TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Apie tautą, sidrą be runkelių ir sovietines dešreles

2011 08 04 0:00
Džiaugiantis tuo, kas vienija.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Keista matyti lietuviškai kalbantį tamsiaodį berniuką. Per amžių amžius nematėme tokio lietuvio. O ar gali žydas būti lietuvis? Tokie sudėtingi klausimai dabar įvairiausiomis formomis iškyla ir keliami mūsų visuomenėje, tačiau pamirštama, pasak antropologės Neringos Klumbytės, esminė istorinė sąlyga.

Neseniai vykusiame XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume Majamio universiteto profesorė N.Klumbytė kaip kviestinė dalyvė kalbėjo diskusijoje "Iššūkis Lietuvai: tarpkultūrinis atvirumas ir tapatybių kaita". Mokslininkė siūlė prisiminti labai paprastą ir visiems gerai žinomą dalyką: tauta visą laiką keičiasi. Visai kitokia nei dabar buvo Vytauto Didžiojo Lietuva, kitoks buvo tautinės tapatybės supratimas XVIII amžiuje. Antano Smetonos Lietuvoje tauta buvo etninė bendruomenė, turinti savo valstybę, siejanti save su tam tikrais papročiais, religija ir kalba. Sovietinė tauta turėjo savo kalbą, įgijo naujus sovietinius papročius, bet gyvavo be valstybės ir oficialiai pripažįstamos religijos.

Galvokime apie jungtis

Dabartinė europietiška Lietuva vėl keičiasi. Keičiasi vertybės, supratimas, kas yra tauta. Iš globalaus pasaulio ateina postūmis mąstyti apie pilietinę tautą, neapibrėžiamą etniniu pagrindu.

"Jei lenkas, žydas ar rusas yra Lietuvos piliečiai, jie yra ir lietuviai. Mums tai skamba kaip nesuderinami dalykai, ar ne?! - retoriškai klausė dr. N.Klumbytė. - Mes įpratę prie lietuviškos etninės sampratos, kad lietuvis yra lietuviškai kalbantis, lietuvių kilmės, lietuviškų papročių ir gyvenantis Lietuvos valstybėje. Taip pat baltaodis. Tačiau pasaulis pasikeitė. Kaip mąstyti apie tautą tame besikeičiančiame globaliame kontekste? Apie svetur išvažiavusį emigrantą ar runkeliu kartais vadinamą kaimietį? Galvokime apie jungtis. Negalvokime apie skirtumus. Yra labai daug dalykų, kurie mus jungia - ir tą emigrantą, ir verslininką, ir kaimietį, ir Lietuvos lenką ar rusą."

Antropologė prisiminė XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume dalyvavusio Kolumbijos universiteto profesoriaus Antano Mockaus mintis, kad lietuviai visada kaltina save, kolumbiečiai - kitus. Lietuvoje didžiausias savižudžių, Kolumbijoje - nužudytųjų skaičius. Mokslininkei skaudu, kad Lietuvoje gana dažnai apie savo valstybę, savo tautą mąstoma neigiamai: "Lietuviai provincialai", "Mes niekada nieko nepasieksime", "Lietuva atsilikusi", "Visuomenė yra serganti". Dažniausiai lyginame save su vakarų europiečiais, ir nebūtinai tikrais, o įsivaizduojamais, ir suvokiame save kaip Rytų Europos provinciją.

Kai prieš kelias savaites antropologė lankėsi Kijeve, ten panašiai žmonės kalbėjo apie Ukrainą: "Mes atsilikę, provincialai, niekada nieko nepasieksime. Kaip gerai jums, lietuviai." Vadinasi, priklauso ir nuo perspektyvos, iš kur žvelgiama.

Nenutrūkęs ryšys

Iš Kauno kilusi N.Klumbytė studijavo Vytauto Didžiojo

universitete (VDU) lietuvių filologiją. Jau antrame kurse, kaip prisimena, pajuto aiškų poreikį peržengti teksto tyrimą ir labiau suprasti pačią visuomenę. Lietuvoje tuo metu dar nebuvo jokių antropologijos studijų, tačiau pasisekė per anglų kalbos ir kultūros vasaros programą Danijoje sutikti amerikietį antropologą.

"Aiškinu jam, ką norėčiau daryti gyvenime, o jis sako: "Bet juk tai yra antropologija!" - juokėsi pašnekovė.

Kai 1996 metais Neringa baigė VDU bakalauro studijas (per 60 lankytų įvairiausių kursų nuo filosofijos iki psichologijos būtų užtekę dviem bakalauro programoms), tuometinis Lietuvių literatūros katedros vedėjas Leonas Gudaitis pasiūlė studijuoti lituanistiką magistrantūroje Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedroje Čikagoje. Iš esmės lietuvių literatūra ir buvo pagrindinė specialybė, o jau kaip šalutinė - antropologija.

1997 metais N.Klumbytė dar grįžo į Lietuvą, o jau tada gavo Fulbrighto stipendiją studijuoti antropologiją JAV. Pasirinko Pitsburgo universitetą, nes iš kelių pasiūlytųjų jo programa labiausiai atitiko doktorantės interesus. Jai įdomiausi buvo politiniai dalykai ir etniškumo, tautiškumo klausimai. Baigusi doktorantūros programą, N.Klumbytė dar metus stažavo Ilinojaus universitete Čikagoje ir dėstė Ruzvelto universitete, o nuo 2007 metų dirba Majamio universitete.

Politinės ir ekonominės antropologijos kryptį pasirinkusi mokslininkė iš esmės visus tyrimus atlieka Lietuvoje. Gimtajame krašte praleidžia daug laiko abu su vyru, Ilinojaus universiteto profesoriumi Giedriumi Subačiumi. Jis grįžęs dirba Lietuvių kalbos institute.

Ragaujant kasdienybę

Dr. N.Klumbytė nuo 2003 metų tyrinėjo Lietuvos rinkimus ir darė tai visai kitaip nei politologai. Antropologė važiavo į kaimus, kalbėjo su žmonėmis, domėjosi, ką jie galvoja apie politinę istoriją, kaip vertina prezidento rinkimus laimėjusio, o vėliau atstatydinto Rolando Pakso partiją ir veiklą. Antropologės išvados taip pat labai skyrėsi nuo politologų.

"Padariau per 200 daugiausia giluminių, nestruktūrizuotų interviu. Dabar baigiu rašyti knygą apie politiką Lietuvoje. Kol kas jos pavadinimas "Intimacy of Power: the State, Nation and Affective Citizenship in Lithuania". Lietuviškai būtų "Bendrumo galia: valstybė, tauta ir moralinis pilietiškumas Lietuvoje", - pasakojo autorė.

Taikydama vieną pagrindinių antropologinių metodų - dalyvaujantį stebėjimą, tyrinėtoja ir pati dalyvavo žmonių gyvenime, ir stebėjo jį. Būdama Panevėžiuke ir Braziūkų kaime Kauno rajone ar Maksimonyse Ignalinos rajone, matė, kaip ten žmonės gyvena. Važiuodavo drauge į susirinkimus, ėjo į Mišias ir balsuoti, stengėsi per kasdienį gyvenimą, kartu ragaudama kasdienybę, kaip sakė pati, pažinti jų mąstymą ir elgesį.

Dr. N.Klumbytė kalbino žmones taip pat Kaune, norėdama suderinti ir miesto, ir kaimo gyventojų perspektyvas, todėl savo knygoje cituoja nemažai kauniečių nuomonių. Pasirinko Kauną, nes miestas labiau pažįstamas, turėjo kontaktų ir buvo lengviau pradėti tyrimą. Žinoma, lankėsi ir kituose Lietuvos miestuose, pasikalbėdavo su žmonėmis, pavyzdžiui, per kandidatų susitikimus su rinkėjais, stengdamasi suprasti politiką iš vidaus.

Niekinami ir nesuprasti

Dėl prezidento rinkimus laimėjusio R.Pakso antropologės išvada paprasta. Tyrimai atskleidė, o dabar ir politologai pritaria, kad R.Paksas suformavo savo elektoratą. Nors politologai tikino, kad tai buvo protesto balsai, dr. N.Klumbytė pabrėžė, kad pirmiausia reikia paaiškinti patį protestą. Dar tada, kai R.Pakso elektoratas nebuvo aiškiai suvokiamas ir matomas, žmonės jautėsi jo atstovaujami. Tikėjo, kad R.Paksas supranta jų sunkumus ir problemas.

"Tos problemos buvo kaip ir neigiamos Lietuvoje, o tie žmonės - niekinami, - prisiminė tyrėja. - Prieš stojimą į Europos Sąjungą Gedimino prospekte Vilniuje stovėjo didžiulis sidro reklamos stendas: "Mes už Europą! Runkeliai mūsų nesustabdys!" Tokie užrašai viešoje, atviroje, matomiausioje erdvėje kaip tik ir rodo požiūrį į tuos žmones - kad jie runkeliai, neprisitaikę, nemokantys gyventi šitoje Lietuvoje. O antropologams visada svarbu suprasti, kaip žmogus mąsto. Suprasti pasaulį ir politinę istoriją iš žmogaus perspektyvos. Kai atidedi visus savo vertimus bei mintis apie politiką, labai aiškiai matai, kaip tam žmogui sunku."

N.Klumbytės įsitikinimu, apie sovietinius laikus labai dažnai mąstome supaprastintai. Dažnai girdime, kad viskas buvo blogai ir geriau apie tą laikotarpį nekalbėti, nes jis - svetima Lietuvos istorijos dalis. Tai, kas nesusiję su pasipriešinimu okupaciniam režimui, dažnai net nelaikoma "mūsų" istorija. Tačiau per tuos penkiasdešimt sovietinės santvarkos metų praėjo beveik visas kai kurių žmonių gyvenimas ir susiformavo jų vertybės. Tie patys intelektualai ir rezistentai turi nemažai jų - atsineštų būtent iš sovietmečio. Pavyzdžiui, požiūris į žmogų, kolektyvizmas, teisybės supratimas.

Taip pat supaprastintai suprantama teigiama žmonių nuomonė apie sovietinius laikus. Žiniasklaidoje dažnai pateikiama, jog jie ilgisi anų laikų, yra traumuoti, patyrė Stokholmo sindromą. Anot psichoanalitikų, visuomenė yra pažeista ir reikės labai daug metų atsistoti ant kojų.

"Ta linkme nemėginu net galvoti, - pabrėžė antropologė. - Žmogus yra žmogus. Toks, koks yra. Nei jis pažeistas, nei traumuotas. Reikia galvoti ne vertinant, ne primetant kokią nors ideologiją, o stengiantis suprasti, kodėl jis toks yra. Tada aišku, ir kodėl balsuoja už tokius politikus kaip R.Paksas. Antraip atmetame problemą, pamirštame, kad ji - visos visuomenės, o ne R.Pakso ar tam tikros rinkėjų grupės problema. Regis, iškilo toks R.Paksas ir ta blogoji visuomenės dalis tarsi atsitiktinai balsavo už jį. Tačiau tokie atvejai vis kartojasi, ir reikia geriau suprasti šį reiškinį. Vadindami žmones runkeliais, tik atstumiame juos. Visada būsime labai skirtingi - tiek emigrantai, tiek kaimiečiai, tiek miestiečiai, tiek verslininkai ar kiti, tačiau visi esame vienos tautos, vienos valstybės piliečiai."

Juokas ir galia

Paskutinis N.Klumbytės rašomos knygos skyrius skirtas 2008 metų Seimo rinkimams. Mokslininkė dar tik tyrinėja pramogų verslo atstovo Arūno Valinsko partijos patekimą į Seimą. Pasaulyje panašių atvejų taip pat pasitaiko. Pavyzdžiui, Brazilijoje 2010 metais 1 mln. 300 tūkst. balsų į Kongresą išrinktas tikras cirko klounas. Du trečdalius visos Islandijos gyventojų turinčiame Reikjavike meru tapo komikas, taip pat iš politikos naujokų 2009 metais sukūręs "Geriausią partiją" ir pažadėjęs tokių įdomybių kaip baltąjį lokį zoologijos sodui. Būtent šiame kontekste tyrėja mėgina paaiškinti ir posovietinę mūsų juoko specifiką, rinkimus ir kodėl juos laimėjo A.Valinskas su savo humoristine platforma.

Susidomėjusi humoro tema, antropologė atsigręžė ir į sovietmečiu ėjusį humoro ir satyros žurnalą "Šluota". Septintame, aštuntame, devintame dešimtmetyje jame daug buvo rašoma apie kasdienybę, vyrų ir moterų santykius, žvejybą, biurokratus. Beje, šis žurnalas vienintelis išsilaikė pats, o visus kitus komunistų partija turėjo finansuoti. "Šluota" ne tik pati užsidirbdavo, bet išlaikydavo dar ir kitus komunistų laikraščius.

Kai kas, aišku, "Šluotos" ar tam tikrų dalykų žurnale nemėgdavo, bet daugelis rasdavo, kas jiems buvo įdomu, priimtina ir sava. Per juoko formą valstybė, pasak dr. N.Klumbytės, sugebėjo prastumti į viešumą ir kai kurias oficialias moralines, pilietines vertybes. Žmonės tas vertybes priimdavo ir juokdavosi kartu, tarkim, iš biurokratų. Jie buvo formuojami tų vertybių.

"Dabar, kai pasižiūrime, labai daug dalykų yra atkeliavę ir iš "Šluotos" puslapių. Pavyzdžiui, tuomet būdavo labai kritikuojamas miesčioniškumas. Dabar daugelis mūsų taip pat nemėgsta miesčionių, nors retai susimąstome, kad tai - populiari sovietmečio vertybinė kategorija. Jaunimas kartais ir nežino, ką "miesčionis" reiškia, - kalbėjo tyrėja. - Tačiau jokiu būdu negalima sakyti, kad "Šluota" buvo socialistinis ruporas, kuriantis tobulus sovietinius piliečius. Tie, kurie piešė karikatūras ir rašė satyras, taip pat perkūrė socialistinę kasdieninę istoriją - kūrė ją visai kitokią, nei mes turėtume, jei ten nebūtų buvę Kazio Kęstučio Šiaulyčio, Jono Varno ar kitų. Aišku, nėra paprasta įvertinti jų indėlį keliais žodžiais, tačiau galiu paminėti keletą aspektų. Menininkai ir rašytojai vartojo ezopinę kalbą, kuri paslėpdavo tam tikras reikšmes nuo cenzorių. Tačiau ir cenzoriai ne visada buvo tokie griežti, kaip mes įsivaizduojame. Kartais cenzorius ir menininkas, kaip įdomiai atskleidžia "Šluota", pasikalbėdavo. Būdavo ir taip, kad cenzorius pasakydavo: "Jei Maskva nepastebės - spausdinkit!"

Arba paprasčiausiai buvo tylima apie dalykus, kuriuos Maskva norėjo matyti. Tarkim, antireliginės, antinacionalistinės temos. Jų iš esmės nebuvo vėlyvojoje "Šluotoje". Menininkai kūrė erdvę, kurioje nekritikuotos tautinės, religinės vertybės. Buvo ir tokių labiau tiesioginių rezistencijos pavyzdžių. Kaip pasakojo K.K.Šiaulytis, karikatūrose rašydavo US raides, kurios daugeliui reiškė Jungtines Amerikos Valstijas (United States). Tik vėliau, kai atėjo Sąjūdis, tas trumpinys buvo paaiškintas. US galėjo reikšti Sovietų Sąjungą (Union Soviet) ir karikatūros kritikavo ją, nors Maskva suprato, kad kritikuojama Amerika.

Kalbėjimas apie galią kaip visiškai nevienalytę, priklausančią nuo konteksto, nuo žmonių, kasdienis galios cirkuliavimas, - dr. N.Klumbytės indėlis į mąstymą apie politiką. Jis, pasak antropologės, irgi dažnai supaprastinamas - arba čia buvo rezistencija, arba kolaboravimas.

Dešrelės ne visiems

Majamio universiteto profesorė viename geriausių JAV antropologijos žurnalų "American Anthropologist" išspausdintame straipsnyje "Tarybinių" dešrelių renesansas" pamėgino paaiškinti, kodėl Lietuvoje, kuri pirmoji išsivadavo iš Sovietų Sąjungos, praėjus geram dešimtmečiui, atsirado tokio pavadinimo produktas ir užėmė net 20 proc. visos dešrelių rinkos. Dar pernai didžiuosiuose prekybos centruose "Tarybinės pieniškos dešrelės" žymėtos "Populiariausio lietuviško produkto" ženklu. Antropologei buvo įdomu patyrinėti, kaip per žmonių skonį galima suprasti politinę istoriją.

"Visada manėme, kad tik tradiciniai politiniai reiškiniai kuria mūsų tapatybes, tautiškumą, tačiau dabar ir rinka aktyviai dalyvauja kuriant politines žmonių vertybes. Kartu rinkodaros specialistai permąsto istoriją, iškelia tam tikras žmonių idėjas, kurios cirkuliuoja visuomenėje, tačiau nėra populiarios tradicinėje politinėje erdvėje, - sakė dr. N.Klumbytė. - Kodėl iškilo "Tarybinės" dešrelės? Skonis nėra tik objektyvus dalykas. Jis yra ir kultūrinis reiškinys. Pavyzdžiui, žmonės sako, kad perka "Tarybines" dešreles, nes yra vienos geriausių, tačiau aukščiausios rūšies dešrelių yra įvairių. Norint paaiškinti "Tarybinių" dešrelių populiarumą ir jų "gerą skonį", reikia suprasti žmonių prisiminimus, jų politines tapatybes, taip pat atskirtį šioje visuomenėje, požiūrį į maistą bei pasikeitusią mūsų maisto rinką."

Atkeliauja europietiški produktai, turime laikytis Europos standartų ir kartais nebežinome, ką pirkti, ko nepirkti. Dar reikėtų pabrėžti, kad būtent ES paskatino žmones mąstyti apie produktų kokybę. Sovietmečiu tokių standartų nebuvo ir niekas nekėlė tokių klausimų apie kokybę, kokie keliami dabar. O dėl prisiminimų - jie nėra tikslūs. Žmonės prisimena, kad valgė geros kokybės dešreles, bet iš tikrųjų tos aukščiausios rūšies, be pakaitalų dešrelės buvo prieinamos tik išrinktiesiems specialiose parduotuvėse ir daugelis jų net neragavo.

"Dešrelės skonis siejasi su politine tapatybe,- aiškino antropologė.-Tie, kurie ilgisi sovietinių laikų, paprastai teigiamai kalba apie tuometinį maistą ir laiko sovietines dešreles posovietinių "Tarybinių" dešrelių prototipais. Kiti, kurie neigiamai prisimena "šlapią dešrą" ir tuščias parduotuves, "Tarybinių" dešrelių paprastai neperka. Šių dviejų tipų ne tik vartojimas, bet ir balsavimas per rinkimus skiriasi."

Žinoma, šie du portretai neišsemia vartotojų įvairovės. Norint paaiškinti "Tarybinių" dešrelių populiarumą, reikia, pasak tyrėjos, ne tik paaiškinti daug veiksnių nuo ES standartų iki sovietinių laikų nostalgijos, bet ir labai gerai suprasti kontekstą ir žmonių mąstymą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"