TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Andoros karalius - vilnietis

2011 04 09 0:00
Užsienio spaudos nuotraukos

Andora - nykštukinė valstybė tarp Prancūzijos ir Ispanijos. Šalis yra populiari tarp kalnų slidinėtojų ir mėgėjų apsipirkti: šioje neapmokestinamoje zonoje kainos mažesnės negu gretimose valstybėse. Bet nedaug kas girdėjęs, kad dėl savo dabartinio klestėjimo šis kraštas turi būti dėkingas Vilniuje gimusiam Borisui Skosyrevui (Skossyreff), valdžiusiam šią valstybę neilgą laiką. Išrinktas Andoros karaliumi, vilnietis stovėjo prie šalies sėkmės ištakų.

Andoros istorijoje vilniečiui baronui B.Skosyrevui yra skirtas vienas nedidelis skirsnis. Todėl iš dešimčių vietos gyventojų, kurių žurnalistai teiravosi apie B.Skosyrevą, tiktai viena dama arogantiškai atrėžė: "Taip, būta tokio apsišaukėlio avantiūristo."

Ji teisi tik iš dalies. Avantiūristas? Ko gero. Bet ne apsišaukėlis: už B.Skosyrevo karūnavimą Andoros karaliumi balsavo 23 iš 24 Generalinės tarybos - aukščiausiojo šios valstybės įstatymų leidimo ir vykdymo organo - narių. Taigi į monarcho sostą jis atsisėdo visiškai teisėtai. Ir išnaudojo Konstitucijos suteiktą absoliučią valdžią protingiems dalykams - įgyvendino pažangias reformas, kurios iki šių dienų turi reikšmės. O štai monarcho valdžios jis neteko gana kvailai.

Gražuolis baronas

Montsė Sires, Andoros nacionalinio archyvo sergėtoja, su apgailestavimu praneša:

- Visa, ką mes turime, - tai B.Skosyrevo interviu Prancūzijos laikraščiams ir keletas laiškų draugui į Portugaliją. Šie dokumentai datuojami 1938 metais.

Borisas Michailovičius Skosyrevas gimė Vilniuje, dvarininkų šeimoje, turėjusioje retą tuometiniais laikais barono titulą. Sulaukęs 23- ejų, įstojo mokytis į patį prestižiškiausią paryžietišką Luji le Grano licėjų ir galbūt (archyvinių patvirtinimų nesama) - į Šv.Magdalenos koledžą prie Oksfordo universiteto. Ko jis ten išmoko, neaišku, bet žinoma, kad įvaldė keletą pagrindinių Europos kalbų, išmoko kilnių manierų ir užmezgė naudingų ryšių.

Dar Pirmojo pasaulinio karo metais Borisas tarnavo kariniu vertėju britų armijos padaliniuose, veikusiuose prie rusų armijos vokiečių fronte. Ten B.Skosyrevas susidraugavo su britų parlamento nariu konservatoriumi Oliveriu Lokeriu Lempsonu, kuris, matyt, ir padėjo jam įstoti tarnauti į Didžiosios Britanijos karališkąjį laivyną.

Netrukus B.Skosyrevas persikėlė į Olandiją. Nežinia, ar anglų muštras jam nepatiko, ar ryšiai su britų specialiosiomis tarnybomis privertė pakeisti darbo vietą. Esama ir kitos versijos: bėgti Borisą privertė spaudoje pasirodę kaltinimai, esą jis padirbinėjęs čekius ir įsivėlęs į auksinio laikrodžio vagystę.

Atsidūręs Olandijos karalienės tarnyboje, baronas B.Skosyrevas, jo paties žodžiais remiantis, netrukus pelno grafo titulą, suteikiamą už ypatingas paslaugas. Tuo pat metu B.Skosyrevo pavardė atsiduria abejotiname "užsieniečių revoliucionierių" sąraše. O netrukus šis Vilniuje gimęs baronas (jis taip pat - olandų grafas, o greičiausiai - ir anglų šnipas) įsikūrė Pietų Prancūzijoje, kur vedė turtingą našlę.

Žmona buvo dešimčia metų vyresnė ir pagal išvaizdą ne visai tiko į porą gražuoliui baronui. Tad nekeista, jog šį avantiūristą daugelis ėmė matyti kitų moterų draugijoje. Pavyzdžiui, buvusios amerikiečių automobilių magnato žmonos kompanijoje. Matyt, jį įsimylinčių moterų pinigai ir padėjo jam įgyvendinti projektą, pavadintą "Andoros" vardu. Šiame projekte jau bus minimas visai kitas jo kompanionės - jaunos anglės vardas. Su ja B.Skosyrevas įsikūrė romantiškoje viloje, esančioje tylaus Andoros Santa Kolomos miestelio pakraštyje.

Vietos muziejaus darbuotoja Kristina Dobarro mielai nuveda visus norinčiuosius prie "ruso namo", kaip iki šių dienų vietos gyventojai vadina šį statinį. Jame ir rutuliojosi pagrindiniai 1934 metų vasaros įvykiai.

Andoros Konstitucijos ir "mokesčių rojaus" kūrėjas

Nuo XIII amžiaus Andora paklūsta Prancūzijai ir šalia esančio ispaniško miestelio Seo de Urželio vyskupui. Šimtmečiais Andoros generalinė taryba drąsiai naudodavosi kaimynų nesutarimais. Bet 1930 -aisiais nykštukinės valstybės gyvulių augintojai ir žemdirbiai pradėjo murmėti: žemė, kurioje jie gyvena, priklauso ispanams ir prancūzams, pelnas taip pat atitenka kaimynams, andoriečių rinkimų teisės apribotos: balsuoti gali tik šeimų galvos. Liaudis troško permainų.

1933 metais suskambo žodžiai apie Andoros revoliuciją.

Štai tuomet B.Skosyrevas pirmąsyk pasirodė kunigaikštystėje ir pasiūlė jos Generalinei tarybai reformos projektą: atšaukti mokesčius, stimuliuoti užsienio investicijas, nacionalizuoti žemę ir jos gelmes, suteikti privilegijų vietos gyventojams pradedant verslą, suteikti visuotinę (kol kas tik vyrams) rinkimų teisę, įtvirtinti monarchiją, atsisakant prancūzų ir ispanų protektorato. Parlamentarai - ožkų piemenys ir kontrabandininkai - nesuprato šių pasiūlymų esmės ir dėl visa ko išsiuntė jų autorių iš savo krašto.

1934-ųjų liepą Borisas vėl sugrįžo į Andorą ir įsikūrė triaukštėje viloje. Jis parašė šalies Konstituciją ir ją išspausdino vietos informaciniame žinyne, o šimtus egzempliorių išplatino lapelių pavidalu. Konstitucija buvo genialiai trumpa - viso labo 17 punktų. Jos esmę sudarė vietos gyventojų teisių gynimas, o tuo turėjo rūpintis monarchas. Į šias pareigas B.Skosyrevas be apsimestinio kuklumo pasiūlė save.

Išvarginti įstrigusios "revoliucijos" andoriečiai šįkart palankiai pažvelgė į "mokesčių rojaus" idėją. Liepos 8-ąją Generalinė taryba patvirtino B.Skosyrevo reformas ir paskelbė jį nepriklausomos Andoros karaliumi Borisu I.

Naujajam monarchui, matyt, apsisuko galva. Vykdydamas pažangias reformas, jis pradėjo daryti klaidų. Ministrais paskyrė bičiulius iš emigracinių klajonių laikų, svarbų postą davė savo meilužei. Bet pagrindine jo klaida tapo karo paskelbimas Urželio vyskupui, nuverstam Andoros suverenui. Prancūzijos prezidentas pažvelgė į tai abejingai, tačiau pietinis kaimynas, matyt, nusprendė: kare kaip kare.

Praėjus savaitei ar dviem iš Seo de Urželio atvyko keturi žandarai su seržantu ir uždėjo karaliui antrankius. Borisą I patupdė į Barselonos kalėjimą. Kaip tikina B.Skosyrevo biografas, advokatas iš profesijos Antonis Morelis-i-Mora, buvo pažeista tarptautinė teisė: areštas įvykdytas kaimynų suverenios šalies teritorijoje; be to, valstybės galva apskritai negalėjo būti suimtas užsienio jėgos struktūrų.

Teismas apkaltino Borisą I veltėdžiavimu ir išsiuntė iš Ispanijos.

Išguitas karalius

Nuverstas karalius persikėlė į Prancūziją ir ten gyveno su teisėta žmona Sen Kana mieste (Andoros archyve saugomas jo interviu Sen Kana laikraščiui, datuojamas 1938 m.). Vėliau jiedu persikėlė į Ispaniją, Gibraltarą, Maroką... Vėlesnė B.Skosyrevo likimo linija vėl išsišakoja.

Remiantis viena versija, 1941 metais okupuotoje Prancūzijoje fašistai įkurdino jį konclageryje ir jis ten netrukus mirė. Pasak kitos versijos, 1944 metais B.Skosyrevą iš ten išvadavo amerikiečiai, ir jis persikėlė į JAV. Egzistuoja ir trečioji versija: naciai, įvertinę neeilinį užsienio kalbų mokėjimą, pasiuntė Borisą I į Rytų frontą, kur jis dirbo kariniu vertėju, pateko į sovietų kariuomenės rankas, buvo išsiųstas į gulagą, atsėdėjo jame iki 1956-ųjų, o vėliau sugrįžo į Vokietiją, kur išgyveno iki žilos senatvės. Kad ir kaip ten būtų, Vakarų Vokietijos Bopardo miestelio kapinėse esama antkapinio paminklo su užrašu "Borisas Skosyrevas" ir mirties data - 1989-ieji.

Egzistuoja ir dar egzotiškesnė versija, kurią gina rusų istorikas Andrejus Gončiarovas. Esą karalius Borisas I valdęs Andorą ne trumpai, o išsilaikęs soste iki 1941-ųjų rudens. Ispanijos pilietinio karo įkarštyje jis laikęsis neutralumo politikos, bet, frankistams pradėjus išstumti respublikonus, įsakęs atidaryti sieną sužeistiesiems ir jiems padėti. Naciai kaimynų monarchą laikę lyg ir anglų, lyg sovietų agentu. Boriso I dienos buvusios suskaičiuotos. Ir štai čia išdidusis karalius tariamai priėmęs didvyrišką sprendimą - paskelbęs karą Reichui ir su saujele andoriečių išėjęs į Pirėnų tarpeklius, kur surengęs keletą atakų prieš fašistus. Ilgai išsilaikyti jiems nepavykę, ten Andoros karalius ir tapęs Verne konclagerio kaliniu.

Nesvarbu, koks būtų buvęs Vilniuje gimusio mūsų tėvynainio likimas, jis paliko savo pėdsaką istorijoje. Nors andoriečiai nėra linkę prisiminti savo keistojo valdovo, būtent jam valdant ši Pirėnų kalnuose įsiterpusi kunigaikštystė sėkmingai pasuko kitų nykštukinių europietiškų valstybių - Liuksemburgo, Lichtenšteino, San Marino - keliu, virsdama klestinčiu civilizuoto pasaulio kampeliu.

 

Parengė DANA KURMILAVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"