TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

A. Nikžentaitis: „Reikia ieškoti sutarimo tarp tautų“

2015 01 06 6:00
Alvydas Nikžentaitis. Tomo Vinickio (delfi.lt) nuotrauka

Lenkai įsivaizduoja Lietuvą kaip romantišką praeities kraštą, bet nesidomi šių dienų mūsų realijomis. Lietuviai toliau kaltina lenkus dėl Vilniaus okupacijos ir sunkiai atsikrato susikurto priešo įvaizdžio. Gyvename šalia, bet vieni kitų nepažįstame, konstatuoja istorikas Alvydas Nikžentaitis ir ragina keisti nusistovėjusius stereotipus.

Save lenkofilu vadinantis istorikas prof. habil. dr. A. Nikžentaitis svarsto: pastaruoju metu be ironijos apie Lietuvos ir Lenkijos santykius kalbėti nebeišeina.

„Viskas jau tarsi pasakyta, problemos - lenkų pavardžių, vietovardžių rašybos ir kitos - seniai įvardytos, sprendimai įrašyti į valdančiosios koalicijos programą, bet realiai nieko nevyksta. Toks pat jausmas kyla skaitant ir tam tikras lenkiškas publikacijas, kur irgi kartojamos tos pačios mintys, tie patys argumentai. Matome, kad viskas stringa lyg sugedusi plokštelė. Dėl to, norint kalbėti apie lietuvių ir lenkų santykius, belieka tai arba daryti su ironija, arba laukti, kol pagaliau bus priimti tam tikri politiniai sprendimai“, - interviu "Lietuvos žinioms" sakė istorikas Alvydas Nikžentaitis.

Praeitis - be priešpriešos

- Kaip Lietuvos ir Lenkijos santykių klestėjimo laikotarpis įvardijama Jogailos epocha. Tačiau ar nėra taip, kad lietuviai nuo tų laikų istoriškai išsiugdė nuoskaudas dėl esą didžiaponiško lenkų požiūrio į mūsų tautą?

- Vienas dalykas, kaip tautų santykiai buvo vertinami tuo metu, kitas - kaip santykiai XIV-XV amžiais vertinami dabar. Jei pažiūrėsime į tą istorinę epochą, tikrai nematysime kokio nors Vytauto ir Jogailos susipriešinimo. Vytautas ir Jogaila veikė kaip vienos dinastijos atstovai, ir dinastijos interesai jiems buvo svarbiausi: Jogailai - svarbesni už Lenkijos interesus, Vytautui - už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Susipriešinimo tarp lietuvių ir lenkų nebuvo: net jei žiūrėsime į Liublino unijos išvakares, Varšuvos Seimą, tuo metu vykusioje diskusijoje - bent man žinomoje kaip pirmojoje tarp lietuvių ir lenkų praeities klausimais - lietuviai kalbėjo būtent apie istoriją ir prisiminė, kad santykiai buvo labai draugiški. Žinoma, buvo įvairiausių nesutarimų - dėl Ukrainos ir panašių, bet tai buvo dvi bendruomenės, kurios visą laiką mokėjo rasti kompromisų.

- Žvelgiant istoriškai: kada santykiai pradėjo keistis?

- Žiūrėdami iš istorinio taško, turime XX amžiaus pradžioje ir pirmojoje pusėje reinterpretuotą istoriją. Jei vertinsime pirmuosius XX amžiaus dešimtmečius, matysime, kad lietuviams buvo labai sunku kalbėti net apie Žalgirio mūšį, nes jį, šiaip ar taip, lietuviai laimėjo kartu su lenkais.

Kalbėjimo apie Žalgirio mūšį ignoruojant Lenkiją viršūnė buvo pasiekta ne kokiame nors istoriko darbe, bet Lietuvos karo atašė, oficialiai prisistačiusio Čekijoje, kalboje. Jis tam panaudojo žinomą Jano Matejkos paveikslą „Žalgirio mūšis“ ir Čekijos atstovui sakė: dovanojame jums čekų dailininko paveikslą, kuris primena bendrą lietuvių ir čekų pergalę. Lenkų dalyvavimas buvo nutylėtas.

Priešiški santykiai iš esmės kilo iš to laikotarpio, kai gimė dabartinės modernios tautos ideologija, kuri daugeliu atvejų su istorinėmis realijomis nieko bendra neturi. Neužmirškime, kad dabartinės lietuvių modernios tautos priešaušrio galima ieškoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinėje tautoje. Jos ideologijoje jau nuo XVI amžiaus Žalgirio mūšis naudojamas iškeliant priešpriešą su Lenkija, siekiant parodyti lietuvių savarankiškumą.

XX amžiuje net keturioms mūsų kartoms buvo skiepijama, kad lenkai yra priešai, apgavikai, jais negalima pasitikėti. Dabar yra pirmoji generacija, kuriai kryptingai nekuriamas lenkų, kaip priešų, įvaizdis.

Lenkai ieško kelių

- Esate kalbėjęs apie lietuviškąjį nacionalistinį egoizmą. Ar jis būdingas tik mums - jo neturi lenkai?

- Kiekviena moderni tauta turi tam tikro egoizmo, taip pat ir lenkai. Visos pokomunistinės buvusio socialistinio lagerio valstybės, atgavusios nepriklausomybę, išgyveno vadinamąjį „grįžimą į normalybę“: tolesnį savo kelią susiejo su įprasta raida arba su prieškario istorija. Tai buvo ir priemonė susigrąžinti savotišką prieškarinį nacionalizmą.

Šarūno Mažeikos (delfi.lt) nuotrauka

Lietuvoje šis dalykas įvyko šimtu procentų: matome, kaip po 1990 metų į Lietuvą grįžta nacionalizmas. Lenkijoje - ir tai yra išimtis iš viso pokomunistinių valstybių bloko - tai vyksta mažesniu mastu, nes „Solidarumo“ laikais buvo sukurtas kitoks valstybės pasakojimas. Jų pasakojimas visų pirma remiasi iš Lietuvos kilusio Jerzy Giedroyco (arba Jurgio Giedraičio) mintimis kartu su kitos - Paryžiuje vyravusios - kultūrinės aplinkos žmonių matymu, svarstant, kaip Lenkija neturi pakartoti tarpukario klaidų. J. Giedroycas suformulavo garsiąją teoriją - ULB (Ukraina-Lietuva-Baltarusija) - sakydamas, jog Lenkija, norėdama išlikti nepriklausoma, kai atgaus nepriklausomybę, nebebus komunistinė, turi investuoti į gerus santykius su savo kaimynėmis, visų pirma grąžinti Lietuvai Vilnių, Ukrainai - Lvovą ir užmiršti pretenzijas į šituos miestus visiems laikams.

Tokie žmonės kaip jis, kaip Czeslawas Miloszas, turėjęs labai aiškių sąsajų su Lietuva, kaip kiti Lenkijos elito atstovai nacionalizmui suformulavo labai aiškią alternatyvą. Tokio pobūdžio intelektinio konstrukto Lietuvoje neturime. Dėl to galime sakyti, kad elito prasme nacionalinio egoizmo Lenkijoje mažiau nei Lietuvoje. Tačiau lenkai irgi susiduria su labai rimtais nacionalizmo keliamais iššūkiais, ir dėl šitos priežasties, sakykime, 2014 metų Laisvės premijos laureatas Adamas Michnikas tikrai nėra pats mėgstamiausias žmogus Lenkijoje, nes ir toliau bando įgyvendinti praktikoje J. Giedroyco programą, kovoti su lenkiškuoju nacionalizmu. Vis dėlto esmė ne ta, ar nacionalizmas egzistuoja vienoje, ar keliose šalyse. Gerokai svarbiau, ar nacionalistiniam egoizmui yra tam tikras pasipriešinimas.

- Prieš kurį laiką žymus Lenkijos disidentas Zbigniewas Gluza pareiškė, kad Lenkija turėtų suprasti lietuvių skausmą dėl Vilniaus užėmimo ir mažindama įtampą tarp tautų atsiprašyti Lietuvos - galbūt net prezidentiniu lygiu. Ar toks Lenkijos veiksmas būtų įmanomas?

- Esame šį pareiškimą aptarę ir su jo autoriumi, diskutavę su Lietuvos lenkų bendruomene - ar jiems taip pat nederėtų atsiprašyti už, tarkime, bandymus įvesti autonomiją atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Svarstymai Lietuvoje baigėsi tuo, kad lietuvių kilmės lietuviai pasakė, jog kelti to klausimo neverta.

Atsiprašymai būna veiksmingi, kai yra abipusis atvirumas. Tokios krikščioniškos moralės mums kartais šiek tiek trūksta: dažniausiai laukiame, kad kiti prašytų mūsų atleidimo, bet neretai užmirštame, jog visuomenė nėra visiškai pasirengusi tokį pat žingsnį žengti kaimyno atžvilgiu. Vis dėlto Z. Gluzos pareiškimas yra dar vienas patvirtinimas to, ką minėjau anksčiau: Lenkijos intelektualų elito iš tikrųjų yra labai aiškios nuostatos ir nuotaikos, nukreiptos prieš lenkiškąjį nacionalizmą.

Šalia, bet atskirai

- Gyvename šalia Lenkijos, bet tos šalies tarsi nepažįstame. Kokius žingsnius galėtume žengti, kad lenkai būtų arčiau mūsų?

- Visiškai sutinku, kad nei lenkai mūsų nepažįsta, nei mes jų. Lygindami lietuvius ir lenkus matome, kad santykiuose dominuoja asimetrinis istorijos supratimas. Didžiajai daliai lenkų Lietuva - pozityvi romantinė kategorija. Jie sieja mus su Abiejų Tautų Respublika, bendrais sukilimais ir panašiai, bet šiandieninė Lietuva, moderni lietuvių tauta lenkams, ir tai aiškėja iš viešųjų diskusijų, yra visiškai neįdomi.

Tuo metu lietuviai neigia bendrus ryšius su Lenkija viduramžiais ir Naujaisiais laikais, į viską žvelgia per Vilniaus okupacijos prizmę ir nemato tų gana svarbių pokyčių, kurie lemia dabartinio Lenkijos kultūrinio-politinio elito pažiūras, iš tikrųjų tolimas nuo siauro vizionizmo ar imperializmo. Turėtume neišradinėti dviračio, bet remtis geraisiais pavyzdžiais, kurie yra Europoje: turiu omenyje Vokietijos ir Prancūzijos, Lenkijos ir Vokietijos santykius, kurių raida atskleidžia, kaip galima per trumpą laiką pakeisti požiūrį, investuojant į gilesnius kontaktus.

Turime siekti, kad viešojoje erdvėje būtų daugiau informacijos ne apie viduramžius, ne apie XVI ar XVIII amžius, ne apie sukilimus, bet apie dabartinę Lenkiją. Taip pat turime stengtis, kad lenkai pažintų ne tik romantinius Lietuvos vaizdus, bet ir dabartinį gyvenimą. Tai labai svarbu keičiant nusistovėjusius stereotipus. Turime investuoti į abiejų tautų santykius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"