TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Albinas Kurtinaitis: gyvenimas pasikeis, kai patys suvoksime savo galias

2014 10 13 6:00
Vilkaviškietis tautosakininkas, knygų autorius Albinas Kurtinaitis kviečia stiprybės ieškoti savyje. LŽ archyvo nuotrauka

Aštuonių knygų apie mūsų tautos proistorę, apie Sūduvos krašto praeitį, apie mūsų kalboje bei tautosakoje užkoduotą informaciją autorius, tautosakininko vilkaviškiečio Albino Kurtinaičio kraštiečiams ilgai pristatinėti nereikia.

Jo pomėgis, tapęs tikruoju gyvenimo būdu, neįprastas: ieškoti to, ko nepametė. Vis dėlto taip ieškodamas atrado ištisą pasaulį, kupiną paslapčių, pasaulį, kuris nuo mūsų nutolęs per tūkstantmečius, tačiau gyvas žodyje, gyvenimo filosofijoje, nors niekaip kol kas nesuderinamas su tradicine Lietuvos istorijos samprata. Tiesa, tą pasaulį atspindi mūsų tautosaka, archajiška, paveldėta iš pačios indoeuropiečių prokalbės, kalba…

- Gal mūsų pokalbį pradėkime nuo lietuvių kalbos. Jai teko išgyventi įvarius kataklizmus – būti draudžiamai, vilkti rusinimo jungą, o dabar – ir nauji išbandymai. Koks likimas jos laukia?

- 1547 metais pasirodė pirmoji lietuviška knyga, bet per 300 metų savęs, kaip tautos, pažinimas neprogresavo, tautinė savimonė beveik nepakito. 1864 metais buvo uždrausta lietuviškai rašyti, spausdinti, o mokyklose ir kalbėti. Šis draudimas skatino pažinti save. Privertė nuskinti tą obuolį, kuris buvo uždraustas. Ir pradėjome: rašėme nemokėdami, vertėme iš kitų kalbų nesuprasdami, savo tautą tempėme ir dabar tempiame ant kitų tautų istorinio ir dvasinio kurpalio, neatsižvelgdami į savo gyvąją kalbą, tautosaką, kaimyninių tautų senuosius raštus.

Manyčiau, kad dabar lietuvių kalba yra tarsi aušros stadijoje. Ji atsigaus, tačiau svarbiausia, kad daugelis dar nesupranta mūsų kalbos ir jos nesuvokia, nors tai padaryti iš tiesų yra sunku. Kalbų tyrinėtojai yra padarę išvadą, kad lietuvių kaba, kaip ir visos baltų kalbos, yra seniausios indoeuropietiškos kalbos. Gal tame tiesos iš tikrųjų yra, bet nemanau, kad mūsų kalbą galima prikergti prie pačios indoeuropiečių kalbos, jau nekalbant apie kitas kalbas. Mūsų kalba tokia yra, kad šių laikų žmonėms sunku įsivaizduoti, kas tai per kalba. Iš tikrųjų ji gal ir yra seniausia, bet dar neatėjo laikas jai atsiverti. Net ir saugoti jos nereikia, nes mes jos neišsaugosime. Ne žmogaus galiose kalbą išsaugoti arba numarinti. Iš istorijos matome, kad ji buvo naikinama, bet nesunaikinta. Daugelis senųjų kalbų išnyko. Bet lietuvių kalba išliko. Jos, turbūt, neįmanoma sunaikinti – kažkas ją saugoja.

- Tai gal ir mūsų baimės dėl lietuvių kalbos ateities yra nepagrįstos?

- Reikia kalba rūpintis, nes kai nesirūpiname, tai tarsi vaikščiotume su trumpomis kelnėmis ir kažkas mums trenkia per pakinklius. Kas tai daro – nematyti, bet jaučiame tuos smūgius. Kartais tie pakinkliai net ir kruvini būna. Panašiai ir su kalba. Ja rūpintis reikia, nes tingėjimas yra didžioji nuodėmė.

- Ar tokio panašaus rūpesčio nereikia ir Lietuvos valstybei?

- Valstybe taip pat kažkas rūpinasi. Man net nepatogu šitą tvirtinti, kai tai turėtų būti suprantama kiekvienam. Lietuva iš Sovietų Sąjungos buvo išspjauta. Tuometiniams vadovams tarsi buvo pasakyta, kad sąjungoje neturi likti Lietuvos, nes ji atves prie griūties. Nenoriai, bet taip įvyko. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Ir valstybę reikia saugoti, ir save patį. Bet aš nematau, negirdžiu ir nesuprantu, kiek mane saugoja kažkas kitas. Kiekvienas saugoja save, bet jis neturi to jausmo ir nesugeba suvokti, kiek jis yra saugomas iš šalies. Kartais, kai turi laisvą minutėlę, peržvelgi 10-20 metų praeitį, prisimeni įvykius ir supranti, kad nors ir saugojai save, bet pats save tiek išsaugoti negalėjai. Kažkas kitas saugojo. Panašiai yra ir su tautomis, valstybėmis. Čia, kaip toje pasakoje apie išdegintas akis – kai vaiko paklausia kas jam gydė akis ir jas išdegino, tas atsako „aš pats“, nes tokiu vardu pasivadino daktaras. Tai vaikas ir kartoja, paklaustas kas taip padarė. „Aš pats“... Mes labai toli nuo to, kad įžvelgtume kas iš tikrųjų mus saugoja.

- Ar panašių paralelių negalima įžvelgti ir Lietuvos istorijoje nuo pat Mindaugo Lietuvos.

- Sakyčiau, kad Mindaugo Lietuva tebuvo tik vienas Lietuvos valstybingumo tarpsis. Pati Lietuva, kaip valstybė, yra kur kas senesnė. Jai gal net ir septyni tūkstančiai metų. Tą liudija prie Kretuonos ežero atlikti archeologiniai kasinėjimai.

- Ko reikėtų, kad Lietuvos gyventojai galėtų didžiuotis savo valstybe, nebėgtų iš jos?

- Manau, kas svarbiausia, jog žmonės mokėtų ir galėtų pasiteirauti. Visą mūsų tautos žmogaus gyvenimą apibūdina keturi žodžiai – svajonė, gyvenimas, žaidimas, laimė. Žmogus šiame pasaulyje pasireiškia būtent per šiuos keturis žodžius. Svajonė – siekimas patekti į motinos įsčias, kad galėtum gimti. Gyvenimas – žmogus gyvena tada, kai tai, kas jam neaišku, pasiteirauja Dievo ar dvasių. Žaidimas – kai nieko nesiteirauja. Tai galima iliustruoti paprastu pavyzdžiu. Gyvenimas: iš Vilniaus reikia nuskristi į Kairą. Jei gyvenu, tai teiraujuosi, ar nuskrisiu. Gaunu atsakymą, kad šio reiso lėktuvas, kuriuo ketinu skirsti, nukris. Žaidimas – ateinu į oro uostą ir sėdęs į lėktuvą skrendu. Paskui prie Viduržemio jūros iš 8 kilometrų aukščio krentu. Tad turime suvokti, kad gyvenimas – tai ne žaidimas ir žaidimas – tai ne gyvenimas. O kas yra laimė? Dabartine mūsų kalba – dvasios prisikėlimas. Tai gyvenimo finišas.

Svarbiausia yra išmokti pasiteirauti. Petras Dusburgietis savo kronikoje rašo, kad „jie jokio svarbesnio darbo nepradeda nepasiteiravę Dievo“. Kai mes į tai atkreipsime dėmesį, tuomet bus gal kitaip. Nereikės ir emigruoti, nes ką mes patys galime, ką galime savo kalba pasiekti, jokia kita pasaulio kalba negalima pasiekti. Tik gaila, kad tomis galimybėmis nesinaudojame. Visų tautų vadas dar prieš daugelį metų mums davė tokį gyvenimą. Jis mums atrodo siaubingas, kad net ir siaubingesnio būti negali. Bet jis būtinas dėl kitų tautų, kitų žmonių. Tik nereikia išsigąsti.

- Tai gal mums trūksta vienybės? Visų Baltijos tautų vienybės?

- Tautų vienybės ištakos glūdi 12-13 tūkstančių metų istorijoje. Jau tuomet žodis „vienybė“ buvo ištartas. Bet kas yra vienybė? Tai yra dvasia. Ji pagimdoma. Kokią vienybę galima pasiekti, kai žmonių milijardai ir jei visi yra skirtingi? Vienybę galima pagimdyti tada, kai vieną mintį iškelia virš visų minčių – vieną dvasią virš visų dvasių ir ją įvardina, kaip būtiną ir saugojamą. Tai tik tuomet ją galima pasiekti. Tuo tarpu tikrosios baltų vienybės, manyčiau, nėra. Yra kitų tautų, valstybių, šeimos vienybė, tai baltų vienybės nėra. Vienybę galima sulyginti su ratu. Jis sudarytas iš skirtingų dalių – stukų, stipinų ir stebulės. Bet jis sudėtas taip, kad visos dalys yra susietos tarpusavyje. Tame yra rato stiprybė – jo vienybėje ir pagrindiniame uždavinyje – padėti kitiems. Ratas pats negali net pajudėti, nes jis surištas su vežėju. Jis žino, kiek ant rato galima krauti, kaip greitai jis gali judėti, ties kur pasukti, kada pasukti. O tas vežėjas yra Dievas.

Todėl ir vienos tokios Baltų vienybės, kurios dieną kasmet minime, nėra. Yra tik Baltų ir Dievo vienybė. Kitaip neįmanoma.

- Pažvelkime į mūsų šalies politinį gyvenimą. Kaip manote, kuo šalies politikai yra labiau susidomėję – valstybės gerove ir jos klestėjimu, ar asmeniniais reikalais?

- Pateiksiu pavyzdį – tupi du slieką radę vaikučiai. Vienas suabejojo, ar iškepus slieką, jį būtų galima valgyti, ar ne. Atsinešė degtukų ir šieno pilname svirne užsikūrė ugnelę bei pradėjo kepti slieką ant pagaliuko. Bet šieno palaipsniui liepsnojo dar daugiau ir dar daugiau, kol sudegė visas. Jie norėjo padaryti gerai – patikrinti, ar galima valgyti keptą slieką. Bet išėjo blogai. Nepriklausomybės atkūrimo Maskvoje buvo toks Jegoras Ligačiovas – dešinė Michailo Gorbačiovo ranka. Jis teigė, kad priėmė pačius optimaliausius sprendimus, paskyrė pačius veikliausius juos atlikti, priėmė pačius sąžiningiausius kontrolierius, bet visko atvirkščiai, nei norėta. Kodėl? Tas pat ir pas mus. Yra gal vienas kitas valdžioje, kuriam asmeniniai interesai yra svarbesni už valstybės, bet dauguma nori gero. Viską padaryti gerai, kad jis būtų gerbiamas, kad jis būtų giriamas, žmonėms padarytų visa, ko jie pageidauja. Bet neišeina.

- Kodėl?

- Todėl, kad nemoka. Man atnešė kinų filosofo Konfucijaus knygą kinų kalba. Sako – čia didelė išmintis surašyta. Bet aš jos neskaitau, nes nemoku kinų kalbos. Taip ir su politikais. Norai dideli, bet nemoka juos tinkamai realizuoti. Žinoti yra viena, galėti – kita, o suprasti – trečia. Ne visiems tai yra suvokiama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"