TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ant siauro liepto - energetika ir aplinkosauga

2011 05 09 0:00
Kolchozai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos kraštovaizdi, iš kurio išnyko vandens ir vėjo malūnai. Juos dabar galima pamatyti tik knygoje "Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse" (čia spausdiname A.Krištopaičio akvarelės "Dengtiltis" fragmentą). Tačiau atgavusiems nuosavybę šeimininkams šiuos malūnus, senąsias užtvankas trukdo atstatyti aplinkosaugininkai ir net Kultūros ministerijos funkcionieriai. Kuo jie skiriasi nuo kolchozų pirmininkų?

Seimui neseniai priėmus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, žaliosios energijos šalininkams atsirado vilčių įgyvendinti savo planus, tačiau, kad ir kaip keista, tam tebetrukdo aplinkosauga.

Tiesa, šio įstatymo dar nepasirašė prezidentė, be to, pasigirsta siūlymų svarstyti šį teisės aktą iš naujo. O ir ne visoms atsinaujinančių energijos išteklių rūšims įstatymas vienodai uždega žalią šviesą. Hidroenergetikos pionieriams liko dar daug apribojimų.

"Atsakingos institucijos turės užtikrinti, kad nedidelės galios elektrinėms projektuoti ir statyti, išskyrus patvankinio tipo hidroelektrines, būtų taikomi supaprastinti reikalavimai, nereikalaujant rengti detaliųjų planų ir keisti pagrindinės žemės naudojimo paskirties, jei tai neprieštarauja vietos tvarkymo ir naudojimo reglamentams.

Įstatymu reglamentuoti šie statomoms hidroelektrinėms keliami reikalavimai: Vyriausybės nustatyta tvarka pirmenybė teikiama nepatvankinio tipo hidroelektrinių statybai; jeigu hidroelektrinės tvenkinys užlieja teritoriją, teisės aktų nustatyta tvarka mokama kompensacija teritorijos savininkui ar valdytojui, arba jiems susitarus žemė išperkama; hidroelektrinėse turės būti įrengiami žuvitakiai ir sudaroma galimybė periodiškai pašalinti hidroelektrinės tvenkiniuose ir užtvenktuose ežeruose susikaupusius nešmenis", - informuojama Seimo Ryšių su visuomene skyriaus pranešime.

Pasipriešino gamtosauga

Ukmergės rajono Siesarties kaime gyvenantis Albinas Strelčiūnas nuo 1999 metų ligi šiol veltui mėgina gauti leidimą atstatyti hidroelektrinę (HE) šiame kaime prie to paties pavadinimo upės. Tiesa, jam pavyko pastatyti po vieną nedidelę HE prie Siesarties Valtūnų kaime ir savo tėviškėje prie Mūšios upės (abi Ukmergės r.).

"Kai subyrėjo kolūkiai, nusipirkau 7 tūkst. kiaulių kompleksą. Tų fermų statybines medžiagas ir panaudojau elektrinėms, kartu išgelbėjau vietos žmones nuo mėšlo dvoko. Tačiau buvau ne vienintelis elektrinių savininkas, nuomonės su kolegomis nesutapo, tad perleidau savo dalį ir išsiskyrėme", - LŽ aiškino verslininkas.

Kai buvo baigta Valtūnų HE statyba, tuometis Lietuvos prezidentas, buvęs JAV gamtosaugininkas Valdas Adamkus įteikė A.Strelčiūnui padėką už reikšmingą indėlį į Ukmergės rajono ekonomiką.

Pasak verslininko, dar 1999 metais Ukmergės rajono savivaldybė leido rengti atstatomos Siesarties HE detalųjį planą. Projektinius statybos siūlymus parengė AB "Šiaulių projektas", projektą - UAB "Kauno hidroprojektas" (dabar UAB "Sweco hidroprojektas"). Rajono valdžia A.Strelčiūno planams pritaria ir dabar, tai LŽ patvirtino Ukmergės rajono meras Algirdas Kopūstas ir savivaldybės administracijos direktorius Juozas Varžgalys.

Tačiau ketinimams atstatyti Siesarties HE pasipriešino gamtosaugininkai. Aplinkos ministerijai pasiūlius netrukus po to, kai pradėjo suktis Valtūnų elektrinė, buvo uždrausta statyti naujas bei atstatyti buvusias užtvankas prie ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių, kuriomis migruoja saugomos žuvys: lašišos, šlakiai, upėtakiai, žiobriai. Į 2004 metais rugsėjo 8 dieną Vyriausybės patvirtintą "Ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą" įrašytos 147 Lietuvos upės ir jų ruožai, tarp jų ir Siesartis, mat Ekologijos instituto ichtiologai pareiškė, kad į šią upę atplaukia neršti lašišų, traukia žiobriai.

Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos net yra nusprendusios nugriauti buvusių užtvankų, tarp jų ir prie Siesarties kaimo, liekanas, kad šios netrukdytų migruoti žuvims.

Gamtosaugininkai nepritarė sumanymui tvenkti Siesartį ir todėl, kad 1992 metais šios upės slėnyje buvo įsteigtas 736 ha ploto kraštovaizdžio draustinis. Aplinkosaugos teisės aktai draudžia tokiuose draustiniuose statyti užtvankas ir kitus statinius, jeigu jie pažeidžia reljefą.

A.Strelčiūnui keisti atrodo abu šie draudimai. Ichtiologų tvirtinimai dėl lašišų Siesartyje yra ne kas kita, kaip pastangos gauti europinių milijonų žuvims veisti. "Po 10 mln. litų kasmet neva žuvivaisai išplauna. Ir jiems nepatogūs tie žmonės, kurie gyvena prie upės, mat mes matome, kas ir kiek pagauna. Jei tikėtume tokiais "mokslininkais", tai Siesartyje lašišų yra tiek daug, kad jų nugaromis galima pereiti į kitą krantą, tačiau aš esu matęs tik dvi", - sakė A.Strelčiūnas.

Jis pridūrė, kad lašišoms pakaktų vandens praplaukti ir žuvitakiu šalia užtvankos, o tvenkinyje būtų galima veisti upėtakių bei kitokių žuvų, kurios džiugintų vietos žvejus.

"O kraštovaizdžio draustinis čia įsteigtas daug vėliau, negu buvo patvenkta Siesartis. Aš noriu atstatyti tik tai, kas buvo istoriškai, kas yra Lietuvos paveldas, ir nieko daugiau", - priminė pašnekovas.

Rusiškų monopolijų tarnai?

Iš tiesų toje vietoje, kur A.Strelčiūnas sumanė atstatyti Siesarties HE, upė buvo patvenkta dar 1933 metais. Vanduo suko dvi turbinas, čia buvo vandens malūnas, kuriame aplinkiniai žmonės susimaldavo grūdus, veikė lentpjūvė. Malūnas priklausė A.Strelčiūno motinos broliams, kurie Lietuvą okupavus sovietams tapo partizanais. Už tai jie ir visa Strelčiūnų giminė buvo ištremta į Sibirą. Ilgainiui malūnas buvo uždarytas, užtvanka ir tiltas per Siesartį sugriuvo, į malūną vedęs kelias sunyko, dabar matyti tik jų liekanos.

A.Strelčiūnas susigrąžino savo giminės valdą ir vietoj apgriuvusio malūno pasistatė gyvenamąjį namą, sutvarkė aplinką. Verslininkas pasakoja išgabenęs iš pasiesarčių aštuonis savivarčius šiukšlių. Vietoj užpelkėjusios senvagės jis iškasė tvenkinį, apsėjo jo krantus žole, prisodino gėlių.

Aplinkosaugininkai šiuos verslininko darbus "įvertino" 500 litų administracine bauda ir dar pateikė kone 12 tūkst. litų civilinį ieškinį. A.Strelčiūnas kreipėsi į teismą. "Laimė, teisėja nepatingėjo atvažiuoti ir įvertinti situaciją. Kai atvykusi apžiūrėjo, kas padaryta, nustebo, kodėl aplinkosauga teismui melavo", - pasakoja A.Strelčiūnas. Vyras buvo išteisintas.

"Vos tik pajudu ką nors čia tvarkyti, tuoj atlekia žalieji", - skundėsi žmogus. Net ir praplaukiantys baidarininkai ne visi būna mandagūs. "Vieni apsidžiaugia pagaliau radę sutvarkytus krantus, nes ligi tol net neturėjo kur išlipti, o kiti pradeda įžeidinėti", - pasakojo A.Strelčiūno žmona. Pasak pašnekovų, galbūt iš pavydo, o gal tebėra gajus stribų kompleksas: jie negalėjo pakęsti darbščių ūkininkų, todėl juos trėmė, tas pavydas ir neapykanta persidavė ir stribų vaikams.

"Jei gerčiau, apsikabinęs butelį vaikščiočiau, turbūt būčiau visiems savas ir normalus, o kai dirbu, tvarkau, gražinu aplinką - nepatinku. Šiais laikais mėgstami tik tinginiai ir girtuokliai", - svarstė šeimininkas, jau keliolika metų nevartojantis alkoholio.

A.Strelčiūną stebina, pasak jo, nepagarba ir net neapykanta privačiai nuosavybei.

"Nuosavybę turiu tik teoriškai, popieriuose, o iš tiesų, kaip ir tūkstančiai tokių kaip aš mėgstančių dirbti žmonių, esu šiukšlė, nulis ir biurokratų įkaitas savo valstybėje. Lietuvai šeimininkų nereikia. Nieko su ta nuosavybe negaliu padaryti, vos pajudu - atlekia ir baudžia, neva gamtą niokoju. Parodykit, kur? Tai - pavydas, neapykanta ir tarnavimas rusiškoms monopolijoms. Vienas Aplinkos ministerijos valdininkas tiesiai pasakė: "Jei jums leisime pasistatyti elektrinę, ir kiti to užsimanys. Daugeliui politikų ir valdininkų geriau, kad Lietuva būtų priklausoma nuo rusiško kuro, nestatytų savo elektrinių, negamintų ir nenaudotų savo energijos", - dėstė pašnekovas.

Pasak jo, Siesarties HE pagamintų apie 100 kW elektros energijos, kurios pakaktų maždaug dviem šimtams vietos žmonių sodybų. "Be to, mokėčiau mokesčius valstybei - kasmet po maždaug 50 tūkst. litų. Per tuos dešimtį metų, kol draudė man statyti čia HE, praradau apie 3 mln. litų", - skaičiavo A.Strelčiūnas. O kiek prarado valstybė? Jo nuomone, kad Lietuva įvykdytų užduotis, nurodytas europinėse direktyvose dėl atsinaujinančios energijos išteklių ir Nacionalinėje energetikos strategijoje, užtektų atstatyti apie 100 buvusių vandens malūnų. "Mažosios HE ne tik pagamintų elektros energijos vietos žmonėms, bet ir puoštų kraštovaizdį. Žinoma, neverta tokių elektrinių lyginti su atominiais ir šiluminiais monstrais, tačiau ir mažosios HE yra naudingos", - dėstė A.Strelčiūnas.

Ką saugo valdininkai?

Šalies Energetikos ministerija A.Strelčiūno ketinimui tvenkti Siesartį pritaria. "Lietuvai reikia mažų hidroelektrinių. Ypač dabar", - sako energetikos ministras Arvydas Sekmokas.

Ši ministerija pasiūlė Vyriausybei papildyti 2004 metų nutarimą "Dėl ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašo patvirtinimo" tokiu punktu: "Nustatyti, kad ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse ar jų ruožuose, kuriuose išlikusi buvusių hidrojėgainių užtvankų dalis, jos gali būti atstatomos, atsižvelgiant į aplinkos apsaugos reikalavimus ir įvertinus planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai teisės aktų nustatyta tvarka."

"Priėmus šį projektą, būtų sudarytos didesnės galimybės plėtoti mažąją hidroenergetiką, siekiant įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos 2009 metų balandžio 23 dienos direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją ir Nacionalinę atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategiją, kurią patvirtino Vyriausybė 2010 metų birželio 21 dieną", - teigia energetikos viceministras Arvydas Darulis.

Energetikos ministerija pabrėžia: mažąsias HE galima būtų atstatyti tik ten, kur išlikusios jų liekanos, ir tik su sąlyga, kad pasirenkami techniniai sprendimai neturės neigiamo poveikio aplinkai.

A.Darulis priminė, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2009 metų balandžio 23 dienos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją įpareigojo pasiekti, kad 2020 metais energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, dalis Lietuvos bendrajame galutiniame energijos balanse sudarytų ne mažiau kaip 23 procentus.

Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje numatyta padidinti hidroelektrinių įrengtąją galią iki 141 MW (šiuo metu jų suminė galia - 127 MW).

"Dalį Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių strategijoje numatytos hidroenergetikos plėtros būtų galima įgyvendinti įrengiant mažąsias hidroelektrines atstatant buvusius vandens malūnus ir jų užtvankas, neviršijant buvusio patvankos lygio. Mokslininkų įrodyta, kad žemos patvankos, esančios upės natūralaus vandens lygio svyravimo ribose bei turinčios reikiamas apsaugos priemones, didelio poveikio vandens ekosistemoms neturi.

Galima neigiama mažųjų hidroelektrinių įtaka aplinkai priklauso ir nuo vietos sąlygų, projektavimo, pastatymo bei naudojimo. Jei hidroelektrinėje numatytos reikiamos aplinkosaugos priemonės (pvz., žuvų takai), užtvankos nėra aukštos (potvynių metu užliejamos) - jos gamtai nekenkia.

Nors buvusiuose vandens malūnuose įrengtų hidroelektrinių elektros energijos gamyba nėra didelė, pastebimas ir teigiamas jų poveikis aplinkai - gali būti išplėtojamos kaimo turizmo, vandens rekreacijos galimybės.

Bet kokiu atveju priimant sprendimą dėl buvusių užtvankų atstatymo jį būtina pagrįsti įvertinant planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai, o elektrinės turi būti įrengiamos atsižvelgiant į nustatytus aplinkos apsaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitų teisės aktų reikalavimus", - pažymėjo energetikos viceministras.

Su šiuo nutarimo projektu susipažinusi Teisingumo ministerija priminė, kad draudimas statyti užtvankas ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse užfiksuotas Vandens įstatyme, tad pirma reikia keisti šį teisės aktą.

Keisčiausia, kad nutarimo projektą mėgina stabdyti ir Kultūros ministerija. Atseit pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį statinio atstatymas yra tolygus naujo statinio statybai. Jeigu čia kalbama apie Valdovų rūmus, galima būtų sutikti, tačiau šiuo atveju užkertamas kelias atstatyti istorinį paveldą - senuosius malūnus ir užtvankas. Ir paradoksas, kad tai daro Kultūros ministerija. "Kultūros ministerijos nuomone, yra pakankamai būdų plėtoti hidroenergetiką Lietuvoje ir nestatant (neatstatinėjant) hidrojėgainių užtvankų ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse ar jų ruožuose", - teigė kultūros viceministrė Nijolė Laužikienė, tačiau tų būdų nenurodo. Kultūros ministerijos valdininkai saugo "kultūriniu požiūriu vertingas upes ar jų ruožus", bet ne tautos materialinės kultūros paveldą.

Griežtas tonas švelnėja

"Lietuvoje yra daugiau kaip tūkstantis tvenkinių, kurie jau paveikė gamtą ir prie kurių galima įrengti HE - kam statyti ar atstatyti kitas elektrines? Mes ne prieš verslą, tačiau kodėl negalima jo plėtoti ten, kur jis mažiausiai kenkia gamtai, kam užsispirti būtinai statyti elektrinę prie savo namų ir labai gražioje vietoje?" - tvirtina Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pavaduotoja Aldona Margerienė.

A.Strelčiūno argumentą, kad dar iki paskelbiant Siesarties kraštovaizdžio draustinį upė čia buvo patvenkta ir vanduo suko turbinas, A.Margerienė pakomentavo taip: "Buvo užtvanka, bet vėliau jos nebeliko, per dešimtmečius susiformavo ekosistema ir nauja veikla ją pažeistų."

"Priimti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, pakeisti Ekologiniu ir kultūriniu požiūriu svarbių Lietuvos upių sąrašą maža - juk tebegalioja kiti teisės aktai, ribojantys HE statybą: Vandens, Saugomų teritorijų įstatymai ir t. t.", - LŽ aiškino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė.

Tačiau, pasak jos, VSTT neatsisako padėti A.Strelčiūnui. "Štai ir šiandien jis man skambino, tarėmės, kokią įrangą būtų galima montuoti prie Siesarties, kad nebūtų pakenkta gamtai. Juk dabar jau yra naujų technologijų - ne vertikalios, o horizontalios turbinos, kurioms sukti nereikia tvenkti upės arba patvanka gali būti labai maža ir t. t. Pažadėjau rasti specialistų, kurie paieškotų analogiškų Vakarų hidroelektrinių statybos pavyzdžių", - sakė R.Baškytė.

Ligšiolinį griežtą toną pamažu keičia ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (VRAAD) vadovai. "Mes - už energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių. Jei teisės aktai bus pakoreguoti - nematau nieko blogo, jei tas malūnas būtų atstatytas, ypač jei šalia bus žuvitakis. Didelėse upėse žuvų takai menkai joms padeda, o tokiose mažose kaip Siesartis jie efektyvūs. Reikia siekti visiškos nepriklausomybės, decentralizuoti ekonomiką - negi visą gyvenimą būsime priklausomi nuo rusiškų dujų ir jų tiekėjų?" - teigė VRAAD direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas.

Biurokratijos gniaužtuose

Lietuvos hidroenergetikos asociacijos tarybos pirmininko profesoriaus Petro Punio nuomone, hidroelektrinių iniciatoriai ir aplinkosaugininkai nesusikalba, nors tiek vieni, tiek kiti deklaruoja saugantys gamtą. Ir energetikai, ir aplinkosaugininkai gindami savo pozicijas gali cituoti europines direktyvas ir nacionalinius teisės aktus, kur pasisakoma už gamtą bei atsinaujinančią energiją - ir visi atrodys teisūs. Tad kaip rasti kompromisą ir kas to imsis?

P.Punys su kolega mokslų daktaru Kaziu Sivickiu išanalizavo Europos ir Lietuvos aplinkosaugos bei hidroenergetikos teisės aktus ir padarė išvadą, kad, palyginti su kitų šalių analogiškais teisės aktais, mūsiškiai hidroenergetikos ribojimai yra griežčiausi Europos Sąjungoje (ES). Hidroenergetika niekaip neišsivaduoja iš biurokratijos gniaužtų, todėl verslas čia neįmanomas, skurdinama visuomenė ir valstybė, taip pat ir pati gamta, nes paupiai virtę nepraeinamais šabakštynais ir pelkėmis.

"Draudimai valstybiniu mastu statyti užtvankas beveik visose šalies upėse - beprecedentis ir nepamatuotas atvejis Europoje. Dėl to hidroenergetikos ir kitų upių vandens naudojimo būdų - laivybos, žemių drėkinimo, žuvininkystės, vandentiekos, apsaugos nuo potvynių, vandeningumo padidinimo, paveldo puoselėjimo ir kt. - plėtra yra apribota, ignoruojami europiniai ir nacionaliniai atsinaujinančios energijos gamybą skatinantys teisės aktai, pažeidžiama prigimtinė žmogaus teisė plėtoti ekonominę veiklą.

Ir apskritai egzistuoja teisinė kolizija tarp ES aplinkos apsaugos ir hidroenergetikos plėtros reikalavimų, nors jų tikslai tokie patys: saugoti vandens telkinių ir atmosferos būklę. Todėl reiktų peržiūrėti dabartinę upių apsaugą reglamentuojančią Lietuvos aplinkosaugos teisės sistemą - suderinti ekonomiką, socialinę būklę ir aplinkosaugą bei panaikinti teisės aktų prieštaravimus", - siūlė P.Punys ir K.Sivickis.

Hidroenergetikos specialistai teigia nesiūlantys užtvenkti daugumos Lietuvos upių ir nemanantys, kad tai išgelbėtų šalį - nebereikėtų nei kraupių atominių, nei rusiškas dujas ir mūsų nepriklausomybę pleškinančių šiluminių elektrinių. HE, kurių Lietuvoje šiuo metu yra apie 80, gamina tik apie 4 proc. visos kraštui reikalingos elektros energijos (iš to skaičiaus mažosios HE - apie 0,5 proc.). Vis dėlto ir šis lašas ar keli lašai jūroje - paspirtis ekonomikai, socialinei žmonių gerovei ir laisvei. Hidroenergetikai pateikia Latvijos pavyzdį: ji taip pat lygumų šalis, tačiau elektros energijos HE gaminama 7 kartus daugiau negu Lietuvoje.

Nors ir patyręs keletą širdies infarktų, ne kartą mynęs teismo slenkstį bei girdėjęs ne vieną kaltinimą, A.Strelčiūnas neatrodo nusiminęs ir tebetiki savo pergale. "Gal ir gerai, kad Siesarties patvankos projektas liko neįgyvendintas - būčiau turėjęs daug išlaidų, jos negreitai atsipirktų. Dabar parengsime geresnį projektą. Nenoriu didelės užtvankos, nebus čia Šušensko marių. Mano elektrinukė bus maža ir nekenkianti gamtai", - svajoja verslininkas, kuris kaip pirmeivis pramins kelią ir kitiems hidroenergetikos entuziastams, kad kiekvienas Lietuvos žmogus pasijustų esąs tikras savo žemės šeimininkas, kuris be valdininkų malonės puošia ir turtina savo tėvynę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"