TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Apie veikiančią demokratiją, migrantus ir „leftistus“

2016 02 02 15:30
Vytis Jurkonis Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Tarptautinės organizacijos „Freedom House“ vertinimu, Lietuva užima garbingą vietą tarp demokratinių valstybių. Pasak Lietuvos padalinio vadovo Vyčio Jurkonio, esame stabili veikianti demokratija.

Erdvės tobulėjimui atviros – korupcijos indeksas smukdo bendrą mūsų demokratiškumo reitingą. O pabėgėlių priėmimo ir integracijos klausimas nesprendžiamas veik visiškai. Sprendimo imitavimas, siekiant gauti daugiau „taškų“ prieš rinkimus tolygus laikrodinei bombai, kurią šiandien kuriame patys sau.

– Kaip „Freedom House“ vertinimu Lietuva atrodo tarp kitų regiono valstybių?

– Esame stabili valstybė, kurioje užtikrinamos pagrindinės politinės ir pilietinės laisvės. Daug nesiskiriame nuo Latvijos ir Estijos. Latviai, tiesa, šiek tiek nuo mūsų atsilieka, o estai kiek lenkia. Yra kur lygiuotis. Aukščiausi laisvės reitingai tenka Skandinavijos šalims. Tačiau galime pasidžiaugti tuo, kad priklausome palyginti nedideliam tikrai laisvų valstybių būriui. Tai nereiškia, kad neturime problemų, tačiau turime demokratinius mechanizmus, suteikiančius galimybę tas problemas spręsti.

– Kuomet minite problemas, leiskite spėti, kalbate apie korupciją?

– Didžiąja dalimi – taip. Korupcija Lietuvoje pasireiškia įvairiose gyvenimo sferose – ir politikoje, ir privačiame sektoriuje, ir žiniasklaidoje, ir valdžios institucijose, ir švietimo ar gydymo įstaigose.

Pastaruoju metu apie korupciją kalbėta nemažai, priimta keletas teisės aktų prevencijai užtikrinti, lyg ir daugiau galių suteikta atitinkamoms žinyboms, žiniasklaida nušvietė keletą ryškių korupcijos atvejų. Visgi dažniausiai tuo progresas ir pasibaigia, nes net jeigu ir iškeliamos bylos, jos „užmetamos“ arba numarinamos, o realių sprendimų ir bausmių korumpuoti asmenys dažniausiai išvengia.

Taigi, kol korupcijos tema tebus įrankis politikų darbotvarkėje, galimybė garsiai pakalbėti prieš rinkimus, ar instrumentas badyti pirštais politinius priešininkus, žymesnio progreso tikėtis sunku. Nerasime nė vienos partijos, kuriai nereikėtų išsivalyti savo kieme, o blogiausia yra tai, jog siekiančių burnoti apie kaimyno kieme esančias dėmes yra daug daugiau nei tų, kurie imtųsi tvarkytis savo teritorijoje. Toks elgesys ne tik nuvilia, tačiau ir skatina buvusias bei būsimas „darbo partijas“ rasti pateisinimų kuriamoms juodosioms buhalterijoms, nes neva „kiti juk ne ką geresni“.

– Kalbėdami apie korupciją dažniausiai įsivaizduojame nedorus valdininkus, politikus ir pan. O kaipgi visuomenė? Negi ne iš jos pačios kyla ši problema?

– Lazda visada turi du galus. Viena vertus, turime teisinių priemonių, mechanizmų, leidžiančių nubausti korumpuotus asmenis, tačiau su korupcijos problema susiduriame ir visuomenėje plačiąja prasme. Matyt, jau nuo mokyklos suolo reikėtų kalbėti su žmogumi apie skaidrumą ir korupciją. Pavyzdžiui, žmonės lyg ir apsiprato su mintimi, kad nereikia siūlyti kyšio policininkui, tačiau sveikatos apsaugos srityje šiuo atžvilgiu nedaug kas tepasikeitė. Gyventojai turėtų suprasti, kad tai – ne tik gydytojo, bet ir paciento problema. Turėtų suvokti, kad bus gydomi nepaisant to, ar jie duos kyšį, ar ne.

Tikrai turime galimybių kiek įmanoma minimalizuoti korupcijos lygį. Tobulybei ribų nėra, tačiau tai nereiškia, kad turime būti abejingi šiuo klausimu. Privalome tobulėti.

– Neseniai ES valstybių vidaus reikalų ministrų susitikime kalbėta apie tai, kad dėl saugumo užtikrinimo porai metų reikėtų „suspenduoti“ nekontroliuojamą judėjimą per Šengeno valstybių sienas. Benjaminas Franklinas yra sakęs, kad visuomenė, kuri aukoja laisvę vardan saugumo, neverta nei vieno, nei kito. Panašu, kad žengiame ta linkme.

– Neramina tai, kad net ir aukštus postus arba akademinę visuomenę atstovaujantys žmones ragina aukoti demokratines vertybes vardan menamo saugumo. Neretai apie tai iš tiesų kalbama ne siekiant užtikrinti realų saugumą, o vien norint pelnytis politinių taškų. Tuo pat metu kurstoma neapykanta, kuri kaip tik ir skatina nesaugumo jausmą.

Šengeno erdvės sustabdymas reikštų vienos iš esminių Europos laisvių – laisvo asmenų judėjimo – apribojimą, t.y. vieno iš tų integracijos į ES pasiekimų, kurį bene geriausiai jautė didžioji dalis ES piliečių, įskaitant lietuvius. Maža to, nutylime, jog dalis pasinaudojusiųjų Šengeno privalumais ir išvykusių į Ispaniją, Skandinavijos regioną ar kitas valstybes buvo susiję su kriminalinio pasaulio atstovais. Lietuvių migrantų gretose galima rasti visokių žmonių – ir aukščiausios kvalifikacijos medikų, ir gaujų vadeivų ar reketininkų. Migrantų bei pabėgelių sraute iš Vidurio Rytų irgi rasime įvairiausių pavyzdžių.

Sienų uždarymas nesutrukdys teroristų grupuočių propagandos internete, nesutrukdys verbuoti naujų narių tarp ES valstybių piliečių ir taip pat neatims iš jų galimybės judėti Šengeno valstybių erdvėje.

– Danijoje priimtas įstatymas valstybės naudai konfiskuoti pabėgėlių turimus vertingus daiktus. Dalis migrantų ir taip, švelniai tariant, nejaučia pagarbos toms šalims, į kurias atvyksta. Ar tokios priemonės nepavers nepagarbos neapykanta?

– Labai daug girdime kalbų apie pabėgėlių integravimą, tačiau jose pasigendu turinio. Tarkime, anksčiau Lietuvoje pabėgėlių integravimui buvo skiriamas 5 metų laikotarpis. Dabar jis yra sutrumpintas iki 1 metų. Neįsivaizduoju, kaip tam pabėgėliui per metus integruotis į mūsų darbo rinką, visuomenę. Potencialiai kuriame sąlygas formuotis uždarai bendruomenei, kurios nariai bendraus tik tarpusavyje, dalinsis savo nepasitenkinimu, užmegs kontaktus su radikaliais judėjimais ir, neduok Dieve, atsiras vienas ar kitas bendruomenės narys, kuris nuspręs „veikti“. Jei bent vienas toks žmogus įvykdytų kriminalinį nusikaltimą, Lietuvoje greičiausiai būtų stigmatizuojama visa bendruomenė.

– Šiuo klausimu Lietuvos ir kitų Europos valstybių visuomenė gana aiškiai poliarizuojasi. Jei pasisakai už migrantų priėmimą – esi pažymimas „leftisto“, jei prieš – „fašio“ etikete.

– Migracijos krizės kontekste labiausiai neramina tai, jog pradėjo dominuoti etiketės, viskas suplakama į vieną krūvą – migrantai, pabėgėliai, musulmonai, teroristai. Maža to, visiškai neįsiklausoma į argumentus, stengiamasi ieškoti lengviausių, bet nebūtinai teisingų, atsakymų. Ši tendencija matoma visur – pradedant politikais, žurnalistais ir apžvalgininkais, baigiant netgi kai kuriais akademikais. Ir tai galioja abiems stovykloms – atkreipiantis dėmesį į žmogaus teises iš karto apšaukiamas „leftistu“, kalbantis apie sudėtingą situaciją migrantų getuose Prancūzijoje, įvardinamas vos ne radikalios dešinės atstovu.

Isterija buvo pasiekusi tokį lygį, jog kai kurie ekspertai, galintys kompetetingai kalbėti apie islamą, jo įvairovę ir radikalias atmainas, paaiškinti kas vyksta Vidurio Rytuose, tiesiog vengė šios viską tik į „juoda-balta“ kategorijas sumalančios pykčio lavinos.

Nemažiau erzina ir tai, jog nemažai daliai politikų pabėgėlių tema tėra tik galimybė užsidirbti politinių taškų. Ir net nepaisant to, kuriai politinei stovyklai atstovaujama, viskas prasideda nuo kalbų apie integraciją, kuri didžiąja dalimi tėra imitacija norom nenorom pasibaigsianti izoliacija – arba Lietuvos, arba naujų atvykėlių. Ir viena, ir kita Lietuvai būtų pražūtinga.

Tie, kas išsako savo nuomonę, turi ne tik naudotis tokia laisve, bet ir jausti atsakomybę, suvokti, kokias pasekmes gali atnešti jų žodžiai, nepaisant to, kuriai pusei jie atstovauja.

Po išpuolių Paryžiuje matėme pilietines akcijas, kuriose dalyvavo tūkstančiai musulmonų, pavyzdžiui, internete sklidusi akcija #NotInMyName. Tuo metu Lietuvos žiniasklaidoje kilo isterija, kuri lyg lavina šlavė bet kokią nuomonę apie tai, kad Islamo pasaulis yra įvairialypis ir kad negalima dėti lygybės ženklo tarp musulmono bei teroristo sąvokų.

– Ir visgi atsidūrėme situacijoje, kai, pavyzdžiui, Vokietijoje vykusiuose protestuose prieš imigraciją pirmosiose gretose matėme „skinheadus“. Paskui juos ėjo tūkstančiai žmonių, apskritai nepritariančių „skinų“ ideologijai, tačiau šiuo atveju tiesiog neturinčių kito pasirinkimo.

– Esu įsitikinęs, kad demokratinėse visuomenėse, ES šalyse, pasirinkimas visada yra. Problema yra visuomenės brandumo lygis. Jei tik prabyli apie elementarius dalykus – žmogaus teises, tau kaip mat klijuojama „leftisto“ etiketė. Migracijos problema – labai rimtas iššūkis visai Europai. Šis iššūkis supriešina visuomenę taip, kad skirtingas nuomones atstovaujantys žmonės nustoja klausytis vieni kitų, nebegirdi argumentų.

Kuomet sakau, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp sąvokų musulmonas ir teroristas, visai nenoriu neigti būtinybės stiprinti saugumą ir imtis tinkamų priemonių kovoje prieš terorizmą. Tačiau mes esame Europos valstybė, o žmogaus laisvės ir teisės yra vienas iš pagrindinių principų, kuriais remiasi Europa.

Neteisinga kaltinti žmogų „liberalizmu“ vien už tai, kad jis kalba apie žmogaus teises, kurios yra universalios ir vienodos tiek krikščioniui dešiniajam europiečiui, tiek musulmonui iš Artimųjų Rytų. Terorizmas, kaip reiškinys, gali būti arba gali ir nebūti susijęs su Islamu. Andersas Breivikas juk nebuvo musulmonas. Ar jis ne teroristas? Egzistuoja daug teroristinių grupuočių, kurios skelbiasi veikiančios Islamo vardan, tačiau neturi nieko bendro nei su dauguma šio tikėjimo išpažintojų, nei su dauguma migrantų. Sąvokų absoliutinimas ir selektyvus faktų interpretavimas veda mus tik į vidinį susipriešinimą. Nepamirškime, kad yra ir išorinės jėgos, kurios tik kursto ir pelnosi iš šio susipriešinimo.

– Neseniai lzinios.lt uždavė klausimą skaitytojams: „Ar reikia griežtinti imigracijos įstatymus?“ Bene 90 proc. atsakė „taip“. Juk neprimesi žmogui to, ko jis nenori. Akivaizdu, kad mūsų visuomenė nėra pasiruošusi tikrąja to žodžio prasme priimti migrantus.

– Pirmiausia – visuomenėje gajūs mitai ir baimės, paremti vien stereotipais. Reikia kalbėti apie visuomenės švietimą. Lig šiol niekada nebuvome susidūrę su tokiu dideliu migrantų srautu. Galėjome šią problemą ignoruoti, veikti inertiškai. Todėl šiandien nesame pasiruošę juos priimti. Tik dabar esame priversti tikrai susimąstyti: o ką gi daryti? Tas pats jau minėtas pabėgėlių integracijos laikotarpio sutrumpinimas iki vienerių metų byloja už mus. Iš principo, tuo mes sakome, kad nepriimame pabėgėlių, izoliuojamės nuo jų.

Mes desperatiškai bandome keisti savo politiką – Lietuvos prezidentė neseniai sakė, kad negalime priimti pasų neturinčių pabėgėlių. Teisiškai lyg ir viskas tvarkoje, tačiau pakalbėkime bent su keletu iš tų žmonių. Pažvelkite į „Freedom House“ skelbiamą laisvės indekso žemėlapį. Akivaizdu, kad pagrindiniai migrantų srautai juda iš nelaisvų į laisvas valstybes.

Į Lietuvą, beje, atvyksta kur kas daugiau pabėgėlių iš Rusijos ir Baltarusijos, nei Artimųjų Rytų. Čia pabėgę rusai taip pat neturi „užsienio paso“. Ne todėl, kad norėtų ką nors apgauti, o todėl, kad jiems tokį dokumentą beveik neįmanoma gauti savo šalyje.

– Neteisėtas sienos kirtimas vis tiek yra teisės pažeidimas, kad ir kaip jį traktuotume. Net jei politikai skelbia esą priimame visus norinčiuosius, įstatymai byloja priešingai.

– Visai „šviežias“ pavyzdys: už politinius įsitikinimus persekiojama Rusijos pilietė neseniai neteisėtai kirto Baltarusijos – Ukrainos sieną. Mano nuomone, ji, be abejo, turėjo pirmiausiai „prisistatyti“ Ukrainos pareigūnams ir kreiptis dėl politinio prieglobsčio. Ji to nepadarė. Ir štai pasvarstykime: ar dėl to Ukraina turėtų ją išsiųsti atgal į Rusiją? Pernelyg paprasta sakyti, kad žmogus negali gauti prieglobsčio tavo šalyje vien todėl, kad neturi „tinkamų dokumentų“. Tam juk ir egzistuoja mūsų valstybinės žinybos, kurios tuo turi rūpintis. Negi imsime visiems be išimties taikyti Prokrusto lovos standartą.

Vėlgi, kalbant apie pabėgėlius, daugelis iškart įsivaizduoja ateivius iš musulmoniškų valstybių, bet tikrovė yra kita. Dauguma pabėgėlių šiandien į Lietuvą atvyksta iš kaimyninių šalių – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos.

– Antai Japonija atmeta bene 99 proc. pabėgėlių prašymų ir vis tiek yra laikoma demokratine valstybe.

– Niekas ir nesako, kad nepriėmę vieno ar kito pabėgėlio mes automatiškai taptume nelaisva šalimi. Reikia rimčiau pažiūrėti į mūsų migracijos politikos formavimą. Šiandien teigiama, kad ribojimai mus apsaugos. Ar tikrai? Apsisaugosime izoliuodamiesi? Neva nebus pabėgėlių – nebus terorizmo, nebus pabėgėlių – nebus išlaikytinių. Tuo dabar yra „maitinama“ visuomenė, kuriami stereotipai. Tai nieko daugiau, nei pasiruošimas rinkimams. Integracijos sprendimas tik imituojamas. Turime būti pasirengę pabėgėlių priėmimui. Kol kas Lietuva tik vaidina integracijos sprendimą, nėra realių sprendimų. Sukurti dar vieną getą yra tolygu tiksinčios bombos sukūrimui. Anksčiau ar vėliau ji driokstelės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"