TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Anapus žmogiškumo. Lietuvis be paso - ne žmogus

2012 04 02 6:07

Konstantinas Jaroševas yra tikrų tikriausias lietuvis, atitinkantis net ir didžiausio pedanto reikalavimus. Gimęs ir augęs Lietuvoje, kilęs iš lietuvių šeimos, o jo senelis dar 1926-aisiais rūpinosi, kad dr. Kaziui Griniui, duodant prezidento priesaiką Seimo rūmuose, nudilusi skrybėlė nepadarytų gėdos.

Vienintelis jo nusikaltimas - kad likimo, o gal ir savo šiek tiek pašėlusio būdo, nuklaidintas į Sibirą pragyveno ten 24 metus neturėdamas jokios pasaulio valstybės paso.

Kai du sūnūs - ne tik patys tikriausi lietuviai, bet ir Lietuvos piliečiai - pakvietė tėvą sugrįžti namo, per vargus nusigavęs iki Maskvos jis gražia lietuvių kalba pasiprašė pagalbos mūsų šalies ambasadoje. Bet buvo mandagiai išlydėtas pro duris ir pasmerktas nelegaliam valkatavimui, o gal net pražūčiai Rusijos sostinėje.

Mat lietuvį, tautiečių biurokratų supratimu, žmogumi daro tik vienas dalykas - tvarkingi popieriai.

"Pats save ištrėmiau"

Iš Lietuvos K.Jaroševas išvažiavo 1988 metais, sovietų imperijos žlugimo išvakarėse. Kaip pats aiškina - ieškoti darbo. Genamas vilties Rusijoje užsidirbti, 37 metų vyriškis nusigavo net iki Irkutsko gubernijos. Iš pradžių buvo apsistojęs pas Alzamajaus miestelyje gyvenantį lietuvį, vėliau apkeliavo visas palei Transsibiro geležinkelį išsidėsčiusias gyvenvietes - Taišetą, Nižneudinską, Tuluną, Kuituną, Zimą, Sajanską, Irkutską, Sliudianką, Baikalską... Bet netrukus apsižiūrėjo praradęs sovietinį pasą - gal pats pametė klajonių metu, o gal pavogė koks Sibiro ilgapirštis.

"Nuo tada daugiau negu 20 metų pragyvenau nelegaliai. Bet niekas to paso per daug ir neprašė - gyvenimo taisyklės ten visai kitos. Kraštas pusiau laukinis, sąlygos žiaurios. Galėčiau dėstyti kokioje nors karo mokykloje, kaip išgyventi svetimoje šalyje be dokumentų", - liūdnokai juokavo K.Jaroševas.

Iš pradžių, kad užsidirbtų duonos kąsniui, jis remontuodavo automobilius, griebdavosi įvairiausių atsitiktinių darbų. Bet kai gyslelę technikai turintis lietuvis perprato kompiuterinius įrenginius ir išgarsėjo Sibiro miesteliuose kaip auksinių rankų meistras, gyventi tapo lengviau.

"Lietuvių kalbos negirdėjau beveik 10 metų. Iš kur ten lietuviai... Tik porą kartų buvo užklydę - važiavo palei Sibiro traktą pardavinėdami megztinius. Sustoja miestelyje, dieną ar dvi prekiauja, ir toliau. Tai tada kiek pasikalbėjau lietuviškai. Jie nustebo - iš kur tu čia? Sakau: dirbu... Įklimpau tame Sibire. Vis galvojau apie grįžimą, bet vis nesiryždavau: vėliau, kada nors... O žiūriu - jau 60 metų. Tada žmogus pradedi galvoti rimtai. Nenorėjau ten mirti. Lietuvoje gimęs, augęs, gyvenęs - bet taip išėjo, kad pats save ištrėmiau", - atgailavo paklydėlis.

Likimo ironija - į tas pačias vietas prieš 60 metų sovietai buvo ištrėmę jo senelį Cezarį Petrauską. Prie jo likimo verta stabtelėti ne tik todėl, kad tai spaudoje dar neaprašytas istorijos liudijimas, bet ir todėl, kad net nuo popierių apakusiam biurokratui gali įrodyti: iš senos lietuvių šeimos kilęs K.Jaroševas yra prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę turintis žmogus, kuriam mūsų valstybės ambasada privalėjo suteikti pagalbą.

Prezidento K.Griniaus skrybėlė

1900 metais gimęs K.Jaroševo senelis buvo neramios dvasios ir taip pat sudėtingo likimo žmogus, neįtikęs nei Antano Smetonos, nei nacių, nei sovietų valdžiai. Dalį savo gyvenimo C.Petrauskas aprašė atsiminimuose, kurių rankraštis saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Tarpukario Lietuvoje C.Petrauskas buvo Valstiečių liaudininkų sąjungos narys, vienas iš prezidento dr. K.Griniaus aplinkos žmonių. Iki 1926 metų gruodžio 17-osios naktį tautininkų įvykdyto perversmo ėjo gana reikšmingas pareigas - buvo Finansų ministerijos Valstybinių pajamų sekcijos viršininku, Kauno tarybos nariu ir jos atstovu Mokesčių komisijoje.

Jam teko dalyvauti ir K.Griniaus inauguracijoje, kurios - kaip prisimena su šypsena - vos nesutrikdė skrybėlė.

1926-ųjų birželio 8 dieną nuo pat ryto Laisvės alėjos šaligatviai prie K.Griniaus namų buvo apgulti miestiečių, norinčių tapti istorinio įvykio liudininkais - 12 val. išrinktasis prezidentas turėjo duoti priesaiką Seimo rūmuose. Jo bute susirinkęs artimų bendražygių būrelis norėjo ne tik pasveikinti ir išlydėti būsimąjį valstybės vadovą, "bet ir padėti jam tinkamai apsirengti tokioms iškilmėms". Mat K.Grinius "sirgo katarakta, silpnai matė ir galėjo nepastebėti kokios nors smulkmenos, kuri menkintų jo išorę ir tuo pačiu iškilmes". Tuo metu žmonos jis neturėjo, tad daug kuo rūpintis teko pačiam (jo pirmoji žmona buvo nužudyta Rusijoje revoliucijos metu).

Reikliu žvilgsniu įvertinę K.Griniaus aprangą, paskutinę akimirką bičiuliai pastebėjo, kad "skrybėlė nors juoda ir tinka šiam momentui, bet jau gerokai padėvėta. Paklausiau, ar kitos neturi. Jis man pasakė: "O kuo ši bloga, juk tai mano." Aš tą skrybėlę paėmiau ir moviau pro duris..." - prisiminimuose rašo C.Petrauskas. Tekinas nubėgęs į gretimą Laisvės alėjos namą, kur buvo įsikūrusi M.Segalsono skrybėlių ir galanterijos parduotuvė, už 50 litų jis išrinko skrybėlę, kuri nedarytų gėdos Lietuvos prezidentui - tokią pačią, kaip senoji, tik naują. Tad priesaikos ceremonija kiek vėlavo, bet - šelmiškai šypteli C.Petrauskas - ne dėl K.Griniaus kaltės.

Paskutinį demokratiškai išrinktą tarpukario Lietuvos prezidentą atsiminimuose jis aprašė su ypatinga pagarba. Kauniečiai jį dažnokai matydavę prisėdusį ant suolelio Laisvės alėjoje ir besiklausantį kokio nors savo bėdas jam pasakojančio piliečio.

1927-aisiais C.Petrauskas kartu su kitais Valstiečių liaudininkų partijos nariais buvo suimtas ir apkaltintas pasikėsinimu nuversti A.Smetonos valdžią. Už tai du mėnesius kalėjo Varnių koncentracijos stovykloje. Tačiau porai dienų iš jos buvo išleistas nuvažiuoti į Kauną, mat turėjo laikyti teisės egzaminą Vytauto Didžiojo universitete.

Bet prof. Mykolas Romeris nieko net neklausęs, tik liepęs duoti studijų knygelę ir įrašęs - egzaminas išlaikytas "gerai". Jį ir kitą lietuvių teisės korifėjų prof. Petrą Leoną studentai "gerbė ir mylėjo", bet štai A.Smetona "skaitė stilistiką nuobodžiai", o Augustinas Voldemaras dėstęs graikų literatūrą "neįdomiai, o kas svarbiausia, buvo nepunktualus".

Su meile C.Petrauskas prisimena ir opozicinį "Lietuvos žinių" dienraštį, kuriam žinutes rašydavo be honoraro, o po 1926-ųjų perversmo beveik kasdien dėl išbraukytų straipsnių eidavo "bartis" su karo cenzoriais, dirbusiais komendantūroje šalia Įgulos bažnyčios.

1941 metais po sovietų okupacijos jis buvo paskirtas "valstybės prekybos direktoriumi", panašias pareigas ėjo ir nacių okupacijos pradžioje. Tačiau netrukus sulaukė nemalonumų - mat, kaip pats rašo, "iš getto kiekvieną dieną išreikalaudavau po 20 žydų tvarkyti prekes" į Daukšos gatvėje įsikūrusią prekybos bazę. Artimiems bičiuliams jis aiškino, kad "iš getto iškviesti žydai į bazę atneša kokį nors daiktą ir jį išsikeičia į kokį skurdų maisto kąsnį. Bazė jiems yra mažas punktas maisto tiekimui. To ryšio aš neketinu naikinti, nes mano padorumo jausmas dar nėra galutinai atbukęs".

1942-ųjų vasario 2 dieną naciai C.Petrauską suėmė, bet netrukus paleido, tik nurodė išsikelti iš Kauno. Apsigyvenęs Lampėdžiuose jis sėdo rašyti atsiminimų, šiandien saugomų M.Mažvydo bibliotekoje. Didžiąją jų dalį sudaro gana spalvingi tarpukario Lietuvos sostinės aprašymai, darantys įspūdį ir dėl autentiškų kasdienybės detalių bei istorinių asmenybių portretų. Bet 1944-aisiais atsiminimai nutrūksta.

Po karo kurį laiką prekybos įgaliotiniu dirbusį C.Petrauską sovietai 1948-aisiais ištrėmė į Sibirą - apie tai liudija Lietuvos ypatingajame archyve saugoma tremties byla. Grįžusį KGB stebėjo iki pat mirties 1978 metais - KGB dokumentų fonduose guli 4 tomai 1961-aisiais pradėtos operatyvinio stebėjimo bylos.

K.Jaroševas pamena, kaip mama jį, visai dar mažiuką, vedėsi aplankyti iš Sibiro grįžusio senelio. C.Petrauskas gyveno Vilniuje ir tęsė karo metais pradėtus užrašus. Reikėtų pažymėti, kad prižiūrimas KGB nedrįso nieko parašyti nei apie tremtį, nei apie sovietinį laikotarpį. Apie patį tremties faktą jis užsiminė vienintele skaudžia fraze, bet taip, kad nieko nežinantieji nesuprastų: "1948 m. man išvykstant iš Lietuvos, mano atsiminimų rankraštis pasiliko pas gerus žmones."

Anūkas prisimena senelio pasakojimą, kad grįžęs į tėvynę jis ilgai sėdėjo Lukiškių aikštėje ant suolelio, žiūrėdamas ten, kur rodė plieninio stabo ranka - į KGB rūmus. Kaip C.Petrauskas pats rašė atsiminimuose - "aš toje gyvenimo mašinoje buvau mažu sraigteliu".

Ambasada pasmerkė valkatauti

24 metus be paso išgyvenęs Sibire, į kurį buvo ištremtas jo senelis, iš istorijos tėkmės tarsi iškritęs K.Jaroševas praėjusiais metais susiruošė grįžti Lietuvą. Sprendimą nulėmė sūnūs Marius ir Henrikas, kuriuos susirado per internetą. Suaugę vaikai jokių priekaištų svetur ilgam pražuvusiam tėvui neturėjo, tiesiog pasakė: "Grįžk namo, gana."

Visi puikiai suvokė, kad tai nebus paprasta, nes keliauti tūkstančius kilometrų per Rusiją be dokumento būtų pavojinga ir beveik neįmanoma. Tad patarimo kreipėsi į Rusijos nužudyto Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo bendražygį Vytautą Eidukaitį, kuris ne kartą sėkmingai įveikė įvairiausias kliūtis keliaudamas į Čečėniją ir net sugebėjo iš karo apimtos šalies į Lietuvą slapta parvežti Dž.Dudajevo šeimą.

"Žinodamas sistemą Rusijoje, aš pasakiau, kad Konstantinas būtinai nusipirktų iš kokio nors valkatos pasą - kad bent panašus būtų, vyktų traukiniu iki Maskvos ir kreiptųsi į ambasadą. Nes ji tam ir yra, kad išspręstų tokią problemą", - pasakojo V.Eidukaitis.

2011-ųjų gruodį, per vargus nusigavęs iki Maskvos, K.Jaroševas nuvyko į Lietuvos ambasadą, išdėstė savo istoriją ir paprašė, kad padėtų grįžti namo. Kažkoks tarnautojas, kurio pavardės neįsiminė, mandagiai išklausęs liepė rašyti pareiškimą ir nurodyti apie save kuo daugiau duomenų.

"Surašiau du lapus žinių: gimines, adresus, kuriuos žinojau. O tada jis man ir sako - laukite, atsakysim per mėnesį. Sakau - o ką man dabar daryti? Esu be dokumento, neturiu nei pinigų gyventi Maskvoje, nei vietos, kur galėčiau bent pernakvoti, nei pažįstamų. Sako - nežinau. Ką norite, tą darykite. Tai palikau jiems elektroninio pašto adresą, rusišką telefono numerį ir išėjau. Pasijutau baisiai - veltui važiavau tiek kilometrų. Mane mandagiai išspyrė į gatvę", - prisimena K.Jaroševas.

Atsidūrus vieno brangiausių pasaulio didmiesčių gatvėje, kur vieną dieną pragyventi kainuoja 100 dolerių, perspektyva buvo aiški - raustis šiukšliadėžėse, ieškant maisto likučių, o šaltomis rusiškomis naktimis nakvoti traukinių stotyse ar metro. O gal net slėptis kanalizacijos sistemose, nes budrius Maskvos milicininkus vargu ar įtikintų paaiškinimas, kad apšepęs lietuvis valkatauja ne norėdamas įvykdyti teroristinį aktą, o tiesiog laukdamas atsakymo iš savo šalies ambasados. Be to, po stotis besiglaustantis pavargėlis lengvai galėjo tapti ir kokių nors prieš benamius, pabėgėlius ir kitus bedalius nusiteikusių skustagalvių auka.

"Kai Konstantino sūnus man pasakojo, ką Lietuvos ambasada atsakė jo tėvui, net jo balsas buvo persimainęs. Juk žmogus galėjo dingti be žinios. Kur jis būtų dėjęsis naktį? Tik į kokią nors stotį, kur jį būtų arba suėmę, arba nudaigoję. Tai buvo gyvybės ir mirties klausimas. Tad teko gelbėti, pasinaudojant patirtimi", - dėstė V.Eidukaitis. 

Į namus - kontrabanda

V.Eidukaitis yra ne kartą per visą Rusiją slapta pervežęs ir išgelbėjęs į bėdą patekusius žmones, kurių gyvybei grėsė pavojus. 1995-aisiais, paslėpęs humanitarinės misijos vagone, jis išvežė iš Čečėnijos pragaro į Lietuvą iš pradžių prezidento Dž.Dudajevo žmoną Alą su sūnumis, o vėliau ir prezidento dukters Danos šeimą su mažamečiais vaikais. 1997 metais padėjo į tėvynę grįžti estui, kuris praradęs dokumentus ketverius metus vergavo Dagestane pas vietos milicijos viršininką, o 1998-aisiais - išvadavo į nelaisvę Čečėnijoje pakliuvusį verslininką Viktorą Grodį.

Šios ir kitos istorijos yra tokios spalvingos ir sunkiai įtikimos, kad 2006-aisiais V.Eidukaičiui net viešai buvo mesti bjaurūs įtarimai: klausta, ar žmogus, asmeniniu Dž.Dudajevo prašymu nuo mirtino pavojaus išgelbėjęs jo šeimą, nėra Rusijos agentas...

Tačiau signataras ir žinomas sovietmečio disidentas Algirdas Patackas, pats kartu su V.Eidukaičiu važiavęs į Čečėniją su humanitarine misija, o 1994-aisiais dalyvavęs derybose dėl Gruzijos prezidento Zviado Gamsachurdijos perlaidojimo, tokius įtarinėjimus vertina ramiai.

"Aš mačiau, kiek daug jis padarė perlaidojant Z.Gamsachurdiją ir gabenant į Čečėniją labdaros siuntą. Galiu pasakyti, jog Dž.Dudajevo šeima juo pasitikėjo, be to, jis rizikavo net savo gyvybe, kad jiems padėtų. Žinoma, jo metodai buvo savotiški, daug kas nelegalu, per įvairias pažintis ir gudrybes - bet juk kitaip tų žygių nuveikti būtų buvę neįmanoma", - įsitikinęs A.Patackas.

Praėjusią vasarą V.Eidukaitis dar kartą įvykdė savo garbės įsipareigojimą pasirūpinti nužudyto Ičkerijos prezidento šeima. Kai Dž.Dudajevo dukra apsisprendė nebelikti Lietuvoje, kuri čečėnams pasidarė nebesaugi, jis padėjo jai su vaikais per Baltarusiją nusigauti į vieną iš Skandinavijos valstybių, kad ten galėtų pasiprašyti politinio prieglobsčio.

Iš K.Jaroševo sūnų sužinojęs, kad Lietuvos ambasada paliko iš Sibiro atvažiavusį lietuvį nelegaliai valkatauti Maskvoje, V.Eidukaitis nedvejodamas sutiko padėti jiems susigrąžinti tėvą namo. Iš pradžių jam liepta nusigauti iki Baltarusijos, o tada surengta įspūdinga gelbėjimo operacija.

"Kai atvažiavau į Minską, mane pasitiko sūnaus draugo bičiuliai, kurie nuvežė į kažkokį kaimą, apgyvendino pirkioje ir liepė laukti. Po poros dienų atvažiavo su dar vienu žmogumi ir pasakė, kad parskraidins į Lietuvą. Buvo baisu, bet kas daryti - namo norisi... Apie 1 val. nakties sėdome į mašiną ir nuvažiavome kažkur į pamiškę - tolokai nuo kaimo, kur gyvenau. Ten buvo didelė daržinė, iš kurios išrideno dvivietį skraidymo aparatą atvira kabina. Oras buvo labai prastas, šlapdriba, vėjas, bet ką darysi - namo norisi... Man paaiškino, kad anoje pusėje nusileisim prie geležinkelio, netoli Šalčininkų. O tada geležinkeliu iki pervažos, keliuku iki Šalčininkų ir toliau, į Vilnių. Skridome neilgai, beveik pažeme. Nieko nemačiau, nes šlapios snaigės lipdė akis. Galiausiai pajutau po kojomis žemę. Tai jau buvo Lietuvos teritorija. Lakūnas parodė ranka geležinkelį ir Vilniaus kryptį ir nuskrido atgal, o aš bėgiais nuėjau sostinės link. Pavakare jau buvau pas sūnų, namie."

Šį aprašymą K.Jaroševas pridėjo prie prezidentei Daliai Grybauskaitei adresuoto sūnų prašymo suteikti pilietybę iš Sibiro grįžusiam tėvui.

"Nelegalu? Taip, sutinku. Bet žmogiška. O ambasados veiksmai, kai per popierius biurokratai nebemato pražūti galinčio žmogaus, formaliai gal ir teisėti, bet prieštarauja žmogiškumui. Toks teisėtumas - niekinis. Negali būti įstatymo, kuris verčia žmogų kentėti arba žūti Lietuvai priešiškoje šalyje su svetimu rusišku pasu", - tvirtai įsitikinęs V.Eidukaitis.

Tuo metu Lietuvos ambasada Rusijoje dėl šios istorijos jokios kaltės nejaučia.

Pasirūpinti lietuviu turėjo... Rusija

Taip rašoma Užsienio reikalų ministerijos (URM) atsiųstame atsakyme. LŽ cituoja visą raštą su šia netikėta išvada:

"Mielai atsakysime į jūsų klausimus Lietuvos ambasadai Rusijoje dėl Konstantino Jaroševo, kurie, tiesą pasakius, mums pasirodė ne visai korektiški. Kuo remiantis jūs jau savo klausimu konstatuojate, kad ambasada "paliko" asmenį "nelegaliam valkatavimui Rusijos sostinėje"? Ar jūs turite informacijos, kad šis 24 metus Lietuvoje nebuvęs asmuo yra Lietuvos pilietis, todėl ambasada privalo jam padėti? Ar jūs galite patvirtinti jo tapatybę?

Jūsų minimu vardu ir pavarde prisistatęs asmuo kreipėsi į ambasadą Rusijoje, tačiau jokio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento nepateikė. Gyventojų registro tarnybos duomenų bazėje duomenų apie tokio asmens turimą Lietuvos pilietybę nerasta. Migracijos departamentas taip pat pranešė, kad Konstantinas Jaroševas nėra įgijęs Lietuvos pilietybės. Išduoti asmens grįžimo pažymėjimą, suteikti pagalbą ambasada gali tik Lietuvos piliečiams ir užsieniečiams, turintiems leidimą gyventi Lietuvoje. Materialinės paramos ar padėti susirasti nakvynę Maskvoje ambasados nebuvo prašyta.

Be to, turbūt sutiksite, kad ne Lietuvos ambasada, bet pirmiausia Rusijos institucijos turėtų pasirūpinti žmogumi, kuris toje šalyje pragyveno 24 metus ir nėra turėjęs kitos valstybės pilietybės?

Turimomis žiniomis, K.Jaroševu prisistatęs asmuo tiesiogiai kreipėsi į Migracijos departamentą, jis šiuo metu gali būti Lietuvoje. Todėl detaliau klausimą, ar asmuo turi teisę į Lietuvos pilietybę, galėtų pakomentuoti Migracijos departamentas", - rašoma atsakyme, kurį pasirašė URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento Visuomenės informavimo skyriaus tarnautojas Mindaugas Lašas.

Taigi ambasada nustatė, kad padėti K.Jaroševui nėra reikalo, nes jis neturi ir niekada neturėjo Lietuvos Respublikos paso. Bet juk būtent todėl šis Lietuvoje gimęs, iš lietuvių šeimos kilęs žmogus, kurio sūnūs yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ir prašė pagalbos gražia lietuvių kalba...

Teisininkui Pauliui Markevičiui, kuriam dažnai tenka susidurti su įvairių valstybių ambasadų darbu, toks URM paaiškinimas atrodo ciniškas.

"Maskvoje šiam žmogui turėjo mažų mažiausiai išduoti kelionės dokumentą. Ambasada privalėjo kuo skubiau susisiekti su Lietuvos įstaigomis. Jeigu žmogus gimęs Lietuvoje - yra fiksuotas jo gimimo faktas, be to, jam buvo išduotas ir sovietinis pasas. Yra archyvai, tai galima nesunkiai nustatyti. Be to, juk matė, kad žmogus yra lietuvis, kalba lietuviškai, nurodė artimųjų kontaktus Lietuvoje. Pasitikrinti informaciją - kelių skambučių telefonu reikalas. Mėnuo - nedovanotinai ilgas laikas. Tuo labiau, kai kyla akivaizdus pavojus žmogaus saugumui. Deja, Lietuvos ambasadose tenka susidurti su visišku abejingumu", - aiškino P.Markevičius.

Pavers nusikaltėliu?

Šiuo metu K.Jaroševui jau tvarkomi Lietuvos pilietybės dokumentai. LŽ žiniomis, Migracijos departamentui nekilo jokių abejonių dėl jo teisių.

Juk pagal Pilietybės įstatymą asmenys, iki 1940 metų birželio 15 dienos turėję Lietuvos pilietybę, o taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos pilietybę. Be to, ji gali būti supaprastinta tvarka suteikta kitos valstybės pilietybės neturinčiam lietuvių kilmės asmeniui - t. y. žmogui, kurio bent vienas iš tėvų ar bent vienas iš senelių yra lietuviai ir jis pats deklaruoja esąs lietuvis.

K.Jaroševas, kurio senelis rūpinosi tinkama skrybėle prezidento K.Griniaus inauguracijai, atitinka visus šiuos kriterijus.

Bet jo ir savo tėvą į Lietuvą susigrąžinusių sūnų vargai dar nesibaigė. Mat po to, kai sąžiningai pasipasakojo, kad ambasados Maskvoje paliktas likimo valiai buvo priverstas grįžti į tėvynę kontrabanda, pasienio tarnyba staiga susirūpino akivaizdžiai skylėta valstybės apsauga nuo diversantų.

Netrukus K.Jaroševui paskambino asmuo, kuris prisistatė kaip pasienio ikiteisminio tyrimo tyrėjas ir liepė atvykti į Varėną. Kai jaunesnysis sūnus pabandė aiškintis situaciją, jam pagrasino, kad tėvas būsiąs išgabentas su antrankiais. Po to į jaunėlio namus, kur gyvena iš Sibiro grįžęs pražuvėlis, atkeliavo grėsmingas Lietuvos pašto pranešimas.

"Konstantinui Jaroševui. Jūsų vardu gauta korespondencija iš Varėnos pašto. Svoris 0,010 kg, įvertinta 0,00 lito. Atsiimant pašto siuntą reikia pateikti šį pranešimą ir asmens tapatybę liudijantį dokumentą, o gavėjo įgaliotam asmeniui asmens dokumentą ir patvirtintą įgaliojimą. Jums neatsiėmus pašto siuntos per 15 kalendorinių dienų nuo šio pranešimo pristatymo dienos už kiekvieną saugojimo pašte dieną bus skaičiuojamas saugojimo pašte mokestis", - rašoma šiame rašte.

Bet juk K.Jaroševas net ir labai norėdamas negali pasiimti šios mįslingos korespondencijos, kurią, kaip spėja, atsiuntė Lietuvos pasieniečiai - jokio tapatybės dokumento jis dar neturi.

"O kol aš nepasiimu to popieriaus, skaičiuojama bauda. Taip ir suksis skaitliukas, kol gausiu dokumentus. O kai galų gale jau turėsiu pasą, liksiu skolingas valstybei keletą tūkstančių", - stebėjosi K.Jaroševas.

V.Eidukaitis šį absurdišką istorijos posūkį vadina reketu. "Aš norėjau, kad žmogus galėtų grįžti į namus ir gyventi. Bet ne - neleidžia. Nori sužinoti, kaip jis - rupūs miltai - sugrįžo. O gal tegu pirma ištiria, kaip Maskvoje iš ambasados jį mandagiai išmetė į gatvę?" - klausia karys, vis dar naiviai tikintis, kad valstybė turi jei ne džiaugtis kiekvienu grįžusiu žmogumi, tai bent jo nepersekioti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"