TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

A.Juozaitis: "Klauskime Lietuvos savyje"

2010 03 08 0:00
A.Juozaitis ir liko šviesi Sąjūdžio legenda.
Benedikto Rupeikos nuotrauka

Filosofas, rašytojas, sajūdininkas, taip ir likęs viena iš šviesių Sąjūdžio legendų Arvydas Juozaitis šiuo metu paniręs į kultūrinių ryšių su Karaliaučiaus kraštu ir Latvija plėtrą, tvirtina, kad didžiausia Lietuvos bėda - jos politikų susireikšminimas bei tuščiagarbiškumas.

Politinėje autobiografijoje "Lūžis prie Baltijos" Vytautas Landsbergis apie A.Juozaičio pranešimą "Politinė kultūra ir Lietuva" rašė: "Prieš dešimtį metų A.Juozaitis būtų atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje arba lageryje. 1988 metais sunkios bausmės nebegrėsė. Jaunasis filosofas liko didvyris, jo vardas buvo žmonių lūpose, kurį laiką jis tapo permainų simboliu."

Valstybė ne tik šiandienai.

- Prieš nepriklausomybės 20-metį pasipylusios apklausos rodo, kad tautiečiai nenoriai gintų krašto suverenumą, jog dūsaujama dėl buvusių geresnių sovietinių laikų. Pasirodė komentarų, kad, istorijai vinguriuojant spirale bei vedant analogijas su 1938 metais, kai taip pat buvo minimas 20-metis, laisve teliko mėgautis kokie dveji meteliai. Ar turite atsakymą, iš kur tokios nuotaikos randasi, kas dedasi tautiečių galvose?

- Pirmiausia prisiminkime, kad visa gyvenime baigiasi. Tačiau!.. Tikėjimas ir Dievas leidžia kurti tame gyvenime amžinas formas, kurios lieka po žmogaus. Net gerai pastatytas namas - ir tas ilgiau tveria negu žmogus, šimtmečius stovi. Vadinasi, verta gyventi - savy jėgą jausti... Lietuvos valstybė, kiek žmogus tiki, - amžinybės verta forma. Kuriame ją ne šiandienai... Suprantu, čia ir prasideda abejonės: o kam tada, kaip tada? Kaip tada bus, jeigu visi mūsų vaikai išvažiuos - nebeliks tos amžinos formos? Atsakau: nebeliks. Lietuva persikels į dausas. O ten greičiau ir visai išnyks. Žodžiu, reikia "šio" ir "ano" gyvenimo įtampos, kad būtume ir ten, ir čia. Ir dar: kasdienybėje gerai skaičiuoti, o tam yra Vyriausybė, - ji privalo palikti šansų kurti. Pamaitinti reikia žmones, argi neaišku? Visos "nostalgijos" - tai menkniekis, palyginti su tuo, kas vyksta.

- Esate sakęs, kad garsiojoje "Istorinėje klaidoje" sudėtas visas Jūsų nerimas dėl nepriklausomybės įgyvendinimo ir jos kelio. "Blogiausia, baisiausia, kas padaryta, - supjudyti žmonės. Jaunimo pasitraukimas iš Tėvynės - o tai juk tikra katastrofa, sakykime tiesiai - iš dalies sukeltas visuotinio įtarumo ir kaltinimo atmosferos, kurią sukūrė radikali dešinioji pusė."

Kaip galima suprasti, Jūs tos pačios nuomonės laikotės iki šiol. Tačiau gana plačiai paplitusi nuomonė, kad estai, kitados gerokai ryžtingiau nustūmę sovietinę nomenklatūrą, sugebėjo veiksmingiau imtis įvairių reformų?

- Išsyk - dėl estų. Nepamirškime, kaip mums buvo įprasta iš jų juoktis, pašiepti: esą "estai kovos iki paskutinio lietuvio kraujo lašo". O jie kaip ėjo sau, kaip dirbo - taip ir eina, ir dirba. Kai reikėjo, jie žmones labai saugojo, ant tankų neagitavo ir nekvietė, priešingai negu mes elgėmės. Jie viską darė, kad rusų tankai liktų kareivinėse, ėjo į kompromisus. Mūsų radikalai - priešingai elgėsi, savų žmonių negerbė, žmogaus gyvybės nesaugojo. Nereikėtų šito pamiršti. Iš to ir dabar taip - netaupome savo jėgų, sudarėme "signatarų nomenklatūrą", kaip Indijos karves... "Istorinės klaidos" teiginiai jau virto istorija ir, įtariu, pačiu populiariausiu Lietuvos žurnalistikos (nors tai nebuvo žurnalistinis reiškinys) straipsniu. Neatsisakau nė vieno teiginio. Viskas pasitvirtino, deja. Jau tada, aukodamasis ir rašydamas tas skausmo eilutes, mačiau, kad mano nuogąstavimai pasitvirtins. Žinant V.Landsbergio pasipūtimą, nerimas buvo labai didelis. Jis, kaip "Sąjūdžio privatizatorius", jau tada buvo pavojingas mūsų ateičiai. Ir dabarčiai, deja. Deja, matydami pasipūtimą ir daromą žalą, lietuviai visuomet pristinga principingumo. Todėl plikbajoris visuomet užsilipa ant mūsų... Kelias buvo ir yra teisingas, o vedliai - savanaudžiai, deja.

- "Pasitraukimas" iš Sąjūdžio prasidėjo "pasitraukimu" iš pirmųjų laisvų rinkimų 1989 metų vasarį, kai - kad per anksti nesutriuškintume tautinių komunistų ir nenuvyktume be jų pagalbos į Maskvą - turėjau pasitraukti iš kovos su pirmuoju LKP sekretoriumi, faktiškos valdžios Lietuvos TSR viršūne - Algirdu Brazausku. Nugalėti jį tuo metu buvo labai nesunku - kilo milžiniška palaikymo banga (tik per kelias dienas mane prieš "komunistų lyderį" iškėlė į kandidatus per 100 Vilniaus mokslo ir kitų kolektyvų). Bet teko pasitraukti... Kai bus paskelbti Sąjūdžio Seimo tarybos posėdžių protokolai - bus aiškios ir aplinkybės, kodėl šitą žingsnį teko žengti", - kalbėjote viename savo interviu.

Tikriausiai ne vien istorikams būtų įdomios nutylimos detalės, aplinkybės. Kodėl naujausioje Lietuvos istorijoje apskritai tiek daug nutylėjimų, daugtaškių, "juodųjų skylių"?

- Dėl pasitraukimo iš distancijos kovoje prieš A.Brazauską... Išleis Sąjūdžio tarybos posėdžių protokolus - viskas bus aišku. Net du posėdžiai buvo skirti tam klausimui, kad mane įtikintų, jog turiu trauktis. Nes be A.Brazausko negalėtume taikiai žengti į priekį. Kai jau taškas buvo padėtas, aš pats parengiau pranešimą SIA (Sąjūdžio žinių agentūrai). Tačiau sekretoriaus pareigas vykdęs Mečys Laurinkus ėmėsi cenzūros - neleido teksto viešumon. Ir prasidėjo interpretacijos. V.Landsbergiui nežinia kodėl ėmė aiškinti, kad aš savo noru pasitraukiau. Kiti dar smagiau aiškino, visokiausių niekų prisigalvojo. Be to, KGB nesėdėjo rankų sudėjęs, insinuacijų ėmėsi. Pasakyti galiu tiesiai šviesiai: jeigu būčiau norėjęs, niekas manęs nebūtų sustabdęs. Tada joks šmeižtas nebūtų įveikęs - būčiau laimėjęs. Žmonių pasitikėjimas, ypač visiems jaučiant, kad prieš Sąjūdžio lyderius mes bet kokį šmeižtą, tik skatino pasitikėjimą. Bet aš nenorėjau. Aš pritariau Sąjūdžio tarybos nuomonei, kad reikia pasitraukti, leisti A.Brazaukui padėti Sąjūdžiui, padėti Lietuvai derybose su Maskva, Kremliumi. Tai buvo mums visai nepažįstamas baras. A.Brazauskas buvo patyręs, ir kas labai svarbu - jau priėmęs laisvės iššūkį... O jeigu jį būtume "nupjovę" nuo laisvės medžio? Prisiminkime: 1989 metų balandžio 9 dieną tankai jau traiškė žmones Tbilisio gatvėse. Kodėl? Todėl, kad gruzinai radikaliai elgėsi, nepaliko šansų sau, taikiai kovai.

- Nors ir senokai pasitraukėte iš aktyvios politikos, bet dėl savos valstybės bėdų, kaip piliečiui, tikriausiai "skauda". Dėl ko labiausiai? Ką patartumėte daryti kitaip, kokių klaidų - istorinių ar mažesnės svarbos - reikėtų jau nebedaryti?

- Didžiausia bėda - politikų susireikšminimas. Atrodo, kad kiekvienas, vos užsilipęs į tribūną, nusprogs iš savo reikšmingumo. Kaip koks senjoras Pomidoras iš filmuko "Čipolinas". Atleiskite už palyginimą, bet geriau taip nusijuokti, negu imti į galvą. Tragifarsą primena juk ir Arūnas Valinskas - tikras "senjoras Pomidoras". O tokių - daug. Kad ir liesi atrodo.

- Buvote graibstomų periodinių savilaidos "Sąjūdžio žinių", vėliau vienas iš trijų "Šiaurės Atėnų" redaktorių. Šie leidiniai, nors ir kuklios apimties, buvo didelis tuometės spaudos virsmas. Šiuo metu žiniasklaidos kiekybė (tiek spaudos, tiek interneto, tiek TV), regis, būtų pakankama, tačiau ką Jūs manote apie jos kokybę?

- Vis dėlto žiniasklaida pasako daugiau tiesos negu politikai. O kultūrinė žiniasklaida - tiesiog eliksyras. Man Lietuva atrodytų be vilties, jeigu dar ir kultūrinės žiniasklaidos nebeliktų. Žinoma, gerai būtų, jeigu kultūrinė žiniasklaida darytų didesnę įtaką visai žiniasklaidai. Taip yra Latvijoje.

- Ar būti opozicionieriumi "visiems naujų politikų kalbėjimams "tautos vardu", suprantant, kad dauguma kalba tik "sau", nepabodo? Ar nekyla noro būti pozicijoje ir kurti, "tverti" Lietuvą pačiam?

- Kiekvienas turi būti savo vietoje. Vieno bijau kaip pražūties - išsukti iš kelio, kuriuo dabar einu. Šiuo metu jaučiu didžiausią gyvenimo dovaną - negaištu veltui laiko. Darau tai, ką turiu daryti.

"Mes daug ko nebijome"

- Visos valdžios institucijos, politinės organizacijos (partijos) yra prikūrusios šūsnis įvairių vizijų, planų, įvaizdžių, kurie dažniausiai ramiai dūla stalčiuose. Kokią Lietuvą norėtumėte artimiausiais metais, dešimtmečiais matyti Jūs? "Baltijos tigrą", "Šiaurės Atėnus", "Rytų Jeruzalę", "drąsią Lietuvą" etc.?

- "Šiaurės Atėnų" manifestą surašiau prieš 20 metų. Jis pasitvirtino. To ir norėčiau toliau. Jokių "tigrų" nereikia - jie mus paprasčiausiai nuvytų nuo savos žemės.

- Sakoma, kad įvairios krizės yra palankios bent jau tuo, kad suteikia galimybę permąstyti, kas buvę ne taip, ir atsinaujinus, apsivalius pereiti į kokybiškai naują būvį. Žinoma, jei suvokiama, ko norima. Ar reikėtų Lietuvai kokios nors vienijančios idėjos, tikslo, ar tai daugiau utopijos. Turint galvoje ir tai, kad esame ES, NATO nariai?

- Krizė yra geras laikas, jeigu jos neišsigąstame. Žinote, būna juk ir taip, kad žmogus bijo išeiti į gatvę - tada jau tikrai krizė. Mes daug ko nebijome - tai ir gerai.

- Sunku užduoti šį klausimą, nes esate sakęs, jog didžiuojatės, kai Jūsų nevadina intelektualu. Tai kas, jei ne intelektualai, minties galiūnai kurs inovatyvią, technologijų Lietuvą, gausius mokslo parkus, slėnius?

- Aš esu inteligentas ir stengiuosi juo būti. Suprasdamas, kaip tai nelengva, kokios to pasekmės. Intelektualas nesu, tikrai. Ir labai gerai skiriu šias sąvokas. Intelektualai, manau, pražudytų Lietuvą, jeigu vien jie liktų joje. Jie nusieksperimentuotų iki balto kaulo. Kaip sakė baronas Miunhauzenas? "Didžiausi nusikaltimai pasaulyje daromi rimta veido išraiška". Tai intelektualo išraiška. Bet mes neleisime jiems įsivyrauti. Norite greitai ir garantuotai patikrinti, kuo intelektualas skiriasi nuo inteligento? Prašau: intelektualui būtinai išsprūstų Lietuvą pavadinti "šia šalimi". Ne Tėvyne, bet "šia šalimi". Iš to ir dvigubos pilietybės poreikis. Patikrinkite.

- Kokie praėjusio 20-mečio Lietuvos laimėjimai yra, Jūsų galva, puoselėtini, tęstini, dar labiau plėtotini?

- Puoselėtinas... vaikų gimdymas. Kito svarbesnio uždavinio, jeigu išrikiuotume tris pagrindinius jų, nėra.

- Kokių (pseudo) idėjų derėtų atsikratyti lyg kokio užkrato?

- Plikbajoriškumo ir politinio reikšmingumo.

- Be ko Lietuva būtų Lietuva be ateities?

- Nenustebkite, atsakau labai rimtai: be Jūsų klausimų. Man jie pasirodė reikšmingi. Lietuva būtų be ateities, jeigu mes nieko iš jos nebereikalautume, tai yra iš Lietuvos, gyvenančios mumyse. Viskas paprasta: klauskime, klauskime Lietuvos savyje ir klausykime, ką ji atsako, kaip ji dejuoja, kaip džiaugiasi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"