TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Adamkus: didelių priekaištų sau neturiu

2006 11 02 0:00
Valdui Adamkui - 80 metų.
Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka

Rytoj 80-ąjį gimtadienį švęsiantis prezidentas Valdas Adamkus tvirtino nesureikšminąs šios datos, tačiau prisipažino pastaruoju metu vis susimąstąs, kas gi nuveikta per tiek metų. "Drąsiai sakau: galiu kiekvienam į akis žvelgti ramiai", - LŽ sakė valstybės vadovas.

Rytoj prezidentas Valdas Adamkus dienoraštyje greičiausiai parašys: "Man - aštuoniasdešimt". Šia proga LŽ leido sau su Jo Ekscelencija kalbėtis ne apie Valstybės saugumo departamentą purtomus skandalus ar mažumos Vyriausybės veiklą. Prezidentas mintimis nusikėlė į gražiausią pasaulio miestą - prieškario Kauną, prisiminė visuomeninę veiklą ir net atskleidė namų rūsio paslaptis.

- Poetas Sigitas Geda prisipažino, kad yra galvojęs: kas būna, kai žmogui sukanka aštuoniasdešimt. Prezidente, kas gi iš tiesų būna?

- Regis, nieko - realybė. Norime nenorime, ateina tokios dienos kaip gimtadieniai, bet ar iš tiesų jos išskirtinės? Jubiliejui didelės svarbos neteikiu. Tiesa, ir pabėgti nuo jo negaliu.

- Dienoraštyje parašysite: "eilinė diena"?

- Eilinė diena, tačiau verčianti pasidairyti atgal, į nueitą ilgą, spalvingą gyvenimo kelią, kuriame gausu svajonių išsipildymų ir žlugimų, džiaugsmų ir nusivylimų. Tokia proga užduodi sau klausimą: kaip gyvenai? Dėl pasitaikiusių klaidų didelių priekaištų sau neturiu ir drąsiai sakau: galiu kiekvienam į akis žvelgti ramiai.

- Kaip apskritai randate laiko dienoraščiui?

- Būna dienų, kai nesinori nieko užrašinėti - mąstai, gal vis dėlto po kelerių metų nebus verta prisiminti šiandienos nuoskaudų minučių. Gal praeis kiek laiko ir aprašoma situacija neatrodys tokia skausminga, niūri. Bet įprotis viską fiksuoti nusveria. Tokio noro vedamas, kartais vėluodamas diena kita, prisiverti grįžti į tas akimirkas, atsisėdi vienumoje ir viską patiki baltiems puslapiams.

Mieste gimęs gamtos vaikas

- Jei ne Turniškės, ko gero, nepastebėtumėte, kaip keičiasi metų laikai?

- Malonu ten grįžti po darbo dienos, "išsisukti" iš pašėlusio įvykių, reikalų rato. Prisipažinsiu, gamtą be galo myliu. Joje praleistas pusvalandis padeda atgauti jėgas, sustiprina tikėjimą gėriu.

- Kaip Jūsų, miesto vaiko, gyvenime atsirado ekologija ir gamtosauga?

- Galiu sakyti, kad augau gamtos prieglobstyje. Kaune gyvenome prie Ąžuolyno, o mūsų namas skendo vaismedžiuose, netoli buvo įsikūręs Botanikos sodas. Gamtos trauką jaučiau nuolat, drįsčiau vadinti save tikru gamtos vaiku. Gyvendami JAV, savo sklype pasodinome ąžuolyną - vieno hektaro plote žaliavo 82 ąžuolai. Manau, dėsninga, kad susiformavo noras saugoti ir globoti gamtą.

- Ne vienas LŽ pašnekovas, lankęsis Čikagoje ir prie Didžiųjų ežerų, būtinai pasakydavo: "Puikiai juos išvalė mūsų prezidentas". Kiek jėgų atiduota tiems darbams?

- Atiduota beveik 30 metų. Kova už švarią gamtą ir aplinką prasidėjo apie 1968-uosius. Sakau "kova", nes tuomet situacija gamtosaugai nebuvo labai palanki. Mums, apsisprendusiems gamtą saugoti, valyti teršalus, teko susigrumti su tais, kuriems rūpėjo pelnas ir pinigai.

Kova pirmiausia vyko teismo salėse. Oponentai operavo milijoninėmis sumomis, metamomis iš savo pozicijas ginančios pramonės. Po kelių dešimtmečių pamatėme rezultatą: įsitikinusi to darbo prasmingumu visuomenė persiauklėjo. Pramonininkai tapo atsakingi už savo veiksmus, jau neraginami stengdavosi ieškoti sprendimų, kad nebūtų pakenkta gamtai. Paminėjote mano jurisdikcijoje buvusius Didžiuosius ežerus. Dabartinis jų vaizdas - bendrų visos visuomenės pastangų rezultatas.

Idealizmas atvedė į pogrindį

- Ar gyvenant išeivijoje buvo tokių situacijų, kai jautėtės labiau kauniečiu nei lietuviu?

- Ne, niekada. Tai buvo sinonimai.

- Kaune karo metais įsitraukėte į pasipriešinimo judėjimą. Kas paskatino?

- Tai įvyko natūraliai, tarsi savaime. Kai išaugi lietuviškoje aplinkoje, regis, kitaip ir negali būti. Jau pradžios mokykloje mums buvo įdiegtas pasididžiavimas savo tauta. Vinco Pietario "Algimantas" mus kerėdavo fantastiškais senosios Lietuvos įvaizdžiais. Tvirtėjome paėmę į rankas Vaižganto ar Vinco Krėvės veikalą.

Kai tau 14-15 metų, esi imlus idealizmui, prieš akis ima ryškėti idealu spindinčio gyvenimo vaizdai. Tai ir atvedė į rezistenciją, pogrindį. Puikiai atsimenu 1940-ųjų trėmimus ir raudonarmiečių švaistymąsi. Jau tada sukilo vidinis pasipriešinimas - kažkokia brutali jėga žlugdo tavo siekiamą gyvenimą ir viską, kas tave supa.

Užėjus nacių okupacijai ėmė rodytis pirmieji pogrindžio periodiniai leidiniai. Mums, Kauno "Aušros" berniukų gimnazijos gimnazistams, kilo mintis: ir mes turime veikti. Gal nė patys nenumanydami tikrosios savo užmojų prasmės, vedami vidinio balso, primityviomis sąlygomis - šapirografu - pradėjome leisti pogrindžio laikraštį "Jaunime, budėk!" Atrodė, jog privalome tai daryti, čia mūsų tikslas ir pareiga. Po kelių mėnesių patyrėme, kad leidinys įvairiais būdais gabenamas į kitas Lietuvos vietas.

Kur tik neprikišo nagų

- Esate neatskiriamai susijęs su "Santaros-Šviesos" bendrija, turėjusia ryškią opoziciją. Arši vykdavo polemika?

- Visais laikais jaunimas būna revoliucingai nusiteikęs prieš nusistovėjusią sanklodą, dega idealais ir mano, kad jų įsitikinimai patys verčiausi, teisingiausi.

Susibūrę į "Santarą-Šviesą" buvome "revoliucionieriai", skelbę ir gynę liberaliąją mintį. Susidūrėme su taip pat karštai ginamomis, tik konservatyvesnėmis lietuviškojo jaunimo nuostatomis. Kai buvome studentai, "kautynės" pasiekdavo neįtikimą lygį. Užtikrinu, kad jokio kraujo praliejimo nebuvo, bet susirinkimuose atmosfera įkaisdavo taip, kad atrodė, jog nuo uždegto degtuko viskas išlėktų į orą.

Žavingi prisiminimai, vadinasi, buvo idealai, buvo dėl ko kovoti, ką ginti. Gal kas pasakys, giriuosi, bet manau, kad "Santara-Šviesa" sulaužė daugybę užkietėjusio konservatizmo stereotipų. Dogminio konservatizmo, išsikristalizavusio pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu. Tačiau visi buvome pirmiausia lietuviai ir Lietuvos reikalas mus suvienydavo.

- Žurnalisto darbą "Margučio" radijuje taip pat smagu prisiminti?

- Kartais baisu pagalvoti - kur tik nebuvau prikišęs nagų! Ir iš kur ėmėsi tos energijos, ir iš kur buvo to laiko? Visur spėdavome, visur dalyvaudavome. Platus mano patyrimas visuomeninėje veikloje.

Žurnalistu vadintis nedrįsčiau, esu tik mėgėjas, bet prie mikrofono prasėdėjau beveik 15 metų. "Margutis", ir dabar kas vakarą prabylantis Čikagos lietuviams, yra seniausia svetima kalba transliuojanti radijo stotis Amerikoje - artėja prie šimtmečio jubiliejaus. Būtinai reikės atšvęsti!

Prie mikrofono atsisėdau dramatišku metu. Automobilio katastrofoje žuvo mano artimas bičiulis, poetas Algimantas Mackus. Kitą vakarą perėmiau jo darbą. "Margutis", įsteigtas pirmosios emigracijos šviesuolių, nebuvo nutilęs nė vienos dienos.

Prezidento rūsio paslaptys

- Kaip atrodytų Jūsų dabartinio gyvenimo tėkmė, jei neitumėte prezidento pareigų? Kiek laiko praleistumėte namų bibliotekoje ar prie dailės rinkinio?

- Jei atvirai, ko gero, graužčiausi nagus ir priekaištaučiau sau: turėjau progą ir ją praleidau, o savo darbu ir buvimu gal būčiau ką nors pakeitęs, prisidėjęs prie spartesnio krašto žengimo pirmyn. Ar ką pakeičiau, spręsti ne man - istorijai.

- Man regis, esate daug didesnis kolekcininkas, nei mums atrodo. Kokie Jūsų santykiai su daile?

- Su žmona esame meno mėgėjai. Išeivijoje visada lankydavomės dailės parodose, keliaudami po pasaulį užsukdavome į didžiuosius muziejus pasigrožėti juose sukauptais lobiais. Metai po metų namie susikaupė nemažai dailės darbų. Turiu prisipažinti: dabar jų tiek, kad didesnė dalis sukrauta rūsyje, nes iškabinti neužtenka sienų.

- Jei viską iš namų ir rūsio suvežtumėte į parodą Radvilų rūmuose, kiek išvystume Jūsų portretų?

- Kol kas vieną, jei neskaičiuosime "oficialiojo", kabančio Prezidentūroje. Jį nutapė Australijos dailininkų portretistų pažiba, lietuvis Vladas Meškėnas. Susipažinome jam svečiuojantis Čikagoje. Užsispyrė mane nutapyti. Dabar paveikslas kabo mano darbo kabinete. Pasižiūriu ir esu labai patenkintas.

Knygos - mano pomėgis. Nuo mažų dienų dairiausi ne į saldainius, o į knygas. Kiekvieną centą, kuris pakliūdavo į rankas, išleisdavau joms. Turiu padėkoti tėvams: po Kalėdų eglute dovanų rasdavau brolių Grimmų pasakas, Vytės Nemunėlio "Meškiuką Rudnosiuką"... Šiandien mūsų namuose - keletas tūkstančių tomų. Angliška literatūra sudarytų gal 40 proc. visos bibliotekos. Be galo mėgstu memuarus, ypač pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio politinių veikėjų, taip pat pasaulio politikos lyderių.

Neturiu tokios prabangos užsukti į knygyną ir gerą valandą raustis po lentynas. Tačiau naujienas seku, o mane suintrigavusį veikalą per savaitgalį perskaitau nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Reikia pripažinti, kad Alma - uolesnė skaitytoja, ji perskaičiusi gal dvigubai daugiau už mane. Per kartu nugyventus ilgus dešimtmečius nuo manęs ji buvo nuslėpusi tiek talentų, kuriais visus nustebino ne kur kitur, o Lietuvoje. Pavyzdžiui, gebėjimu jaustis laisvai bendraujant tiek su mūsų kaimo žmonėmis, tiek karališkoje aplinkoje.

Kaunas - tai jaunystė

- Yra tokia dedikacijų knyga "Lietuva prie Adamkaus". Kaip trumpai nusakytumėte, kokia tapo Lietuva "prie Adamkaus"?

- Niekas neabejoja, kad Lietuva per pastaruosius 15 metų padarė milžinišką šuolį į priekį, pasikeitė ne tik išore, bet ir vidumi - galvosena, požiūriu į ateitį. Visose srityse.

Kai 1972 metais pirmąkart atvykau į Lietuvos socialistinę respubliką, mačiau pilkas užguitas žmogystas, užsisklendusias, bijančias atplėšti žvilgsnį nuo grindinio. Mačiau slogų dvasiškai gniuždomų žmonių vaizdą. Šiandien regime milžinišką skirtumą - žmonių veidai spinduliuoja atvirumu, į pasaulį jie žvelgia visai kitomis akimis. O svarbiausia - jie trokšta matyti tą pasaulį!

- Kurioje Lietuvos vietoje Jums smagiausia pabūti?

- Mėgstame grožėtis dar nematytais Lietuvos gamtos kampeliais - nuo pajūrio iki Zarasų krašto.

O mieliausias man - Kaunas. Jis įaugęs į kraują. Nuvažiavęs ten prisimenu jaunų dienų polėkius. Deja, su skausmu žvelgiu į šiandienos Kauno išorę. Mano atmintyje gimtasis miestas švytintis ir gražus, pats gražiausias iš visų miestų. Tikrovėje kartais norisi užsimerkti.

- Kokia dovana Jums būtų mieliausia?

- Kad likimas mane išlaikytų tokios sveikatos kaip dabar.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"