TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Advento metas ir tikėjimo simboliai

2010 12 03 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Baigėsi Bažnyčios liturginiai metai ir prasidėjo pirmoji advento savaitė. Ką kiekvienam žmogui gali duoti šis laikas, kai galime apmąstyti savo gyvenimo vertybes, kylančias iš mūsų tikėjimo, moralės supratimo, suvokti, kaip pavyko jų laikytis? Dalį vertybių sudaro simboliai. Kaip svarbiausi krikščioniški simboliai Lietuvoje susipina su senojo tikėjimo simboliais? Kodėl liturginiai metai baigiasi anksčiau nei kalendoriniai metai?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, habil. dr. Alfonsas MOTUZAS, Panevėžio vyskupijos kunigas dr. Robertas PUKENIS, Vilniaus pedagoginio universiteto prof. dr. etnologas Libertas KLIMKA ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Ką sako advento metas?

A.Medalinskas. Ką simbolizuoja Bažnyčios liturginių metų pabaigos ir pradžios etapas? Ar senajai lietuvių tradicijai yra svarbus adventas?

L.Klimka. Adventu prasideda liturginiai metai. Tai - Išganytojo atėjimo į šį pasaulį laukimas; viltys, kad pasaulis taps geresnis, doresnis, laimingesnis. Laukimas yra prasmingas darant savo sąžinės apskaitą, vertinant darbus, ruošiant savo sielą sutikti Išganytoją. Tai ne tik apmąstymo, bet ir nuskaidrėjimo metas.

A.Motuzas. Krikščioniškoje pasaulėžiūroje adventas reiškia laukimą. Šv. Rašte, Vulgatos vertime, žodis "adventus" siejamas su Jėzumi. Jis priėmė žmogaus kūną ir atėjo pas mus pradėti Mesijo amžių, kuris truks iki pasaulio pabaigos. Adventas turi dvejopą pobūdį: pasirengimą Kalėdų iškilmėms, kai pagarbiai minimas Dievo Sūnaus pirmasis atėjimas pas žmones, ir kartu prisiminimą, kad reikia laukti Kristaus antrojo atėjimo pasaulio pabaigoje. Dėl šių dviejų priežasčių adventas yra maldingo ir džiugaus laukimo metas. Viduramžiais tuo metu daug dėmesio buvo skiriama atgailai. Šiais laikais į adventą žiūrima kaip į Kristaus gimimo laukimą.

R.Pukenis. Dabartinė liturginė tvarka susiformavo XIII amžiuje. Bažnyčia taip išdėstė 4 advento savaites, kad Kalėdos jungtųsi su Naujaisiais metais, kurie taip pat yra ir Jėzaus vardo diena.

A.Medalinskas. Vadinasi, ir Naujiesiems metams, kurie atrodė tokia pasaulietinė šventė, skirta labai svarbi vieta krikščioniškame tikėjime.

R.Pukenis. Taip. Juk sakoma: "Praslinkus 8 dienoms... jam buvo duotas Jėzaus vardas" (Lk. 2, 21). O adventinis laukimas nuspalvintas Dievo ilgesiu, tradicijos, įaugusios į lietuvio sąmonę ir širdį. Bet jeigu Kristus neatgimsta tavo širdyje, nors jis ir tūkstantį kartų gimtų Betliejaus prakartėlėje, tu esi žuvęs, anot vengrų vyskupo T.Totho.

A.Motuzas. Bažnyčios liturginių metų ištakos siekia lotyniškas tradicijas. Liturginiai metai - tai šventinis Jėzaus Kristaus išganymo darbų, Marijos gyvenimo slėpinių, kankinių ir šventųjų gimimo dangui dienų (natalitia sanctorum) paminėjimas. Tarp jų esti angelų šventės ir Vėlinės, po kurių ir baigiasi liturginiai metai. O prasideda jie atpirkimo laukimo minėjimu pirmąjį advento sekmadienį (tarp lapkričio 27 ir gruodžio 3 d.). Lotyniškas žodis "adventus" reiškia atėjimą. Romoje krikščionys tuo pačiu metu švęsdavo savo metinę dievybių šventę Adventus Augusti - dievų įžengimo į sostą dieną.

L.Klimka. Tai metas, kai imta laukti sugrįžtant saulės. Senojoje lietuvių tradicijoje, kaip ir Antikos pasaulyje, laukiama, kada pradės ilgėti diena, o tada ir žiemos nepritekliai bei šalčiai nebeatrodo tokie baisūs. Juk vis tiek pavasaris ateis.

A.Motuzas. Saulės patekėjimo, aušros motyvas labai svarbus advento tradicijoje ir krikščionių tikėjime. Lietuvių šeimos gyvenime yra toks posakis: "Šviesu kaip per rarotus", o tai greičiausiai susijęs su žvakių deginimo ceremonija, kuri atliekama per rarotines Mišias (Rorate coeli - liet. "Rasokite dangūs) advento sekmadieniais prieš aušrą. Tada tik Lietuvoje ir Lenkijoje uždegama speciali žvakė, vadinama "rarotine". Ji simbolizuoja Mariją, kaip prieš Jėzaus gimimą užtekančią Aušrinę žvaigždę, kuri skelbė, kad greitai bus aušra - gims Kristus.

Kryžius - svarbiausias krikščionybės simbolis

A.Medalinskas. Kokie simboliai svarbiausi krikščioniškame tikėjime ir kaip jie pasireiškia Lietuvoje, susipindami su tais, kurie atėjo iš dar senesnės praeities. Juk jie visi turi nacionalinę specifiką. Pradėkime nuo kryžiaus, kuris yra, matyt, svarbiausias.

R.Pukenis. Kiekvienas tikėjimas ir kiekviena šventė turi savo turinį. Jeigu jo nebūtų, neturėtų prasmės ir tradicija. Kam jos laikytis, jei nėra vidinės atramos? Ir savo krikščionišką tikėjimą mes apipiname simboliais. Tai kaip daiktinis ar sutartinis ženklas, reiškiantis sąvoką, kuri atspindi tikrovę. Kryžius mums - kančios, po kurios ateina ir prisikėlimas, simbolis.

A.Medalinskas. Bet krikščionims turi prasmę kiekvienas šio kryžiaus skersinis.

R.Pukenis. Išilginis stulpas reiškia meilę Dievui, skersinis - meilę artimui. Romėnų laikais kryžius buvo paniekos simbolis, nes ant jo kryžiuodavo nusikaltėlius. Ir Kristų kryžiavo kaip nusikaltėlį. Krikščionybė atveria visiškai kitą realybę. Tai darbo, vargo simbolis, tačiau ne neigiamu požiūriu, savęs nugalėjimas, po kurio laukia prisikėlimas, pergalė. Jeigu Kristus nebūtų kentėjęs, nemiręs ant kryžiaus, jis nebūtų įrodęs savo dievybės. Nors iš dalies ir įrodė stebuklais. Dar svarbu yra meilė iki galo. Taip parašyta ir Šv. Rašte. Didžiojo penktadienio apeigose sakoma, kad Kristus mums šviečia. Jis - humanistas, geradarys ir šviesa net netikinčiajam. Kas gali įrodyti, kad Kristus padarė nors vieną nuodėmę? Net jo priešai tylėjo. Todėl gėda Europai, kuri priėjo iki tokio lygio, kad jai užkliūva kryžius.

A.Medalinskas. Kuris kryžiaus simbolis ankstyvesnis? Tas, kuris išliko Rytų krikščionybėje, su pakopa, ant kurios galėjo ilsėtis Kristaus kojos, ar katalikų?

R.Pukenis. Kai dvi krikščioniškos bažnyčios 1054 metais atsiskyrė, Rytų bažnyčia pradėjo savaip žymėti kryžių. O pradžioje buvo išilginis, be tos pakopos.

L.Klimka. Pirmasis krikščionių kryžius buvo T formos. Ant jo ir kryžiuodavo vergus. T kryžiaus išilginimas atsirado vėliau, ikonografijoje vaizduojant Nukryžiuotąjį su jo monograma INRI. Pavyzdžiui, Vilniuje, Šv. Bernardo bažnyčioje, yra freska, kurioje Kristus kalamas prie T formos kryžiaus.

A.Motuzas. Kryžių įvairovė atsirado vėliau. Kiekvienas religinis ordinas - Maltos, Tamplierių, Jonaitų ir kt. - turi skirtingą kryžių. Jie savo vaizdine interpretacija pristato įvairių kraštų bei tautų specifiką.

R.Pukenis. Krikščionybė mėgsta laisvę ir leidžia menininkams interpretuoti, kai jie vaizduoja kryžių. Tik svarbu parodyti pagarbą šiam krikščionybės simboliui.

A.Medalinskas. Bet senajame lietuvių, baltiškame, tikėjime taip pat buvo kryžius. Ir skirtingai nei romėnams jis neturėjo neigiamos reikšmės. Net tas laužtasis kryžius, kurį, deja, naciai išniekino. Tai buvo šviesos ženklas.

L.Klimka. Akmens amžiaus keramikoje randamas lygiapetis kryžius, kaip ugnies ženklas. Jis dažnai būna nupieštas rutuliuke. Kai kas mano, jog tai saulės ir šilumos simbolis, bet tikriausiai tai - ugnies ženklas, vaizduojantis ugnies išgavimo įnagį. Ir šis lygiapetis kryželis žinomas visose pasaulio kultūrose nuo akmens amžiaus.

A.Medalinskas. Kokios detalės dar svarbios, norint suvokti kryžiaus simbolį?

A.Motuzas. Dar diskutuojama, per kurią vietą buvo prikaltas Kristus. Menas tai vaizduoja vienaip, o istoriškai žinoma, kad kitaip.

R.Pukenis. Istoriškai manoma, jog ne per delnus, bet per sąnarius.

A.Motuzas. Kalbant apie kryžių svarbus dar vienas aspektas - jis laikomas dualizmo simboliu. Rytai-Vakarai. Padalijimas į pasaulio dalis taip, kaip žmogus mąstė. Ne tik rytai-vakarai, bet ir šilta-šalta. Iš to atėjo ir monoteizmas. Pasaulio religijos, kurios egzistavo iki krikščionybės, turėjo tą dualistinę pasaulėžiūrą.

L.Klimka. Nagrinėdami tradicinių lietuviškų kryžių viršūnes - "saulutes", jų geometrinę struktūrą, tikrai matome, kad buvo skirstymas rytai-vakarai, šiaurė-pietūs, o kalviai 45 laipsnių kampu įkaldavo vingiuotą strypelį. Ar tai ne nuoroda į saulės tekėjimo ir laidos vietas horizonte per saulėgrįžas? Šis ornamentas dažnai sutinkamas mūsų tautodailėje: audimo raštuose, medžio drožiniuose.

A.Motuzas. Beje, kryžiai vaizduojami tiek su Nukryžiuotuoju, tiek be jo. Kryžiaus (be Nukryžiuotojo) kaip pergalės simbolis atsirado Romoje dar imperatoriaus Konstantino Didžiojo laikais. Tik V amžiuje pradėtas vaizduoti Jėzaus Kristaus nukryžiavimas. Bet pirmose figūrose neatsispindėjo Nukryžiuotojo kančia, nes jis buvo laikomas mirties nugalėtoju. Vėliau kryžius su prikalta Jėzaus Kristaus figūra buvo pavadintas krucifiksu (lotyniškai - crucifixus).

Lietuviškas kryžius

A.Medalinskas. Paminėjote tuos specifinius kryžius su saulute. Ką tai sako apie jų specifiką Lietuvoje? Kodėl mūsų kryžiuose atsirado saulutės?

A.Motuzas. Šį krikščionišką simbolį savo ženklais apipynė tautinė pasaulėžiūra. Kryžių kalne regime saulyčių ir pagražinimų, atėjusių iš liaudies sakralinio meno.

R.Pukenis. Krikščionybėje pagrindinė kryžiaus sąvoka yra kančia ir prisikėlimas, o menininkai šį simbolį vaizdavo ir šviesos fone, ir su saulute viduryje. Daugeliui žinomos, pavyzdžiui, Tėvelio Stanislovo iš Paberžės saulutės. Jis sakė, kad net 16 tūkstančių jų pagaminto ir išplatino ne vien Lietuvoje. Saulučių išsivežė ir rusų disidentai.

L.Klimka. Mūsų kryždirbystės tradicija yra šedevras, įrašytas į pasaulio kultūros paveldą. Dažnai saulės spinduliai ir baigiasi arba žiedu, arba žvaigžde. O štai švenčiausios Mergelės Marijos aureolė sudėta iš 12 žvaigždžių. Daugelis simbolių ateina iš paprasto žmogaus - kalvio, ūkininko, kuris žiūri, kada pateka ir leidžiasi saulė, pasaulėjautos.

R.Pukenis. Bet kryžiais, kaip ir kalbėjome, garsūs ne tik lietuviai. Jie kiekvienoje tautoje saviti. Seniausia krikščioniška valstybė Armėnija, priėmusi tikėjimą 301 metais, dešimt metų iki Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo nutarimo paskelbti krikščionybę leistina religija, vietoj kryžių turi vadinamuosius chačkarus. Tai šios tautos ypatybė.

A.Motuzas. Laisvė interpretuoti toleruojama, jei nenusižengiama dogmoms.

L.Klimka. Kuo toliau į praeitį, tuo simboliai turi bendresnę prasmę, o kartais jie išreiškia pasaulio modelį ir suvokimą. Matau tai lietuviškose "saulutėse" - kryžių viršūnėse. XVII amžiuje vienas žemaičių vyskupas barė už tuos pagražinimus, o vyskupai Giedraičiai kaip tik buvo labai tolerantiški lietuvybei. Merkelis Giedraitis atlietuvino Žemaitiją, nes jos bajorai buvo visai sulenkėję, o Juozapas Arnulfas Giedraitis į lietuvių kalbą išvertė Šv. Raštą.

A.Medalinskas. Minėjote, kad greta kryžiaus gali būti vaizduojama ir žvaigždė?

A.Motuzas. Garsi etnologė Marija Gimbutienė teigė, jog saulės, mėnulio, žvaigždžių simboliai senovėje reiškė dangiškos gyvybės galias. Į lietuvių meną jie atėjo iš ikikrikščioniškos pamaldumo tradicijos. Bet ir Šv. Raštas (Naujajame testamente) kalba apie Žmogaus Sūnaus atėjimo ženklą, apipintą saulės, mėnulio ir žvaigždžių simboliais. Kas jis, jei ne kryžius, kurį neretas lietuvis ir seniau, ir šiandien apipavidalina dangaus šviesulių simboliais. Taigi, manau, lietuviškame kryžiuje žvaigždės simbolis yra krikščioniškos kilmės, kaip ir saulės.

R.Pukenis. Neužmirškime: žvaigždė išminčiams rodė kelią į Betliejų.

L.Klimka. Segmentinė žvaigždė su aštuoniais spinduliais dažnai puošia lietuvio padarytus daiktus, nes tai yra lyg ir pasaulio modelis, per kurį suvokiame aplinką. Keturios pasaulio dalys ir keturi azimutai į saulės teką bei laidą per Rasos šventę ir šv. Kalėdas. Pridėkime šių pagrindinių švenčių datas ir atsiras laiko bei erdvės ryšys.

Rūpintojėlis ir Jėzus

A.Medalinskas. Dar vienas mūsų tautinės kultūros, susipynusios su krikščionišku tikėjimu, simbolis yra Rūpintojėlis. Koks jo, matyt, atėjusio iš ikikrikščioniškų laikų, santykis su Jėzumi, kurio prisikėlimo istorija paremtas krikščionių tikėjimas?

R.Pukenis. Italai jį vadina Cristo Preoccupato - "susirūpinęs Kristus". Kadangi mūsų tautos likimas liūdnas, esame tarp Rytų ir Vakarų, šis Rūpintojėlis ir pastatytas pakelėje. Žiūri į mūsų gyvenimo kelionę, vargus ir bėdas. Kai kas sako, kad per daug to liūdesio, bet taip jau yra gyvenime. Todėl ir jo veido išraiška tokia. Krikščionybė nėra liūdesio religija, tačiau ji mūsų tautos atspindys Rūpintojėlio veide.

A.Motuzas. Ne mes vieni turime Rūpintojėlį. Pietų Vokietijos miestuose Miunchene ir Niurnberge radau jų ne tik muziejuose, bet ir žmonių namuose. Taip pat Austrijoje - Zalcburge ir Grace. Tokia pati išraiška, tik stilistika skiriasi.

R.Pukenis. Bet jie, skirtingai nei mes, neturi tokio gražaus žodžio šiam kūriniui pavadinti. Lenkijoje jų irgi yra - kaip ir pas mus, stovi šalia kelių.

L.Klimka. Tačiau tai labai pritapo mūsų tautai. Kaip ir pavadinimas - Rūpintojėlis. Toks švelnus ir turintis didelę prasmę.

A.Motuzas. Tik mes nesame įteisinę to teologinio, krikščioniško vardo, kitaip nei vokiečiai ar austrai. Ir nesakome: "Susimąstęs Kristus".

A.Medalinskas. Ar Rūpintojėlis lietuvių krikščionių tikėjime yra tas pat, kas Kristus? Ar žmonės jam gali melstis, prašyti apsaugoti nuo pikto?

A.Motuzas. Jei Rūpintojėlis pašventinamas, jis tampa sacrum. Tada per jį meldžiamasi. Kitaip tai tik daiktas, stabas.

R.Pukenis. Kiekvienas simbolis turi sietis su asmens vidumi. Yra netikinčių žmonių, kurie ateina, žegnojasi, bet širdyje nieko neturi. Simbolį taip pat reikia pašventinti. Jeigu netikėčiau, Rūpintojėlis man būtų tik tautodailės darbas. O dabar kaip tikinčiajam, kunigui, tai yra Kristaus išraiška.

L.Klimka. Rūpintojėlis, kaip Lietuvos simbolis, 1901 metais pristatytas ir Paryžiaus parodoje.

R.Pukenis. Po šimto metų, 2001-aisiais, lietuvių kryždirbystės tradicija įtraukta į Pasaulio kultūros paveldą.

A.Medalinskas. Lietuva vadinama Marijos žeme, tačiau šio krašto simboliu pasirinktas Rūpintojėlis, o ne Marija. Kodėl?

A.Motuzas. Marija be Kristaus nebūtų Marija. Pirmojoje vietoje yra Kristus, o tik paskui Marija.

Šv. Jurgis ir Vytis

A.Medalinskas. Ar esama kokio ryšio tarp šv. Jurgio ir Vyčio?

A.Motuzas. Remiantis Katalikų bažnyčios istoriniais šaltiniais, šv. Jurgis - tai III amžiuje gyvenęs riteris kankinys, krikščionis kareivis, nukankintas Palestinoje dėl savo tikėjimo. Jis tarnavo imperatoriaus Dioklecijano asmens gvardijoje. Šio imperatoriaus laikais prasidėjo krikščionių persekiojimas ir Jurgis dėl savo tikėjimo buvo nužudytas. Pasakojimas, kad jis išvadavo karalaitę iš slibino nelaisvės, yra tik mitinis motyvas. Jurgio kultas prasidėjo Bizantijoje, paplito Rytuose nuo Gruzijos iki Abisinijos. Jis tapo viduramžių kryžiaus žygių, o vėliau ir daugelio valstybių globėju: Anglijos, Katalonijos, Aragonijos, Gruzijos, Portugalijos. Taip pat antruoju Lietuvos globėju.

L.Klimka. Vytis, kaip simbolis, yra ankstesnis negu krikštas. Ant monetų jis kaltas kur kas seniau. Vėliau tas pats šv. Jurgis ir kryžiuočiams buvo riterių globėjas.

A.Medalinskas. Vadinasi, šv. Jurgis lietuvių sąmonėje yra kario, tėvynės gynėjo simbolis, kaip Vytis?

L.Klimka. Šio simbolio funkcijos Lietuvoje pakito, nors kaime tai labai populiarus šventasis. Žmonės apeliuoja į šv. Jurgį ne kaip į karį, o kaip į ūkio globėją. Jurginės - ganiavos pradžia, kai užauga žolė ir galvijai paleidžiami į pievas. Žmonės sako: "Šv. Jurgis tvartus atidaro, o šv. Martynas - uždaro". Šv. Jurgis - gyvulių globėjas. Kaimo bažnytėlėse jam buvo aukojamos iš vaško išlietos gyvulių figūrėlės.

Šventinimas

A.Medalinskas. Esama didžiulės takoskyros tarp to, kas yra šventintas ir nešventintas Rūpintojėlis. Ar galima sakyti, kad krikščionims būtent šventinimo procesas iš daiktų padaro prasmingus simbolius?

R.Pukenis. Iš lėktuvo skrydžio virš bažnyčios matome tam tikrą aurą, kurios nėra virš kitų pastatų. Šventinimas, susijungęs su tikėjimu, turi paslaptingą galią. Kaip apibrėžti tą aurą? Net netikintieji įėję į bažnyčią pasijunta geriau. Pašventinimas įdiegia dieviškumo bruožą.

A.Motuzas. Kadaise vežiau dovanų Marijos nekalto prasidėjimo statulėlę. Ir užsienyje, muitinėje, man sako: "Ką čia vežate, tai nacionalinis paveldas." Atsakiau, kad taip, bet jis yra pašventintas. Kai paaiškinau, kad statulėlė pašventinta, muitininkas ją paėmė, atskirai supakavo ir nunešė į lėktuvą. Ten ji taip pat buvo atskirai padėta.

A.Medalinskas. Ar senojoje lietuvių tradicijoje buvo šventinimas, skiriantis kokį daiktą nuo ko nors, per ką galima jau bendrauti su aukštesnėmis jėgomis? Ar tada buvo šventinimo ritualas, ar jis atėjo tik su krikščionybe?

A.Motuzas. Matyt, tik su krikščionybe.

R.Pukenis. Tai atliekama Kristaus vardu. Jis suteikė galią mokyti, šventinti ir valdyti. Pašventinimas ateina su Kristumi ir krikščionybe, o tada ir Agotos duona gelbsti nuo gaisro. Ne vien kunigai, bet ir kiti žmonės tiki pašventinto daikto nauja paskirtimi. Tačiau kas įvyksta su tuo daiktu, kai jis pašventinamas, mokslininkai galėtų ištirti ir padaryti išvadas.

Spalvų simbolika

A.Medalinskas. Svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime vaidina ne tik konkretūs objektai, bet ir spalvos. Kokia jų simbolika Bažnyčios gyvenime?

R.Pukenis. Spalvos bažnyčioje labai svarbios. Skiriasi ir kunigo arnoto spalvos. Dabar, per adventą, kaip ir gavėnios laikotarpiu, yra violetinė, o šventadieniais, ypač Kalėdų, Velykų, - visada balta. Paprastu metu - žalia. Juodi kunigo drabužiai reiškia gedulą. Tačiau dabar daugiau naudojama violetinė spalva, kuri krikščionybėje yra susimąstymo, atgailos, sielvarto, bet ne kažko tragiško (juodo) spalva.

L.Klimka. Kryždirbių švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų skulptūrėlėse jos apsiaustas beveik visada būna dangaus žydrumo. Kartais dar žalias, pabrėžiant žemiškumą, nes žaluma - gamtos spalva.

A.Motuzas. Kai apaštalai atidarė Marijos karstą, jis buvo tuščias, bet išklotas daugiaspalvėmis gėlėmis. Bažnyčios meno simbolika liudija, kad balta spalva - dieviškumo, tyrumo, dorybingumo, Dievo spalva; raudona - Dievo galios ir didybės, pasaulio Valdovo, kankinystės už tikėjimą spalva; geltona - Dievo šviesos, malonės, Dievo gyvenimo sferos spalva; žalia - pasaulio žemės spalva (Marija -žemės dukra); mėlyna, žydra - dangaus, žmogaus išaukštinimo, Marijos spalva.

A.Medalinskas. O nekaltybės simbolis? Tai irgi balta spalva?

A.Motuzas: Ne tik. Dar mėlyna ir žydra. Šios spalvos skirtos Marijai. Kokias puokštes mūsų mamos ir močiutės šiandien nešasi į bažnyčią per Žolinę? Pats lauko gėlės simbolis, jau nekalbu apie jos spalvą, simbolizuoja dangų ir žemę. Tai - mus supančios aplinkos, gamtos motinos nekaltumo ir skaistumo išaukštinimo simbolis. Kaip ir gėlės. Lelija simbolizuoja nekaltumą ir skaistumą; nendrė - kančią; gvazdikas ir rožė - tyrą meilę; žemuogė - gerus darbus; erškėtis - liūdesį, kančią, nuodėmes. Kviečių varpos - eucharistijos simbolis Bažnyčioje, bet jis siejasi ir su mūsų senuoju tikėjimu.

Bendruomeniškumas

A.Medalinskas. Ar bendruomeniškumas yra vienas krikščioniškų simbolių? Juk pagal krikščionių tradiciją šeimos susitinka per Kalėdas. Ar šis bendruomeniškumo simbolis svarbus senojoje lietuvių tradicijoje?

R.Pukenis. Katalikiškoje tradicijoje bendruomeniškumas labai svarbus. Reikia, kad šeimos nariai suvažiuotų, pasikalbėtų. Tai labai gražu, ir mes tuo galime džiaugtis. Krikščionybėje bendruomeniškumas - svarbiausias bruožas. Per Mišias kreipiamės: "Broliai, seserys." Būkime tarsi viena šeima. Japonams tas krikščionybės bendruomeniškumas labai patinka, nes jie ten visi lekia, skuba, kovoja už būvį, ir žmogus žmogaus nepažįsta. Bažnyčia susvetimėjusiam pasauliui sako: "Štai, mes, broliai ir seserys", bei pažymi, kad tas, kuris žiūri į kryžių ir į altorių, man yra brolis.

L.Klimka. Senojoje lietuvių tradicijoje giminystė labiau pabrėžiama per Žolinę. Bet kaimo žmonės ir per kitas šventes, pavyzdžiui, per Sekmines, po Mišių susitikdavo su kaimynais, eidavo rugių aplankyti, susėsdavo ant ežios, pasivaišindavo. Tada buvo labiau stiprinama kaimynystė, o ne giminystė.

A.Motuzas. Krikščioniškoje lietuvių tradicijoje bendruomeniškumas, apimantis visą Lietuvą, ryškiausiai atsiskleidžia per didžiąsias Bažnyčios šventes: Kalėdas, Velykas, Sekmines, Jonines ir Žolinę bei parapijinius atlaidus. Štai, pavyzdžiui, šv. Rokas ne visur švenčiamas kaip Žemaitijoje. Ten suvažiuoja giminės ir po pamaldų visi sėda prie šventinio stalo. O kur dar Žemaičių Kalvarijos, Vilniaus (Verkių) arba Veprių kalvarijų kryžiaus kelių pamaldumas... Čia išryškėja ne tik tikėjimas, bet ir bendruomenės vienybė.

R.Pukenis. Pati svarbiausia šventė, kuri per šimtmečius įsišaknijo Bažnyčioje ir per kurią stipriai jaučiamas bendruomeniškumo pasireiškimas, tai - Kalėdos ir Kūčios. Žmonės šimtus kilometrų keliauja namo, kad aplankytų artimuosius, gimines. Vėlinės irgi suvienija. Tada akcentuojamas ryšis su tais, kurie išėjo. Per Žolinę apima ilgesys, supratimas, kad vasara išeina. Ir jei nemylėsime beržo, tėviškės akmens, nesugebėsime įvertinti kitų tautų kultūros, nyks ir savos tėvynės svarba. O jeigu įvairiuose kraštuose išnyks tėvynės sąvoka, šis procesas išardys ir Europą. Myliu Lietuvą, bet man gaila, kad Izraelyje žudomi žmonės. Nuvažiavau į Lenkiją - ten irgi gražu. O kokios nuostabios rusų apeigos, liturgija. Ir vis dėlto mūsų tėvynė viena - Lietuva. Be meilės jai, be ryšio su šia žeme nėra nieko. Reikia žadinti žmones, kad grįžtume į savo ištakas, gerbtume tradicijas.

Simbolių prasmė žmogaus gyvenime

A.Medalinskas. Koks senųjų lietuviškų simbolių santykis su krikščioniškaisiais? Gal kai kurie jų šiek tiek atskirai, o kiti drauge svarbūs lietuvių gyvenime?

L.Klimka. Kartais sąsajos labai įdomios. Kai buvau ekspedicijoje po Žemaitiją, apie Viekšnius man didelį įspūdį paliko mažos koplytėlės, sukeltos į medžius. Gražiai suderintas medžio sakralumas su krikščionybe.

A.Motuzas. Eidami Vilniaus (Verkių) kalvarijų kryžiaus keliu sutinkame kryžiaus formos pušį. Ji nėra viena iš Kryžiaus kelio stočių, bet žmonės praeidami pro medį paliečia šį ranka, paglosto. Pagerbiama ne tik pušis, bet ir kryžiaus forma. Tą patį daro ir garbūs dvasininkai. Jeigu tik pagerbtume medį, būtume to senojo tikėjimo, bet mes išaukštiname Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Toks medžio, kaip materijos, išaukštinimo krikščioniškame tikėjime ir ikikrikščioniškoje lietuvių pasaulėžiūroje sutapimas liudija apie glaudų žmogaus ryšį su gamta. Jie vienas kitą papildo.

A.Medalinskas. Ikikrikščioniškame tikėjime buvo labai svarbus ryšis su gamta. O kodėl jis svarbus krikščioniškame tikėjime. Minėjote apie sąsajas su medžiu, kuris yra senas simbolis, bet žmonės ir šiandien žoleles per Žolinę šventina. Kodėl?

A.Motuzas. Visos žolelės turi gydomųjų galių. Žmonės tikėjo, kad visa, kas susiję su Marija, su jos globa, yra malonę teikiantis dvasinio pasaulio dalykas. Ir žmogaus pasaulėžiūroje tos žolelės buvo tarsi vaistai, o pašventintos įgijo šį tą švento, sacrum.

A.Medalinskas. Kaip galėtumėte įvardyti simbolių svarbą žmogaus gyvenime?

A.Motuzas. Visas Bažnyčios ir šeimos šventes, pradedant liturginiais metais adventu ir baigiant Vėlinėmis, o šeimoje - gimimu ir mirtimi, lydi simboliai bei spalvos.

L.Klimka. Ir žmonės ieško atsakymų, ką jie reiškia. Tas suvokimas sustiprina išgyvenimo stiprumą.

R.Pukenis. Krikščioniški simboliai turi prasmę. Vieni, kaip kryžius, - lemiamą, kiti - mažesnę. Be krikščionybės gyvenimas tampa niūresnis. Ji išpuošia mūsų gyvenimą šventėmis, atlaidais. Turime jau suformuotą krikščionišką lietuvių meną, belieka tik protu pažinti, širdimi mylėti ir valia pritarti Didžiajai Tiesai - Kristaus meilei.

A.Motuzas. Simboliai atsiranda kartu su žmogaus, vaiko gimimu. Pirmas gimusio kūdikio klyksmas - jau simbolis; jo akių susitikimas su mama, jos kūno pajautimas. Žmogus su simboliais išeina ir į amžinybę. Kuo daugiau žinosime apie tuos simbolius, atskleisime jų prasmę, domėsimės, tuo daugiau praturtinsime savo gyvenimą.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"