TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Anonimo veidas, panašus į draugo

2009 05 08 0:00
A.Anušausko "atviras laiškas" priminė liūdnai pagarsėjusią A.Pociaus kalbą Seime, lyg tos pačios rankos būtų rašyta.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Matyt, atsitiktinumas, kad Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse gavau šį savotišką pasveikinimą. Šiaip ar taip, išsipildė mano sena svajonė - pamatyti Anonimo veidą.

Tas Anonimas lydi mane dvidešimt metų. Ypač suaktyvėdavo, kai paliesdavau KGB temą. Matyt, dar vienas atsitiktinumas. To Anonimo repertuaras labai skurdus. Anksčiau šmeiždavo, kad buvau Kultūros ministerijos partijos ar komjaunimo sekretorius. Juo niekad negalėjau būti dėl savo tingumo: kaip galima sėdėti tuose nuobodžiuose susirinkimuose ir rašyti beprasmiškus protokolus, kai pasaulyje tiek nuostabių dalykų - gražių merginų, gerų knygų, talentingų spektaklių ir filmų, o gyvenimas toks trumpas.

Vienintelė Anonimo repertuaro naujiena: būdamas Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininkas, persekiojau ir išvijau iš Jaunimo teatro disidentą Vytautą Bogušį. Ši klaida atskleidžia Anonimo išsilavinimo spragas: mano jurisdikcijai priklausė meno reikalai, o V.Bogušis buvo techninio personalo darbuotojas, jo "idėjiniu auklėjimu" rūpinosi rajono ir miesto partijos komitetas bei KGB. Man jo "smerkti" nereikėjo, nebent pats būčiau parodęs iniciatyvą ir parašęs atvirą laišką ar slaptą skundą. Su Vytautu tuo metu net nebuvome susitikę, susipažinome tik nepriklausomybės laikais, kai jis tapo žinomas politikas.

Kai Anonimas nieko nesugalvodavo, griebdavosi KGB etiketės. Kaip galėjau M.Gorbačiovo "perestroikos" laikais padaryti karjerą nebūdamas KGB agentas? Greičiausiai todėl ir padariau, kad nebuvau - nomenklatūra nemėgo "stukačių", juos niekino, aukščiau negu instruktoriais jų neskirdavo. Nomenklatūra, be abejo, puikiai žinojo, kad buvau net tris kartus nesėkmingai KGB verbuotas, todėl jos atstovai mane kuo tik nori kaltino, tik ne KGB. Per dvidešimt metų tiek nomenklatūrai ir KGB prigadinau kraujo, kad iš manęs nebūtų likę šlapios vietos, jeigu būčiau turėjęs kokią agentūrinę nuodėmę - bylą būtų iš po žemių iškasę.

Todėl visuomet žinojau, kad tas Anonimas - ne iš nomenklatūros, kuri per daug išsilavinusi ir per gerai mane pažįstanti, kad nežinotų, jog aš šito šmeižto nebijau. Tai galėtų būti, anot "Hamleto", koks "besišypsantis niekšas", kuris su manimi maloniai bendrauja. Toks Virgis, bet ne Valentinavičius - šio išvaizdaus intelektualo ir talentingo, drąsaus žurnalisto visiška priešingybė, užskurdęs, primušto šunelio išblukusiomis akimis baikštus vaikis, rašantis už pinigus.

Bet tai, ką pamačiau, pranoko visus lūkesčius. Išvydau savo seną pažįstamą Arvydą Anušauską. Kadangi jis yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, senas anoniminis purvas nuo praėjusio trečiadienio tapo oficialus.

Su A.Anušausku susipažinau prieš kokius penkiolika metų savo įkurto "Veido" redakcijoje - jaunas, kukliai besišypsantis istorikas man atnešė bene savo pirmą publikaciją apie KGB. Straipsnis tvarkingas, nors ir be naujos informacijos, nekeliantis agentūrai grėsmės. Bet kadangi tema pati savaime buvo aktuali, A.Anušauskas tapo nuolatiniu mano redaguoto "Veido" bendraautoriu. Vėliau kelis jo rašinius išspausdinau ir "Ekstroje". Taigi kukliai ir aš netiesiogiai esu prisidėjęs prie A.Anušausko karjeros: 1997 metais, konservatoriams laimėjus rinkimus, jis tapo Gyventojų genocido ir rezistencijos centro Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų departamento direktoriumi, o štai dabar - net Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku. Dėl to iš pradžių nuoširdžiai džiaugiausi. Bet santykiai ėmė vėsti gerokai anksčiau, nei sulaukiau "atviro laiško".

Nesiimu komentuoti viso "atviro laiško", kuris pradedamas šiurkščia kalbos klaida (buvusiam "Veido" autoriui nedovanotina nežinoti "tūlas" reikšmės). Kaip istorikui derėtų pagarbiau elgtis su datomis. "Ir tik su kolege A.Bilotaite užregistravęs įstatymo pataisą, numatant paviešinti KGB kadrinių karininkų sąrašus, jau kitą dieną sulaukiau Vasiliausko atkirčio." Čia kalbama apie šį antradienį LŽ išspausdintą mano straipsnį "Belaukiant Godo (prezidento)" - rašiau komentarą, o, pasirodo, tai "atkirtis", skirtas gerbiamam Pirmininkui.

Vis dėlto A.Anušauskas man liovėsi šypsotis gerokai anksčiau, sausio mėnesį, kai apie jokias pataisas gal net jis pats nebuvo girdėjęs. O gal tai buvo "atkirtis" avansu? Tada, po sausio riaušių, apie kurias valstybės vadovų neįspėjo Valstybės saugumo departamentas (VSD), tose pačiose LŽ, kurios, anot A.Anušausko, dirba verslo grupei (ir dar kai kam), stebėjausi: "Ironiška: ankstesnės kadencijos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, vadovaujamas svetimos partijos lyderio, buvo Tėvynės sąjungos forpostas; nūnai, turint konservatoriams daugumą ir savą komiteto pirmininką, - prarado kovos dvasią ir net stuburą, virto ramiu užutėkiu. Iš komiteto posėdžio generolas P.Malakauskas išėjo švytinčiu veidu, išvengęs atsakomybės už pramiegotas riaušes. Jeigu komitetui būtų vadovavęs Kastytis Braziulis, o Seimo operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijai - Vytautas Damulis, VSD jau turėtų kitą generalinį direktorių, kuris būtų tikras konservatorių sąjungininkas, mąstantis abiem smegenų pusrutuliais." Po tokių mano išvedžiojimų Pirmininkas, iki tol buvęs maloniausias, net lipšnus žmogus, vos atsakė į pasisveikinimą. Bet aš išvadų nepadariau.

Kadangi įtakingasis Pirmininkas demonstratyviai parėmė dviejų skandalingų teisėjų kandidatūras, vėl savo LŽ komentare "Jie tarė Seimui: "Ša" pradėjau išvedžioti: "Tą dieną palaidojau paskutines viltis, kad po rinkimų iš mirties taško bus pajudinta Vytauto Pociūno byla, Seimui nepristigs politinės valios iš Valstybės saugumo departamento išplėšti šios bylos raktą - 12 analitinių pažymų. Tačiau A.Anušauskas pradėjo postringauti, kad tos pažymos praradusios aktualumą. Argi politinė korupcija prarado Lietuvoje aktualumą? Tokie teiginiai lygiaverčiai A.Anušausko pseudomokslinei teorijai, neva KGB visagalybė tebuvo mitas - galima įsivaizduoti, į kokias aukštumas krašto saugumą ir gynybą pakels naujasis NSGK pirmininkas." Prašyte prašiausi Pirmininko "atviro laiško", bet dar buvo ne laikas - nebuvo paskelbtos įstatymo pataisos.

Tiesą sakant, dėl tų pataisų man nei šilta, nei šalta - tai liustracijai nei padės, nei pakenks. Visi kadriniai KGB darbuotojai jau senių seniausiai suregistruoti VSD. Viena pažįstama žurnalistė net gavusi 1990 metų KGB darbo telefonų knygutę - galime ją paskelbti, bet ar tai bus liustracija? Manau, liustracija pernelyg reikalinga Lietuvai, kad ją būtų galima pakeisti tokia imitacija: būtų išvaduoti nuo sąžinės priekaištų tūkstančiai nelaimingų žmonių. Ir apsaugoti nuo šantažo. O nekaltieji - nuo šmeižto, kurio griebėsi Pirmininkas. Ir visiškai ne dėl jo ar jo vadovaujamo komiteto veiklos (tiksliau - neveiklumo) kritikos. Ir ne dėl pašaipaus požiūrio į naująją A.Anušausko knygą "KGB Lietuvoje". Šios savaitės komentaras, kuriame vėl pakritikavau Pirmininką, tebuvo formali dingstis.

Tikrąsias "atviro laiško" intencijas akivaizdžiai atskleidžia Virgis (bet ne Valentinavičius), pirmasis interneto portale pranešęs apie jį. Informacijos (ir atviro laiško) turinį išsemia pavadinimas: "Arvydas Anušauskas: V.Vasiliauskas dalyvavo KGB operacijoje". Laiško autorius rašo: "Bet juk būtent jūs, p. Vasiliauskai (vėl skyrybos klaidos, lyg būtų rašęs koks amerikonas) buvote KGB operacijos skirtos Valdui Adamkui pasiekti Čikagoje dalyvis ir užtikrinote KGB darbuotojui reikalingą priedangą. Nereikia kuklintis. Aš už savo žodžius, skirtingai nuo jūsų, tikrai atsakau."

Ko jau ko, bet kuklumo man visą gyvenimą stigo. Todėl nemanau, kad laiške būtų bent vienas faktas. Tik pikta retorika. Žinot, ką man primenanti? Arvydo Pociaus kalbą Seime, kai jis, vykdydamas savo viršininkų valią, išpylė kelis dezinformacijos ir šmeižto kibirus.

Dabar puolimas tų pačių jėgų organizuotas jau per parlamentą.

Netikiu, jog toks kvalifikuotas istorikas kaip A.Anušauskas rašytų blėnius, kad KGB darbuotojai buvo mano kelionių organizatoriai, kad pažinojau beveik visus "Tėviškės" draugijos darbuotojus ir dirbau su jais ranka rankon ir t. t. Iš tikrųjų nepažinojau nė vieno "Tėviškės" draugijos darbuotojo (tik kelis "Gimtojo krašto" žurnalistus), niekad per šią KGB priedangos organizaciją niekur nevažiavau ir nebuvau peržengęs jos slenksčio. Bet A.Anušauskas tai puikiai žino: savo naujojoje knygoje rašo, kad Jaunimo teatro gastroles suplanavo "Moskoncertas". O ar pats mokslininkas tiki, jog visos Jaunimo teatro gastrolės buvo "priedangos operacija", kad KGB pasiektų Valdą Adamkų Čikagoje?

Aš taip pat netikiu, kad A.Anušauskas savo kritiką išplūstų cenzoriumi. Net tokį nemalonų sau ir dienraščiui laišką būčiau paskelbęs, jeigu būčiau gavęs. Skelbiu dabar. O dėl "pagal sovietinį supratimą cenzūravimo kultūros" - galima dabar pasitikrinti Lietuvos septyniuose dramos ir dviejuose lėlių teatruose. Dauguma liudininkų gyvi - man nė vieno negėda susitikti. Priešingai, grąžinau į repertuarą po mokytojų "atviro laiško" "Tiesoje" cenzūros uždraustas Jono Vaitkaus "Literatūros pamokas" Kauno dramos teatre, nupirkau Kultūros ministerijos lėšomis į KGB nemalonę patekusias Juozo Glinskio dramą "Baltosios lelijos", Ričardo Gavelio pjeses. Juk buvo "demokratizacija" ir "perestroika".

Tai neabejotina operacija, pasinaudojant supykusiu, gal nepelnytai įskaudintu mokslininku (vis dėlto jo niekad "išdaviku" nevadinau, ne mano stilius). Šios operacijos subtilumas tas, kad ji pradėta per Seimo komitetą, kuris turi kontroliuoti slaptąsias tarnybas. Svarbiausia - aš ir dienraštis sulaukė išpuolio iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų stovyklos, siekiant mus sukiršinti, kad susipykčiau su tais žmonėmis, su kuriais esu kartu nuo Sąjūdžio laikų. Nepavyks. Aš netgi nepykstu ant A.Anušausko. Manau, jis klysta.

Sako, "atviro laiško" pasirodymo proga prezidentūroje liejosi šampanas. Taip, čia man ir dienraščiui "Lietuvos žinios" už tyrimą "Valdas Adamkus ir KGB". Mes tuo didžiuojamės.


Darbas verslo grupei ar?..

Seimo nario Arvydo Anušausko atviras laiškas (Kalba netaisyta)

Kadangi toks tūlas redaktorius Vasiliauskas pasinaudodamas už neblogus pinigus jam suteikta dienraščio tribūna jau kelintas numeris "Lietuvos žinių" apžvalgose mane "demaskuoja", todėl nusprendžiau išsakyti ir aš savo nuomonę. Ne tiek apie redaktorių-cenzorių Vasiliauską, kuris atstovauja dar vienai įtakingai verslo grupei, valdančiai žiniasklaidos tinklą, grupuodamas informaciją į tinkamą paskelbti ir netinkamą. Bet daugiau norėčiau pasisakyti apie sutapimus. Karštligišką aktyvumą šis veikėjas pradėjo demonstruoti tik man užregistravus įstatymo pataisą dėl KGB kadrinių darbuotojų sąrašo paviešinimo. Anot jo, "beprasmiška liustruoti tai, kas buvo oficialu ir legalu". Bet gal Vasiliauskui tai ir buvo legalu, bet ne KGB persekiotiems Lietuvos žmonėms. Bet galiu ir suprasti. Juk būtent tie KGB darbuotojai buvo p. Redaktoriaus kelionių organizatoriai, kurių pavardžių paviešinimo jis taip nenori. Apskritai šios verslo grupės dienraščio redaktoriaus straipsniai primena dar KGB laikų trafaretus, kuomet dėl savo veiklos buvo puolami žmonės, ne tik nesuteikiant jiems galimybės pasiaiškinti, bet ir net nepasidomint jų nuomone. Iš tiesų, kita nuomonė V.Vasiliauskui absoliučiai neįdomi. Jo laikraštyje buvau pavadintas TSKP istoriku, dėl to kad nagrinėjau komunistų represinę politiką. Kadangi esu ir KGB tyrinėtojas, laukiau kada mane pavadins ir kagėbistu. Sulaukiau. Pavadino "išdaviku". Bet išdaviku ko ar kieno? Kokių idėjų? Specialiųjų tarnybų parlamentinės kontrolės? Bet ji vyksta ir vyks, net Vasiliauskui to nežinant ir nenorint žinoti. Gal kam ir labai gaila, bet p. Vasiliausko nesiruošiu kviestis į savo kabinetą ir dalintis slapta ar konfidencialia informacija, kurios taip laukia kitų šalių specialiosios tarnybos. Jos jau seniai prenumeruoja jo straipsnius. Tik man tokia veikla nepriimtina - kol aš vadovauju Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui tokios informacijos nei Vasiliauskas, nei jo straipsnių užsakovai negaus.

Bet turiu Vasiliauską ir pagirti - kaip sovietinės nomenklatūros veikėjas, KGB priedangos operacijos dalyvis jis sugebėjo puikiai visus apmulkinti. Dabar jau tikrai galiu įsivaizduoti kokį įsiūtį sukėliau savo knyga "KGB Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai". Juk iki tol buvo galima manipuliuoti faktais, ištraukti juos iš konteksto ir save pateikinėti kaip KGB operacijų pasyvų dalyvį. Bet juk būtent jūs, p. Vasiliauskai buvote KGB operacijos skirtos Valdui Adamkui pasiekti Čikagoje dalyvis ir užtikrinote KGB darbuotojui reikalingą priedangą. Nereikia kuklintis. Aš už savo žodžius, skirtingai nuo jūsų, tikrai atsakau. Ir tai ne "nuomonė", o faktai. Kas jau kas, o sovietinės Kultūros ministerijos aukštas veikėjas Vasiliauskas puikiai nutuokė kas slypi po "Tėviškės" draugijos iškaba, kas per veikėjai civiliais rūbais ten dirba. KGB savo popieriuose to ir neslėpė: "Tėviškės" draugija buvo priedangos organizacija, o joje dirbę - etatiniai ir neetatiniai KGB darbuotojai. Taip, jų nebuvo daug. Juos visus Vasiliauskas, ko gero, puikiai pažįsta iki šiol. Juk darbavosi ranka rankon. Kalbėdamas apie KGB visagalybės mitą aš rašiau ir apie tai, kad tai tebuvo tik įrankis komunistų rankose, besivadovavęs baimės atmosfera. Būtent nuo pokario laikų sukurta baimės ir netikrumo atmosfera leido kontroliuoti visuomenę, pajungiant šiai kontrolei ir administracines priemones, ir kitas sovietines institucijas. Ir sovietinę Kultūros ministeriją, kurioje darbavosi, pagal sovietinį supratimą cenzūruodamas kultūrą ir tik "retsykiais" su "legalios" KGB "legaliais" karininkais pabendraudavęs p. Vasiliauskas.

Visiškai pritariu tik vienai redaktoriaus tezei - politinė korupcija Lietuvoje aktuali. O meluojančio bei dezinformuojančio dienraščio redaktoriaus pavyzdys parodo, kad ir mėginimai daryti politikams spaudimą, siekiant savo verslo grupei palankių sprendimų - taip pat niekur nedingo. Ir leisti dūmų uždangą pseudoapžvalgų autorius tikrai moka, nukreipdamas visų dėmesį nuo Lietuvą kamuojančių aktualių problemų. Vos tik pradėjus man domėtis valstybės nacionaliniam saugumui svarbių projektų įgyvendinimo nusikalstamu vėlavimu, iš karto pasipylė redaktoriaus dezinformaciniai opusai. Gal sutapimas? Deja, turiu konstatuoti, kad ir V.Pociūno tragedija šiam veikėjui buvo ir yra tik priedanga. Žmogiška tragedija jau seniai jam tapo tik dar vienu patogiu įnagiu siekiant savo tikslo - paversti nepatogius politikus klusniais verslo grupės įrankiais.

O puolimo iš tiesų laukiau. Visi tik stebėjosi, kad vis dar nepradėtas. Ir tik su kolege A.Bilotaite užregistravęs įstatymo pataisą, numatant paviešinti KGB kadrinių karininkų sąrašus, jau kitą dieną sulaukiau Vasiliausko atkirčio. Neskubėkite ponas Vasiliauskai vykdyti užduočių, nes dar užregistravau KGB rezervo karininkų išviešinimą skatinančią įstatymo pataisą bei naują liustracijos įstatymo redakciją, kad ir kaip sudėtinga ją įgyvendinti. Bus ir parlamentinės kontrolės įrankis. Žinoma jums tai neįdomu, nes savo trafaretus jau seniai išnaudojote, o Jūsų atsivertimo stebuklu aš jau seniai nebetikiu. Ir sprendžiant iš nuosekliai vykdomų KGB naftalinu atsiduodančių dezinformacinių atakų, jūs esate kur kas ištikimesnis bet kam, bet tikrai ne Lietuvos interesams. Kad ir kuo besidangstytumėte, apsimestinis moralizavimas jus per daug išduoda.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"