TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Apie laisvą ir nelaisvą žiniasklaidą

2011 05 06 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Rytoj minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ar šiandien Lietuvos žiniasklaida laisva? Ar lietuviška spauda, atlaikiusi caro laikų persekiojimus, sovietinę cenzūrą, nesusidūrė su nauja priklausomybe, šį kartą nuo nepriklausomos valstybės valdžios ir jos noro paveikti spaudą? Ko siekia valdžia savo finansine politika Lietuvos spaudos atžvilgiu?

Šventės išvakarėse prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius prof. Žygintas Pečiulis, Leidėjų asociacijos pirmininkas Zigmantas Sadauskas, dienraščio "Verslo žinios" vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas, interneto portalo "Delfi" vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, "Žinių radijo" laidos "Žiniasklaidos anatomija" vedėjas Vidmantas Valiušaitis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kiek žiniasklaida laisva Lietuvoje?

A.Medalinskas. Kiek žiniasklaida turi laisvės šiandienėje Lietuvoje?

V.Valiušaitis. Lietuvoje priimtas vienas liberaliausių Europoje žiniasklaidos veiklą reguliuojančių įstatymų, bet stinga įstatymų įgyvendimųjų aktų, etinius ir profesinius standartus apibrėžiančių taisyklių. Todėl žiniasklaidos laisvė Lietuvoje labiau primena žmonių elgesį "aukso karštligės" epochoje Amerikos Vakaruose negu brandžioms demokratijoms būdingus civilizuotus santykius. Šis itin svarbus socialinės raiškos laukas paliktas be valstybinės politikos dėmesio. Trūksta suvokimo, kad žiniasklaidos laisvę ir atsakomybę dera puoselėti, tai neatsiranda savaime. O socialinio elgesio standartai atsiliepia ir politinių sprendimų kokybei. Kitas aspektas - ekonominis. Jis ypač reikšmingas tokiose mažose rinkose kaip Lietuva. Išleisti laikraštį, žurnalą ar išlaikyti televiziją, radiją, interneto portalą 50 mln. tautoje yra vienas dalykas, o 3 mln. - visai kitas. Numerio ar reportažo gamybos sąnaudos tos pačios, o auditorija, vadinasi, ir įplaukos, dešimt ar dvidešimt kartų skiriasi. Vadovaujantis vien ekonominiais kriterijais, lietuviškai kurti neapsimoka nieko - nei laikraščių, nei knygų. Šia prasme pasigendu valstybės politikos lietuviško žodžio kultūrai puoselėti.

Ž.Pečiulis. Iš tikrųjų, kalbant apie žiniasklaidos laisvę, dabar į akis kaip niekad iki šiol krinta valstybės mokesčių politika žiniasklaidos atžvilgiu. Bet aš kartais liūdnai juokauju, jog gal po kiek laiko dėkosime Andriui Kubiliui už tai, kad jis paspartino mūsų žiniasklaidos progresą, tradicinės žiniasklaidos konvulsijas ir mirtį. Aišku, tai liūdna ironija, nes esant tokiai politikai tradicinė žiniasklaida gali greitai pakratyti kojas? O valdžia tada, matyt, pasakys, kad tai, kas turi atsitikti tradicinei žiniasklaidai, Lietuvoje irgi įvyks, bet greičiau nei kitur.

R.Barysas. Jei progresas būtų dideli mokesčiai, pažangios Europos šalys, tokios kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Skandinavijos kraštai, būtų nuėjusios tuo keliu. Bet šios valstybės, į kurias taip mėgstame lygiuotis kaip į skaidrumo, racionalumo, kūrybingumo ir gerovės etalonus, žiniasklaidai taiko mažesnius mokesčius, nei mokame dabar Lietuvoje. Kai kuriose jų taikomas nulinis pridėtinės vertės mokestis (PVM), o daugumoje svyruoja tarp 2-9 procentų. Ir laisvos rinkos šalys diferencijuoja mokesčius tose srityse, kurios užtikrina valstybės gyvybingumą. O mums politikai bruka mintį, kad žiniasklaida yra toks pat verslas kaip, sakykime, gaminti vinis, ir bandoma iš mūsų sąmonės ištrinti jos esminę prigimtinę funkciją - būti kritišku "sarginiu šunimi" atstovaujant visuomenės interesams, užtikrinti nuomonių įvairovės sklaidą viešoje erdvėje, informuoti visuomenę. Tai ir kultūros sritis, kuri negali būti metama į absoliučios komercijos glėbį. Protinga valstybė ir savo kraštą mylintis politikas padarys viską, kad užtikrintų piliečiams galimybę kritiškai vertinti politikų veiklą. Geriausias įrankis šiai teisei ir laisvei pasiekti - žiniasklaida. Bet tokią priedermę įgyvendinti pajėgi tik ekonomine ir politine prasme laisva ir nepriklausoma žiniasklaida.

M.Garbačiauskaitė-Budrienė. Vyriausybės per krizę taikyta politika yra neteisinga, per griežta, o žurnalistai nesugebėjo susivienyti ir pakovoti už savo pozicijas. Vyriausybė kategoriškai pasisakė prieš PVM lengvatas ir jų grąžinimą. Viešbučiai sugebėjo susigrąžinti, o žiniasklaida? Kiek teko kalbėti su kitais leidėjais ir televizijos vadovais, jie netgi ne dėl pačių mokesčių didinimo įžvelgė didžiausias problemas, bet kad tai padaryta staiga, netikėtai, neleista verslui pasiruošti.

A.Medalinskas. Dabar valdžia gali sakyti, kad jau turėjote laiko pergyventi pirmąjį šoką. Kita vertus, gal ši politika interneto portalų finansinės būklės taip smarkiai nepaveikė kaip spaudos.

M.Garbačiauskaitė-Budrienė. Interneto žiniasklaida tikrai nesusiduria su tomis milžiniškomis problemomis kaip popierinės spaudos leidiniai, bet ir mus veikia ši valdžios politika.

Z.Sadauskas. Sutinku, kad periodikos lobistai buvo per silpni apginti savo interesus, o valstybė nevykdo savo skelbiamų uždavinių, kurių vienas yra pilietinės visuomenės sukūrimas ir žinių skleidimas. Nė viena pasaulio valstybė krizės akivaizdoje nesprendė finansinių problemų spaudos sąskaita. O Lietuvoje mokesčiai spaudai padidėjo daugiau nei keturis kartus. Koks verslas tai gali atlaikyti?

A.Medalinskas. Ar teisinėse demokratinėse valstybėse valdžia labiau myli spaudą nei Lietuvoje?

R.Barysas. Tų valstybių valdžios žingsniai padaryti tikrai ne iš meilės žiniasklaidai. Ar gali mylėti žiniasklaidą, pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy arba britų premjeras Davidas Cameronas, kuriuos kasdien skaudžiai taršo šių šalių žiniasklaida? Prancūzijos prezidentas ne kartą viešai demonstravo savo neapykantą žurnalistams, bet tai nesutrukdė jam nuspręsti visiems šalies gyventojams iki 18 metų valstybės sąskaita užprenumeruoti bet kurį vieną pasirinktą prancūzišką leidinį per savaitę. Tokį sprendimą diktuoja politiko suvokimas, kad užimdamas aukščiausias pareigas jis atsakingas už išsilavinusią, informuotą, mąstančią ir laisvai savo nuomonę reiškiančią tautą, kuri gali užtikrinti valstybės tęstinumą ir modernumą. Įžvelgiu ir politiko pragmatizmo - mąstančiai ir suprantančiai visuomenei lengviau paaiškinti valstybėje priimamus sprendimus.

A.Medalinskas. Ar yra ir kitų pavyzdžių Europos Sąjungoje, kur žiniasklaidai skirti panašūs mokesčiai kaip Lietuvoje?

R.Barysas. Jei kalbame apie PVM spaudai, neturime lygių, aplenkėme visus. Skaudžiausia, kad lygiuojamės į tas šalis, kurios laikomos blogiausiais pavyzdžiais. Aplenkėme net Bulgariją, kur šis mokestis lig tol buvo didžiausias, - 21 procentas. Bet būtent Bulgarija garsėja milžiniško masto korupcija ir labai silpna spalvingų savininkų išlaikoma žiniasklaida.

Z.Sadauskas. Ir kitų dviejų Baltijos valstybių žiniasklaidai taip nesmogė kaip Lietuvoje, nors ten irgi krizė. Estijoje PVM taip ir liko 9 proc., o Latvijoje, nors ir pakilo, bet, lyginant su mumis, gana nežymiai: nuo 5 proc. iki 10 procentų.

Kas nutiko žiniasklaidai Lietuvoje?

A.Medalinskas. Kokių pasekmių valdžios mokesčių politika turėjo mūsų žiniasklaidai? Gal priimantieji politinius sprendimus nesuvokia, kad smūgis žiniasklaidai buvo neproporcingai didelis, palyginti su kitais verslo sektoriais?

R.Barysas. Galiu pasakyti, kuo baigėsi valstybės politika: žurnalistų skaičius redakcijoje sumažėjo 33 procentais. Kažkada juos priėmiau į darbą mąstydamas ne apie pelną, o įdomesnį, gilesnį ir platesnį turinį, kurį gaus mūsų skaitytojai. Kiekvieną atskirai rinkau, kaip tam tikros srities specialistą. O dabar turėjau atleisti, kad išgyventų leidinys. Išsiskyriau skaudama širdimi ir jaučiuosi kaltas prieš juos ir savo skaitytojus.

A.Medalinskas. O kaip likusiųjų atlyginimai? Dabar valdžia, girdėdama priekaištus dėl žlugdomos finansiškai žiniasklaidos, atkerta, kad ir jie krizės sąlygomis algas susimažino 10, 20 ar net 30 procentų. Teko girdėti, kad žiniasklaidos sferoje kai kur honorarai dėl mokesčių politikos, įskaitant ne tik PVM, bet ir mokesčius "Sodrai�, sumažėjo net per pusę ir daugiau.

R.Barysas. Taip. Deja, likusiems redakcijos darbuotojams atlyginimus teko mažinti nuo 15 iki 40 procentų. Bendrovės veikla pirmą kartą per pastaruosius 17 metų vis tiek nuostolinga, nes pajamos iš pagrindinio žiniasklaidos finansavimo šaltinio - reklamos - krito 60-70 procentų. Lyg to nepakako, sulaukėme ir valdžios dovanėlės. Tokiomis sąlygomis netruko pasinaudoti įvairios interesų grupės, puolusios supirkinėti žiniasklaidą. Ten galioja kiti dėsniai: pinigai vokeliuose, užsakomieji straipsniai. Liaudiškai kalbant, visuomenei plaunamos smegenys. Ar pagalvojome, kas jai brukama į galvą ir kas yra tokių veiksmų užsakovas? Su dabartine politika žiniasklaidos atžvilgiu gali nutikti taip, kad viešoje erdvėje dominuos kitų valstybių interesams atstovaujanti žurnalistika. Ar ir tada sakysime, kad žiniasklaida turi funkcionuoti pagal tuos pačius principus kaip vinių fabrikėlis.

M.Garbačiauskaitė-Budrienė. Mūsų atvejis kitoks, nes esame interneto portalas, o "Delfi" yra rinkos lyderis Lietuvoje. Mes valdome nemažą rinkos dalį tiek skaitytojų, tiek reklamos prasme. Ir mums, savaime aišku, buvo lengviau išgyventi krizę. Nereikėjo daryti drastiškų veiksmų.

A.Medalinskas. Pas jus verslas ir per krizę plūdo būriais, kad įdėtų reklamą?

M.Garbačiauskaitė-Budrienė. Ne, reklamos skyriui reikia dirbti daug daugiau tam, kad jie uždirbtų tą patį pinigą. Sąlygos pablogėjo, bet negaliu sakyti, kad esame ant išgyvenimo ribos. Mums nereikėjo atleisti 30 proc. žmonių, nereikėjo per pusę kirpti atlyginimų. Bet krizę pajutome ir mes.

R.Barysas. Vienas žurnalistas šiandien atlieka trijų darbą. Tai vis labiau tampa panašu į konvejerį, kuriuo gaminama masinė pigi prekė. Visa žiniasklaida taip nuskurdo, kad vieni nuo kitų nusirašinėja tą patį prastai parašytą tekstą.

A.Medalinskas. Tai vis dėlto, kiek krito žurnalistų honorarai po šitos mokesčių politikos?

Z.Sadauskas. Mes asociacijoje žiūrėjome į šitą dalyką ir nustatėme, kad daug kur tie 43 proc., kuriais padidėjo mokesčiai spaudos leidiniams, buvo užkrauti ant žurnalistų pečių. Kas nutiko?

Šiandien žurnalistai dirba keliuose leidiniuose ir yra priversti gaminti "chaltūrą".

A.Medalinskas. Ar žiniasklaidos kokybė iki 2009 metų atrodė geriau, nei yra dabar?

Z.Sadauskas. Atrodė tikrai geriau, dabar kokybė sparčiai prastėja. Mūsų spauda buvo žymiai patrauklesnė ir savo išvaizda, ir turiniu, ir pasiūla. Šiandien leidėjas taupo. Tai pirmas dalykas. Antra, jeigu ateina naujas darbuotojas, jis jau ruošiamas daryti "chaltūrą". Man vienas leidėjas pasakojo: "Daviau paruošti medžiagą vienam rimtam leidiniui. Žinote, ką man padarė? Paėmė medžiagą iš interneto ir per tris valandas padarė. Neįmanoma padaryti geros publikacijos."

A.Medalinskas. Tada nekeista, kad skaitytojai irgi reiškia pretenzijas dėl spaudos kokybės.

Z.Sadauskas. Žinoma. Sukuriamas uždaras ratas, nes sparčiai blogėja ir žiniasklaidos priemonių finansinė būklė. Labai bloga situacija ir dėl spaudos prenumeratos, pardavimo. 2008 metais spaudos leidinių Lietuvoje parduota, be prenumeratos, už 142 mln. litų. 2009 metais - 111 mln. litų. 2010-aisiais - 99 mln. litų. Skandinavijos šalyse prenumerata sudaro apie 85 proc. tiražo, kitose Vakarų šalyse - apie 70 proc., gretimose Latvijoje ir Estijoje - nuo 55 iki 60 proc., o Lietuvoje - tik 7-8 procentus. Dienraščio pristatymas į kaimą kainuoja 1,50 lito, jo išleidimas su PVM - 1,24 lito. Paštui, kad jis pristatytų į kaimą, reikia sumokėti 1,12 lito. Vadinasi, leidėjui po visos šios operacijos lieka tik 12 centų. 2011 metais pirmą kartą leidėjas prenumeratoriui turėjo primokėti, kad leidinys pasiektų skaitytoją. Leidinio pardavimo kaina - 1,20 lito, pristatymo į kaimą - 1,35 lito. Šio leidinio pardavimas didžiausias Lietuvoje. Net 150 tūkst. egzempliorių. Joks kitas leidinys neturi tokio tiražo. Net "Žmonės". O leidėjai negali didinti kainos, kad jis atsipirktų, nes žmonės neįpirks.

R.Barysas. Geras turinys kainuoja. Už gerą žurnalistinį straipsnį reikėtų ir gerai sumokėti.

Z.Sadauskas. Tačiau dėl dabartinės valdžios politikos to beveik neįmanoma daryti. Todėl turime konstatuoti, kad dabartinės mūsų žiniasklaidos finansinės bėdos prasidėjo 2009 metų sausio 1-ąją, kai PVM buvo padidintas net keturis kartus. Beje, tada įvyko ir tam tikra diferenciacija: knygoms palikta didesnė išlyga. Joms PVM dabar sudaro 10 proc., kai spaudai - 21 procentas.

Kodėl valdžia smogė spaudai?

A.Medalinskas. Man atrodo, kad ir knygoms buvo neleistinai sukeltas PVM. Tai vyko kaip pasityčiojimas, jeigu neklystu, per Knygų skaitymo metus. Viena valdžia deklaruoja, o kita - daro. Pabandykime atsakyti į klausimą, kodėl net 4 kartus buvo pakeltas PVM spaudos leidiniams, t. y. žiniasklaidai? Ar turite atsakymą?

Z.Sadauskas. Galime tik spėlioti. Galbūt tai buvo valdžios jėgos demonstravimas? Šiandien, deja, spauda tapo labai priklausoma nuo valdžios malonės.

M.Garbačiauskaitė-Budrienė. Nustekentą spaudą politikams lengviau kontroliuoti. Tai gal konservatorių, kuriuos ilgai dorojo "Lietuvos rytas", revanšizmas spaudai? Gali būti ir kitų priežasčių.

Ž.Pečiulis. Mes iš esmės analizuojame dvi pozicijas. Viena yra oficiali: mokesčiai spaudai padidinti todėl, kad reikėjo juos visiems suvienodinti ir kad neliktų lengvatų.

Z.Sadauskas. Bet ši pozicija neatlaiko kritikos vien spausdintinos produkcijos atžvilgiu. Nes knygų leidybai taikomas 10 proc. PVM, o žiniasklaidai - 21 procento.

Ž.Pečiulis. Todėl ir egzistuoja kita pozicija, kurią išsakėme, bet valdžia jos niekada nepripažins. Ši pozicija teigia, jog tokia mokesčių politika buvo savotiškas kerštas nepaklusniai žiniasklaidai ir noras, kad ji taptų sukalbamesnė.

V.Valiušaitis. Per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį valstybė stokojo išmintingos politikos žiniasklaidos atžvilgiu. Sąjūdžio politikai irgi nesuprato laisvos spaudos reikšmės, todėl žlugo dauguma Sąjūdžio spaudos, į kurią dėjome žiniasklaidos kokybinio atsinaujinimo viltis. Naujieji politikai kovojo ne už spaudos laisvę, bet už teisę patiems tą spaudą kontroliuoti. Tai pavirto konfliktais, nuoskaudomis, abipusiais nuostoliais. Neteisybės ir skriaudos jausmas liko abiejose pusėse. Šiandien akivaizdu, kad esama tiesioginio ryšio tarp žiniasklaidos turinio ir politinių sprendimų kokybės. Būtina nusistatyti politiką, kuri skatintų žiniasklaidą konkuruoti turiniu ir kelti profesinių standartų kokybę. Tai turės teigiamos įtakos ir politikų korpuso potencialui.

Užsakomųjų straipsnių ir reportažų gniaužtuose

A.Medalinskas. Valdžia gali jums pasakyti, kad jeigu ši jos politika būtų buvusi tokia baisi, tai jau būtų bankrutavusios žiniasklaidos priemonės. Bet to neatsitiko? Kaip jūs išgyvenote? Aišku, kiek ir kodėl sumažėjo dėl šios politikos žurnalistų honorarai bei pajamos, politikams, matyt, nerūpi.

Ž.Pečiulis. Tikrai, nėra dar Lietuvoje subankrutavusių žiniasklaidos objektų. Televizijos rodo. Net ir tos, kurios seniai galėjo bankrutuoti. Interneto portalai neužsidaro. Laikraščiai eina. Bet labai akivaizdžiai sumažėjo žurnalistų atlyginimai, daugėja aiškios užsakomosios žurnalistikos, paslėptos reklamos tekstų. Anksčiau tai daryta daug subtiliau, o dabar aiškiai matai, kad reklaminis tekstas įdėtas kaip normalus. Garsiojoje istorijoje "Dvylika kėdžių" yra epizodas, kai Ostapas Benderis pasiūlo Kisai Vorobjaninovui eiti išmaldos prašyti, bet šis atsisako, teigdamas, kad bajoras niekad neišties rankos. Tada Ostapas Benderis taria: "Ištiesite kojas." Galbūt mano mintis nuskambės trivialiai, nes turėčiau ginti objektyvumo, žiniasklaidos laisvės, informacijos ir užsakomosios informacijos atskyrimo principus, bet kartais ir aš galiu suprasti žiniasklaidininkus, kurie gelbėdamiesi nuo bankroto dabar nevengia tiesti rankos ir į tokius finansavimo šaltinius, kad netektų ištiesti kojų.

A.Medalinskas. Jie ir išgelbėja mūsų žiniasklaidą? Tačiau nuo to prastėja jos kokybė.

R.Barysas. Bet pasakykime, kodėl taip yra. Kai valdžia pakėlė mokesčius taip, kad žiniasklaida negalėtų laisvai kvėpuoti, ji čia pat pasiūlė ir ES pinigus. Aišku, sakoma, kad šie pinigai skiriami tik už tam tikros informacijos, susijusios su ES veikla Lietuvoje ir tam tikrų projektų įgyvendinimu, platinimą. Tai puikus įrankis laikyti žiniasklaidą "ant kabliuko", nes reklamos rinką ištikus komai, valstybė pasidarė pagrindinė žaidėja šioje srityje. Teikėme paraiškas dalyvauti 23 konkursuose, bet laimėjome tik vieną, o juk pretendavome tik į tuos, kurie susiję su verslu ir ekonomika, t. y. sritis, kuriose Lietuvoje turime didžiausią patirtį. Priežastis supratome vėliau: nesidalijome su tarpininkais ir griežtai atsisakėme rašyti straipsnius pagal "nurodymus iš aukščiau". Paliko ramybėje (ir be užsakymų), kai pagrasinau, kad kreipsiuos tiesiai į finansų ministrę. 2009-2010 metais visus šiuos pinigus tvarkė Finansų ministerija. Nuo šių metų tai daro ir kitos ministerijos.

A.Medalinskas. Ir tam skiriama apie pusę šimto milijonų litų. O kiek yra Spaudos rėmimo fonde?

V.Valiušaitis. Palyginti su šiais pinigais - ašaros: apie porą milijonų litų. Bet ir tie patys nėra naudojami tik žiniasklaidai remti, iš jų dar išlaikoma Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija.

Z.Sadauskas. Objektyvių kriterijų, kaip turėtų būti paskirstomos tos lėšos, nėra. Aš suprantu, jei ministerija pasirenka geriausius leidinius ir turinčius didžiausius tiražus. Pavyzdžiui, "Verslo žinios" šiandien yra vienas iš verslo leidinių, kuris turi didžiausią tikslinę prenumeratos auditoriją. Būdamas ministras jas ir rinkčiausi, pateikdamas informaciją apie atitinkamus ES finansuojamus verslo projektus. Tada informacija pateks tiesiai, kam reikia. Bet būna ir kitaip. Viena ministerija pasirinko žurnalą, kurio parduodama apie 300 egzempliorių. Ar čia yra viešinimas?

A.Medalinskas. Minėjote, jog tam, kad gautumėte užsakymų dėl ES pinigų panaudojimo, iš karto jums paslaugas pasiūlė viešųjų ryšių agentūros. Ar jos susijusios su politikais valdžioje?

R.Barysas. Politikai labai gudriai pasielgė. Jie pasislėpė už viešųjų ryšių agentūrų, kurios lyg ir organizuoja konkursus. Iš tikrųjų pačios dalyvauja konkursuose, jos leidžia produktus ir taip pakeičia žiniasklaidą. Jos derina ir su politikais klausimus, kuriam leidiniui užsakyti informaciją.

V.Valiušaitis. Viešųjų ryšių agentūros, kaip ES pinigų projektams viešinti dalijimo tarpininkės, man primena dujų tarpininkus tarp Rusijos ir Lietuvos.

M.Garbačiauskaitė-Budrienė. Tik su daug didesne marža. Viešųjų ryšių agentūros apskritai yra iškrypimas. Ir man vis labiau nepatinka, kaip skirstomos ES lėšos. Nenormalu, kad 40 proc. ar daugiau viso sandorio vertės pasiima viešųjų ryšių agentūra.

V.Valiušaitis. Abejoju, ar ES pinigai, skirti informacijai viešinti, pas mus naudojami tiksliai pagal ES reglamentą. Ten nustatyta skirti juos dviem tikslams: ES lėšų gavimo skaidrumui ir prieinamumui užtikrinti, t. y. kad žmonėms būtų tinkamai išaiškinta, kaip pasinaudoti ES parama. Tų pinigų naudojimas turi būti tikslingas, tinkamas, skaidrus. Nemanau, kad tarpininkų pajamos ar honorarai už politines figūras ir jų atstovaujamas institucijas reklamuojančius straipsnius yra tinkamos viešinimo išlaidos.

Kur veda nelaisva žiniasklaida?

A.Medalinskas. Laisva žiniasklaida yra būtina demokratinei valstybei ir visuomenei. Ar, jūsų nuomone, visuomenė supranta, kad tai, ką mes kalbėjome, nėra tik žiniasklaidos problemos.

R.Barysas. Nežinau, ar supranta. Lietuvos valdžia savo politiką pridengia solidarumo principu. Visuomenei tai lengva paaiškinti. Kodėl žiniasklaida turi būti išskirtinė, juk visiems krizė?

Ž.Pečiulis. Andrius Kubilius ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė, kurdami tokią finansų politiką, gal iš tikrųjų norėjo būti teisingi visiems. Todėl kartu su žiniasklaida ėmė naikinti ir knygas bei rašytojus. Neatsitiktinai imama kalbėti apie knygos genocidą, o jo priežastys yra ir valdžios politika.

R.Barysas. Todėl vis labiau iš Lietuvos viešosios erdvės yra išstumiami senieji intelektualai, filosofai, o nauji neįleidžiami. Ką matome viešojoje erdvėje ir kuo dabar yra raginama domėtis mūsų visuomenė? Kas nusipirko kokį žiedą ar suknelę, kuri provinciali žvaigždutė yra nėščia, kuri išsiskyrė ir t. t. O kokią vertę visuomenei mes kuriame, plėtodami mintį? Jokios. Todėl nėra ko stebėtis, kad Seime susirenka tokių žmonių, kurie nepasižymi dideliu intelektu. Mes irgi suformavome tokią visuomenę, o atspindys yra visų sprendimų kokybė.

A.Medalinskas. O juos lemia ir vidiniai žiniasklaidos procesai, apie tai taip pat reikia kalbėti. Ypač jeigu norime sukurti teisinę, demokratinę valstybę, kurioje gyventų ją mylintys laisvi žmonės.

Ar gali būti sukurta tokia valstybė, jeigu jos žiniasklaida serga, o valdžia ją nori padaryti kišeninę.

R.Barysas. Laisva žiniasklaida gali būti tik tada, kai ją valdo laisvi žmonės. Ar gali minties vergas valdyti laisvą žiniasklaidą? Neturime laisvės savo galvose. Mums trūksta idėjų, žinių, išsilavinimo. Norime laisvos žiniasklaidos ir labai greitai, bet turime ką nors duoti visuomenei, kad jos mintis augtų. Kad padaugėtų smegenų vingių. Mums penkiasdešimt metų vis bandė išlyginti tuos vingius.

M.Garbačiauskaitė-Budrienė. Galime paklausti savęs: ar turėjome daugiau laisvės, kai mokesčiai buvo mažesni, o Vyriausybės politika taip nespaudė? Mokesčiai padidinti atėjus krizei: sumažėjo pajamos iš komercinės reklamos, nes verslas galėjo skirti mažiau lėšų reklamai, ir padidėjo mokesčiai. Dabar ypač žiniasklaidos atstovai pasiryžę vieni kitiems gerkles perkąsti dėl valstybinių užsakymų, nes tai tapo svarbiu visų mūsų pajamų šaltiniu. Ar tokia žiniasklaida gali būti laisva?

R.Barysas. ES pinigai, kuriuos skirsto valdžios įstaigos, rinkoje tapo "labai įtakingi". Dėl to turėtų sunerimti visuomenė, nes politikai kišasi į sritį, kuri juos turėtų kontroliuoti. Visų demokratinių valstybių principas yra remti leidinius, kurie sukuria tam tikrą vertę. Dažniausiai valstybė remia kultūrinius, filosofinius ir panašius kitus leidinius. Kodėl mes neturime tokių žurnalistų, kokie dirba, pavyzdžiui, "The Economist". Ar mes Lietuvoje investuojame į tokią žurnalistiką ir į žmones, dirbančius žurnalistikoje? Mūsų pareigūnai už ES pinigus perka propagandą arba ramybę. Kokia visuomenei nauda iš tokios politikos? Ji su dideliu minuso ženklu, nes bukina, iškreipia tikrovę.

V.Valiušaitis. Žiniasklaidos ir politikų santykiai nėra konstruktyvūs. Politikai vis dar veikia pasenusiais metodais: viena vertus, stengiasi prispausti žiniasklaidą ekonomiškai, kad būtų "sukalbamesnė�, kita vertus, ES pinigais perkasi iš jos odes, blogiausiu atveju - tylą. Žiniasklaida irgi nėra be priekaišto. Stinga dalykiško, konstruktyvaus ir atsakingo kritiškumo. Vyrauja kraštutinis vertinimas. Jei tai priemonė "išsimušti" iš valdžios daugiau pinigų, tai valdžios negarbei tenka pripažinti, kad ji veikia. Daugiau pinigų paprastai gauna tie, kurie taip elgiasi. Šituo keliu eidama, žiniasklaida nustoja konkuruoti turiniu, ima veikti kiti veiksniai ir svertai: šantažas, kompromituojamoji medžiaga, nevieši sandoriai. Korupcinė demokratija, anot Vytauto Rubavičiaus.

R.Barysas. Pyragas mažas ir jį valgyti nori visi. Bet lemia ne objektyvūs kriterijai, o neaiškūs interesai tų, kurie tuos pinigus skirsto. Šioje kovoje nepajėgusieji laimėti nusilps ir bankrutuos. Daugiausia galimybių išgyventi turi ištikimi valdžiai. Krizės pašalina iš rinkos tuos, kurie neturi pajėgumo arba kurių visuomenei nebereikia. Tačiau Lietuvoje vyksta kai kas kita. Į rinką įsikišo politikų bei interesų grupių pinigai ir jie aktyviai perdalija žiniasklaidos rinką. Joje nebūtinai išlieka tie, kurie dar vadovaujasi žurnalisto profesijos idealizmo principu ir žmogiškosiomis vertybėmis. Kiek jų atsilaikys, neaišku, nes jėgos silpsta, po redakcijas vaikšto keisti subjektai, prisistatantys tik vardu bei teigiantys, kad "atstovauja investuotojams", kurių neįvardija, ir siūlo parduoti verslą. Vadovaujantis trumparegių politika - tai pačios žiniasklaidos rūpestis. Pagalvokime, ką ateityje naudosime viešojoje erdvėje, nes žurnalistikos produktas paprastai turi labai stiprų ryšį su nacionaline kultūra ir tapatybe.

V.Valiušaitis. Tokia padėtis neturėtų tenkinti nei politikų, nei žiniasklaidos. Tačiau politikai nežino, kaip santykius su žiniasklaida padaryti dalykiškesnius, konstruktyvesnius, oresnius. O tam reikėtų atsisakyti norų ekonomiškai žaboti žiniasklaidą, sutvarkyti teisinę aplinką ir ekonominio skatinimo mechanizmus, kad jie skatintų žiniasklaidą konkuruoti turiniu bei profesinių standartų kokybe, o ne siekiu "pokiliminių" susitarimų su valdžios atstovais. Reikia keisti ir papročius, primenančius feodalinius santykius: keliais šliaužiojant tarnauti ponui (kuris moka) ir niekinti kiekvieną, kuris neįstengia tau prilygti. Vis dėlto permainų iniciatyva - ne žiniasklaidos rankose.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"