Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
LIETUVA

A. Vaišnys: Rusijos propaganda – jos politikos dalis

 
Reuters/Scanpix nuotrauka

Lietuvos mokyklose reikia informacinio raštingumo kaip ugdymo dalyko, tvirtina Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. Andrius Vaišnys. „Reikia iš mažens savarankiškai mąstančio žmogaus, kuris [...], jei ir priimtų tam tikrą Rusijos informaciją, galėtų atskirti, kad tai yra propaganda“, – teigia A. Vaišnys. Interviu „Savaitei“ jis taip pat sako, kad propaganda yra Rusijos politikos dalis, o jos šaltinis – prezidentas Vladimiras Putinas ir jo administracija.

– Vilniaus knygyne parduodami stalo žaidimai su sovietų kareiviais ir „žaliaisiais žmogeliukais“, taip pat sostinėje platinami lapeliai, kviečiantys persikelti į Kaliningradą, kur viskas daug pigiau, o kartu pateikiami visi su rusiška propaganda siejamų interneto tinklalapių adresai. Taigi kalbame apie informacinį karą ir Rusijos propagandą. Ir, pirmiausia, noriu paprašyti aptarti tai, ką radau naujo. Tai – sąvoka „smurtinė informacija“, taip įvardijama propaganda. Mes žinojome, kad yra fizinis smurtas, psichologinis smurtas, o dabar ir informacija gali būti smurtas. Kas jums leidžia taip teigti?

– Smurtinė informacija – tai agresyvaus pobūdžio informacija, kuomet tu privalai labai griežtai pasirinkti iš sumanipuliuotų faktų ir kurie tave paveikia psichologiškai. Iš tikrųjų neduoda tam tikro pasirinkimo ir suvaržo tam tikras žmogaus laisves, nepaisant to, kad tas informacijos vartotojas galėtų sakyti – bet juk aš esu laisvas, laisvoje šalyje, tačiau tu visą laiką gauni vienašališką informaciją. Tai šiuo atveju tautų, visuomenių, labai plačių auditorijų atžvilgiu yra nukreipta informacija, kuri apriboja galimybę gilintis į tam tikrą turinį. Ir tave veikia.

– Ar mes galime kalbėti, kad Lietuva, gal net greičiau visos Baltijos šalys, yra tokia išskirtinė teritorija visame Rusijos propagandos tinkle?

– Taip. Bent jau mums akivaizdu, kad yra dvi auditorijos, kalbant apie Rusijos propagandą, – tai Baltijos šalių, įskaitant Lietuvą, ir Vakarų Europos, Vakarų auditorija.

– Ar galima sakyti, kad Rusijos propaganda tiesiogiai susijusi su jos geopolitiniais veiksmais?

– Taip. Turime tokią išvadą – Rusijos informacinė politika, propagandos politika yra Rusijos politikos dalis, Rusijos politikos rūšis. Šaltinis yra Rusijos prezidentas, jo administracija, nes, vos tik jis tapo laikinuoju prezidentu, iš karto atsirado nacionalinio saugumo gairių dokumentas, kuriame Vakarai buvo apkaltinti (gal mes tada nebuvom tiek dėmesingi tam dokumentui) tais dalykais, kuriuos pati Rusija per 15–16 metų įgyvendino Vakarų atžvilgiu.

– Pirminis šaltinis yra prezidentas ir jo administracija, bet jūs tuo pačiu užsiminėte, kad būna, kai žmonės lyg ir nesuvokia, kad čia jau yra propaganda. Aš kalbu apie „uždarąją propagandą“. Filmai, koncertai – turbūt apie tai čia turėtume kalbėti. Kiek ji yra paveiki ir agresyvi?

– Tai „minkštosios galios“ dalykai. Iš tikrųjų apie agresiją šiuo aspektu kalbėti sudėtinga. Pats terminas „minkštoji galia“ tarsi ir neleistų pastebėti tos agresijos. Štai galime prisiminti jūsų paminėtą knygyno atvejį.

Kitas politinis aspektas – labai svarbus ženklas, kad Rusija yra įsivedusi vieną iš atmintinų valstybės švenčių lapkričio mėnesį, susietą su 1612 metų karu su Lietuva ir Lenkija. Tai aiškus politinis ženklas. Tai yra vadinamoji visuomenės vienybės diena ir kuriami visai neagresyvūs filmai – didelio meistriškumo vaidybiniai istoriniai filmai, kuriuose visuomenei primenama šita diena. Bet tuose kūriniuose Lietuva ir Lenkija jau yra tie priešai, kuriuos pavyko išvyti.

Manau, kad „minkštosios galios“ efektas matuojamas ne tik tais koncertais, kurie pastaraisiais metais rengiami Lietuvos valstybės švenčių dienomis – lyg tyčia Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją, ištrinant neva ribas, deklaruojant, kad kultūra ir politika neturi nieko bendro. Visada tai turi bendro. Ir, manau, kad pamatinis dalykas mūsų auditorijoms – ugdyti labai kritišką žmogų. Jis gali žiūrėti viską, bet jis turi būti pasirengęs tam tikrai savarankiškai interpretacijai. Tai yra iššūkis.

– Tai yra informacinis raštingumas, ar ne?

– Taip. Lietuvoje informacinio raštingumo programos yra fragmentiškos. Jos yra kaip tam tikri projektai, atskirose mokyklose laimėjusių organizacijų įgyvendinami dalykai. O mums reikėtų informacinio raštingumo kaip ugdymo dalyko, [reikia] iš mažens savarankiškai mąstančio žmogaus, kuris jaustųsi integraliu Europos žmogumi ir galėtų, jeigu ir priimtų tam tikrą Rusijos informaciją, atskirti, kad tai yra propaganda.

– Tai turėtų būti jau mokyklose?

– Taip, jau mokyklose.

– Aš dar atrandu jūsų siūlymą steigti naują instituciją – Informacinės politikos tarybą. Lyg ir yra atskiros institucijos Lietuvoje, kurios stebi mūsų informacinę erdvę, mato ir atpažįsta Rusijos propagandą ir jos grėsmes, bet aš taip suprantu, kad nėra bendros valstybės nuostatos ir požiūrio, dėl to reikalinga tokia taryba?

– Taip. Matome akivaizdų trūkumą – trūksta tarpinstitucinio koordinavimo. Vyriausybė turėtų priimti tokį sprendimą, vadovaudamasi sveiku protu ir jau turimais ištekliais. Jokiu būdu šito siūlymo nereikėtų traktuoti kaip kontrpropagandai skirtos struktūros. Tai būtų neefektyvu.

Seniausiai įrodyta, kad kontrpropagandos priemonės taikos sąlygomis yra ne tik neefektyvios, bet ir žalingos. Tai būtų visiškai klaidinga. Ir jau matyti, kas yra Rusijos propaganda, reaguojama, bet visada reikia turėti mintyje, kad reaguojama, kai veikia patirčių turinčios šalys, jų politikai – ar tai būtų gruzinai, ar lenkai, ar lietuviai. Jie žadina Europą ir verčia ją pabusti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"