TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Anapus eitynių pagal Konstituciją

"Baltic Pride" eitynės Vilniuje liepos 27 dieną. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Tai, kas parašyta šiame rašinyje, yra mano asmeninė nuomonė, ji neskirta kam nors pažeminti ar įžeisti. Nepaisant Vakarų civilizacijos trūkumų, esu jos kūrinys, mokytas pagal jos demokratines pažiūras. Todėl pageidaučiau, kad bet kokių mažumų ar daugumų lytiniais klausimais kokių nors partijų, kitų socialinių darinių atstovai, švęsdami savo pergales ir sakydami „visi“, bent sekundę mane užmirštų, jei nepaklausė, ar tam pritariu.

Nei Vakarų Europos valstybės, nei Rytų, tarp kurių ir Lietuva, iš principo negali girtis dideliais demokratijos pranašumais vienos prieš kitas. Tai sakydamas turiu galvoje, kad pirmų atstovai kartais nejučiomis nesugeba pažaboti pono (vergvaldžio) sindromo, o kitų žmonės - tarno (vergo). Tai reiškia, kad ne viskas turi būti priimama galvotrūkčiais, jei giriamasi Vakarų tradicija, ir priešingai. Abi Europos pusės (Vakarų ir Rytų) turi tokių pasauliui reikšmingų istorinių dalykų, kad su malonumu juos užmirštų. Europos Sąjunga (ES) yra bene vienintelis pasaulyje darinys, tirpdantis pono ir tarno sindromus tarp valstybių ir jų žmonių.

Matyt, sindromų patikrinimas ir buvo homoseksualių žmonių eitynės Vilniuje liepos 27 dieną. Kai kurie oratoriai suskubo paskelbti, kad Lietuvos žmonės yra homofobiški, nesusipratėliai, nepakantūs, atsilikę ir dar nežinoma kokie, nes kitaip mąstančiųjų ir besielgiančiųjų nesutinka su gėlėmis ir maršais. Tenka pripažinti, kad tikrai nesutinka. Kad ir kaip ten būtų, eitynės įvyko "pagal Konstituciją". Tačiau kai kas liko anapus eitynių.

Visų pirma, anapus eitynių liko labai svarbus faktas apie tai, kad eitynių svečiai ir globėjai galbūt nežino arba pusiau sąmoningai primiršta ir nenoriai aptaria padėtį, kad Lietuvos valdžia jau seniai yra sudariusi visas sąlygas gyventi ir dirbti, ilsėtis ir džiaugtis įvairioms mažumoms, tarp jų ir turintiesiems kitokių lytinių polinkių. Lietuvos valstybė įstatymais yra nustačiusi žmonių (jos piliečių ir nepiliečių) lygybę bet kurioje gyvenimo srityje, nepriklausomai nuo žmogaus lyties, rasės, socialinės padėties, lytinės pakraipos ir t. t. Lietuvos pripažintos tarptautinės sutartys dėl žmogaus teisių yra nacionalinės teisės šaltiniai. Žodžiu, Lietuvos žmonės turi visas teises ir laisves, kurias turi ir kitų valstybių žmonės. Lietuva taip pat yra įsteigusi nepriklausomus teismus, kurių paskirtis - ginti žmogų, kai pažeidžiamos jo teisės ir laisvės.

Antra, kaip įprasta demokratinių valstybių įstatymų leidyboje, Lietuvos įstatymai tam tikras žmogaus gyvenimo sritis saugo kategorišku draudimu bet kam (tarp jų ir valstybei) teirautis, sekti, domėtis ar kitaip kištis į asmeninį žmogaus gyvenimą. Šiam draudimui priklauso tik tam žmogui priklausantys įpročiai, pažiūros, polinkiai ir pan. Niekas negali žmogui nurodinėti, su kuo ir kaip jis turi bendrauti. Įstatymas saugo žmogaus kūną ir dvasią, būstą ir susirašinėjimą. Lietuvos Konstitucija šias gyvenimo sritis yra pavadinusi privačiomis ir paskelbusi, kad informacija apie tai gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu (Konstitucijos 22 str.).

Būtent šioje konstitucinėje nuostatoje yra užkoduotas vienas teisinis slėpinys. Jo esmė yra ta, kad žmogaus teisė į privatų gyvenimą be pareigos kitiems nesikišti į jį - patį žmogų, norintį pademonstruoti ar demonstruojantį asmeninius polinkius ar įpročius, įpareigoja elgtis, kad tas jo demonstravimas netaptų kitiems pareiga žinoti apie tai ir žvelgti į tai. Kiti žmonės neprivalo nei klausytis, nei susilaikyti nuo neigiamų ar teigiamų vertinimų apie propaguojamus dalykus. Privatūs dalykai, tarp jų ir intymūs, yra ne tik subtilūs, bet ir ne visiems įdomūs, nepriklausomai nuo to, ar jie yra svingerystės, ar homoseksualios, ar kitokios prigimties. Čia, kaip niekur kitur, sava, atskira nuomonė yra tokia svarbi, kad jos negalima peržengti jokiu teismo sprendimu ir versti kitą žmogų galvoti taip, kaip nori mažumos ar daugumos atstovas. Sakoma, kad Vakaruose dėl intymumo subtilybių atsirado net savarankiška spaudos rūšis, kurią pavadino bulvarine. Joje ir aptariami įvairūs įvykiai, susiję su noru raštu demonstruoti asmeninius pomėgius.

Teisė į privatų gyvenimą yra tokia jautri, kad net būdama gėris kai kuriais, ypač intymiais, atvejais ji privalo būti slepiama nuo vaikų. Tai labai retas atvejis, kai tėvai neauklėja vaikų nuo mažens ir asmeniniu pavyzdžiu. Supratingi ir vienas kitą mylintys sutuoktiniai šeimos padidinimo procedūrų niekada nerodo vaikams net tada, kai vaikai suauga. Aptariamas konstitucinis slėpinys leistų padaryti kai kam gana paprastą išvadą. Tik aukštos kultūros žmonės sugeba savo intymius pomėgius pasilikti sau, nes supranta, jog tai, nuo ko vienas žmogus gali iš džiaugsmo apsvaigti, kitam gali sukelti pasibjaurėjimą. Įdomu ir tai, kad pagal teisę intymaus ar kitokio asmeniško gyvenimo mėgėjų bet koks sambūris (net ir milijoniniu skaičiumi) nepadaro jo savaime valstybiškai reikšmingo ar renginiu, kurį turi aplankyti aukščiausi valstybės pareigūnai.

Trečia, mažumų gynėjai iš svečių šalių ir Lietuvos dažnokai pažymi homoseksualių žmonių teisių pažeidimus ir socialinę teisę, kurios homoseksualios mažumos neturi. Nesu šimtu procentų teismų praktikos žinovas ir įpareigotas statistikas, bet neteko rasti nė vienos baudžiamosios bylos, civilinės, administracinės ar kitos bylos, kuriose nebūtų apgintos mažumų teisės. Neteko girdėti atvejo ir be teismų, kad kuri nors valstybės ar kita įstaiga būtų atleidusi kokį nors žmogų iš darbo ar jį pažeminusi dėl jo asmeninių lytinių polinkių, jei tai nesikerta su įstatymu. Todėl linkęs manyti, kad, nesant konkretaus nors vieno teismo nustatyto teisės pažeidimo arba Statistikos departamente registruoto atvejo, nekorektiška kalbėti apie kokius nors mažumų teisių apribojimus arba žmogaus teisės pažeidimus. Ir kalbas apie išgalvotus ar nesamus pažeidimus kai kas gali įvertinti kaip nedraugišką Lietuvos visuomenei požiūrį, kurį būtų sunku paneigti bei aiškintis, kas buvo turėta galvoje, kai tvirtinama tai, ko nėra. Teisėje tokie dalykai kartais vertinami kaip šmeižtas, kartais kaip įžeidimas, ir jie netoleruojami. Nesakau, kad būtų privalu notą pareikšti kokiai nors valstybei, kurios, tarkim, parlamentaras šneka apie homoseksualių žmonių teisių pažeidimus Lietuvoje be konkrečių pavyzdžių, bet reikėtų paaiškinti ir atsakyti, pvz., per žmogaus teisių gynimo įstaigas, diplomatines atstovybes, priklausomai nuo neteisingos informacijos šaltinio.

Jau minėjau, kad Lietuvoje kiekvienam piliečiui užtikrinamos žmogaus teisės. Socialinės - taip pat. Visų mažumų atstovai turi teisę į darbą, mokslą, socialinį aprūpinimą atsitikus nelaimei ir senatvėje. Kiekvienas gali pasirinkti savo profesiją pagal savo pomėgius, kiekvienas turi teisę į tinkamas darbo sąlygas, kurios turi būti saugios ir sveikos, kiekvienas turi teisę į teisingą atlyginimą ir t. t. 1961 metais Lietuva ratifikavo Europos socialinę chartiją, kurioje ryškiausiai surašyta vadinamoji socialinė teisė. Ši teisės rūšis labai aiškiai ir suprantamai skiria ir lytis. Antai chartijos 8 straipsnis skirtas dirbančių moterų teisėms į motinystės apsaugą. Tačiau tai socialinei lygybei neprieštarauja, nes remiantis gamtos dėsningumais tik moteris gimdo vaikus. Taigi socialinėje teisėje, kurią Lietuva pripažįsta ir kuri mūsų šalyje galioja kartu su Lietuvos įstatymais, nelygybės taip pat nėra.

Ketvirta, teisūs yra žmonės, tvirtinantys, kad demokratinės valstybės bruožas yra tai, jog valstybė privalo užtikrinti mažumų teises. Tačiau teisūs ir tie, kurie demokratinėje valstybėje įžvelgia ir bet kurių mažumų pareigą paklusti daugumos valiai. Paprastai daugumos valia pasireiškia įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse. Dabartinėmis sąlygomis net atskira ES valstybė, tarp jų ir Lietuva, ne viską gali padaryti kurios nors mažumos naudai (tiesą sakant, taisyklės, kieno naudai daryti, net ir nėra). 1950 metais Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos su vėlesniais pakeitimais 12 straipsnis numato, kad vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir kurti šeimą pagal naudojimąsi šia teise reguliuojančius valstybės įstatymus. Ši sutartis yra pirmiausia tarptautinės teisės (kartu ir Lietuvos - su Lietuvos Konstutucija ir kitais įstatymais) šaltinis. Paprastai bet kurio žmogaus, juridinio asmens valstybės įstaigos ir jos pareigūnų, pačios valstybės ir tarptautinių organizacijų ar įstaigų elgesys pagal galiojančią teisę nelaikomas ir negali būti laikomas kieno nors teisių pažeidimu. Todėl negalima bet kurio žmogaus ar valdžios pareigūno kaltinti žmogaus teisių pažeidimu, jeigu jis remiasi galiojančia teise. Visa, kas neatitinka galiojančios teisės (jeigu tai ne teisės pažeidimas), tegali būti tik pasiūlymas bei nuomonė, dėl kurių galima ir kartais reikia ginčytis iki užkimimo visais įstatymų numatytais būdais. Tai svarbu, kai bandoma ieškoti ir kitaip suprasti gyvenimą.

Penkta, reikia suprasti kai kurių žmonių susirūpinimą tais procesais, kurie su eitynėmis nesusiję, bet su žmogaus teisėmis tikrai susiję. Nereikia būti žmogaus teisių gynėju, kad suvoktum, jog žmogaus teisių padėtis ne visai normali, jeigu moterys pagal kavalierių užsakymus, pagal sutartis ir už pinigus gimdo vaikus, atsisakydamos savo pagimdytų vaikelių. Tokie veiksmai kartu su sutartimis dėl moters kūno "lizingo" bei visais jų priedais gali būti (mano nuomone, ir turi būti) vertinami kaip moters vergovės ar prostitucijos atmaina. Pagaliau, pagal kokią teisę vaikui atimama teisė turėti savo biologinę motiną ir žinoti apie ją? Ta pati situacija ir dėl vyrų reproduktorių bankų. Teisės principai nepripažįsta kieno nors teisių į tėvystę, motinystę, sveikatą ar ką nors kitą kitų žmonių teisių sąskaita. Ir ypač tų, kurie negali apsiginti. Niekas net už kūdikį negali susitarti, kad šis nematys vieno ar abiejų savo tėvų. Istorijoje apstu pavyzdžių, kada vienų teisės buvo nustatomos kitų sąskaita, ir ne mažiau pavyzdžių apie gana liūdnas tokių bandymų pasekmes.

Nenoriu spėlioti, pagal kokius parametrus kai kas nusprendė, kad Lietuvoje dėl lytinių polinkių pažeidžiamos mažumų (daugiau homoseksualių) žmonių teisės, kai nė vienas tokio pažeidimo faktas nenurodomas. Mažumų atstovų baimė ar nenoras prisipažinti, kad jis (ji) yra kitoks, nėra joks teisės pažeidimo rodiklis ar neapykantos apraiška. Priešingai, tai rodo mažumų aukštą kultūrą ir intelekto būseną, o kartu ir teisės, kuri saugo privatų gyvenimą, praktinį įgyvendinimą. Teisei asmeninis baimės, drąsos, džiaugsmo ar liūdesio kiekis bei šių jausmų propaganda neturi reikšmės. Tas yra reikšminga tik tuo atveju, kai bet koks teisės pažeidimas yra ne asmeniškai įsivaizduojamas, bet pasireiškia įprastais gyvenimo pažinimo būdais bei priemonėmis.

Šalia eitynių (ar kartu su jomis) įvykis su nuogybe Katedros aikštėje prieš monsinjorą Alfonsą Svarinską netelpa į jokius rėmus. Ir net ne dėl to, kad A.Svarinskas - dvasininkas ir kad tas apsinuoginimas buvo arti bažnyčios, nors svarbu ir tai. Noras pažeminti žmogų, kuris paaukojo savo gyvenimą ne tik tarnystei Dievui, bet ir Lietuvos bei kitų šalių žmonių laisvei bei teisėms, tarp jų ir tų, kurie dalyvavo eitynėse, yra akivaizdi nepagarba monsinjorui A.Svarinskui ir žemei, kurios sūnus jis yra ir į kurią nesusipratėlis atvažiavo.

Žmogaus teisės - ne vien pomėgis, jos yra ir pareiga pirmiausia pačiam sau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"