TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Apie gimtinę Lietuvą - iš Izraelio

Naujieji emigrantai, dažnai tarsi pareigą jaučiantys pasakyti ką nors negražaus apie Lietuvą, Izraelyje galėtų išgirsti, kad veikiausiai nepatyrė, ką reiškia prarasti tėvynę, todėl nemoka jos branginti.

Vilniaus universiteto (VU) profesorė Dalia Leinartė pasakojo, kad vyko į Izraelį susitikti su žydų tautybės žmonėmis, emigravusiais iš Lietuvos, o grįžo suvokusi, kad jie yra neatsiejama mūsų tėvynės dalis. Ir galima tik apgailestauti, koks būtų buvęs daugiakultūris Vilnius bei visa Lietuva, jei čia tebegyventų į įvairius kraštus pasitraukę žmonės.

Istorikė D.Leinartė, sociologės Sigita Kraniauskienė (Klaipėdos universitetas), Irena Šutinienė (Lietuvos socialinių tyrimų centras), Ingrida Gečienė ir Laima Žilinskienė (VU) nuo 2010 metų rudens įgyvendina Nacionalinės mokslo programos "Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas" projektą, skirtą sovietmečio patirčių tyrinėjimams. Ieškotos ir rekonstruotos ne tik įvairių socialinių, bet ir tautinių grupių patirtys. Kalbinti žmonės, iki šiol gyvenantys Lietuvoje ir po Antrojo pasaulinio karo repatrijavę į Lenkiją, maždaug aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį emigravę į Izraelį ir per pastarąją emigracijos bangą nuo 1990 metų palikę Lietuvą bei apsigyvenę Vokietijoje. Galutinis projekto rezultatas bus monografija, tačiau jau dabar atliktas milžiniškas darbas. Pernai įkurtame pirmame tokiame nacionalinės atminties archyve penkių tyrėjų pastangomis sukauptas 181 autentiškas interviu.

Dvi tėvynės

VU Lyčių studijų centro vadovė prof. D.Leinartė prisiminė anksčiau darytus interviu su Lietuvos moterimis, paskelbtus knygoje "Prijaukintos kasdienybės, 1945-1970." Tarp jų buvo ir dailininkės Adasos Skliutauskaitės gyvenimo istorija, skaudžiai susijusi su to meto žydų pasitraukimu iš Lietuvos. Dailininkės vyras emigravo, o ji apsisprendė likti, todėl šeima turėjo išsiskirti. A.Skliutauskaitė tada pasakojo tyrėjai, kad niekada nesigailėjo likusi Lietuvoje, nes čia jos tėvynė, draugai, o daugelis jos aplinkos žydų, išvažiavusių į Izraelį, dabar grįžta ir dainuoja lietuviškas dainas.

"Man buvo nepaprastai įdomu suvokti žydų, palikusių Lietuvą, dvigubos tėvynės sampratą, - sakė istorikė. - Praėjus beveik dešimčiai metų turėjau progą pamėginti atsakyti į šį mokslinėje literatūroje dar neaptartą klausimą, kodėl gi žydai, beveik visi pasitraukę iš Lietuvos, grįžta." 

Vis dėlto nė karto nebuvus Izraelyje ir nepažįstant nė vieno žydo, kaip surasti žmonių, kurie norėtų kalbėti? Lietuvos ambasada Izraelyje paskleidė informaciją tenykštėje bendruomenėje, tačiau visas pašnekovų tinklas, didžiausiai mokslininkės nuostabai, nusidriekė vos užmezgus pirmąjį ryšį. Moshe ir Maya Rosenblumai bei Zalmanas Shafiras per keletą valandų, ilgiausiai - per keletą dienų padėjo surasti visus kitus. Tokį patį žydų solidarumą bei pasiryžimą padėti juto ir antroji tyrėja iš Lietuvos L.Žilinskienė.

"Išgirstos istorijos, kodėl paliko Lietuvą, skirtingos, tačiau pirmiausia vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad visi kalbinti žydai atvirai pasakė, jog nesijautė Lietuvoje jos gyventojais. Daugelis gimę maždaug 1947-1949 metais ir atvirų išpuolių nė vienas nepatyrė, tačiau komforto gyvendami Lietuvoje taip pat nejautė", - pasakojo prof. D.Leinartė. 

Paklausus pavardės, dažnas atsakydavo panašiai: "Dabar esu Jakov Katz, o Lietuvoje buvau Jokūbas Kacas". Dar pridurdavo: "Arba tiesiog žydelis". Lietuvoje nebūdavo ir savaitės, kad negirdėtų, jog žydas toks ar anoks. Izraelyje niekas neklausia tautybės, nebūk, kaip juokavo J.Katzas, tik arabas. 

Ypač gražiai atsakė M.Rosenblumas iš Haifos. Vyras prisiminė, kad Lietuvoje stengdavęsis kuo rečiau ištarti savo pavardę, nes ji, kad ir kur būdavęs - parduotuvėje, poliklinikoje ar darbe, niekur neskambėjo. Net ir pats ištaręs, kai negalėdavo neištarti, susigūždavo. Dabar, kai gyvena Izraelyje, nuolat nori kartoti savo pavardę, nes čia ji taip tinka ir taip gerai skamba.

Visi kalbinti žydai paliko Lietuvą kartu su šeimomis ir nepatyrė tokio išsiskyrimo kaip dailininkė A.Skliutauskaitė. Jei vienas kitas narys ir nelabai norėjo emigruoti, sutarė visa šeima ir vyko į Izraelį be didelių abejonių. Pavyzdžiui, inžinierius J.Katzas iš Kirjač Mone miestelio sakė, kad nuo mažumės žinojo, jog progai pasitaikius pasitrauks į Izraelį. Visi giminės buvo išžudyti. Nieko neliko nei iš tėvo, nei ir mamos pusės. Iš Mosėdžio kilęs tėvas ištvėrė koncentracijos stovyklos žiaurumus. Motina visą karą slapstėsi pas lietuvius klebonus. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvyko kartu keturios šeimos: tėvai, dvidešimt penkerių metų Jakovas, vedęs lietuvę Dalią, Jakovo sesuo su vyru ir jos vyro tėvai. Hebrajiškai nemokėjo nė vienas, nes tuomet Kaune, kaip prisiminė J.Katzas, nebuvo jokių sąlygų. Nuvykę į Izraelį, įsikūrė miestelyje netoli Libano sienos. J.Katzas gavo inžinieriaus darbą. Nors teko patirti visus kaimyninės valstybės karinius išpuolius, ten gyvena iki šiol.

M.Rosenblumas pasakojo, kad jo šeima iš Lietuvos išvažiavo tik 1992 metais. Tėvas, tuo metu Vilniaus inžinerinio statybos instituto Specialiųjų konstrukcijų katedros vedėjas, profesorius, suprojektavęs tokius didelius objektus, kaip tiltą per Nemuną Alytuje, Kauno sporto halę, Šiaulių pašto rūmus ir daugelį kitų, nė už ką nebūtų palikęs savo darbo. Jis pats, kaip ir tėvas tapęs projektuotoju, pradėjo rašyti disertaciją. Vedė išskirtinių gabumų vilnietę Mayą, Vilniaus universitete studijavusią iš karto dvi specialybes, fiziką ir chemiją, o iš vienos apsigynusią daktaro disertaciją. Jos mama Vilniaus universitete ėjo docentės pareigas. 1971 metais gimė pirmas jaunosios poros vaikas ir jie, viską sudėjus, pasak M.Rosenblumo, nebegalėjo išvažiuoti. Jei būtų pareiškę apie tokį sprendimą, artimieji būtų netekę darbų. Nežinojo, kad vėliau nebebus galima išvykti. Praėjus dviem dešimtmečiams šeima galiausiai emigravo. Norėjo, kad užaugę du sūnūs sukurtų žydiškas šeimas. Penkiasdešimtmečiui M.Rosenblumui buvo sunkiau įsikurti nei tiems, kurie išvažiavo gerokai jaunesni, ir jau manė, kad liks juodadarbis, tačiau viskas po truputį susidėliojo. Izraelyje, kaip pats sakė, jaučiasi esąs namie, nes tie patys prioritetai, tas pats mąstymas. Čia iš tikrųjų gyvena, o Lietuvoje daugiau laiko vyko vidinės kovos, trukdančias kurti ir dirbti.

J.Katzas, paklaustas ar nebuvo gaila palikti Lietuvos, atsakė,  

kad Izraelis yra istorinė tėvynė. Visada norėjo į ją patekti. Tokia buvo visų jų svajonė. O kas tada yra Lietuva? "Lietuva yra gimtinė". Tokia samprata, pasak prof. D.Leinartės, atitinka Czeslawo Miloszo dvigubos tėvynės suvokimą. Lenkiškai kalbantis poetas ir eseistas lietuviškai nemokėjo, tačiau tai, ką sugebėjo paimti per ne tokius jau ilgus gyvenimo metus savo gimtinėje prie Nevėžio, liko visam gyvenimui. 

"Lietuva Cz.Miloszui reiškė turbūt daugiau nei Lenkija (tai gali justi ne tik "Isos slėnyje"), tačiau jis niekada nepriklausė lietuviams, nebuvo nacionalinis Lietuvos patriotas, - kalbėjo tyrėja. - Cz.Miloszas mylėjo Lietuvą kaip žemę. Šis stiprus prisirišimas nieko bendra neturi su tautiškumu, bet liudija apie labai stipriai įleistas čia šaknis. Mano kalbinti žydai vienu ar kitu aspektu atkartojo ir net, sakyčiau, praturtino Cz.Miloszo dvigubos tėvynės meilės sampratą."

Meilės užtenka abiem

Beveik visi prof. D.Leinartės pašnekovai Izraelyje puikiai mokėjo lietuviškai, nors savo aplinkoje jau keletą dešimtmečių  negirdi lietuvių kalbos. Kaip patikino J.Katzas, jis ir jo artimieji yra dideli Lietuvos patriotai. Pasitraukę į istorinę tėvynę ir bėgę nuo sovietų valdžios, dabar labai dažnai atvažiuoja į Lietuvą. Kasmet vasaroja Birštone įsigytame bute. J.Katzui gimtoji ir lietuvių kalba. Lietuviškai moka dar Lietuvoje gimusi vyriausia dukra, o sūnus ir jaunėlė dukra - daugiau ar mažiau supranta. Su kiekvienu vaiku atskirai surengta ir kelionė aplankyti Lietuvą.

"Buvo įdomu, kodėl jie taip prisirišę prie Lietuvos, kai mūsų naujieji emigrantai, net ir neklausiami, ar grįš, tarsi pareigą jaučia pasakyti ką nors negražaus. Kodėl jaučiama tokia pagieža savo tėvynei, taip pat mėginsime atsakyti analizuodamos interviu monografijoje, - kalbėjo tyrėja. - Labai gražus šiuo atveju J.Katzo atsakymas: "Veikiausiai jie nepatyrė to, ką patyrėme mes. Kai prarandi tėvynę, o ją prarasti gali labai greitai, pradedi vertinti ir antrąją, nė už ką nenori jos palikti. Tada užtenka meilės abiem - ir istorinei tėvynei, ir gimtinei. Tik žmogus, nepatyręs, ką reiškia netekti tėvynės, gali mėginti emociškai atsiriboti nuo jos. Dabar lietuviai turbūt labiausiai myli krepšinį."

Tel Avive gyvenantis Izraelio valstybinio radijo direktorius Shmuelis Ben-zvi pasakojo, kad jo šeima Lietuvoje kalbėjo rusiškai, ir jis nebuvo auklėjamas žydiška dvasia. Pirmas stimulas suvokti save kaip žydą buvo jau Vilniaus universitete rusų kalbą ir literatūrą studijuojančiam pirmakursiui vienos dėstytojos pasakyti žodžiai: "Kodėl žydų jaunuolis turi atiduoti visą energiją rusų literatūrai?! O ar žinai ką nors apie žydų kultūrą?!"

Įtakos turėjo ir tėvo 1956 metais Vilniuje įkurtas vienas pirmųjų žydų dainų ir šokių ansamblis. Į jį susibūrė daugiau kaip šimtas žmonių, norinčių puoselėti žydų kultūrą ir mokytis hebrajų kalbos. Tokių aplinkybių veikiamas, Sh.Ben-zvi apie dvidešimtuosius gyvenimo metus visiškai susiformavo kaip žydas, suvokiantis, kad turi tėvynę, į kurią privalo patekti, ir beveik vieninteliu gyvenimo tikslu tapo kova už žydų teisę išvykti į Izraelį. 

Žydiškos idėjos disidentas 1971 metais buvo vienas organizatorių akcijos, kai penki šimtai žmonių, prisisegę Dovydo žvaigždes, iš Vilniaus pėsti nuėjo į Panerius, žydų žudynių per Antrąjį pasaulinį karą vietas. Tačiau grįžtančius juos apsupo ir aštuonis žmones suėmė. Areštinėje juos išlaikė dvi savaites, stengiantis inicijuoti bylą. Jos sudaryti, Sh.Ben-zvi manymu, neleido Antanas Sniečkus. Išlikusi kaip ir legenda, kad tuometinis Lietuvos komunistų partijos vadovas trenkęs kumščiu į stalą ir pasakęs: kol jis gali, tol Lietuvoje tokia byla prieš žydus nebus sudaryta. Labai retas atvejis, pasak Sh.Ben-zvi, nes tokios bylos jau buvo sudaromos visuose pagrindiniuose buvusios Sovietų Sąjungos miestuose. Atleistas iš universiteto ir negalėdamas gauti geresnio darbo, Sh.Ben-zvi kovojo toliau: rašė laiškus Jungtinėms Tautoms, organizavo žydų ansamblio narius, kad visi in corpore pasitrauktų į Izraelį. Žmonės pasidalijo tarsi į dvi dalis ir daug draugysčių iširo, nes vieni apsisprendė išvykti, kiti - ne. Kaip pasakojo prof. D.Leinartė, 1971-ieji buvo pirmi tokie metai, kai žydai galėjo masiškai išvažiuoti. Pavienių atvejų pasitaikė ir anksčiau, tačiau reikėjo įrodyti, kad Izraelyje gyvena šeimos narys, tik tada leido šeimoms susijungti. Kitas kelias galėjo būti per Lenkiją, t. y. išvykti kaip repatriantui lenkui, o tada - į Izraelį.

1971 metų spalį emigravo ir pats Sh.Ben-zvi su mama. Lietuvoje pasilikęs tėvas (jau anksčiau sukūręs kitą šeimą) sakė, kad jaučiasi kaip laivo kapitonas, kuris turi pasitraukti paskutinis. Jei yra dar žydų ir jei dar galima puoselėti čia žydišką kultūrą, reikia likti. Taip, pasak tyrėjos, manė galbūt daugelis tų, kurie nusprendė neišvažiuoti, kad nepaliktų gimtosios žemės be žydiškos kultūros.

"Kokia yra ta sąmoningumo trajektorija grįžtant į Lietuvą kaip į žydišką gimtinę Sh.Ben-zvi atveju? Šiek tiek kitokia nei J.Katzo, - kalbėjo prof. D.Leinartė. - Shmuelis sakė buvęs kovotojas, kad visi žydai išvažiuotų neatsigręždami. Jis suvokė Lietuvą ir Izraelį kaip du skirtingus pasaulius. Tvirtai žinojo, kad išvažiavus kelio atgal nėra, ir dėl to niekada nesigailėjo, nieko nesiilgėjo. Vėliau viskas po truputį pradėjo keistis. Keitėsi ir tėvynės suvokimas. Iš pradžių  apskritai neįvardijęs Lietuvos, galvojęs tik apie Izraelį kaip vienintelę savo tėvynę, laikui bėgant pradėjo suvokti, kad tėvynė žmogui yra ta, kurią jaunystėje nori palikti, bet senatvėje nori į ją sugrįžti. Tai nepaprastai aštriai jautė 1989 metais."

Jau tuo metu Sh.Ben-zvi vadovavo Izraelyje suburtam vilniškio pirmtako tradicijas tęsiančiam žydų dainų ir šokių ansambliui "Sohnut". Izraelio ministrės pirmininkės Goldos Meir globojamas ir remiamas ansamblis keliavo po visą pasaulį. Jo padaliniai buvo kuriami ir kituose kraštuose. Sh.Ben-zvi buvo išsiųstas įkurti tokį padalinį Maskvoje. Tada, kaip pats pasakojo, ir nebeiškentė. Nors įvažiuoti į Lietuvą negalėjo, slapta sėdo į traukinį Maskvoje. 1989 metų Vilnius buvo niūrus, šaltas, skurdus, tačiau Sh.Ben-zvi staiga pajuto, kad niekas nenutrūko. Jis yra čia, Lietuvoje, ir viskas yra likę su juo. Tada vėl įvyko didžiulis mentalinis pasikeitimas ir Sh.Ben-zvi suvokė, kad reikia daryti viską, jog būtų nutiesti tiltai ir į kitą pusę. Juo labiau kad žmona kilusi iš Lietuvos, kaunietė, tik susipažino Izraelyje. Ratas tarsi užsidarė. Tapo ramu ir gera. Dabar Sh. Ben-zvi stengiasi suartinti abi kultūras ir tautas, o sudarydamas ansamblio koncertų planą, visada stengiasi numatyti, kaip būtų galima užsukti ir į Lietuvą.

Ne dėl geresnio gyvenimo

Prof. D.Leinartė prisiminė labai įdomų susitikimą Jeruzalėje su Nathanu Gitkindu ir Jasha Jurborskiu, kilusiais iš Kauno. J.Jurborskio mama buvo gydytoja, tėvas - "Gorlito" direktorius, paprastai sakant, vadovavo cenzūrai. 1972 metais šeima gavo leidimą išvykti iš Lietuvos, tačiau Maskvą pasiekė skundas, kaip toks žmogus, susijęs su valstybinėmis paslaptimis, gali palikti kraštą. Padariniai buvo siaubingi. Šeimai, jau viską išpardavusiai arba sukrovusiai į dėžes, išvažiavimas buvo užblokuotas dešimčiai metų. Tėvas neteko pareigų ir niekada daugiau nebegalėjo įsidarbinti. Mama negalėjo grįžti į ligoninę, kurioje dirbo anksčiau, ir, gavusi darbą poliklinikoje, išlaikė visą šeimą. Sesers nebepriėmė studijuoti institute. Jasha, tuomet dar moksleivis, vėliau įstojo į Kauno politechnikos institutą.

Gamtinių dujų žinybos vyriausiuoju inžinieriumi Izraelyje dirbantis J.Jurborskis pasakojo tyrėjai, kad sionistinė grįžimo į istorinę tėvynę idėja šeimoje atsirado labai anksti, nuo 1967 metų. Kiti pašnekovai taip pat minėjo Izraelio laimėtą Šešių dienų karą, lėmusį ne vieno apsisprendimą išvykti. Daugelis, pasitraukę iš tuometinės Sovietų Sąjungos, pirmiausia atsidurdavo Vienoje, o ten jau buvo klausiama, į kurią valstybę nori važiuoti. Pasak J.Jurborskio, 1982 metais, kai jis pateko į Vieną, buvo tik penki procentai žydų, kurie vyko į Izraelį. Visi kiti keliavo į Ameriką. Tyrėjos klausiami, kodėl vis dėlto pasirinko Izraelį, visi pašnekovai atsakė panašiai: "Ieškojome ne geresnio gyvenimo. Važiavo į tėvynę, o ji yra Izraelis". 

Muzikantas N.Gitkindas roko gerbėjams turbūt gerai žinomas Lietuvoje. Jis su broliu Jokūbu Gitkindu 1969 metais Kaune įkūrė kultinę roko grupę "Raganiai". 1972 metais, kai broliai emigravo, grupė iširo, tačiau vėl atnaujino veiklą 2001 metais Izraelyje. Laisvalaikiu kartu muzikuojantis J.Jumborskis prisiminė 1989 metus, kai N.Gitkindo sesuo su vaikais išvyko į Lietuvą, kad parodytų jiems savo gimtąjį kraštą. Grįžusi ji tokia sužavėta pasakojo, ką matė, kokius buvusius draugus sutiko, kad J.Jurborskis pajuto neapsakomą ilgesį. Net sekretorė pastebėjo, kad yra kaip nesavas. Tiesiog nežinojo, ką daryti. Ryšių jokių neišlikę ir Lietuva atrodė taip toli, kad ir bilieto, pasak jo, jau nėra. Niekada jos nebematys. Sėdėjo nuleidęs galvą, kol sekretorės paragintas nusipirko bilietą. Pirmą kartą Lietuvoje praleido dešimt dienų. Nuo to laiko nuolat čia lankosi ir viskas, atrodo, tarsi nurimo, grįžo į savo vietas.

"Žmonės, išgyvenę holokaustą ir koncentracijos stovyklas, gal tik gyvenimo pabaigoje kai ką papasakodavo savo jau suaugusiems vaikams iš tos baisios, tragiškos patirties, - kalbėjo istorikė. - Todėl ir žydų, pasitraukusių iš Lietuvos, vaikai, gimę jau Izraelyje, gana ilgai nieko nežinojo apie tėvų gimtinę. Kol po truputį tėvai pradėjo juos vežti į Lietuvą. Taip neatsitiko Miky Gurvitzui iš Natanijos. Tėvai buvo kilę iš Vilniaus, mama turėjo čia privačią mokyklą, tačiau mažai ką spėjo iš jų išgirsti apie Lietuvą. Dabar jis atvažiuoja kartu su "Sohnut" ansambliu. Miky sakė, kai neturi geografiškai realios žemės, kur būtų tavo šaknys, jas pradedi suvokti kalboje. Jam tokia yra jidiš, protėvių, kalba. Kai klausosi jos, jaučiasi susilietęs su gimtine. Lietuva žydams tarsi dalis jidiš kalbos ir jam  ji gimtinė tiek, kiek yra susijusi su protėvių kalba."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"