TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

A.Juozaitis: Dabar gyvenu tikrą gyvenimą

2013 01 14 5:38
A.Juozaitis: "Padarau tik viena - nunešu gėlę į Aukų kalnelį Antakalnio kapinėse." /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Iš neišsemiamų praeities klodų turime ko pasimokyti. Pirmiausia, kad buvome imperinė valstybė. Net priespaudos metais radę savyje orumo, dabar kalame sau į galvas "amžinai okupuotos tautos vaidmenį", ir telikome išsilakstantys, išmirštantys, nebegimdantys. Taip svarsto filosofas dr. Arvydas Juozaitis.

Praėjusią savaitę Liudviko Rėzos kultūros ir meno premiją už pastangas puoselėjant lituanistinės kultūros tradiciją atsiėmęs A.Juozaitis įsitikinęs, kad jo kūrybiniame gyvenime jau išaušo diena, kurią jis gali pradėti be suvaržymų, baimių, minčių, kad "taip kalbėti negalima" arba "ką pagalvos kiti". Knygą "Gyvųjų teatras" pristatantis filosofas tiki, kad viskas, kas dabar jo parašyta, išliks. Ir pirmiausia - Lietuvai.

Apie tai, kokiai Lietuvai visa tai liks, kūrybinį gyvenimą, Sausio 13-osios atminimą ir šios dienos reikšmę, iš praeities kylančias nuoskaudas, pro pirštus praleistas galimybes ir šalies ateitį - "Lietuvos žinių" interviu su Arvydu Juozaičiu.

"Dirbu su amžinybe"

- Šių metų pradžia Jums turininga. Atsiėmėte Liudviko Rėzos kultūros ir meno premiją už pastangas puoselėjant lituanistinės kultūros tradiciją Klaipėdoje ir Kaliningrado srityje, tęsiate savo naujosios knygos "Gyvųjų teatras" pristatymų ciklą. Ką šis gyvenimo ir kūrybinės veiklos ciklas reiškia Jums asmeniškai?

- Regis, pasiekiau tą metą, kai siela atsiskleidė be jokių suvaržymų, baimių. Kūryba reikalauja išsivadavimo - iš savos cenzūros, iš visuomeninių prievaizdų, politinių tabu, moralizavimų o ypač to, ką žmonės vadina "taip negalima kalbėti", arba to, "ką pagalvos kiti". Kita vertus, ne premijos ir ne kritikų vertinimai nulemia pasitenkinimą gyvenimu. Svarbiausia, kad jaučiu, jog galiu daug ką pasakyti, ir turiu ką pasakyti. Jaučiu, kad "dirbu su amžinybe", kuri nepaiso konjunktūros, spaudos arogancijos, visuomenės aklumo ir konkurentų pavydo. Tikrai žinau, kad tai, ką parašau dabar, išliks. Pirmiausia - Lietuvai. Vadinasi, gyvenu tikrą gyvenimą.

Praeitis visada bus kraipoma

- Ką tik paminėjome Sausio 13-osios įvykių ir jos aukų atminimą. Jei pažvelgtumėte iš šiandienos perspektyvos, ką ši diena davė Lietuvai ir jos visuomenei?

- Nemanau, kad yra bent vienas žmogus, turintis teisę kalbėti, "ką Sausio 13-oji davė Lietuvai". Tai be galo skaudi data. Tema. Nes kraujo auka panaikina teisę jaustis teisiam. Tie, kas jaučiasi teisūs ir nugalėtojai - politiniai demagogai. Net baisesni už demagogus. Aš negaliu eiti į tas vietas, kur buvo žudyti žmonės, kur vyko susirėmimai. Nors pats tą naktį buvau Seime, neinu ir į Seimą. Nė karto nelankiau tos dienos minėjimų ir neketinu lankyti. Už tai prašau tų, kas šią dieną įvairiai mini, man atleisti. Aš padarau tik viena: nunešu gėlę į Aukų kalnelį Antakalnio kapinėse. O ką ši diena davė? Pamatysime.

- Šių tragiškų įvykių reikšmę ir aktualumą valstybės kūrimui bandoma ginčyti, stengiamasi primesti įvairiausius jų scenarijus. Kaip manote, kodėl siekiama interpretuoti istoriją savaip, ir kam tai naudinga?

- Scenarijų buvo įvairiausių. Iš abiejų pusių. Net trijų pusių, jeigu Jungtinių Amerikos Valstijų interesus taip pat laikysime "scenarijumi". Bet aš jais netikiu, nes nebeužtvenksi upės bėgimo. Vyko imperijos žlugimo "teatras", laimei, nepareikalavęs jūros kraujo. Kitaip sakant, "karo veiksmų teatras", sena terminologija kalbant, buvo siauras. Tačiau buvo labai platus taikių Lietuvos žmonių frontas. Todėl karas nenugalėjo.

O kad praeitį interpretuoja? Kaip kas nori? Ar buvo kada kitaip? Ir nebus kitaip - kraipys, interpretuos. Istorija yra tik praeities versija. Dabartinės politikos dalis. Nūdienos dalis.

Šaukiamės naujas katastrofas

- Taip pat vis dažniau pasigirsta raginimų liautis ginčytis dėl istorinių skriaudų ir neieškoti teisybės tarptautinių santykių sąskaita. Kaip manote, ar įmanomas konstruktyvus užsienio politikos kūrimas, turint omenyje principingą Lietuvos laikyseną dėl kai kurių istorinių įvykių?

- "Principinė Lietuvos laikysena"? Nematau jos. Gal būt jūs turite galvoje jokios perspektyvos neturinčią "poziciją", reikalaujant iš Rusijos milijardų už okupaciją? Net asilui aišku, kad matysime juos kaip savo ausis. Ir apskritai sau patiems reikia kartą ir visiems laikams pasakyti: Lietuva buvo didesnė už Rusiją, valdė pusę Rusijos. Kas dabar mums liepia nuolat kalti sau į galvą amžinai okupuotos aukos vaidmenį? Gėda. Buvo laikai, mes buvome hegemonai, paskui atėjo kiti laikai, mus besąlygiškai valdė. Tačiau! Jeigu likome gyvi, vadinasi, mokėjome išnaudoti savo labui net okupacijos būseną. Beje, nereikia pamiršti, kad iš Antrojo pasaulinio karo Lietuva (vienintelė iš Baltijos valstybių) išėjo su didesne teritorija, negu į karą įžengė. Teritorine - labai svarbia karo priežasčių prasme! - mes išėjome laimėję. Beveik nieko nedarydami, savo valia nevykdydami jokių karo veiksmų. Žinoma, šią "pergalę" teko patirti vėliau, per baisias aukas. Teko palaukti beveik 50 metų, kad taptų aišku, ką laimėjome. Tik štai kas: ką mes dabar darome? Šaukiamės naujas katastrofas.

- Lietuvos praeitį esate pavadinęs "neišsemiamu lobynu". Ką mūsų istorijos lobiai dar gali duoti tiems, kurie matė, kaip atgimsta valstybė, ir jaunajai kartai? Kur istorijoje glūdi potencialas?

- Praeitis (ne istorija) gali mus mokyti - mus, vienintelius iš baltų, - kad buvome imperinė valstybė. "Imperio", t. y. valdanti save ir kitus tauta. O kas mes dabar? Išsilakstantys, išmirštantys, nebegimdantys. Dabar liūdna ne gyventi, liūdna darosi... mirti.

Neišnaudojome okupacijos patirties

- Vis dėlto žengiame į 23-iuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metus. Priskirtumėte save prie tų, kurie mano, kad sparčiai ir sėkmingai kuriame savo gerovės valstybę, ar būtumėte linkęs svarstyti, kad susikūrėme ir nemažai skaudulių, kurie užgožia valstybės progresą?

- Aš nesutinku su "gerovės valstybės" samprata. Anglija nebuvo jokia "gerovės valstybė", kai tapo pasauline galybe. Nei Rusija tokia nebuvo, nei Kinija tokia nėra. "Gerovės valstybė" yra tas gyvenimo būdas, kurį Jonas Paulius II pavadino "mirties civilizacija". Tobula mirties civilizacija nūnai - tai Olandija. Man asmeniškai šitai labai liūdna pripažinti, nes Nyderlandų Karalystę pamačiau turėdamas vos 15 metų. Ir tada buvau apžavėtas, apsvaigęs, buvau tikras, kad pamačiau "rojų žemėje". Dabar matau, kaip tas "rojus" netrukus taps musulmonų, nebe Europos pasauliu. Europiečiai tokioje "gerovės valstybėje" praranda norą gyventi.

- Ar dirstelėjęs atgal matote tokių galimybių, kurių taip ir neišnaudojome, ir jos išnyko negrįžtamai?

- Mes neišnaudojome okupacijos patirties. Ją reikėjo geriau įsisąmoninti ir neleisti menkiems kerštautojams, negavusiems valdžios prie komunistų, paimti valdžią 1990 metais.

Ateities vizijos pabodo

- Vienas svarbiausių praėjusių metų įvykių - valdžios kaita. Kokį įspūdį Jums palieka susiformavusi valdančioji koalicija ir kokių darbų iš jos galima laukti?

- Jeigu socialdemokratai ir "darbiečiai" išsaugos nacionalinės valstybės esmę (pirmiausia - vientisą kalbos erdvę ir lietuvišką pavardžių bei vietovių rašybą), jeigu jie nepasiduos Lenkijos diktatui - jiems bus galima patikėti ir kitus Seimo rinkimus.

- Kokias šalies gyvenimo ir jos ateities kūrimo problemas laikytumėte esminėmis, į kurias nedelsiant reikėtų susitelkti?

- Nedelsiant reikia baigti kalbas apie atominės jėgainės statybą ir galvoti, ką iš tikrųjų statyti Visagine.

- Valdančiosios krašto institucijos braižo įvairiausius šalies ateities gairių projektus ir perspektyvas. Ko mūsų valstybės ateities vizijoje pasigendate ir kaip ją papildytumėte?

- Nesu politinės braižybos specialistas, atleiskite. Ateities vizijų, pradedant Sąjūdžio gelmėse gimstančiomis fantazijomis, prisižiūrėjau ir prisiklausiau. Pabodo. Vienintelė tikra vizija yra bene ši: lietuviai turi gimdyti mažiausiai 50 tūkst. vaikų per metus. Tai pati aiškiausia vizija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"