TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Anapilin išėjęs Monsinjoras kalba per kitus

2007 04 07 0:00
Šiais netikrų pranašų, aplamdytų vertybių laikais Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko žodis būtų labai svarbus ir reikalingas.
LŽ archyvo nuotrauka

Ateinantį pirmadienį Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui būtų sukakę 85-eri. Šiemet jo gimtadienis sutampa su šventomis Velykomis.

Atrodo, kad šis sutapimas - tarsi dar viena Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko slaptojo plano dalis priminti apie aukštąsias dvasines vertybes ir besąlygišką tarnavimą Bažnyčiai ir žmonėms.

Monsinjoro fondo garbės pirmininkas poetas Justinas Marcinkevičius, kaip ir kita jo bičiulė profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, lagerio draugas Kazimieras Banys, kaip pats sakydavo, Dievo duotas kaimynas Povilas Karoblis, klebonavimo arkikatedroje metais jam talkinęs kunigas Gintaras Petronis ir filmo apie jį autorė žurnalistė Dalia Kutraitė mielai sutiko dalyvauti televizijos laidoje "Nekarūnuotasis Kazimieras" ir pasidalyti mintimis apie 2001 metais Anapilin išėjusį visų mylimą kunigą.

Vaikščiojanti meilė

"Jis ėjo visur, kur buvo šaukiamas, neatstūmė nė vienos rankos, kuri tiesėsi į Jį, nė vienos širdies, kuri ieškojo supratimo, paguodos, atleidimo, - atsiminimų knygoje "Širdies neatskiriamasis" rašė Marcinkevičius. - Kiek veidų nušvisdavo jam pažvelgus, kiek skausmo ištirpdavo, kiek nevilties užbraukdavo Jo žodžiai. Tai buvo tarsi dangaus siųstas žmogus išvargintam mūsų kraštui, kad savo dvasia gesintų keršto, pykčio, neapykantos prasiveržimus, kad padėtų visiems atsibusti, nušvisti, susitelkti žmogaus ir Tėvynės kūrimui. Monsinjoras buvo vaikščiojanti meilė."

Knygos "Žmogus ir jo kalnas" autorė profesorė Viktorija Daujotytė - Pakerienė, analizavusi Vasiliausko begalinio bendravimo, patarnavimo misiją, palygino Monsinjorą su Biblijos sėjėju: "Kai sėja grūdą, vienur jis sudygsta, kitur sunyksta. Sėjėjas juk nesirūpina. Taip man Monsinjoras - sėjėjo figūra. Kai jis šventina bankus, dalyvauja nežinia kur ir nežinia su kuo. Jeigu sudarytume sąrašą, kur lankėsi Monsinjoras, jis būtų įspūdingas. Ne jo reikalas, ar ten dygsta sėkla, ar ne. Ar ji kris ant akmens, ar į dūšią, kur ji niekada neprasikals. Jis nesidomėjo nei vardais, nei pavardėmis. Kiekvieną akimirką buvo pasiruošęs kalbėti su kiekvienu, lyg būtų seni pažįstami. Jis sėja, ir sėja, ir sėja."

Prieglobstis kiekvienam

Monsinjoro bute, tiksliau, jo virtuvėje buvo galima sutikti ir svarbiausius politikus, ir ryškiausius menininkus, ir tuos bedalius, kurie neturėjo pinigų duonai. Vasiliausko įkurtos slaptos Nekaltų bernelių gelbėjimo draugijos sąraše buvo ir prezidentų, ir kalinčių Seimo narių, ir verslininkų. Kiekvienam jis rasdavo reikiamą paramos ar užuojautos žodį, su kiekvienu rasdavo temų ir dalykų, kurie siejo. Nors Monsinjoras nemėgo "činovnikų" bei "bezdušnikų" ir pats užkibdavo ant jų kabliuko, tačiau dėl to nesikrimto. Dirbo kunigo darbą ir atsidavęs tarnavo žmonėms. Paklaustas, kaip gyvena, atsakydavo: "Stengiuosi šventai, bet ne visada išeina."

Šiais netikrų pranašų, aplamdytų vertybių laikais Monsinjoro žodis būtų labai svarbus ir reikalingas. Ir dabar jis kalbėtų apie aukštąsias dvasines vertybes, cituotų mėgstamą rašytoją Fiodorą Dostojevskį ir vėl lygintų save su mėgstamu knygos "Broliai Karamazovai" personažu Alioša, kuris nenorėjo būti žmonių teisėju, jų smerkti. Dabar skaitant šią knygą susidaro įspūdis, kad Monsinjoras tarsi bandė gyventi kaip Aliošą globojęs vienuolis Zosima, kuris beveik visada būdavo linksmas su žmonėmis, prisirišdavo prie nuodėmingiausiojo ir visa siela jį pamildavo.

Beribis palikimas

Palikimas žmogaus, kuris būdamas mirtinas ligonis sugebėdavo gydyti sužeistas sielas ir daryti gerus darbus, yra beribis. Gulėdamas Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės reanimacijos palatoje, kurią vadino mirtininkų vardu, Monsinjoras kovojo su sostinės biurokratais, kad šie prie seniausios lietuviškos Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios vartų nestatytų šiukšlių konteinerių. Netausodamas savęs jis laidojo žmones, dažniausiai kolegų vadinamus bedievius, kuriuos kiti į paskutinę kelionę lydėti atsisakydavo.

Pagalbos ranka

Apie Monsinjorą, nerašiusį atsiminimų apie save ir nepalikusį jokių dienoraščių, po jo mirties išleistos keturios knygos. Prie 6-o namo sostinės Pylimo gatvėje, kur gavęs kompensaciją už lagerio metus Sibire nusipirko vieno kambario butą, atidengta memorialinė lenta.

Anot profesorės Daujotytės-Pakerienės, istorija, nutikusi Vilniuje Šv. Rapolo bažnyčioje, kurios analogo nebūtų galima rasti pasaulyje, irgi verta atminimo lentos prie šios bažnyčios. Knygoje "Širdies neatskiriamasis" Monsinjoro bičiulė Zita Žemaitytė, siuntusi į lagerį jam knygas, liudijo, kaip atsikėlęs iš Varėnos jis keletą metų dirbo vikaru Vilniaus Šv.Rapolo bažnyčioje: "Gyveno bažnyčios palėpėje įrengtame kambarėlyje su prikabintu balkonėliu. Kartą Monsinjoras skaitė naktį; girdi, kažkas krebžda už lango. Atidaro, o ten žmogus, įsikibęs į atbrailą, stengiasi įlipti į balkoną. Tikslas aiškus - apiplėšti. Ir ką daro Kazimieras? Ištiesia nabagui rankas, kad tas nenukristų. Vagis įsikepurnėja per balkoną, o Monsinjoras greitai jam verda arbatą, duoda šiltus drabužius, nes "svečias" sušalęs ir varganas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"