TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Agresiją patyrusios Gruzijos pamokos Lietuvai

2015 03 25 6:00
"Rugpjūčio karo" patirtis rodo, kad net maža valstybė gali duoti garbingą atkirtį kur kas galingesniam agresoriui. AFP/Scanpix nuotrauka

Mūsų šalis, baimindamasi Rusijos galimos agresijos, skubiai stiprina savo gynybos pajėgumą. Apie tai, ko galime pasimokyti iš Gruzijos, kuri agresiją patyrė 2008 metais, „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su Gruzijos ambasadore Lietuvoje Khatuna Salukvadze ir gynybos atašė pulkininku Zurabu Tomauri.

Įvykiai Ukrainoje paskatino Lietuvos vadovus rimtai susirūpinti krašto gynybos reikalais. Vis dėlto ukrainiečių kova su agresoriumi, sąlygos, kuriomis jie šiuo metu gina savo nepriklausomybę, vargu ar galėtų būti tinkama patirtis mūsų šaliai. Juk Lietuva ir pagal teritorijos dydį, ir pagal gyventojų skaičių, ir pagal gynybos pajėgumą gerokai skiriasi nuo Ukrainos.

Visai kas kita - Gruzija, kuri dar 2008-ųjų rugpjūtį susidūrė su Rusijos karo mašina. Šio karo patirtis rodo, kad net maža valstybė gali duoti garbingą atkirtį kur kas galingesniam agresoriui. Lietuvoje diskutuojama, ar tokios priemonės kaip šaukimas į kariuomenę ir lengvosios ginkluotės pirkimas gali būti efektyvios užpuolus šalį. Anot plk. Z. Tomauri, šios priemonės padėtų, jei kritiniu atveju jomis būtų tinkamai pasinaudota.

Nuogąstavimai - ne tušti

- Mūsų šalyje baiminamasi, kad po Ukrainos būtent Lietuva gali tapti kitu Rusijos taikiniu. Ar tokie nuogąstavimai pagrįsti?

Z. Tomauri: - Pagrindo nerimauti yra, nes Rusija - nenuspėjama. Vis dėlto manau, kad jei Europa laikysis išvien, Rusija nedrįs žengti žingsnio, kurio pasekmėms ji nepasirengusi. Kita vertus, gana tikėtina sulaukti provokacijų iš Rusijos. Todėl Lietuva turi tam ruoštis, stiprinti savo gynybą ir planuoti veiksmus, kurių imtųsi susiklosčius tokiam scenarijui.

Zurabas Tomauri: "Šauktiniai gali atlikti savo vaidmenį ir krašto okupacijos atveju, tai yra kovoti partizaninį karą."/Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

- Kalbame, kad Rusija nenuspėjama, tačiau net ir ji turėtų vadovautis tam tikrais motyvais. Kokie jie galėtų būti?

Z. Tomauri: - Pirmiausia Rusija, matyt, nori turėti ją ir NATO skiriančią buferinę zoną, todėl stengiasi neleisti Ukrainai judėti Vakarų link. Manau, jog tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, truks dar ilgai. Taigi ten jau sukurta buferinė zona. Baltijos valstybės yra NATO narės, tiesiogiai besiribojančios su Rusija, tad Maskva jas vertina kaip grėsmės šaltinį. Anot Rusijos propagandos, būtent NATO yra priešas. Vladimiras Putinas nori parodyti rusams, kad jis yra stiprus lyderis, o šalis - galinga.

- Ambasadore, kaip jūs vertinate šią situaciją? Kokios būtų agresijos pasekmės?

Kh. Salukvadzė: - Kad ir kokia reali šiandien būtų agresijos grėsmė, man sunku patikėti, jog Rusijos Federacija išdrįstų užpulti NATO narę. Tai reikštų konfrontaciją su visu Aljansu ir dauguma Europos Sąjungos šalių. NATO, galingiausia karinė organizacija pasaulyje, neapsiribotų vien protestais ir diplomatinėmis priemonėmis, ji imtųsi konkrečių veiksmų. Tai visiškai pakeistų pasaulį.

Vis dėlto dabar Lietuvoje jaučiamas nerimas ir siekis stiprinti savo gynybą visiškai pateisinami dalykai.

Atlaikyti pirmus smūgius

- Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi, kad agresijos atveju Lietuvai reikėtų išsilaikyti 72 valandas, kol sulauktume sąjungininkų paramos. Ar tiek laiko tikrai pakaktų?

Z. Tomauri: - Matyt, tokį terminą apskaičiavo patys Lietuvos kariškiai. Manau, jis yra realus. Per šį laiką tektų atlaikyti pirmus smūgius, o tam reikalinga gerai parengta ir koviniams veiksmams pasiruošusi kariuomenė.

Gruzija laikosi panašios pozicijos: turėtume atsilaikyti 3-4 dienas, kol tarptautinė bendruomenė konsoliduotųsi ir priverstų agresorių sustoti. Iš esmės 2008 metais taip ir įvyko. Po trijų dienų kovų sulaukėme tarptautinės bendruomenės reakcijos, kuri privertė Rusiją sustoti.

Tuo metu nespėjome tinkamai sureaguoti, nes nesitikėjome tokio masto agresijos. Jėgų persvara buvo stulbinama, nebuvome tam visiškai pasiruošę.

Kh. Salukvadzė: - Vis dėlto Gruzijos kariuomenė tuo metu davė priešui garbingą atkirtį.

Z. Tomauri: - Pirmą karo dieną mūsų aviacija sutriuškino gausius priešininko dalinius. Pavyzdžiui, buvo beveik visiškai sunaikintas vienas Rusijos tankų batalionas. Rusija prarado daug karinės technikos. Tuomet patyrėme nuostolių, galima sakyti, tik nuo Rusijos aviacijos smūgių, dėl jų praradome labai daug žmonių.

Kai pirmą dieną vyko tiesioginiai Rusijos pajėgų kontaktai su jas pirmiausia pasitikusiais mūsų specialiosios paskirties daliniais, Rusija patyrė didžiulių nuostolių. Deja, bendras jėgų santykis buvo pernelyg didelis.

- Taigi daugiausia problemų sukėlė Rusijos karo aviacija?

Z. Tomauri: - Taip. Antskrydžiai padarė didelį poveikį žmonėms, kėlė paniką.

Kh. Salukvadzė: - Puikiai prisimenu rugpjūčio 8-ąją. Tuo metu buvau prie Juodosios jūros. Staiga danguje pamatėme tuos juodus „paukštelius“, žarstančius bombas...

Z. Tomauri: - Bombarduojant Gruziją buvo naudojama net strateginė aviacija. Iš pačios Maskvos iki mūsų atskrido strateginis bombonešis. Beje, mes jį numušėme.

Šauktiniai - būsimas rezervas

- Siekdama sustiprinti savo kariuomenę Lietuva vėl pasitelks šauktinius. Ar tokia priemonė efektyvi?

Z. Tomauri: - Manau, jog taip. Paaiškinsiu kodėl. Prasidėjus karo veiksmams priešininkus pasitinka kariai profesionalai. Kad jie galėtų tinkamai atlikti savo pareigą, būtinas užnugaris, aprūpinantis amunicija, maistu, degalais ir pan. Kad šis mechanizmas veiktų, reikia nemažai žmonių. Būtų labai neefektyvu naudoti tam profesionalus, kurie yra išmokyti kautis. Tai - rezervo darbas. Šauktiniai galėtų puikiai jį atlikti.

Rezervas būtinas, bet jis turi būti atitinkamai parengtas. 2008 metais sutelkėme daugiau kaip 30 tūkst. rezervo karių, tačiau jie turėjo menką parengimą (viso labo 18 dienų kursas), buvo nepasiruošę bendradarbiauti su vietos gyventojais. Kariuomenės vadovybė prastai organizavo jų veiksmų koordinavimą.

Tačiau šauktinių atsargos pajėgos gali duoti daug naudos. Žmogus ateina tarnauti į kariuomenę, yra mokomas 9 mėnesius, paskui, tarkime, kartą per metus dar pašaukiamas tobulinti įgūdžius, o po kelerių metų jau turite neblogai parengtą karį.

Be to, šauktiniai gali atlikti savo vaidmenį ir krašto okupacijos atveju, tai yra kovoti partizaninį karą. Tam ruošiamės mes, tą patį, manau, ketinama daryti ir Lietuvoje.

Geras pasirinkimas

- Dar viena Lietuvos gynybos stiprinimo kryptis - pirkti ginkluotės. Planuojama įsigyti šarvuočių, prieštankinių ginklų ir lengvųjų raketinių sistemų. Ar būtent to, jūsų manymu, mums reikia?

Z. Tomauri: - Naudojantis lengvosiomis sistemomis galima numušti ne tik sraigtasparnį, bet ir žemai skrendantį lėktuvą. Mes tai darėme 2008 metais naudodami GROM sistemas. Jas pasitelkė motorizuoti pėstininkų daliniai. Taip pat turėjome priešlėktuvinių sistemų „Buk“. Jūsų situacija palankesnė - Lietuvos oro erdvę saugo NATO aviacija.

Prieštankiniai ginklai - geras pasirinkimas. 2008 metais mūsų kariams jų labai trūko. Po karo daugiau dėmesio skyrėme prieštankinei gynybai mūsų daliniuose stiprinti.

Kad Lietuva planuoja įsigyti ginkluotės - tinkamas sprendimas. Tie ginklai nėra galingi, bet nėra ir tokie brangūs kaip sunkioji ginkluotė. Gal jums iš tiesų nebūtina turėti brangiai kainuojančių tankų, tačiau prieštankinė ginkluotė ir šarvuočiai - tikrai reikalingi.

- Ko Lietuvai, turint galvoje „Rugpjūčio karo“ patirtį, reikėtų pasimokyti iš Gruzijos?

Z. Tomauri: - Apie tai kalbamės ir su jūsų kariškiais, keičiamės patirtimi. Kaip jau minėjau, bene svarbiausias dalykas - kariuomenės organizuotumas, koordinacija ir komunikacijos. 2008 metais mūsų naudojamos ryšio priemonės buvo ne itin geros, o dėl jų trūkumo strigo dalinių koordinavimas. Taip pat stigo prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų, prastai buvo parengti atsargos kariai.

Ypač pažymėčiau rezervo kokybę. Anuomet Gruzijos vyriausybė visiškai netinkamai žiūrėjo į šį kausimą, tad prasidėjus karui atsargos kariai buvo mažai efektyvūs. Jie daugiau rengti tokioms misijoms kaip stichinių nelaimių pasekmių šalinimas, o ne karo veiksmai. Buvo išleista daug pinigų, o rezultatas lūkesčių nepateisino.

Khatuna Salukvadzė: "Negalėčiau vadinti savęs gruzine, jei netikėčiau, kad atgausime atplėštas teritorijas."

Daug kam atsivėrė akys

- Ambasadore, kaip, žvelgiant iš politinės perspektyvos, galima būtų sumažinti dabartinę įtampą visuose konfliktų regionuose, įskaitant Ukrainą ir Kaukazą?

Kh. Salukvadzė: - Rusijos vadovybės veiksmai labai apsunkina bet kokias prognozes šiuo klausimu. Pavyzdžiui, tą pačią dieną, kai turėjo vykti Ženevos diskusijos dėl Pietų Osetijos, Rusija pasirašė naujus susitarimus su marionetiniu Cchinvalio režimu. Anksčiau panašiai elgtasi Abchazijos atžvilgiu. Tokie dalykai tikrai nepadeda mažinti įtampos. Vienašalių Gruzijos veiksmų siekiant sureguliavimo čia tikrai nepakanka.

Po Krymo aneksijos ir įsiveržimo į Rytų Ukrainą įtampa didėja. Situacija labai sudėtinga, tačiau vis dar tvirtai tikiu diplomatijos galia ir konsoliduotų tarptautinės bendruomenės pastangų veiksmingumu.

- Rusijos kariuomenė daugiau kaip 20 metų užtikrina „užšaldytų“ konfliktų tęstinumą Gruzijoje ir Moldovoje. Dabar dar - Krymas ir Rytų Ukraina. Sunku patikėti, kad sulauksime dienos, kai Rusija grąžins visas šiuo metu okupuotas teritorijas.

Kh. Salukvadzė: - Negalėčiau vadinti savęs gruzine, jei netikėčiau, kad atgausime atplėštas teritorijas. Tikiu, jog to galima pasiekti bendromis tarptautinės bendruomenės pastangomis ir galbūt tuo atveju, jei pačios Rusijos vadovybėje įvyktų tam tikrų pokyčių. Juk rusai taip pat nenori, kad jų valstybė nuolat kariautų. Jie, kaip ir visi žmonės, iš esmės yra geri. Gal tai skamba banaliai, bet aš tuo tikiu. Anksčiau ar vėliau Rusijos vadovybė turėtų pajusti žmonių spaudimą.

Ne mažiau svarbus ir tarptautinės bendruomenės ryžtas priversti Rusiją nutraukti agresyvią politiką. 2008 metų karo nepakako, kad atsirastų bendras problemos suvokimas, tačiau agresija prieš Ukrainą, regis, daug kam galiausiai atvėrė akis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"