TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

A.J.Bačkis: "Tautą ištikusi dvasinė krizė"

2008 03 03 0:00
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis mano, kad lietuviai yra sutrikę ir blaškosi nerasdami teisingo kelio. Tačiau būdamas optimistas jis linki, kad Lietuvoje atsirastų daugiau asmenybių, kurioms rūpėtų ne tik valstybės įvaizdis, bet ir jos žmonės.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis sako, kad lietuviai yra sutrikę ir blaškosi nerasdami teisingo kelio. Tačiau jis pasitiki Dievu, žmogumi ir mano, kad iš visų mus kamuojančių negandų galime išsivaduoti dvasiškai sutvirtėję ir atsigręžę į Bažnyčią.

Kardinolas A.J.Bačkis stebi stiprėjantį anksčiau itin dievobaimingos mūsų visuomenės sekuliarizacijos procesą. Aukštas dvasininkas įsitikinęs, kad jį lėmė sovietinė okupacija ir didėjantis materializmas. "Kasdien turime galvoti ne tik apie savo šeimą, vaikus ar įmonės darbą, bet ir apie šalia esančius žmones bei valstybę, kad ji būtų geresnė ir gražesnė", - ragino jis.

Atsakingi esame visi.

- Mūsų šalyje pastaruoju metu stebimas didelis žmonių nusivylimas valdžia. Jie nerimauja dėl politikų ir valdininkų sprendimų, o ką jau kalbėti apie tokius dalykus kaip didėjančios kainos. Kokią Lietuvą matote Jūs? Kokiu keliu einame?

- Jei viskas, apie ką skaitome žiniasklaidoje, priklausytų tik nuo valdžios ar Vyriausybės, būtų galima susidaryti tikrai liūdną įspūdį. Tačiau manau, jog Lietuvoje yra nemažai padorių ir darbščių politikų, paprastų žmonių, kurie deda daug pastangų, kad mūsų šalis eitų pirmyn. Turėkime šiek tiek optimizmo.

Vis dėlto susirūpinimą keliančių dalykų nenuneigsi. Skaudžiausia, kad akivaizdžios mūsų šalies pažangos, kuri taip jaučiama tarptautinėje arenoje, nepajunta skurdžiausia mūsų visuomenės dalis: pensininkai, mokytojai ar provincijos gyventojai. Tai, kad daug žmonių šiandien palieka Lietuvą ir išvažiuoja uždarbiauti į užsienį, taip pat yra ženklas, jog valstybėje ne viskas gerai. Labai liūdina ir tai, kad lietuvių nepasitenkinimas Vyriausybe ar Seimu tapatinamas su nepasitikėjimu pačia valstybe.

- Kaip vertinate nuolatinių skandalų krečiamą politinį gyvenimą? Kas Jums kelia didžiausią susirūpinimą?

- Linkiu, kad Lietuvoje atsirastų daugiau asmenybių, kurioms rūpėtų ne vien valstybės įvaizdis, bet ir jos žmonės. Būtent politikams tenka didžiausia atsakomybė už juos. Ir kad kartais mūsų valdžios atstovams rūpi tik partiniai interesai, asmeninė nauda ar didesnių galių siekis, labai liūdina. Tačiau į visa tai žiūriu optimistiškai - man vis tiek atrodo, kad mūsų šalis žengia pirmyn.

Siūlo gyvenimo prasmę

- Viešosios nuomonės apklausose Bažnyčia metai iš metų užima pirmaujančias pozicijas. Kas lemia aukštus reitingus?

- Jau ne kartą esu sakęs, kad į tai nekreipiu daug dėmesio. Negalima lyginti nesulyginamų dalykų. Šiose nuomonių apklausose Bažnyčia gretinama su ugniagesiais, Lietuvos banku, nors su jais neturime nieko bendra.

Tačiau manau, jog mūsų reitingas toks aukštas dėl to, kad žmonės labiausiai linkę pastebėti tai, kas neigiama, kitose institucijose. Pagaliau Bažnyčioje tikriausiai neatrastume kokių nors didelių blogybių.

- Bažnyčia visada buvo svarbi mūsų visuomenei. Kadaise ji buvo švietimo židinys, sovietmečiu - pasipriešinimo okupaciniam režimui simbolis. Koks vaidmuo jai tenka šiandien?

- Istoriškai Bažnyčia tikrai suvaidino labai svarbų vaidmenį šviesdama visuomenę. Savo ji padarė ir okupacijos metais, išlaikydama žmogaus orumą ir gindama jo laisves bei teises.

Tačiau visais laikais svarbiausias Bažnyčios tikslas buvo žmogaus išganymas. Mes skatiname, kad žmonės savęs paklaustų, kas jie yra, iš kur atėjo, kur eina ir kas jų laukia po mirties. Pagal Kristaus mokymą Bažnyčia žmonėms siūlė ir siūlo atsakymus į visa tai.

Pagrindinis mūsų tikslas ir misija - skelbti tikėjimą, kad žmogus padėtų savo sąžinei augti. Šiandien mūsų galimybės menkesnės, nes nebėra bažnytinių mokyklų, bet mes ir toliau siekiame padėti žmonėms dorai gyventi.

Materiali visuomenė

- Dabartinė visuomenė sekuliarėja, bažnyčios daug kur tuštėja. Kodėl žmonės nusigręžia nuo tikėjimo?

- Nesakyčiau, kad bažnyčios tuščios. Kai kuriose jų visada pilna žmonių, įskaitant jaunimą. Tačiau sutinku, kad Lietuvoje vyksta sekuliarizacijos procesas. Mano nuomone, tai lemia materializmas, gyvenimas, kuriame visos viltys sudėtos į materialius dalykus. Šiandien žmonės nori daugiau turtų, gerai mokamų darbų - rūpinasi žemiškais dalykais ir nuošalyje palieka dvasinius. Tai tikėjimo ir vilties krizė, nes gyvenama taip, tarsi Dievo nebūtų.

Toks nutolimas nuo tikėjimo - sovietmečio vaisius. Dabar jau suaugo vaikai, kurie tais laikais savo šeimose negavo dvasinių vertybių pamato, nes lankytis bažnyčiose buvo draudžiama. Mus taip pat veikia Vakarų pasaulis, kuriame svarbiausia yra sėkmė, progresas ir kur visos viltys dedamos į racionalų protą bei mokslą. Dabar tik su ligomis, nelaimėmis susidūręs žmogus pradeda mąstyti, ar viskas, ką jis krovė šioje žemėje, yra naudinga?

- Ar prie to, kad žmonės ieško tikėjimo alternatyvų, neprisidėjo pati Bažnyčia? Jos autoritetui pakenkė per pasaulį nuvilniję pedofilijos skandalai, mūsų šalyje keliskart nuskambėję faktai dėl celibato įžadų sulaužymo ar įtarimų narkotikų prekyba.

- Žinoma, man visa tai labai skaudu, bet nemanau, kad dėl to žmonės galėtų nusigręžti nuo katalikų tikėjimo. Man regis, žiniasklaida pernelyg išpučia šiuos dalykus. Pažvelgus į statistiką JAV matyti, kad kunigų pedofilijos atvejai minimalūs, tokių nelaimių kur kas dažniau pasitaiko šeimose.

Lietuvoje tas pat - nuolat minimos tų pačių 5-6 kunigų pavardės, kai iš viso jų yra daugiau kaip 800. Kunigai - paprasti žmonės, kartais jie būna dvasiškai silpni ir gali suklysti.

Užmiršti žmonės

- Mūsų šalį skaudžiai plaka savižudybių, alkoholizmo, gausėjančių skyrybų rykštė, tauta kaip niekada susiskaldžiusi. Ar mes išgyvename dvasinę krizę?

- Tikrai išgyvename dvasinę krizę. Kaimo žmonės netekę vilties, kad gyvenimas gali pagerėti. Jie jaučiasi nuskriausti, užmiršti, todėl nuo gyvenimo stengiasi pabėgti žudydamiesi ar gerdami. Žmogus, neturintis tikrųjų vertybių, kurias gali suteikti Bažnyčia, visiškai atsipalaiduoja ir nebemato gyvenimo prasmės, nebeturi jėgų kovoti su blogiu.

Manau, iš viso to galime išaugti tik dvasiškai. Žmonės turėtų siekti ne tik asmeninės, bet ir visuotinės gerovės. Reikia mylėti ne vien save, bet ir kitą žmogų, atrasti tikrąsias krikščioniškąsias vertybes ir jomis vadovautis. Svarbų įnašą į tai galėtų įnešti Bažnyčia.

- Seime po svarstymo buvo pritarta prieštaringai vertinamoms įstatymo pataisoms, kurios atvertų kelią abortų draudimui. Kokia Bažnyčios pozicija šiuo klausimu?

- Bažnyčia mano, kad gyvybė - neliečiama Dievo dovana. Valstybė ją turėtų saugoti nuo pat prasidėjimo iki natūralios mirties.

Kalbant apie konkrečius įstatymus, manau, kad juos svarstant buvo sukelta per daug sąmyšio ir isterijos, supriešintos atskiros žmonių grupės. Linkiu, jog visuomenė į šį reikalą žvelgtų iš etinio taško. Reikia suprasti, kad abortai yra blogis, kuris turi būti ribojamas net baudžiamąja atsakomybe ir galimas tik išskirtiniais atvejais.

Koks įstatymo modelis geriausias, ne man spręsti. Tačiau galėčiau pateikti vieną siūlymą. Remdamiesi Vokietijos, Italijos pavyzdžiu moterį, prieš jai apsisprendžiant darytis abortą, turėtų konsultuoti ne tik medikai, bet ir psichologai, dvasininkai. Moteriai reikėtų parodyti, kokia yra svarbi jos nešiojama gyvybė. Taip pat nedera pamiršti ir vaiko teisės į gyvybę.

Negali primesti sprendimų

- Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) neseniai nusprendė, kad draudimas homoseksualiems asmenims dėl jų lytinės orientacijos įsivaikinti vaikus pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją. Ši žinia audringai sutikta ir Lietuvoje. Ar iš tiesų metas apie tai kalbėti?

- Į šį sprendimą reikia pažvelgti atidžiau, nei tai padarė žiniasklaida. Ji suaštrino šį dalyką taip, lyg sprendimas suteiktų teisę homoseksualistams įsivaikinti. Prancūzija buvo paduota į teismą, nes jos įstatymai nepripažįsta galimybės tos pačios lyties poroms auginti vaikus. Tačiau EŽTT pasmerkė Prancūziją dėl to, kad šalies įstatymai nedraudžia įsivaikinti vienam asmeniui. Iš šio sprendimo gal ir kyla precedentas, tačiau įsivaikinti tikrai niekas neleido.

Nereikia pamiršti, kad yra vienas labai svarbus dokumentas - prie Lisabonos sutarties pridėta Žmogaus teisių chartija. Jos 9 straipsnis kalba apie teisę kurti šeimą. Pasak chartijos, tokią teisę pirmiausia nustato nacionaliniai įstatymai. Tad nereikia manyti, kad kas nors mums gali primesti bet kokius sprendimus.

Manau, mūsų šalies visuomenės reakcija buvo akivaizdi - ji prieštarauja galimybei homoseksualistams auginti vaikus. Kad vaikas užaugtų brandi asmenybė, jis turi pažinti ir tėvo, ir motinos meilę.

- Alkoholio reklamos draudimas galioja kelis mėnesius. Ar dėl to jau matote kokių nors teigiamų poslinkių?

- Ištisus dešimtmečius butelis svaigiojo gėrimo rankoje per sporto rungtynes ar diskotekas buvo mūsų mentaliteto ir kultūros dalis. Toks įvaizdis kurtas metų metus, todėl per kelis mėnesius jo išrauti neįmanoma. Pabrėžiu - šis draudimas tėra mažas žingsnis keičiant žmonių supratimą apie tai, kad alkoholis nėra gėris ir kad reikia mažinti jo vartojimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"