Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
LIETUVA

A. Bumblauskas: šnekame apie lietuvio tautinį, o ne pilietinį kostiumą

 
2017 01 25 14:50
Istorikai Alfredas Bumblauskas (kairėje) ir Tomas Balkelis. Rasos Pakalkienės nuotrauka

Kaip mes, lietuviai, suvokiame save, praėjus keliems dešimtmečiams nuo Vakarų Europą dalijusios sienos griūties? Kokia mūsų tapatybė? Apie tai diskutavo istorikai.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje lietuviškos tapatybės šiuolaikinėje Europoje klausimais diskutavo žinomas istorikas, pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto dekanas, prof. dr. Alfredas Bumblauskas ir Vilniaus, Oksfordo ir Toronto universitetų absolventas, buvęs keleto Europos universitetų ir Stanfordo universiteto (JAV) bendradarbis, užsienyje leidžiamų knygų modernios Lietuvos istorijos, Lietuvos gyventojų migracijos ir lietuviškos tapatybės temomis autorius dr. Tomas Balkelis.

1. Tapatybės samprata

T. Balkelis sakė, kad pats terminas bent jau Vakarų mokslo pasaulyje atsirado ne taip seniai, tautinės tapatybės studijos formavosi jau po karo, klasikiniai darbai buvo parašyti prieš kokius 30 ar 40 metų. Istoriko teigimu, tapatybė – tai solidarumo jausmas, tapatinamasis su tauta. „Tautinė tapatybė neatsiranda staiga, tai yra istorinio proceso rezultatas“, – apibūdino T. Balkelis.

„Be (lietuviškos) tapatybės neturėtume Kovo 11-osios, – teigė A. Bumblauskas. – Kovo 11-ąją galvojome, kad turime teisę būti savarankiški ir atskiri. Apsibrėžėme, kad esame bendruomenė.“

2. Ar prieškario ir dabartinė bendruomenė vientisa

Ar tarp prieškario ir dabartinės lietuvių bendruomenės yra trūkių, ar galima kalbėti apie vientisumą? „Be abejo, yra trūkis“, – sakė A. Bumblauskas. Tai buvo, istoriko teigimu, kai nuo 1940 metų bendruomenė buvo naikinama. T. Balkelio nuomone, vieni didžiausių lūžio taškų, kuriant lietuvių tautą, – 1905-ieji, Didžiojo Vilniaus Seimo metai. Dar didesnis lūžis – Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu, kai masiškai paplito tautinės idėjos. Kaip tęsinys – Nepriklausomybės kovų metai po 1918-ųjų, kai buvo dedamos didžiulės politinio elito pastangos įtraukti visuomenę į valstybės kūrimo procesą. „Manau, tarpukario laikotarpiu susiformuoja tvirta tautinė tapatybė, – sakė T. Balkelis. – Ji mums ir leidžia išgyventi Antrojo pasaulinio karo košmarą ir tolesnį laikotarpį iki Stalino mirties.“

3. Sovietologijos modelių nepakanka

A. Bumblauskas sakė, kad tai, kaip sovietmečiu evoliucionavo mūsų tapatybė, dar reikės aiškintis. Sovietologijos studijos jam nepakanka, kai modeliai yra „okupantai, kolaborantai, susitaikėliai ir pasipriešintojai“. „Kovo 11-osios Lietuva yra nebe Vasario 16-osios. Ji ateina su kitokiomis patirtimis, – pažymėjo istorikas. – Ji ateina su komunizmo, pasipriešinimo patirtimis, išgyvenimo istorija ir taip toliau.“ Pasak T. Balkelio, yra įdomių tyrimų, bet mes dar neturime parašytos apibendrinančios sovietmečio Lietuvos istorijos.

4. Prorusiška ar provakarietiška?

„Man atrodo, kad šiandienė lietuviška tapatybė yra prorusiška“, – pareiškė A. Bumblauskas. Ir pridūrė, kad pastaruosius 25 metus niekas nieko dėl to nedaro. Istorikas Lietuvos inteligentijos didžiąja problema vadino tai, kad ji yra nėra permąsčiusi savo indėlio į lietuvių tapatybės formavimą. „Mes esame visiškai nepasiruošę su šia tautine tapatybe priimti 2004 metų, kai turime NATO ir ES sąjungininkus, – sakė A. Bumblauskas. – Esama situacija istorijoje neturi analogijų.“ Ir pridūrė, kad todėl Greta Kildišienė yra svarbesnis tautinės tapatybės veiksnys, negu koks nors kitas.

T. Balkelio nuomonė kitokia. „Šiandien kalbame apie tokius žmones, kaip G. Kildišienė, todėl, kad jau neturime prorusiškos tapatybės. Visuomenė yra labai nusivylusi tokio tipo politika. Tokia jai yra atgrasi. Visuomenė ir žiniasklaida kelia tam tikrus reikalavimus, – kalbėjo jis. – Manau, kad šiandien Lietuva – gal tai paradoksalu – yra kaip niekada provakarietiškos ar proeuropietiškos tapatybės.“ Jo nuomone, istoriškai žvelgiant, Rusijos įtaka kultūros, politikos, ekonomikos aspektais mūsų regione šiandien yra kaip niekada silpna, lyginant su kai kuriais ankstesniais laikotarpiais.

T. Balkelis siūlė atkreipti dėmesį į Lietuvos jaunimą – į kokią pusę šis žvelgia, kokias kalbas moka. Tada A. Bumblauskas prisipažino, jog šiek tiek provokavo, ir kad jam patiko kolegos istoriko reakcija. Tačiau priminė, kad Lietuvos televizijos transliuoja daug rusiškos produkcijos. Į tai šis atsakė, kad esame šalia Rusijos ir jos kultūrinė įtaka neišvengiama, net jei labai stebuklingai gerai integruotumėmės į Vakarų kraštus ir pasiektume aukščiausią pragyvenimo lygį, kokį tik įmanoma dabartinėmis politinėmis sąlygomis.

T. Balkelis mano, kad mūsų lietuviška tapatybė yra labai talpi ir lanksti. „Sugebame ir rusiškos muzikos paklausyti, ir rusiškos televizijos šou pažiūrėti, tuo pačiu metu puikiausiai jaučiamės Europoje ir priimame vakarietišką kultūrą, – tvirtino jis. – Tas pat buvo sovietmečiu, kai Lietuva buvo vienas labiausiai vakarietiškų Sovietų Sąjungos kraštų.“

5. Kaip instrumentas

T. Balkelis pažymėjo, kad tapatybė gali tapti gynybiniu instrumentu žmonių, „užspaustų į kampą“. Jis teigė, kad yra tapatybė, kurią galima vadinti situacine. Tai būna, kai žmonės prie tam tikros situacijos savo tapatybės elementus pritaiko esamai politinei santvarkai. „Dažniausiai situacinė tapatybė pasireiškia istorinių pertvarkų, lūžių, sukrėtimų metais“, – sakė T. Balkelis

Tarkime, Klaipėdos krašto gyventojai, turintys ir lietuviškų, ir vokiškų šaknų, tam tikrais laikotarpiais kurias nors akcentuoja labiau. „Kai jiems naudinga, sako, kad yra lietuviai, – pažymėjo istorikas. – Kai Vokietija ir Sovietų Sąjunga susitaria dėl gyventojų mainų, tada daugybė jų, norėdami išvažiuoti, užsirašo kaip vokiečiai.“

6. Pasitikėjimo faktorius

A. Bumblauskas sakė apie pasitikėjimo faktoriaus reikšmę. Pasakojo apie sociologinius tyrimus, per kuriuos buvo aiškinamasi, kaip lietuviai žiūri į kitą bendruomenės narį – kaip į siekiantį apgauti ar kaip į bendrabūvio žmogų. Apie 70 proc. tiriamųjų atsakė, kad kaip į siekiantį apgauti. „Lietuvių nepasitikėjimo vieni kitais procentai yra žiauriai dideli“, – komentavo istorikas.

Anot A. Bumblausko, saugumo politikai pasitikėjimo faktorius yra itin svarbus. „O mūsų bendruomenė yra labai „skysta“. Vadinasi, ir tapatybė yra „skysta“,– apibūdino jis.

7. Etninė ir pilietiška

T. Balkelio teigimu, šiais laikais nėra vienos lietuvių bendruomenės. Šiandien yra dvi Lietuvos, vieną sudaro gyvenantieji mūsų krašte, kitą – įvairiose pasaulio šalyse, kurių lietuviškos bendruomenės įvairiaspalvės ir skirtingos. „Dalis jų labai sėkmingai integruojasi į vietos visuomenes, asimiliuojasi, – sakė jis. – Tačiau didelė dalis išlaiko lietuvišką tapatybę, ji ne tokia, kaip mūsų, kuri labiau apibrėžiama per pilietiškumą, jiems svarbesnė etninė. Tai yra tapatybė, suvokiama per kalbą, istorinę atmintį, tradicijas.“

Per diskusiją A. Bumblauskas taip pat skyrė tapatybę į tautinę ir pilietinę. Ir ironizavo, kad kai dabar visi šneka apie tautinį kostiumą, jis klausia: o koks pilietinis kostiumas?

8. Stiprėja dėl pavojaus

T. Balkelio nuomone, lietuvių, kaip pilietinės tautos, tapatybė stiprėja, kai yra konfrontacija su nedraugišku kaimynu, kai jaučiamas pavojus. „Mat turime aiškiai įvardyti pavojų, kuris kyla. Tai padarę mes brėžiame ribą tarp savęs ir kitų, kurie mums yra nedraugiški, – aiškino jis. – Mokslininkai sako, kad tapatybė konstruojama tam tikrose priešpriešose. Ji formuojasi, kai atskiri save nuo kaimyno, kuris kalba kita kalba, laikosi kitokių papročių, kurio istorija skirtinga.“

Kai situacijos gynybinės, T. Balkelio teigimu, tapatybė būna gyvybingesnė. Istorikas tai vadino savotišku paradoksu.

9. Geopolitinis lygmuo

T. Balkelis minėjo ir geopolitinį lygmenį. Teigė, kad yra ir geopolitinė europiečio tapatybė, kurią sukūrė buvimas ES ir NATO. Integracijos procesai, pasak jo, buvo sėkmingi dėl šių struktūrų ir bendros ekonominės erdvės. „Nepaisant visų dabartinės Europos krizių, mes nesutiktume grįžti į tokią Europą, kokia buvo tarpukariu“, – įsitikinęs istorikas. Anot T. Balkelio, dabarties europinė tapatybė formavosi, kai mes dar buvome uždaryti anapus kordono, o dabar esame kartu. Jis mano, kad tai, ką siūlo kai kurie Europos politikai: izoliacija, atskirų ekonominių erdvių kūrimas ir panašiai – istoriškai žvelgiant nuvestų į akligatvį.

A. Bumblauskas sakė netikintis, kad Lietuvoje egzistuoja europietiška savimonė. O T. Balkelis siūlė palyginti 1991 metų Lietuvą ir dabartinę, teigė matąs didžiulį skirtumą ir tikino, kad įvyko didelė europeizacija.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"