės ar autentiškumo netapusios Naujojo Testamento kanono dalimi. Jos cirkuliavo plačiai ir įkvėpė menininkus kurti Kristaus vaikystės istorijas, taip pat – Jokūbo Varaginiečio „Auksinė legenda“. XIII amžiuje jis surinko žinių apie žodines tradicijas, liaudies pamaldumą, folklorą. Labai vaizdingai papasakoti kai kurie evangelijose vos paminėti siužetai. Pavyzdžiui, apie Betliejaus sceną rašoma, kad joje dalyvauja dvi pribuvėjos – viena tikinti, o kita ne. Netikinčioji nesupranta Marijos motinystės slėpinio, nori patikrinti ir jai nudžiūva ranka. Kūdikėlis ją pagydo. Tai ne koks nors anekdotas, o pamokantis tikėjimo išbandymo pasakojimas. Atrodo, šiai legendai griežtas Bažnyčios „ne“ buvo tartas tik XV amžiuje.

– Prieš Kalėdas neretai pasirodo publikacijų, kuriomis ieškoma „istorinės tiesos“. Pavyzdžiui, ar karaliai tikrai buvo trys, ar šalia iš tiesų būta ir jaučio, ir asilo, kodėl šventosios šeimos nariai vaizduojami kaip baltaodžiai? Kiek apskritai svarbūs šie klausimai?

– Būtinai vaizduojama visa, kas paminėta Luko ir Mato Evangelijose: žvaigždė, angelai, piemenys, suvystytas kūdikis ėdžiose. O vėliau prasideda interpretacijos. Nors apie asilą ir jautį Mato ir Luko Evangelijose nerašoma, kaip jau sakiau, jie vaizduojami nuo seniausių laikų. Abu buvo minimi Senajame Testamente, Izaijo knygoje, įkūnijo dorybes, labiausiai – nuolankumą. Išminčių skaičius Šventajame Rašte nenurodytas. Vienoje viduramžių katedroje jų galima pamatyti ir iki keturiasdešimties. Tačiau ant sarkofagų jau vaizduojami trys išminčiai – tobulas skaičius. Iš apokritinių evangelijų žinomas gražus pasakojimas apie Tris karalius. Pirmas pagarbinti kūdikėlio pribėgo jauniausias, tačiau pamatęs Dievą jis akimirksniu paseno. Todėl visuose atvaizduose arčiausiai esantis karalius – ar priklaupęs, ar kojytę liečiantis, ar dovaną tiesiantis – seniausias.

Kartais man skauda širdį dėl Juozapo. Tyrinėtojų nustatyta, kad šiam vyrui buvo daugiausia 28 metai, bet jis, norint išryškinti tyrumą, Kristaus gimimo iš mergelės slėpinį, vaizduojamas kaip žilagalvis. XVI amžiuje Juozapą Vatikanas oficialiai paskelbia Bažnyčios globėju. Jis įgauna kiek oresnį stotą, sumažėja žilės, bet išlieka pagyvenęs vyriškis.

Prakartėlė – atsiminti, pagerbti, pasimelsti

– Dabartinių namų aplinkoje Kalėdų centras – eglutė, tačiau tikintieji ir šiais laikais kuria prakartėles. Pirmąją gyvą prakartėlę, su gyvuliais, Grečo oloje XIII amžiaus pradžioje įkurdino šv. Pranciškus Asyžietis. Kokia jos prasmė?

– Prasmė pati paprasčiausia – atsiminti įvykį. Tai ypač padeda vaikams paaiškinti Kristaus gimimo istoriją. Augau sovietmečiu, prakartėles matydavau tik bažnyčiose. Apie jų įrengimo praktiką namuose sužinojau tik išvažiavusi į užsienį. Tikinčios ispanų, italų šeimos prakartėles puošia, gerbia, bet Lietuvoje tai labai reta. Bažnyčiose prie jų kai kurie žmonės tik šnabždasi, tačiau nemažai taip pat klaupiasi pasimelsti, uždega žvakelę, įmeta pinigėlį. Tai – tradicijos, atmintino tikėjimo įvykio pagerbimo judesiai.

– Pasidairius po Lietuvos bažnyčias matyti, kad jų prakartėlės neretai kičinės, tarsi rodančios į „senovę“. Tuo metu Romoje ir kitur išvystume prakartėlių, kuriose Betliejaus scena perkeliama į dabartį. Kaip tai paaiškinti?

– Regis, trūksta drąsos, valios ir bendro išsilavinimo. Atkūrus Nepriklausomybę iš pogrindžio išėjusi Katalikų bažnyčia pateikė ambicingų užsakymų profesionaliems menininkams sukurti prakartėles. Atsimenu, Vilniaus arkikatedroje, Šv. Teresės, Visų Šventųjų bažnyčiose buvo stengiamasi įrengti šiuolaikines, įdomias prakartėles, pakeisti sovietmečiu naudotas saldžias gipsines skulptūrėles. Po dvejų ar trejų metų paaiškėjo, kad žmonės nebenori modernių prakartėlių. Tai jiems Marija negraži, tai kas nors per skurdu, per tamsu, ir panašiai.

Tikinčiųjų bendruomenė tokia pat kaip mūsų visuomenė – esama ir profesorių, ir beraščių. Jei nebūtų išsigąsta, prakartėlės nenugrūstos į palėpes ar sandėliukus, o papasakota jų prasmė, dabar jos būtų kitokios. Kai kurie kunigai nesibaimina ir paaiškina žmonėms, tad šie pamažu suklūsta. Blogiausia, kad skųstis klebonui eina pretenzingi rėksniai, tuo metu išsilavinusieji neateina pagirti, tik pasidžiaugia tarpusavyje. Gaila, kad neužfiksavau Nepriklausomybės pradžioje buvusio gaivaus prakartėlių gūsio. Dabar viskas nusistovėjo, tapo mielu, senu, švelniu paveiksliuku, be iššūkių ir pretenzijų. Nieko bloga, bet, manau, galėtų būti daugiau įvairovės.

– Prakartėlės – katalikiška praktika?

– Taip. O advento vainikas – protestantų. Šiemet Katedros aikštėje esančioje prakartėlėje šie du vaizdiniai „susitiko“ pirmą kartą. Paprastai prakartėlė aikštėje atsirasdavo prieš pat Kalėdas, o šiemet – anksčiau, kad apie šventės prasmę primintų kalėdinio miestelio svečiams, kurie lanko jį jau nuo lapkričio pabaigos, kai buvo įžiebta eglė. Personažų prakartėlėje dar negalima pastatyti, todėl vietoj Marijos, Juozapo ir Kūdikėlio nuspręstą padėti advento vainiką. Protestantiškas vainikas su keturiomis žvakėmis ir katalikiški piemenukai, jautis, asilas. Labai gražus susiliejimas.

– Kaip manote, ar Kalėdų siužetas žmonėms dar perskaitomas? Gal jis lengviau suprantamas nei, tarkime, Velykų? Galbūt gimimas natūralesnis nei prisikėlimas iš mirusiųjų, gal Kalėdos apskritai populiaresnė šventė?

– Mažai kas išties supranta, kas tos Kalėdos. Kaip atskleidžia statistika, net einantieji į bažnyčią mano, jog tai – dovanų šventė. 2012 metais Prancūzijoje išleistoje enciklopedijoje Kalėdos apibrėžtos kaip religinės prigimties šventė, per kurią keičiamasi dovanomis. Darbas Bažnytinio paveldo muziejuje parodė, kad ir mūsų visuomenė visiškai sekuliari, nors iš gyventojų surašymų matyti, jog dauguma – katalikai. Taigi ir Kalėdos daugeliui visų pirma yra šeimos, dovanų, puošiamos eglutės šventė.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"