TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

A. Maimonas: „Lietuvos žydai pirmiausia – lietuviai“

2015 02 28 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Pirmasis Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas džiaugiasi mūsų šalyje buvęs sutiktas labai šiltai, bet pabrėžia, kad yra dalykų, kurie jam kelia nerimą, ypač turint galvoje pastarojo meto antisemitinių išpuolių Europoje kontekstą.

Sausio pabaigoje Vilniuje, Konstitucijos prospekte, įsikūrė Izraelio ambasada. Kai joje apsilankė „Lietuvos žinios“, Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas pokalbį pradėjo nuo literatūros - pasiūlė pasidomėti šiandienos rašytoju Davidu Grossmanu, ne tik žymiuoju Amosu Ozu, kurio kandidatūra Nobelio literatūros premijai gauti esą svarstoma kasmet.

Mato abipusę naudą

- Nors Izraelio ir Lietuvos diplomatiniai santykiai užmegzti dar 1992 metais, Izraelio ambasada duris atvėrė tik neseniai. Ar tai lėmė skirtingos šalių pozicijos tarptautinės politikos klausimais?

- Tais metais diplomatiniai santykiai užmegzti su visomis Baltijos valstybėmis. Buvo sudėtinga nuspėti, kaip jie plėtosis. Pagrindinė priežastis - biudžeto suvaržymai. Buvo neįmanoma atidaryti ambasadų kiekvienoje iš Baltijos šalių. Tuomet apsispręsta dėl Rygos, nes geografiškai ji yra centre. Supratus, kad reikia atidaryti ambasadą ir Vilniuje, Izraelio užsienio reikalų ministerija ne kartą kreipėsi dėl jos finansavimo iš iždo. Galiausiai užsienio reikalų ministras nusprendė panaudoti ministerijos lėšas, neprašyti papildomų pinigų iš valstybės biudžeto. Taip ir atidarėme ambasadą.

Izraelyje sakome, jog „niekada nėra per vėlu“. Dabar esame čia ir darome viską, kas įmanoma, kad plėtotume santykius. Vilniuje reikėjo įsikurti tiek dėl istorijos, tiek dėl šiandienos. Tačiau svarbiausia - dėl to, kaip vertiname mūsų santykių ateitį, potencialą beveik visose įmanomose srityse. Tai gali būti ekonomika, kultūra ar mokslas. Neseniai buvau susitikęs su laikinuoju Vilniaus universiteto rektoriumi, jutau užsidegimą, troškimą stiprinti akademinius ryšius. Jau kreipiausi į kelis Izraelio universitetus ir iškart sulaukiau atsakymo iš Haifos, Ber Ševos. Tikiuosi, Izraelio ambasada Vilniuje prisidės prie tokių ryšių stiprinimo.

- Teigiama, jog šalys bendradarbiaus ir kibernetinio saugumo, gynybos, energetikos, kitose srityse. Gal įvardytumėte tris, kurioms skirsite daugiausia dėmesio?

- Tai tas pats, kaip prašyti penkis vaikus turinčių tėvų išsirinkti tris mylimiausius. Rimtai kalbu apie kiekvieną įmanomą sritį, todėl esu labai užsiėmęs. Per pastarąsias tris savaites buvau susitikęs su nemažai Lietuvos ministrų. Pavyzdžiui, su žemės ūkio ministre kalbėjome apie pieno produkciją. Izraelyje ji tikriausiai gausiausia pasaulyje, naudojame naujausius metodus. Tai pristačiau ministrei, ji ketina balandį dalyvauti Izraelyje vyksiančioje žemės ūkio parodoje „Agritech“.

Su vidaus reikalų ministru šnekėjomės apie santykių vidaus saugumo srityje stiprinimą - ne tik apie teroristų atrėmimo būdus, bet ir ugniagesius, kritinės infrastruktūros apsaugą ir kita. Su krašto apsaugos ministru aptarėme gynybos reikalus. Jis svarsto, kaip galėtų sustiprinti šalies karinį pajėgumą. Neabejotinai esame viena šalių, galinčių padėti Lietuvai.

Noriu pabrėžti, kad bendradarbiavimas yra dviejų krypčių. Svarbu dirbti kartu su abiejų valstybių ekspertais ir identifikuoti galimas ryšių sritis. Tada bendradarbiavimas įgis konkretumo. Dabar tiesiog padedame Lietuvos ir Izraelio įmonėms užmegzti kontaktus. Neseniai čia lankėsi VšĮ „Investuok Lietuvoje“ žmonės. Man pavyko susitikti ir su Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Verslo konfederacijos, „Verslios Lietuvos“ atstovais. Tikiuosi, šie ryšiai duos teigiamų rezultatų.

Daugiabriaunis įvaizdis

– Izraelis nepasmerkė Rusijos nei dėl Krymo aneksijos, nei dėl intervencijos į Rytų Ukrainą. Lietuvos vadovai yra vieni pagrindinių tarp kaltinančiųjų Rusiją dėl kilusio karo. Ar šis skirtumas neapsunkina mūsų dvišalių santykių?

- Kartais valstybių požiūriai nesutampa. Dėl krizės Ukrainoje Izraelis, palaikantis puikius ryšius tiek su Rusija, tiek su Ukraina, aiškiai išreiškė savo poziciją, kad situacija - subtili. Todėl raginame abi šalis imtis visų įmanomų priemonių ir konfliktą išspręsti taikiai.

- Ar galima būtų apibendrinti, kokį Lietuvos įvaizdį turi susikūrę Izraelio piliečiai? O gal esame jiems visiškai nepažįstami?

- Sunku pasakyti. Dauguma žmonių, kurie neturi šaknų Lietuvoje, mažai žino apie jūsų tautą, gražią šalį. Todėl turistų srautai nedideli. O litvakams, patyrusiems holokaustą, praradusiems giminaičius, vis dar sunku čia atvykti. Jų prisiminimai tebėra gyvi. Tiems, kurie neturi čia šaknų, Lietuva - dar viena Europos šalis. O kai kurie net mano, kad jūs vis dar esate Rusijos dalis. Nepamirškite, jog Izraelyje gyvena didelė žydų bendruomenė, turinti rusiškas šaknis, - jų daugiau kaip pusantro milijono.

Neseniai gavau izraeliečio studento, kurio senelis išgyveno holokaustą, laišką. Jis prieš kurį laiką lankėsi Lietuvoje ir buvo sužavėtas, parašė du straipsnius į turizmo žurnalus. Vieno įžangoje teigiama, jog išvykdamas manė, kad viešnagė bus sudėtinga, nes planavo lankyti masinių žudynių vietas, getą. Tačiau rado visiškai kitokią Lietuvą - parašė apie Klaipėdą, Palangą, Nidą, Trakus, Vilnių ir kitas gražias vietas. Manau, tai atspindi jaunosios kartos požiūrį į Lietuvą. Ji žino mažai. Lietuvos Vyriausybė turi imtis priemonių ir reklamuoti šalį Izraelyje. Tai jau ne mano darbas. Aš pristatau Izraelį Lietuvoje.

Traktuoti visus vienodai

- Ar ambasada jau užmezgė bendradarbiavimą su Lietuvos žydų bendruomene?

- Nusileidau Lietuvoje sausio 26-ąją ir tą patį vakarą į ją kreipiausi. Prieš kurį laiką dalyvavau Šalomo Aleichemo gimnazijos renginyje, taip pat - tarptautinėje litvakų organizuotoje „Limmud Keshet“ konferencijoje. Darbas su bendruomene neabejotinai yra mano pareigų dalis. Ne vienintelė, bet labai svarbi.

- Nors Lietuvoje gyvenate dar tik mėnesį, ar jau teko matyti kokių nors antisemitizmo apraiškų visuomenėje?

- Tiesą sakant, ne. Priešingai, buvau pamalonintas labai šiltu priėmimu. Nesitikėjau, kad užmegzti kontaktus bus taip lengva. Susidariau įspūdį, jog daugybė žmonių, kuriuos jau sutikau, džiaugiasi pažintimi ne dėl mano asmens, o dėl to, kad atstovauju Izraelio valstybei. Esu patenkintas. Žinoma, tai nereiškia, jog nesame susirūpinę dėl nacionalistų eitynių Kaune (kasmetinės Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos rengiamos eitynės Vasario 16-osios proga - aut.). Didėjančio antisemitizmo ir antisemitinių incidentų Europoje - įvykių Briuselyje, Paryžiuje, Kopenhagoje - kontekste turėtume sunerimti, kai grupė žmonių žygiuoja skanduodami: „Lietuva - lietuviams.“ Ką tai reiškia? Musulmonų bendruomenė čia nelaukiama? Ar jie nori pasakyti, kad totoriai turėtų palikti šalį? Žydai? Dėl to neramu.

– Po išpuolių prieš žydus, kuriuos paminėjote, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pareiškė, kad „žydai ir vėl žudomi Europos žemėje“ ir kad „Izraelis yra jūsų namai“. Ko reikia, kad Europos valstybės išlaikytų savo piliečius žydus, kai Izraelis jau rengiasi absorbuoti imigracijos bangą iš šio žemyno?

- Pirmiausia, Europos valstybėms svarbu traktuoti visus savo piliečius vienodai, neatsižvelgiant į tai, kas jie - krikščionys, žydai, musulmonai. Religijos klausimas apskritai neturėtų būti svarbus. Žydai, gyvenantys Prancūzijoje, visų pirma yra prancūzai, Danijoje - danai, Lietuvoje - lietuviai. Taip turėtų būti žvelgiama į kiekvieną pilietį, o kraštutinėms organizacijoms teigiant kitaip, valdžiai derėtų užtikrinti, kad jos būtų pasmerktos.

Taip, premjeras B. Netanyahu pakvietė, paragino žydus atvykti į Izraelį. Tačiau jis, jei galėčiau interpretuoti, tiesiog priminė žydams visame pasaulyje vieną iš dviejų pamatinių įstatymų, kuris įtvirtina teisę sugrįžti. Teisę imigruoti į Izraelio valstybę, joje gyventi ir gauti valdžios paramą. Leiskite priminti, kad Izraelio valstybė buvo sukurta 1948-aisiais, praėjus vos trejiems metams po Antrojo pasaulinio karo, per kurį nužudyta 6 mln. mūsiškių. Suteikti namus žydams iš viso pasaulio - valstybės įkūrimo esmė. Būtent tai dabar ir nori priminti B. Netanyahu žydų bendruomenėms, gyvenančioms užsienyje. Likite ten, kiek norite, tačiau niekada nepamirškite, kad turite ir kitą erdvę, esate laukiami Izraelyje.

Tai, kas nepamirštama

- Ką manote apie žydų palikimo įamžinimą Lietuvoje? Ar jis pakankamas? Kas labiausiai paveikė iš to, ką jau pamatėte?

- Buvau sujaudintas, kai žiūrėjau ne žydų moksleivių iš skirtingų sostinės mokyklų pasirodymą apie žydų bendruomenės gyvenimą Vilniuje prieškariu. Mokiniai nuo 6 iki 16 metų šoko, dainavo hebrajiškai ir jidiš kalba, pasakojo, kaip skirtingos bendruomenės gyveno viena šalia kitos taikiai ir draugiškai. Atspindėta ir dalis holokausto, o pabaigoje sugiedotas Izraelio himnas. Jie taip pat padainavo labai brangią mums dainą „Jerušalajim šel zahav“ (liet. „Auksinė Jeruzalė“). Ši svarbi Tolerancijos centro edukacinio darbo dalis mane išties sujaudino. Reikia užtikrinti, kad tokia veikla būtų tęsiama ir plėtojama visoje Lietuvoje. Pasakota ne tik apie holokaustą, bet ir apie žmonių, gyvenusių greta ir išpažinusių skirtingą religiją, kasdienybę, kaimynystę, draugystę, ir tai - pasirodymo grožis. Nepaminėjau, kad mokiniai vaidino geto senojo žydų teatro scenoje. Norėčiau čia matyti įspūdingą Holokausto muziejų. Taip pat, kad holokausto istorija mokyklose būtų dėstoma privaloma tvarka.

- Kokį susidarėte Vilniaus, daugelio litvakų numylėto miesto, įspūdį? Ar esama „Šiaurės Jeruzalės“ pėdsakų?

- Sunku jų nepastebėti. Atvykęs į Lietuvą pirmą šeštadienį nuėjau į Šabato pamaldas Pylimo gatvės sinagogoje. Įspūdingas pastatas. Mąsčiau apie praeitį, laikus, kai sinagoga kasdien būdavo pilna besimeldžiančių žydų. Taip pat galvojau apie laikotarpį, kai Vilniuje jų buvo ne viena, o šimtas penkios. Kitą dieną vaikščiojau vienas po getą. Neįmanoma nepastebėti: žymė čia, žymė ten, gatvių pavadinimai, vieta, kur stovėjo Didžioji sinagoga, Gaono namai. Vienas dalykas mane nustebino - užrašas ant Austrijos ambasados sienos Gaono gatvėje. Nurodyta, kad anksčiau šis pastatas buvo žydų maldos namai. Man tai atrodo keista: kiek žinau, jie vadinami sinagogomis.

Vasario 4-ąją įteikiau savo skiriamuosius raštus. Iškart po ceremonijos man buvo svarbu nuvykti į Panerių mišką - perduoti žinią, kad siekiame ne tik susitelkti į tai, kokiais būdais stiprinti dvišalį bendradarbiavimą, bet ir užtikrinti, jog praeitis nebūtų pamiršta, o šiurpios baisybės nesikartotų. Tai žinia apie mane kaip žmogų, žydą, izraelietį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"