TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar 1009 metais Lietuva buvo laukinis kraštas?

2010 07 02 0:00
Smalėnai. Kunigaikščių Sanguškų pilies likučiai (Oršos rajonas, Baltarusija).
Knygos "Didžioji Lietuva" nuotrauka

Ar galėjo Mindaugo laikų Lietuva po daugiau nei šimto metų atsirasti laukiniame krašte, kurio žmonės 1009-aisiais susidorojo su vyskupo Brunono misija, nešusia to meto Vakarų civilizaciją? Ar iš tikrųjų to meto Lietuva buvo vėzdais mosuojančių baltų gyvenama teritorija, kaip buvo galima susidaryti įspūdį po mūsų tūkstantmečio minėjimo? Ką istorikai, archeologai žino apie 1009 metų Lietuvą ir jos žmones? Ar šis kraštas ir jo gyventojai minėti dar iki 1009-ųjų misijos ir Kvedlinburgo analų?

Apie tai Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dienos išvakarėse prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas dr. Valdemaras ŠIMĖNAS, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanas profesorius dr. Eugenijus JOVAIŠA, Vilniaus universiteto Archeologijos katedros profesorius dr. Albinas KUNCEVIČIUS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Pirmos žinios rašytiniuose šaltiniuose

A.Medalinskas. Lietuva pirmą kartą paminėta Kvedlinburgo analuose 1009 metais, bet šio krašto gyventojai buvo minimi rašytiniuose šaltiniuose ir anksčiau.

E.Jovaiša. Visi dar iš mokyklos laikų žino Tacitą, kuris 98 metais parašė garsiąją "Germania". Ten paminėti ir aisčiai. Tacitas ten rašė, jog aisčiai žemę dirba geriau nei tingūs germanai, o tai atskleidžia labai svarbų dalyką: germanai ir aisčiai kultūriškai yra lygūs. Štai kokia pagrindinė žinia. Būtina dalyvauti ir pasaulyje vykstančiose diskusijose, aiškinant, kas parašyta senuosiuose raštuose. O mūsų istorikams atrodo neįdomi net pasaulyje vykstanti diskusija dėl Herodoto dar V amžiuje prieš mūsų erą paminėtų androfagų ir budinų. Ar jie yra baltai, ar ne. Aisčiai minėti ir Jordano VI amžiaus "Getikoje". Jis rašo, kad aisčiai gyveno ilgoje Germanų jūros (Baltijos jūra) pakrantėje. O iš VI amžiaus šaltinių sužinome, kad 523-526 metais buvo aisčių pasiuntinybė į Raveną pas Teodoriką, ostgotų karalių. Į tuometį krikščioniškojo Vakarų pasaulio centrą. Iš Teodoriko laiško aišku, kad ši pasiuntinybė žinojo Europos kelius, mokėjo kalbas. Ir vyko pas to meto galingiausios valstybės valdovą diplomatinių santykių megzti.

A.Medalinskas. Minėjote graikų, romėnų istorikų darbus. Aisčių kontaktus su Romos imperija. Ar nėra istoriniuose šaltiniuose minimi aisčių kontaktai su kitomis to meto vyraujančiomis kultūromis ir valstybėmis: Bizantija, nebūtinai per Kijevo Rusią, ar net arabų kraštais, kur buvo išvystytas ne tik mokslas, bet ir prekyba?

V.Šimėnas. Niekas, kiek žinau, Lietuvoje neieškojo ir neskaitė Bizantijos šaltinių. Dabar dažnai į mus kreipiasi ukrainiečių archeologai, nes ten yra kapų, priskiriamų baltams su baltiškais papuošalais. Ten randa, pavyzdžiui, verpstukų su trišakiu, prūsų diduomenės ženklu. Tokių radinių yra iki pat Juodosios jūros.

E.Jovaiša. Žinome apie arabo Idriso XI amžiaus žemėlapį. Dėl jo netrūksta ginčų. Kai kas mano, kad ten pažymėti ir du Lietuvos miestai: Kaunas ir Birštonas.

A.Medalinskas. Kaip tik tas metas, kai Lietuva sulaukė Brunono misijos.

V.Šimėnas. Tai jau vikingų laikų epocha.

E.Jovaiša. Idriso žemėlapyje šie miestai pavadinti ugnies, ugnies garbintojų miestais. Vadinasi, arabų pasaulis šį - Baltijos - regioną ir jo žmones žinojo.

V.Šimėnas. Yra ir ankstesnių žemėlapių. Pavyzdžiui, Pontingerio "Tabula", bet ten sužymėti ne miestai, o prekybos maršrutai, upių vagos, jūros pakrančių objektai, orientyrai, kaip galima nukeliauti.

A.Medalinskas. O kituose žemėlapiuose miestai pažymėti?

V.Šimėnas. Yra. Bet kyla klausimas, kurioje iš tikrųjų vietoje jie lankėsi.

A.Kuncevičius. Iškyla daugelio miestų lokalizacijos klausimas, nes nėra tikslaus žemėlapio atskaitos taško. Tai koordinačių problema tų laikų žemėlapyje, todėl tarp šių dienų istorikų ir kyla tokie dideli ginčai dėl šių vietų lokalizacijos.

E.Jovaiša. Dar daugiau nei arabai apie mus žinojo Europos tautos. Vulfstanas 853 metais anglosaksų karaliaus pavestas aiškinosi, kas rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyvena, kaip su jais kalbėtis ir prekiauti. Jis sako, kad aisčių žemė yra labai didelė, joje daug pilių ir daug karalių. Šie sakiniai sakraliniai. Deja, mūsų istorikai apie tai kalba tik puse lūpų. Jis aprašo jau feodalinę visuomenę mūsų krašte.

A.Medalinskas. O ką sako archeologų tyrinėjimai?

A.Kuncevičius. Archeologija visų pirma yra mokslas. Šio mokslo atradimai gali būti labai sensacingi, bet turi būti suverti ant teorijos siūlo. Reikia pripažinti, kad nėra padorios Lietuvos istorijos, kur įdomiai būtų aprašyta valstybės proistorė. Bet patys kalti. 1009 metai yra gili proistorė, tačiau tai plačiau netirta.

A.Medalinskas. Net rengiantis tūkstantmečio minėjimui po 1009 metų įvykių?

A.Kuncevičius. Per tūkstantmečio minėjimą buvo daug renginių ir projektų, kuriems valstybė skyrė lėšų. Valdovų rūmai, Radvilų perlaidojimas, bet archeologinė dalis liko pamiršta. Matyt, ir patys nesugebėjome pateikti, įtikinti, kad tai svarbu valstybei. Nors yra ir gerų pavyzdžių, kaip Gyvosios istorijos dienos Kernavėje ar mūsų pokalbyje dalyvaujančio E.Jovaišos kompiuterinės vizualizacijos, tūkstantmečio dienomis įvykusi labai įspūdinga Baltų meno paroda. Tačiau daug svarbiau giluminiai dalykai, apie kuriuos neretai užmirštama.

E.Jovaiša. Daug ką galima rasti būtent senuosiuose raštuose. Yra ir kitų rašytinių šaltinių, kur XI amžiuje paminėtas Lietuvos vardas, bet jų kilmę galima datuoti anksčiau nei 1009 metai. Kijevo Rusioje prie Vladimiro Monomacho buvo parašyti raštai, kur minima "Litva". Aprašyti įvykę žygiai į lietuvių kraštą.

A.Kuncevičius. Tai jau 1040 metai. Antrasis mūsų oficialus paminėjimas.

E.Jovaiša. Bet jis parašytas senųjų Rusios metraščių pagrindu pagal Nestorą. Tai nustatė ir rusų tyrinėtojas bei Nestoro raštų skelbėjas Aleksejus Šachmatovas. Reiškia, Rytų pasauliui Lietuva buvo žinoma anksčiau, nei apie mus parašyta Kvedlinburgo analuose, ir kitaip nei Lietuva šis kraštas nevadinamas. Turime ir vikingų šaltinių, bet tai užrašyta žodinė kultūra, praėjus porai šimtų metų po įvykių. Jie irgi tikrų patikimų ankstyvųjų rašytinių šaltinių, kaip ir mes, neturi.

V.Šimėnas. Apie tuos šaltinius rašė mūsų tyrinėtojai archeologas Jonas Puzinas ir istorikas Zenonas Ivinskis. Bet tik dabar jų kūrybą Atgimimo metais išleido Klaipėdos universitetas. Ten yra tik istorinių šaltinių sąrašai be teksto, jo Z.Ivinskis nespėjo parašyti.

Baltai, aisčiai ir sarmatai

A.Medalinskas. Tacitas kalbėjo apie aisčius. Kuo remdamiesi aisčius tapatiname su lietuviais arba baltais? Be to, anksčiau dar buvo minimi ir sarmatai.

V.Šimėnas. Aisčiai yra visi nuo germanų į rytus gyvenę žmonės: ir prūsai, ir lietuviai, ir bendrai visi baltai.

A.Kuncevičius. Logiškai mąstant, Tacitas, matyt, aprašė tuos žmones, kuriuos dabar vadiname baltais.

V.Šimėnas. Tačiau galėjo rašyti ir apie tuos pačius sarmatus. Šis terminas atėjo iš graikų šaltinių. Ptolemėjaus žemėlapyje Sarmatija yra visos Šiaurės Europos gentys iki Uralo kalnų. Tiek finougrai, tiek baltai.

A.Medalinskas. O vikingai?

V.Šimėnas. Visa Šiaurės Europa. Mane neseniai kvietė į paskaitą, nes dabar Lietuvoje prasidėjo Sarmatijos judėjimas. XVII amžiuje Unijos laikais taip lietuviai priešpriešindavo save lenkams. Lietuviai bajorai didžiavosi, kad kilo iš sarmatų. Bet tai jau politiniai dalykai, kurie vyko iki tol, kol Rusija mus nušlavė.

A.Medalinskas. Tikima, kad lietuviai sarmatai valdė visą šią teritoriją: nuo Juodosios iki Baltijos jūrų?

V.Šimėnas. Taip. Lietuvių didikai laikė save Šiaurės tautų valdytojais.

A.Medalinskas. Baltų arealas ne tik lietuvių autorių darbuose, bet ir Vladimiro Toporovo apibrėžtas teritorija iki Uralo ir Juodosios jūros. Ar sarmatai yra baltai?

V.Šimėnas. Baltai buvo viena sudėtinių sarmatų dalių.

A.Kuncevičius. Teoriškai į sarmatus reiktų įtraukti ir germanus, kurie plačiąja prasme yra ir vikingai. Gal reikėtų jungti net dalį slavų.

A.Medalinskas. Taip prie sarmatų ir baltų priskirsime ir gotus su hunais, kurie nukariavo Romą bei užėmė ne tik Ispaniją, bet ir Šiaurės Afriką.

V.Šimėnas. Yra Rosales teorija, išdėstyta dar 1985 metais Čikagoje išspausdintoje knygoje "Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje". Jos autorė Jūratė Statkutė-Rosales. Dar sovietiniais metais Adomas Butrimas padarė to darbo kopiją ir taip ji pateko į Lietuvą. Ta teorija susijusi su bendra Europos istorija.

Romėnų įtaka ir legenda apie Palemoną

A.Medalinskas. Kaip atrodė Lietuva romėnų įtakos laikais, kai pasaulis buvo suskirstytas į Romos pasaulį ir barbarų pasaulį (Barbaricum), jam priskiriant net išsivysčiusias Graikijos bei Persijos civilizacijas, jau nekalbant apie germanus, keltus ir galbūt aisčius? Ką gali archeologai pasakyti, ar buvo pagrindas Palemono legendai?

V.Šimėnas. Egzistuoja išankstinė nuostata, kad ši legenda - tik lietuvių politinis noras pasididžiuoti prieš lenkus. Iš tikrųjų tam nėra jokio pagrindo. Ši nuostata ryški daugelyje istorikų darbų. Aš žiurėdamas į savo archeologinę medžiagą ir lygindamas ją su visa Europa, ieškodamas analogijų, matau, kad geriamųjų ragų apkalai, gamybos technologija, ornamentika yra kaip romėniška. To nerasime nei Lenkijoje, nei Vokietijoje, nei Rusijoje, nei Ukrainoje.

A.Kuncevičius. Bet įrodymo, kad koks nors romėnas buvo atplaukęs laivu nėra. Šiaip legenda apie Palemoną atsirado XVI amžiuje. Tam gal ir yra koks nors pagrindas, bet iš tiesų tai bandymas įrodyti, kad lietuvių didikai yra ne ką prastesni negu lenkų.

V.Šimėnas. Kai kalbame apie kitus kraštus, kurie buvo Romos provincija, ten romėnišką įtaką patvirtina ir rašytiniai šaltiniai, ir žemėlapiai.

E.Jovaiša. Mes viso to neturime.

A.Medalinskas. Ar jums neatrodo keista, kad jau antrą įdomų faktą esame linkę interpretuoti tik per lietuvių pasididžiavimo prieš lenkus prizmę. Iš pradžių sarmatai, dabar ir Palemono legenda. Gal tokia interpretacija buvo naudinga ir kitai pusei? Ar vis dėlto galėjo būti pagrindas tam, kas sakoma legendoje? Ar archeologai tai tyrė?

V.Šimėnas. Vidugiriuose yra palaidoti kunigaikščiai, jų kapai rodo buvusios civilizacijos lygį. Literatūroje gali rasti, kad čia palaidoti atvykę didikai. Ten yra dirbiniai, kurie neturi analogų romėnų pasaulyje ir rodo buvus aukštą kultūrą.

E.Jovaiša. Žinoma, tos legendos apie Palemoną kažkada turėjo konkretų pamatą, vėliau buvo transformuotos. Plinijus rašo, kad Neronas išsiuntė pasiuntinybę, vadovaujamą kilmingo raitelio, į šiuos kraštus pargabenti gintaro, tačiau kas gali paneigti, jog to pačio Nerono aplinkoje prasidėjus jo surengtiems siaubams kas nors nepatraukė ten, kur buvo daug ramiau.

A.Medalinskas. Kita vertus, būtų nuostabu, jeigu ši kultūra, ką rodo Vidugirių kunigaikščio kapas, būtų ir pačios Lietuvos išsivystymo išraiška tais laikais. Ką mes žinome apie to romėniško valdymo laikotarpio Lietuvos išsivystymą?

A.Kuncevičius. Tai yra archeologinė kultūra, kur svarbiausia vietinė geležies dirbinių gamyba. Galime identifikuoti to meto gyventojus su gentimis. Tą laikotarpį daugiausia pažįstame tik iš kapų, kurie liudija aukšto lygio baltų kultūrą visame Barbaricum regione. Ir tik ją suvokę galime suprasti, kaip išaugo mūsų valstybė.

E.Jovaiša. Galime pripažinti ir romėnų civilizacijos įtaką Barbaricum pasauliui. Ji reiškėsi ne tik per prekių mainus, bet ir per nuolatinį bendravimą. Mūsų prekijai vyko į Karnuntumą prie Vienos. Prekiavome, palaikėme santykius, daug ko išmokome iš jų socialinio gyvenimo, susipažinome su jų rašytine teise, lyginome su savo paprotine teise, apie kurią gražiai atsiliepė Tacitas, sakydamas, kad aisčių paprotinė teisė kartais yra daug geresnė. Tai mums suteikė labai daug patirčių.

A.Kuncevičius. Jau žinoma, kad senieji baltai mokėjo gaminti geležį, vadinasi, galėjo būti nepriklausomi. Turėjo išvystytą ne tik gamybą, bet ir kalvystę. Kapuose randama puikių juvelyrinių dirbinių. Šie kapai rodo, kad atsirado ir akivaizdus turtinis pasiskirstymas. Yra juk ir tikrai baltiški kunigaikščių kapai. Tai liudija, kad ne tik vikingų laikotarpiu, bet ir daug anksčiau Lietuvoje vyko visuomenės struktūrizavimasis, atsirado ne tik dideli, bet ir mažesni piliakalniai. Vienas galėjo pastatyti sau pilį, o kitas buvo ne toks turtingas ir, mūsų žodžiais sakant, galėjo pasistatyti tik kotedžą. Visas šitas kontekstas buvo gana artimas germaniškajam ar vikingiškajam ir nepaprastai svarbus mūsų valstybei.

Keliai

A.Medalinskas. Buvo sakoma ir rodoma, kad tų laikų Lietuva - tai gūdus, nepereinamas miškas, pelkės, kuriose, žinoma, negali būti jokios civilizacijos.

E.Jovaiša. Paklauskime, kas į Europos sąmonę įdiegė tuos "pelkių žmones"?

A. Medalinskas. Bet ar buvo kelių? Ar kur nors rasta medinio kelio pėdsakų?

V.Šimėnas. Romėniškuoju laikotarpiu Vyslos žemupiu driekėsi mediniai keliai. Ir tiltus reikėjo pasistatyti, kad persikeltum per Vyslą. Hunai Dniepro irgi ilgai negalėjo įveikti, bet kai įveikė, perėjo visą Europą.

A.Medalinskas. O kas tada toliau buvo mūsų Lietuvoje? Neįžengiami miškai, lyg kokia tamsi žemė Europos žemėlapyje? Ar vis dėlto tai tik mitas, sukurtas tų, kurie norėjo parodyti, kad patys yra išsilavinę, o čia gyveno atsilikusi tauta? Apie turtingą baltų dvasinį palikimą, sudėtą dainose ir raštuose, jau nekalbu.

A.Kuncevičius. Ir Lietuvoje buvo kelių. Bent jau yra jų aprašymų kryžiuočių laikais. Tačiau pagrindinis kelias tais laikais buvo upė. Maršrutai į Lietuvą nutiesti dar bronzos amžiuje. Žinoma, būta ir nepraeinamų vietų, kaip ir visur kitur. Bet tokių kelių kaip Romos imperijoje - su tiltais, akvedukais - nerasime.

V.Šimėnas. Mūsų kūlgrindos ir medgrindos yra lokaliniai takai, skirti pabėgti tik per vienos pilies apsuptį. Tai nėra sistema.

A.Medalinskas. O kada atsiranda kelių sistema?

V.Šimėnas. Kryžiuočiai rašo apie gerą kelią palei Nemuną.

E.Jovaiša. Lietuvoje nevertėtų ieškoti tipinių Romos imperijos kelių. Kas tokiame pelkių krašte kaip Lietuva buvo pagrindinė statybinė medžiaga? Medis. Polinė statyba Lietuvoje žinoma nuo neolito laikų. Tai, kad lietuviai mokėjo statyti tiltus, liudija Rytų Lietuvos brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių tyrinėjimai. Čia ištisa įtvirtintos gyvenvietės fortifikacijos sistema susigulėjo dar V amžiuje prieš Kristų.

A.Medalinskas. Ką rodo kelių sistemos buvimas? Tai, kad esame atviri. Bendrauta ne tik su išoriniu pasauliu. Keliai leido gentims, bendruomenėms bendrauti ir tarpusavyje. Vadinasi, jau buvo ryšys, kuris galėjo išaugti į genčių sąjungą. Tada galbūt ir vyskupą Brunoną pasitiko ne šiaip kokia gentis, bet jų sąjunga, o vėliau tai susiformavo ir į Mindaugo laikų Lietuvą. Todėl ir klausiu jūsų apie kelius, kaip apie civilizuotos valstybės užuomazgos požymį.

A.Kuncevičius. Kelių buvimas tų laikų Lietuvoje jau rodo, kad egzistavo toks suvokimas kaip "mes". O keliai iš tikrųjų yra centralizuotos valstybės požymis.

Pilys

A.Medalinskas. Kaip suprantame iš Vulfstano, pilių Lietuvoje buvo jau IX amžiuje. Kaip ir kunigaikščių, vietinių valdovų. Bet jos, matyt, buvo sunaikintos, dauguma nepaliko dirvožemyje jokio pėdsako. Ar vis dėlto paliko?

A.Kuncevičius. Medinių įtvirtinimų nedažnai išlieka. Turime apie 900 piliakalnių, tačiau per amžius jie sunyko. Žmonės ten arė ir vykdė kitokią veiklą. Be to, gynybiniai įtvirtinimai dažnai statyti kaip etnografiniai. Juos lengva supainioti su gyvenviete. Medžio pėdsakai geriausiai išlieka durpėse ir ten, kur yra santykinai daug deguonies. Idealus variantas - pelkė, kaip Kernavėje ar Šventojoje. Arba mieste, nes jame viskas labai greitai keičiasi ir formuojasi nauji sluoksniai.

A.Kuncevičius. Archeologams pilies apibrėžimas aiškus - tai uždaras gyvenamasis gynybinis kompleksas. Romėnų laikotarpiu dauguma pilių naudotos kaip slėptuvės. Ir dar buvo vidurinis geležies amžius, kai V-VIII amžiais Europoje virė baisus katilas, vadinamas tautų maišymųsi. Gedimino kalne (Vilniuje), Pajevonyje (Vilkaviškio r.), Kernavėje ar net Plinkaigalyje (Kėdainių r.) gali rasti kam nors į kūną įsmigusią hunišką strėlę. Vadinasi, šios gentys buvo čia atsitrenkusios. Ne tik viduje vyko maži konfliktai dėl geležies ar moterų, kilo ir regioniniai karai. Išmokta kariauti, o tai svarbu kuriant valstybę. Ir gentiniai junginiai su turtine diferenciacija davė Lietuvai naują piliakalnių bloką: vadinamuosius miniatiūrinius piliakalnius, kurių aikštelės tėra 100 kvadratinių metrų, bet tai - irgi pilys.

V.Šimėnas. Žemaitijoje, Kaltinėnų, Laukuvos apylinkėse, manoma, piliakalniai atsirado bronzos amžiuje. Medvėgalyje, Bilionių piliakalnyje rasti bronzinis kirvukas ir bronzinis ietigalis, o jie naudoti tik prieš Kristų.

A.Kuncevičius. Romėniškuoju ar bronzos amžiaus laikotarpiu Lietuvos teritorijoje tų piliakalnių buvo panašiai kaip Anglijoje ar keltų kraštuose. Bet ten juos greitai pertvarkė romėniškoji kultūra, tad mūsų piliakalniai yra ilgaamžiškesni. Spėjama, kad bent puse jų buvo naudojamasi ir per kovas su kryžiuočiais - nuo Mindaugo iki Žalgirio mūšio. Paskutinė pilis sudeginta, regis, 1437 metais.

A.Medalinskas. Jeigu buvo piliakalnių su savo pilimis, turėjo būti ir valdovų...

V.Šimėnas. Taip, juk kam nors reikėjo organizuoti tuos statymo darbus.

E.Jovaiša. Gyvenimas virte virė. Kiekviena bendruomenė gyveno atvirą gyvenimą. Juk tos pačios genties vyrai ir moterys negalėjo nuolat tuoktis.

A.Medalinskas. Gyvenimas virte virė ir pirmykštėse bendruomenėse, bet tai nėra valstybių užuomazga. Tada nebuvo pilių, gyvenviečių, primenančių miestus. Kada gyvenimas Lietuvoje pradėjo panėšėti į organizuotos visuomenės gyvenimą?

V.Šimėnas. Manau, tautų kraustymosi laikotarpiu, V-VII amžiuje.

E.Jovaiša. V amžiaus visuomenė buvo panaši į mūsų visuomenę. Marija Gimbutienė yra minėjusi, kad jau ankstyvojo geležies amžiaus, II-III amžiaus, visuomenė buvo panaši į istorinio laikotarpio išsluoksniuotą visuomenę.

A.Kuncevičius. Diferencijuotą. Tik nežinau, ar mes vienodai tai suprantame.

E.Jovaiša. Žinoma, tai dar nebuvo feodalinis luomas.

A.Kuncevičius. Nepanašu į struktūrizuotą krikščioniškąjį pasaulį, kuriame vadas nebūtinai yra iškeltas, bet turi visas centralizuotos valdžios funkcijas. Vadas galėjo būti kaip vikingų laikais išrinktas tik konkrečiam žygiui, tarsi autoritetas. Tačiau tai nebūtinai susiję su mums įprastu modernių laikų supratimu - paveldėjimo teise.

E.Jovaiša. Karinės aristokratijos gyvenimo normas yra aprašęs Tacitas. V amžiaus visuomenė Rytų Baltijos regione buvo valdoma tais karinės aristokratijos principais, karalius dar neturėjo tiesioginio paveldėjimo teisės. Ankstyvojo feodalizmo valstybėje karalius atsiranda vyresniojo eiliškumo sistemoje, o ne pagal tiesioginį paveldėjimą. Iš dalies ir Kijevo Rusia dėl to pražuvo. Dėl valdymo sistemos krizės.

A.Kuncevičius. Adolfas Tautavičius, pedantas ir labai geras archeologas, kasinėjo V amžiaus kapavietę Taurapilyje ir aiškiai fiksavo, kad tai - kunigaikščio kapas, nes jame rado kalaviją ir paauksuotų dirbinių. O svarbiausia - aplink buvo ir kareivių kapų. Taurapilio kunigaikščio kapavietė datuojama V-VI amžių riba. Dar prisiminkime miniatiūrinius piliakalnius, Vidugirių kapą - akivaizdu, kad po tautų kraustymosi jau ir Lietuvoje ėmė formuotis tas kitas pasaulis.

E.Jovaiša. V amžiaus pabaigoje - VI amžiaus pradžioje Vakarų Europoje prasidėjo tautinių valstybių kūrimasis. Tas pats vyko ir mūsų krašte.

A.Medalinskas. 500 metų prieš Brunono atvykimą į Lietuvą. O kas tai rodo?

V.Šimėnas. Išskirtinis kunigaikščių laidojimas.

A.Kuncevičius. Nuo 500 iki 1000 metų ryški kultūros dirbinių niveliacija, ypač kalbant apie keramiką. Ir Žemaitijoje, ir Aukštadvaryje puodai beveik vienodi. Tai rodo intensyvius kontaktus, sklaidą. Vos ne masinę gamybą.

Miestai ir Lietuva 1009 metais

A.Medalinskas. Kokia buvo Lietuva ir jos gyventojai 1009 metais, kai mes pirmą kartą oficialiai paminėti Kvedlinburgo analuose po Brunono misijos?

E.Jovaiša. 1009 metais mūsų pakrantėje jau buvo vikingų kolonijų, bet nedaug: Viskiautai, Gruobinia, Palanga, Trusas. Tačiau Lietuvoje buvo daug pilių ir karalių, todėl vikingai apėjo Lietuvą, per Dauguvą nukrypo į Dniepro žemupį ir ten rado savo gyvenimo terpę. Vakarų Europoje jie retai įsigyvendavo. Dažniau ją plėšė.

V.Šimėnas. Lietuviai jau buvo gana civilizuoti, apsibrėžę savo krašto ribas, kad svetimi neprašomi negalėtų čia ateiti.

A.Kuncevičius. O Vakarai turėjo milžinišką interesą daryti įtaką šiam regionui. Lietuviai svetingai pasitiko jų atstovus, pasišnekėjo, bet anie buvo per daug įkyrūs.

V.Šimėnas. Tačiau su vikingais sutarė dėl pakrantės naudojimo,

atplaukimo dienų, faktorijų, kuriose galima prekiauti ir bendrauti, kaip nuplaukti iki Dauguvos.

A.Kuncevičius. Pasak kolegų iš Klaipėdos universiteto, tokie regioniniai vikingų centrai Lietuvoje formavosi Palangoje, šalia Klaipėdos esančiame Žardės piliakalnyje. Jų buvo Prūsijoje ir Latvijoje. Viskiautuose galima rasti net vikinginių kapų. Vikingų pasaulis driekėsi nuo Afrikos iki Grenlandijos ar Šiaurės Amerikos, o visą Baltijos jūrą jie maišė prekybiniais tikslais. Ir Ryga atsirado dviem vietinėms gentims susimaišius su vikingų kultūra. Tačiau miestų ir gyvenviečių branduolį sudarė vietos gyventojai, pasiskirstę gentiniu ir socialiniu principu. Miesto atributai - posesijos užuomazgos ir infrastruktūra. Dar jis turi centrinę aikštę. Kalbama galbūt apie IX arba tikrai apie X amžių. Tačiau apie 1000 metus vikingų pasaulyje susiformavo valstybės. Ryšiai su jais nutrūko, o šie miestai lyg ir pakibo.

A.Medalinskas. Tada ėmė plėtotis Rytų Lietuvos miestai: Kernavė, Vilnius?

A.Kuncevičius. Taip. Aišku, tų centrų užuomazgų būta ir anksčiau. Vilniuje gyvenvietė nustatyta nuo V amžiaus, Kernavėje - dar anksčiau. Bet šnekėti apie to laikotarpio miestus nelabai ir išeina. Tai greičiau centrai, o ne miestai.

V. Šimėnas. Turime tokį terminą kaip protomiestas. Tai miesto tipo gyvenvietė.

A.Kuncevičius. Miestas yra gyvenvietė, kurioje amatininkų ir pirklių daugiau negu žemdirbių. Tada miestas dar neturėjo apibrėžto savivaldos statuso. Bet jam reikėjo aptarnauti aplinkinius regionus, o tai siejama su tam tikru socialiniu išsivystymu ir prekyba su išoriniu pasauliu. Iš pradžių Lietuvoje buvo labai stiprus vikinginis pasaulis. Tačiau vėliau susiformavo Mindaugo domenas. Jame procesai vyko lėčiau nei anksčiau prie Baltijos jūros, kai ši tapo vidiniu

ežeru tarp vikingų ir kuršių. Bet Rytų Lietuvoje raidos potencija buvo milžiniška. Kuršių ir žemaičių vystymasis apėmė mažą rajoną, o Rytų Lietuvoje tai buvo didelių teritorijų centrai prie Nemuno, Neries ir Baltarusijoje. Ir kai ši didelė mašina pajudėjo, pradėjo kilti miestai, atsirado milžiniškų piliakalnių, pavyzdžiui, Bražuolės (jo aikštelė siekia 2 hektarus), penki ar šeši Kernavės piliakalniai. Visai tai sukūrė jėgą, prie kurios prisijungė ir jotvingiai. Taip ėmė kurtis mūsų valstybė, kaip sakome, nuo jūros iki jūros.

E.Jovaiša. Kad Lietuva 1009 metais jau buvo kraštas, kuris priminė valstybę, byloja ne tik Kvedlinburgo analai. Norėčiau, kad mūsų istorikai skaitytų ir kitus istorinius šaltinius. Be to, iki vyskupo Brunono atvykimo čia 997 metais lankėsi ir šv. Vaitiekus. Jo paveiktas po daugiau kaip dešimties metų atėjo ir Brunonas, Vaitiekaus biografas. Atėjo į valstybę, kurios pasienyje sutiko kunigaikštį su palyda. Ši aiškinosi, ko reikia atėjūnams. 997 metais panašiai misijai nieko blogo nedarė. Ir dabar bandė įkalbėti gražiuoju, bet atėjūnai nepakluso. Todėl pabaiga buvo liūdna.

A.Kuncevičius. Tačiau ta data, 1009 metai, kai paminėta Lietuva, yra labai svarbi. Juk ir vaikas gimsta anksčiau, nei išrašoma jo gimimo pažyma metrikacijos biure.

E.Jovaiša. O 1253 metai yra šventa data. Tai valstybės, turinčios ilgą istoriją, sukūrimo data. Bet prieš tai buvo daugybė šimtmečių ar net tūkstantmečių, kurie atvedė iki jos. Ir šis laikotarpis mūsų istorijai ne mažiau svarbus. Visa Lietuva yra nusėta tų amžių kunigaikščių kapais. Tačiau mūsų archeologų labai reikšmingi tyrinėjimai dažnai istorikų būna nematomi arba ignoruojami. Tai problema valstybės mastu.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"