TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

A.Kaušpėdas: Sąjūdis visada gudravo

2014 03 11 6:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Įrašyta į lietuvių atmintį, istorijos knygas, internetinius žinynus. „1988-1990 metais vyko daug stebuklų“, - apie tuos laikus pasakoja Algirdas Kaušpėdas.

Apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą – portalo lzinios.lt pokalbis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, grupės „Antis“ lyderiu A.Kaušpėdu.

- Aš švenčiate Kovo 11-ąją?

- Švenčiu. Pernai Vilniuje dalyvavau eitynėse nuo Katedros iki Lukiškių aikštės. Na, organizatorių pasirinktas kelias buvo nepaprastas. Atrodė, kad kliūtis kyla ten, kur jų neturėtų būti.

Ši šventė Lietuvoje tarsi nenusistovėjusi, neatradusi savęs. Esu įsitikinęs, kad reikėtų švęsti žaismingiau, kurti naują tradiciją. Iš širdies ir be politikos. Tokią šventę, kuri mus ilgam pripildytų tauraus patriotizmo. Esu matęs, kaip šalies nepriklausomybės dieną švenčia norvegai. Jokių iškilmingų kalbų, tik visuose miestuose ir miesteliuose į gatves išskubantys moksleiviai. Pasipuošę tautiniais drabužiais ir valstybės simbolika, džiaugsmingi. Tėvai stengiasi, kad jų atžalos kuo gražiau atrodytų. Mokyklos taip pat nori sublizgėti. Viskas klega, džiugina. Gal mums reikėtų savąjį modelį sugalvoti? O gal pasinaudoti tuo, kas jau sukurta kitų?

- O tas dienas prieš prieš 24 metus prisimenat?

- Prisimenu viską. Ir jas, ir kas buvo prieš tai. Net neabejoju, kad talentingas rašytojas apie tuometinius įvykius galėtų sukurti puikų trilerį. Juk viskas buvo lyg sapne. 1988-1990 metais vyko daug stebuklų.

Dabar gali būti nesuprantama, kokio dydžio nelaisvė okupacijos metais mus buvo ištikusi. Bet taip buvo. Negalėjai daug ko sau leisti. Ne tik kalbėti, bet ir laisvai galvoti. Nes mintis galėjo kas nors išgirsti... O tada KGB nuspręs... Daugelis žmonių jautėsi nesaugūs. Jie turėjo šeimas, darbus, todėl stengėsi nieko nematyti, pasislėpti savyje. Tarsi vykdyti asmeninį išgyvenimo planą. Juk bet kokia drąsesnė mintis grėsė nelaisve. Ir tai buvo realus gyvenimas. Ne filmas.

- Grupė „Antis“ ir tada, ir dabar siejama su pasipriešinimu okupacijai.

- Susikūrėme 1984-ųjų gale. Pradėjome kaip pokštininkai, bet po tam tikro laiko paaiškėjo, kad mūsų misija – drąsinti žmones. Juk apie laisvę tuo laiku kalbėjo tik disidentai. Juos sovietinis režimas žiauriai persekiojo – tai uždarydavo į kalėjimą, tai ištremdavo. Tai visus gąsdindavo. Žmonės tarsi ir netikėjo tuo, kad disidentai gali ką nors pakeisti. Viskas pasikeitė tada, kai drąsiau pradėjo reikštis kultūros žmonės, to laikmečio neformalūs lyderiai. Tada žmonėms gimė viltis, kad pokyčiai galimi. 1988-ųjų vasarą viskas sprogo. Susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Prasidėjo pirmi vieši mitingai. Pirmasis įvyko birželį tuomet Gedimino vardu vadintoje Katedros aikštėje Vilniuje. Man buvo pavesta vesti renginį, todėl viską stebėjau nuo scenos. Tarp gausybės žmonių su tautine trispalve stovėjo Antanas Terleckas. Tuomet pirmą kartą ją pamačiau viešoje vietoje. A.Terlecką supo disidentų būrelis. Jie tarsi jį saugojo. Į mitingą buvo pakviestas dalyvauti Algirdas Mykolas Brazauskas ir kiti komunistų partijos atstovai, bet jie atsisakė užlipti ant scenos, kol yra matoma trispalvė. Įkalbėjome juos patardami žiūrėti į „perestroikos“ sumanytojo Michailo Gorbačiovo portretus. Įsivaizduokite, vienoje aikštės pusėje – trispalvė, kitoje – plakatai su M.Gorbačiovo atvaizdu... Sąjūdis visada gudravo. Buvo kalbama M.Gorbačiovo žodžiais, taip, kad niekas nepriekaištautų, bet tuo pačiu visi suprastų esmę. Tarkim, minėta ne nepriklausomybė, o savarankiškumas. Liepą į Vingio parką susirinko visa Lietuva. Niekas garsiai to nesakė, bet suprato – Lietuva eina nepriklausomybės keliu. Sąjūdis pradėjo rengtis politiniam ir teisiniam laisvės siekio įkūnijimui. Žinoma, su „perestroikos“ kauke. Reikia pripažinti, jei ne M.Gorbačiovas, ir dabar būtume po kokio nors Putino valdžia.

- Stebuklų buvo daug...

- Rusija tuo metu buvo nusilpusi moraliai, nors ginklų, karinės jėgos turėjo apsčiai. Sovietų Sąjunga pati save griovė ieškodama naujo socializmo veido. O mes jiems padėjome... Sąjūdis veikiė greitai ir ryžtingai. Lietuva pirmutinė išlėkė iš sovietinio traukinio. Ir tik po visko Maskvoje buvo pasmerkta tai, kas jau įvyko Lietuvoje. Tačiau buvo vėlu. Sąjūdietiška Aukščiausioji Taryba išrinkta, nepriklausomybė paskelbta, žmonės įkvėpę laisvės.

- O kokia buvo oficiali Sąjūdžio pradžia?

- Liaudies frontas, neva nukreiptas ekonominio savarankiškumo linkme, pirmiausia ėmė veikti Estijoje. Tuo pačiu keliu pasuko ir Latvija. 1988 metų birželio 3 dieną Lietuvos mokslų akademijoje susirinko gausus būrys ryškių asmenų: mokslininkų, menininkų, visuomenininkų, kurie nusprendė kurti naujo visuomeninio judėjimo iniciatyvinę grupę. Garsiai vardytos kandidatūros ir balsuota. Taip buvo išrinkti 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Susirinkime nedalyvavau, nes tuo metu koncertavome su Antimi Vilniaus Sporto ir koncertų rūmuose. Bet pasiūlė, išrinko ir mane. Su netikėta naujiena į koncertą atvyko Arvydas Juozaitis ir Alvydas Medalinskas. Viešai ant scenos paklausė, ar dirbsiu Sąjūdyje. Atsakiau teigiamai. Su Antimi važinėjome koncertuodami po miestus ir miestelius, skleidėme Sąjūdžio idėjas. Tam stipriai pasitarnavo „Roko maršai“. Viską darėme atsargiai, nors aiškintis teko ne sykį. Buvo ir grasinimų, ir spaudimo. Visa laimė, kad tuo metu, kai Sąjūdis įsikūrė, Sovietai nesuprato, kas iš tiesų įvyko. 1988-ieji buvo lyg Laisvės „medaus“ periodas. Jau rudenį, Sąjūdžio pirmajame suvažiavime, buvo pradėta kalbėti apie nepriklausomybę. Po metų prasidėjo spaudimas, konfrontacija, bet per tą laiką Sąjūdis buvo gerokai sustiprėjęs. 1990-ais išrinkta Aukščiausioji Taryba, kuri paskelbė šalies nepriklausomybę.

- Bet Maskva Baltijos šalių lengvai nepaleido.

- Blokada, spaudimas. Ir dar vienas stebuklas – pučas. Kai rugpjūtį pučistai Maskvoje pralaimėjo, vėl mums, lietuviams, prasidėjo „medaus“ periodas – mus kuriam laikui ir vėl paliko ramybėje. Rusija ir be mūsų turėjo problemų.

- Grupei „Antis“ Sąjūdžio kontekste taip pat teko nemenkas vaidmuo. Netgi pavadinimas šifruotas kaip pareiškimas prieš sovietus.

- Tokią mintį pirmieji išsakė amerikiečiai mūsų gastrolių JAV metu. „Anti – s“, jų nuomone, reiškė antisovietizmą. Visi kalbėjo, kad į JAV atvyko koncertuoti antisovietinis ansamblis. Mintis skambėjo neįprastai, bet įdomiai. Lyg ir kurdami grupę tokio paslėpto turinio neužkodavome... Grupės pavadinimą sugalvojau labai spontaniškai. Tuo metu mąsčiau, kad „antis“ reiškia gandą – laikraštinę antį. Nors ką gali žinoti... Gal buvo ir kitokių pasąmoninių poteksčių...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"