TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Apie 99 sėkmės procentus

2013 10 02 6:00
Prof. L.Kelbauskas - vienas pagrindinių pasaulyje unikalios vėžio tyrimų technologijos autorių. Asmeninio archyvo nuotraukos

Kiek apskritai jau žinoma apie vėžį ir ar daug nežinomųjų dar yra? Pasak Arizonos valstijos universiteto Biodizaino instituto profesoriaus Laimono Kelbausko, trumpas atsakymas būtų, kad dar daug kas nežinoma. Tačiau reikia žiūrėti į atskiras sritis, į atskirus veiksnius.

Pavyzdžiui, užtektinai žinoma apie vėžio diagnostiką, vėžio progresavimą bent tokiu lygiu, kad galima pasakyti, nors ir ne visais atvejais, kokios yra pacientų galimybės išgyventi. Dabar ypač didelės pajėgos metamos vadinamajai personalizuotai medicinai, kad būtų galima vėžį gydyti ir valdyti asmeniškai kiekvieno paciento atveju.

"Tiek jau suprantame, kad vėžio negalima gydyti tarsi kokios infekcinės ligos. Vėžys yra labai nevienalytis, jis kinta ir net jei bandome suklasifikuoti vėžines ligas į tipus, aišku, tai įmanoma daryti, tačiau tų tipų viduje dar yra subtipų, kurie nepasiduoda gydymui, yra kitokie, kitoks jų atsakas į terapiją, - aiškino mokslininkas. - Aiškūs bendri veiksniai, kodėl vėžys atsiranda, tačiau, tarkim, konkrečiu atveju nebūtinai žinome, kodėl žmogus susirgo. Didelė tikimybė, kad atsiras plaučių vėžys, jei asmuo rūko, tačiau plaučių vėžiu serga ir nerūkantieji. Yra daug aplinkos, taip pat stresinių veiksnių. Iš tikrųjų tų veiksnių, lemiančių vėžio atsiradimą, jo progresavimą, žinome daug, tačiau jų yra tiek daug ir jie taip vienas su kitu susiję, kad ne visada galime konkrečiai pasakyti, kas atsitiks, ar numatyti, jog šis žmogus sirgs vėžiu, o anas ne. Dar reikia labai daug ką nuveikti šioje srityje. Galbūt nesugebėsime visiškai išgydyti vėžio, kaip jį suprantame, tačiau sugebėsime jį suvaldyti, kad žmogus galėtų gyventi sirgdamas vėžiu. Dabar daug dėmesio skiriama tam, kad būtų galima pratęsti kokybišką žmogaus gyvenimą, jei vėžys neišgydomas."

Įsitvirtino Amerikoje

Prof. L.Kelbauskas kilęs iš Jonavos. Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultete studijavo biofiziką. Pagal Europos Sąjungos studentų mainų programą vieniems metams buvo išvykęs į Vokietiją. Grįžęs įgijo magistro laipsnį ir vėl išvažiavo į tą patį Friedricho Schillerio universitetą Jėnoje studijuoti doktorantūros. Pasak mokslininko, stengėsi išlaikyti tarpdisciplininį profilį - studijos apėmė biofiziką, lazerinę ir optinę fiziką. 2003 metais apgynęs daktaro disertaciją, liko Jėnos universitete ir podaktarinių studijų. 2005 metais išvyko į Arizonos valstijos universitetą. Jame dirba iki šiol.

"Mokslininko karjerai labai gerai, bent kol esi jaunas, pakeisti aplinką nors kas penkerius šešerius metus, - savo pasirinkimą aiškino prof. L.Kelbauskas. - Ieškojau tokių galimybių užsienyje, nebūtinai Amerikoje. Tačiau taip susiklostė, kad vienas geras mano draugas, su kuriuo kartu studijavome VU pas prof. Ričardą Rotomskį, tuo metu dirbo Arizonos valstijos universitete. Jis man pasakė, kad ten yra laisva vieta. Vykdamas į Ameriką maniau, kad būsiu tik metus, o vėliau grįšiu į Europą. Išėjo taip, kad likome ilgiau."

Arizonos valstijos universitete aštuonerius metus dirbantis mokslininkas jau, galima sakyti, įsitvirtino Amerikoje. Žmona Aušrinė, taip pat kilusi iš Jonavos ir VU baigusi geografijos bakalauro studijas, dirba geografinių informacinių sistemų srityje. Šeima turi savo namą Arizonos valstijos sostinės Finikso priemiestyje Gilberte. Prieš dvejus metus susilaukė sūnaus Dominyko.

Prof. L.Kelbauskas su žmona Aušrine ir sūnumi Dominyku per atostogas Didžiajame Kanjone.

Vis dar vieninteliai

Grynai tiriamasis prof. L.Kelbausko darbas taip pat tarpdisciplininis ir dabar sutelktas į fundamentalų vėžio terapijos supratimą - kas lemia šią ligą ir kaip ją gydyti. Tarp mokslininko laimėjimų - unikali tyrimų technologija. Lietuvis buvo vienas pagrindinių jos kūrėjų.

"Šiuo metu turbūt 95 proc. mokslininkų tiria vėžį daugelio ląstelių lygiu, t. y. ima šimtus tūkstančių, gal net milijonus ląstelių ir matuoja, pavyzdžiui, kelis parametrus. Mūsų technologija leidžia tirti atskiras, pavienes ląsteles, - aiškino prof. L.Kelbauskas. - Kodėl tai svarbu? Buvo pastebėta, kad vėžinės ligos, ypač augliai, yra labai nevienalyčiai. Kiekvieno vėžio, auglio atskiros ląstelės, atskiri subregionai gali visiškai skirtingai reaguoti į terapiją, todėl labai svarbu suprasti, kas juose vyksta, ir galbūt atrasti naujų terapijos galimybių. Mūsų technologija labai nauja. Manau, kad iki šiol esame vis dar vieninteliai pasaulyje, galintys tyrinėti pavienes ląsteles, jų metabolizmą, tarkim, kaip ląstelė naudoja energiją, deguonį ir panašius dalykus."

Tokią tyrėjų sėkmę, pasak lietuvio, lėmė daug veiksnių. Pavyzdžiui, suburta stiprių mokslininkų, gebančių bendradarbiauti ir generuoti idėjas, grupė. Žinoma, ir lėšos, skiriamos moksliniams tyrimams, bei pačių mokslininkų užsispyrimas siekti geriausių rezultatų. Ne mažiau svarbus ir pasirengimas, įgytas išsilavinimas, sukauptos žinios, patirtis.

Aptikti ir sustabdyti

Apie naująją technologiją, skirtą ankstyvam vėžiui diagnozuoti ir suprasti, kas vyksta tose ląstelėse prieš atsirandant vėžiui, prof. L.Kelbauskas kalbėjo ir neseniai Druskininkuose surengtoje tarptautinėje konferencijoje "From Bench to Bed: Challenges in Cancer Care" ( "Nuo mokslinių tyrimų iki klinikinės praktikos: iššūkiai kovoje su vėžiu"). Pasak mokslininko, dirbant Amerikoje ir dažniausiai dalyvaujant konferencijose nacionaliniu lygiu, labai įdomu pasižiūrėti, kaip Europoje atliekami klinikiniai tyrimai, kaip mokslas juos vertina ir kokių sunkumų šioje srityje patiriama, nes problemos vis dėlto yra truputį kitokios. Domina kelios naujos terapijos, kurias bandoma taikyti Europoje. Labai įdomūs ir mokslinių tyrimų rezultatai.

"Kuo anksčiau galime surasti vėžines ląsteles ir suprasti, kas jose vyksta, tuo daugiau yra galimybių, pirmiausia, užkirsti kelią vėžiui ir, antra, jį išgydyti, - pabrėžė prof. L.Kelbauskas. - Dar kelios mūsų technologijos leidžia tokias ląsteles aptikti ir aiškintis, kas jose kitaip negu aplinkinėse normaliose ląstelėse, ir kodėl būtent jos pasikeitė."

Mokslininkų tikslas - kuo greičiau naująsias technologijas taikyti klinikinėje praktikoje. Vis dėlto dar praeis keleri ir daugiau metų, kol vieną ar kitą technologiją bus galima įdiegti, nes yra daug reguliacinių mechanizmų nuo fundamentaliųjų tyrimų pereinant prie žmogaus klinikos.

Reikia pastangų

Prof. L.Kelbauskas džiaugėsi, kad mato nemažą pažangą vėžio tyrimų srityje Lietuvoje tiek modernios mokslinės aparatūros, tiek naujų technologijų požiūriu. Gerokai daugiau, palyginti su tais laikais, kai pats studijavo VU, užmegzta ryšių su klinikinės praktikos specialistais. Dabar mokslininkai vis dažniau bendradarbiauja, tariasi, diskutuoja su gydytojais. Daugiau bendradarbiaujama ir su tarptautinėmis vėžio tyrimų bei monitoringo organizacijomis.

"Nors Lietuvai sunku lygintis su didelėmis šalimis, esame arti Europos lygio ir, manau, neilgai truks, kol jį pasieksime, - įsitikinęs mokslininkas. - Čia tik laiko, aišku, ir valios, noro klausimas. Valstybė taip pat turi dėti atitinkamas pastangas, kad tą kryptį palaikytų. Daug nereikia, kad nebūtų ir tokio didelio mokslininkų judėjimo iš Lietuvos ar kad jie sugrįžtų. Manau, žmonių noras sugrįžti į Lietuvą ir dirbti joje yra didelis. Ir pats galiu prisipažinti, kad norėčiau grįžti ir dirbti mokslinį darbą čia. Aišku, vienas dalykas, patriotizmas ir noras būti Lietuvoje. Kitas - galimybės čia dirbti mokslinį darbą. Žmonių, gavusių daktaro laipsnį ir pasilikusių Lietuvoje, maži atlyginimai, karjeros galimybės taip pat nėra rožinės. Viskas yra susiję. Žmonėms juk svarbu ir materialiniai dalykai. Gali kaip nori suktis, tačiau tas klausimas galiausiai iškyla. Vis dėlto manau, kad protingomis, finansiškai pagrįstomis mokslininkų sugrąžinimo ar sulaikymo Lietuvoje programomis būtų galima daug pasiekti ir susigrąžinti nemažai gerų, iškilių, visame pasaulyje žinomų mokslininkų. Visų susigrąžinti, aišku, nepavyks. Kai kuriems žmonėms patinka gyventi svetur, jie susitaiko su tuo, galbūt patinka kultūrinė, socialinė terpė. Vis dėlto nemažai žmonių sugrįžtų ar neišvažiuotų svetur."

VU absolventas brangina savo alma mater ir gyvendamas JAV palaiko glaudžius ryšius su kolegomis Lietuvoje. Prof. L.Kelbausko manymu, mokslininkai turi kiek gali daugiau tarpusavyje bendrauti, ypač lietuviai, nes sieja ir kultūriniai ryšiai. Bendradarbiavimas labai svarbus veiksnys mokslininko karjeroje siekiant pastebimų rezultatų, mokslo pažangos. Ankstesniais amžiais vienas žmogus galėjo padaryti didelių atradimų, šiais laikais - galbūt tik atskirais atvejais, o 99 proc. - bendradarbiaujant.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"