TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar dabartinė ES atitinka tėvų įkūrėjų viziją?

2012 05 11 7:35

Šią savaitę, gegužės 9-ąją, Lietuva aštuntus metus minėjo Europos dieną, kaip Europos Sąjungos (ES) valstybė. Kiek pasikeitė pati ES nuo tų laikų, kai Lietuva tapo jos nare? Ar ES nenutolo nuo pirminės savo sukūrimo idėjos?

Kodėl Europos integracijoje mažai vietos lieka kultūriniam tautų ir valstybių identitetui? Ar ES netapo globalaus verslo ir eurobiurokratų, o ne ES šalių piliečių interesus atitinkančia bendruomene? Kokiu keliu juda ES po Lisabonos sutarties?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Europos federalistų sąjungos Lietuvoje vadovas, Seimo Liberalų Sąjūdžio frakcijos narys Petras Auštrevičius, federacijos idėjos rėmėjas iš Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime Egidijus Vareikis, federalistų idėjoms oponuojantieji ir už ES, kaip valstybių sąjungą, pasisakantieji: Seimo narys, Tautininkų sąjungos vadovas Gintaras Songaila, Lietuvos Centro partijos Politinės tarybos pirmininkas Arūnas Grumadas. Pokalbyje taip pat dalyvauja buvęs Krikščionių demokratų partijos valdybos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto prof. Ignas Vėgėlė ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kieno yra šis Europos projektas?

A.Medalinskas. Ar ES nenutolo nuo gražios Europos tautų vienijimosi idėjos? Kieno yra ši Europa: eurobiurokratų, politikų ir globalaus verslo ar Senajame žemyne gyvenančių tautų?

I.Vėgėlė. Norint suvokti, ar ES nenutolo nuo savo pirminės idėjos, reikia prisiminti, kodėl ES buvo sukurta. Stimulas buvo ekonominė integracija, nors vienas ES kūrėjų Jeanas Monnet manė, kad reikėjo pradėti nuo kultūrinės integracijos. Vis dėlto nulėmė įsitikinimas, kad būtent verslui trūks plyš reikia institucijos ar tarptautinių susitarimų, kurie padėtų prekėms ir paslaugoms laisvai judėti. Tai ir lėmė ES susikūrimą.

P.Auštrevičius. ES turi gilias ištakas, siekiančias Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Apie tokio darinio poreikį užsiminė net buvęs britų premjeras Winstonas Churchillis savo kalboje 1946 metų rugsėjo 19 dieną.

I.Vėgėlė. Prancūzų rašytojas Victoras Hugo dar XIX amžiaus viduryje rašė: Išauš diena, kai visos šio žemyno tautos neprarasdamos savo  išskirtinių ypatumų ar savo šlovingo savitumo susijungs į aukštesnę sąjungą ir sudarys Europos broliją. Šias idėjas perėmė ES kūrėjai. Buvo norinčiųjų kurti ir Jungtines Europos Valstijas, bet britai nepritarė.

A.Grumadas. ES atsirado kaip politinis projektas. Kad Vokietija nepadarytų Europai to, ką padarė po Pirmojo pasaulinio karo. Po to atsirado daugiau Europos valstybių, norinčių prisijungti prie valstybių įkūrėjų, o ekonominis projektas jau veikė. Pagaliau iškilo ES vietos globaliame pasaulyje problema. Atsirado valstybių ir politikų, kurie ėmė teigti, kad net pačios didžiausios bei pajėgiausios Europos valstybės pavieniui globaliame pasaulyje neišsilaikys. Tada ES pradėjo plėstis.

A.Medalinskas. O koks interesas buvo plėstis?

A.Grumadas. Svarbu ne tik, koks interesas, bet ir kokiu būdu ES nusprendė tai daryti. ES pradėjo plėstis per "ubagėlius". Pažiūrėkime į Lisabonos strategiją. Ji mums, buvusiems sovietijoje, gali priminti tų dienų strategiją - pavyti ir pralenkti JAV. Tokią ES strategiją žmonės atmetė, nes ji niekada negalėjo būti įgyvendinta tokiu pavidalu, kaip buvo numatytas. Dabar nuspręsta eiti su bet kuo, kad tik būtų didelis darinys. Įsivestas euras, kad nenusileistų JAV doleriui. Bet JAV susijungė laisvosios prekybos sutartimi su Meksika ir Kanada, taip vėl iškeldamos ES dilemą, kaip europiniam kapitalui išlaikyti savo pozicijas pasaulyje. Todėl sutinku, kad svarbiausias ES motyvas yra ekonomika.

G.Songaila. Pagal veiksmus tai iš tikrųjų buvo ekonominės bendrijos kūrimas. Tačiau pagal sumanymą tai nuo pat pradžių buvo politinės federacijos idėja, kurią savo ruožtu skatino kurti Europos valstybių saugumo interesai. Vienas ES įkūrėjų Robertas Schumannas rašė, kad nori įkurti Europos valstybę. Ir tas projektas šiandien įgauna pagreitį.

E.Vareikis. Tėvai visada mano, kad jų vaikai bus tokie, kokių jie nori. Mano mama manė, kad būsiu chirurgas. Tėvai nemanė, kad ES pasens ir mirs. Jie kūrė projektą ad hoc, kad nebūtų karo. Ekonominė integracija buvo puikus instrumentas.

A.Medalinskas. Tai buvo tarpvalstybinė integracija?

E.Vareikis. Formaliai galime sakyti: taip. Ir tai mums yra naudinga. Mes į ES įstojome kaip neturtinga valstybė, o šiandien pasiekėme aukščiausią išsivystymo lygį. Drauge su kitomis ES šalimis kuriame žmonių gerovę, užtikriname žmogaus teises, laisves...

A.Medalinskas. Čia lyg ne apie Lietuvą kalbėtumėte.

E.Vareikis. Apie Lietuvą. Užtikrinome ir saugumą. Beje, nė vienos ES valstybės per šešiasdešimt metų trunkančią integraciją dar niekas nepanaikino.

P.Auštrevičius. Jeigu tėvai įkūrėjai pamatytų dabartinę ES, tikrai nenusiviltų po jų gyvenusių kartų darbais. Valstybių bendradarbiavimas buvo pagrindinė varomoji ES kūrimo idėja. Svarbu buvo, kad tik ES narės tarpusavyje nekariautų. Taip ir atsitiko.

A.Medalinskas. O kas šiandien yra ES cementas? Ar tikrai verslas? Galbūt dabar jau gerai mokama biurokratija iš skirtingų kraštų, kurie ten visi susilydo į vieną masę ir tada atskirų individų tautinis tapatumas nėra pabrėžiamas. Tai nelaikoma geru dalyku.

P.Auštrevičius. Deja, turime kalbėti ir apie biurokratinį konstruktyvizmą. Žmonės negali išgyventi be stiprios ekonomikos, o valstybės be normalių finansų griūva. ES bendradarbiavimas sukūrė daug horizontalių politikų: transporto, žemės ūkio ir kitų. Europiečiai negali gyventi be kelių, bendro produkto, keturių fundamentalių ekonominių teisių. Ir yra dar daug rezervų ES toliau plėtotis. Euras buvo matytas kaip techninis projektas. Pasirodė, kad jam reikia ir valstybių finansų tvarumo. Elementarios finansinės drausmės. Tokie horizontalaus bendradarbiavimo projektai nėra tik techninio pobūdžio. Reikia pasitikėti jais ir tikėti, kad Europos projektas yra stabilus. Kartais man atrodo, jog valstybės mato dar vieną saugumo zoną savo nacionalinėje politikoje, tarsi manytų, kad jeigu vienas ar kitas ES projektas nepavyks, valstybes gali išgelbėti nacionalinė politika.

A.Medalinskas. Tai kodėl dabar ES taip bijo kultūrinio identiteto?

G.Songaila. O ES kūrėjai apie jį kalbėjo. Kad ir tas pats R.Schumannas. Jie minėjo Šventąją Romos imperiją. Buvo kalbama apie bendrą cementuojantį identitetą.

A.Medalinskas. Bet, skirtingai nuo įvairių pasaulio valstybių banknotų, pavyzdžiui, euruose neatrasime Europos valstybių kultūros pagrindų kūrėjų portretų. Kodėl nėra eurų su Shakespeare’o, Van Gogho, Dante's portretais?

P.Auštrevičius. Europiečiai sunkiai sutartų vieningai traktuodami kartais tokią sudėtingą istoriją. Bendrų kultūrinių, religinių kriterijų paieška nėra savaime pasmerkta sėkmei. Nors visi suvokiame, kad Europa išaugo ant krikščioniškų vertybių pagrindo, bet, kalbėdami apie religiją, turime pripažinti, kad jos poveikis buvo skirtingas žemyno Šiaurėje, Pietuose, Rytuose ir Vakaruose. Nešturmuokime neįveikiamos viršūnės. Globaliame pasaulyje Europos mentaliteto raida paspartės vienovės linkme. Gerąja prasme. Be to, kad nacionalinės kultūros prarastų praturtinančias skirtybes. Europietiška tapatybė stiprės, nes kitaip tiesiog negalėsime išlaikyti bendro istorinio pasididžiavimo.

A.Grumadas. Dabartinės tendencijos yra vienareikšmės. Bet po truputį viską niveliuojant, pervedant į materialinius dalykus, nacionalumo suvokimo tendencijos jau kyla. Nežinau nė vienos valstybės, kuri nepradėjo galvoti apie savo tautos tapatumą, kelti tautos į vieną iš prioritetų. Tai - faktas. Net beformiais virtę skandinavai tai irgi pamatė.

I.Vėgėlė. Bet tam tikras kultūrinis identitetas ES yra: J.Monnet programos, dėstytojų ir studentų mainai, parama kultūriniams projektams bei programoms. Po Lisabonos sutarties kultūra aiškiai patenka į koordinuojamosios ES kompetencijos sritį. Tam, kad Europos tautos gyventų taikaus bendradarbiavimo dvasioje, būtina kultūrų sąlyčio taškų, bendro kultūrinio identiteto kaip kultūrų vardiklio paieška. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Europos šalys turi labai skirtingas kultūras. Pavyzdžiui, dar dešimtmečio nėra, kai esame ES nariai, ne visi net įsisąmoninę, kad esame ES piliečiai, ką jau kalbėti apie bendrus kultūrinius aspektus. Žinoma, kultūrų niveliavimo rizika visada išliks, bet nemanau, jog tai reiškia, kad būtinai turime eiti tolesnio federalizmo keliu.

A.Medalinskas. Tačiau kad to niveliavimo būtų išvengta, ES, matyt, turi pripažinti atskirų valstybių ir tautų kultūrinio identiteto, taip pat skirtybių svarbą. Dabar atrodo, kad ES svarbiausi verslo ir eurobiurokratų interesai, o ne ES narių ir jų piliečių.

P.Auštrevičius. Nereikia pasiduoti tendencijai, kad Europa kuriama tik biurokratiniuose kabinetuose. ES projektas bus tiek gyvas, kiek jis bus kuriamas žmonių protuose ir širdyse. Aišku, ES idėjų tinkamas atstovavimas renkamuose organuose yra neišspręstas klausimas. Jį reikia rasti, tariantis su ES piliečiais. Ir sprendimų teisėtumas turi būti užtikrintas. Svarbus piliečių įtraukimas į sprendimų priėmimą federalizmo pagrindais. Tokio kalbėjimo su piliečiais ES mastu, pilietinės iniciatyvos apraiškų dabar trūksta.

A.Grumadas. Apie kokį piliečių įtraukimą į Europos reikalus kalbate? Europą valdo lobistų kontoros, kurioms darbus užsako dideli pinigai. Jos turi dideles viešųjų ryšių galimybes ir gali įtikinti bet kokiu klausimu visus žmones, tarp jų ir politikus, kuriuos įtikinti yra lengviausia, nes jie turi dar ir savo interesų. Kultūriniai klausimai neturi jokios vertės. Lisabona parodė, kad kultūrinis identitetas, paveldas nėra svarbūs. Jie net nereikalingi. Buvo atmesta net mintis krikščionybę įtraukti kaip ES vertybinį pamatą.

Jeigu ES taptų svarbios kitokios vertybės...

A.Medalinskas. Kaip mums reikėtų jaustis, jeigu vykstant tolesnei plėtrai ES dėl demografinių pokyčių taptų svetimos krikščioniškos vertybės? ES, kaip minėta, atsisakė įrašyti krikščionybę kaip pamatinę vertybę net į savo Konstituciją. O jeigu nuspręs, kad kryžius įžeidžia kieno nors kito jausmus arba ateistų, ir Lietuvoje taip turėsime elgtis. Kaip tokį Briuselio nurodymą priimtumėte kaip krikščionis demokratas?

E.Vareikis. Blogai, kad neįrašė krikščionybės. Tačiau Europa negali mums nurodyti, ką daryti su kryžiumi. Tai mūsų sprendimas. Pradžioje turėtume sutarti, kokius klausimus spręsime balsų dauguma. Visus kitus reikalus sprendžia kiekviena valstybė.

A.Medalinskas. O jeigu prisakys įvesti pasaką apie du mylinčius vienas kitą princus į mokyklų ar net į ikimokyklinio auklėjimo programą (kaip ketino liūdnai pagarsėjusi dabartinė vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė)? Kaip matote buvimą tokioje svarbioje strategine prasme mums valstybių bendrijoje, jeigu susikerta požiūriai į vertybes ir iš Briuselio pusės pritrūksta tolerancijos?

E.Vareikis. Homoseksualizmas buvo Senovės Graikijoje ir Senovės Romoje. Ši civilizacija - irgi Europos pamatas. Jeigu man pasakytų: tau nepatinka homoseksualai, griauk ES, aš ES negriaučiau. Galima rasti ir kitą išeiti.

A.Medalinskas. Kokią? Žinoma, tikiuosi, kad Briuselis nepradės mums to diktuoti.

I.Vėgėlė. Dėl panašių klausimų turėtume balsuoti parlamente ir žvelgti per savo Konstitucijos prizmę. Nebūtina su viskuo sutikti. Man pačiam nepriimtini kai kurie dalykai, kuriais vadovaujasi ES, ir jų Lietuvai gal nederėtų perimti. Sakoma, kad visi ES teisės aktai turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus. Tačiau ne mažiau svarbu, ką sako mūsų Konstitucija ir Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į Konstituciją ir vertindamas kurį nors ES teisės aktą. O jis gali pasakyti, kad ES nueita per toli ir mums tai netinka.

G.Songaila. Ir kas toliau? Vengrijos atvejis rodo, kaip ES ima spausti tokią valstybę.

I.Vėgėlė. Matysime. Jie priėmė įdomias Konstitucijos pataisas, kurias, beje, kritikuoja dauguma demokratinių valstybių. Tose pataisose yra ir neblogų dalykų. O jei Lietuva nebūtų ES narė - kokia alternatyva? Vieną jų pasirinko turtingos šalys: Šveicarija ir Norvegija. Būti toje pačioje ekonominėje erdvėje, tik nedalyvauti priimant sprendimus. Bet ar tai geriau?

P.Auštrevičius. Istorija parodė, kad nuo Europos atskirta Lietuva patenka į okupacijos zoną. Todėl Lietuva turi būti pakeliui su Europa. Nuo 1990 metų mes nepriešinome savo suvereniteto, integruojantis į Europą. Ten yra mūsų gyvybinė veiklos erdvė - politiškai, kultūriškai, ekonomiškai. Bet jeigu žiūrėtume dviejų svarbių žaidėjų - Lietuvos ir ES, - mums naudingiausia formulė yra stipri Lietuva stiprioje ES. Mąstykime logiškai. Ar stipri Lietuva norėtų būti silpnoje ES? Arba - ar stipri ES norėtų matyti silpną Lietuvą? Pavyzdys - šiandienė Graikija, kurios politikai nesugeba valdyti procesų, juos paleido iš savo rankų. Kurdami stipresnę ES, kurioje neišvengiamai turi būti daugiau federalistiniais principais grindžiamo valdymo, neprarandant suvereniteto ir išsaugant nacionalinį tapatumą, turime atsakingai elgtis. Ėjimas šia linkme neprieštarauja Lietuvos istorinei patirčiai, nes to nepadarius mus "pakvies" į Rytų draugiją. Kiek suprantu, Baltijos valstybėms jau dabar siūloma išstoti iš ES ir įstoti į naują Eurazijos sąjungą.

A.Medalinskas. Jūs nepaminėjote dar vieno galimo varianto, kur ES būtų valstybių sąjunga. Sąjūdžio metais mes irgi savo buvimą Europoje matėme tik kaip valstybių sąjungoje. Ir net referendumo dieną, kai stojome į ES.

P.Auštrevičius. Taip, bet svarbi ir vykstančių procesų dinamika. Prieš dvidešimt metų nežinojome daugelio dalykų, kurie dabar jau pasenę. Narystė, kokia ji yra, savyje turi tam tikros užprogramuotos rizikos. Mes turime sėsti prie sprendimų priėmimo stalo ir garsiai kalbėtis su savo piliečiai, be to, stengtis, kad tai vyktų visos ES mastu, kad ne biurokratai vestų ES projektą į priekį. Turime ieškoti sričių, kuriose bendri sprendimai yra geriausi. Europa yra per maža ir Lietuva yra per maža ES, kad būtume užtikrinti dėl savo saugumo, nepriimdami tam tikrų pokyčių.

A.Medalinskas. Lietuvai Briuselis nurodė uždaryti atominę elektrinę, ir mūsų valdžios žmonės ją uždarė. Ar tokių ES reikalavimų laikui bėgant gali būti ir daugiau?   

P.Auštrevičius. Ir teisiškai, ir praktinio gyvenimo prasme rasime daug sričių bei daugybę klausimų, kur pati Lietuva turėtų inicijuoti tokių sprendimų priėmimą. Bet aš neatmetu galimybės, kad tokių sprendimų gali būti ir daugiau. Ir dabar matome, kad tose gyvenimo srityse, kur europeizacija arba ES teisė mus įpareigoja, gauname įvairios paramos. Ten ir pažanga mūsų didesnė. Srityse, kur to nėra (paminėčiau švietimą ir socialinę politiką), atsilikimas akivaizdus, nes neturime pakankamos paramos ir bendrų kriterijų.

G.Songaila. Čia buvo pasakyta, kad kovojome tik dėl to, kad nebūtume atskirti nuo Europos. Tai tik dalis tiesos. Kovojome, kad atkurtume valstybę ir savarankiškai spręstume savo likimą. Tai buvo ir tebėra pirminis tikslas. Ir konstitucinė mūsų santvarka tai gina. Perėjimas į bendrus sprendimus būtų neteisėtas, pažeistų Konstituciją. Man aišku, kas yra nepriklausomybė, ir nemanau, kad ES narystė, net ir gaunant paramą, tai gali paneigti. Be to, ir kalbant apie tą ES paramą tam tikri dalykai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo naudingi, iš tikrųjų tokie nėra.

A.Medalinskas. Bet jūs juk nesate prieš Lietuvos integraciją į ES?

G.Songaila. Nesu prieš tokią integraciją, kuri suvokiama kaip atsakingas ES valstybių bendradarbiavimas. Jeigu tai nėra bėgimas nuo atsakomybės, jeigu egzistuojantys instrumentai panaudojami tiek bendram labui, tiek nacionaliniams interesams ginti. Tačiau jeigu viskas yra kitaip, tada klimpstame į vis didesnę bėdą. Jeigu ES atsakomybė išplaunama, jeigu viskas vis labiau pajungiama eurobiurokratų diktatui, tokia ES neturi ateities. Jeigu į suverenumą ir nepriklausomybės principus žiūrima su panieka, tai negali vesti prie gero. Tik valstybės atsakingu veikimu, Konstitucija, valstybių savarankiškumu ir nepriklausomybe paremti gali gyvuoti tokie dariniai.

E.Vareikis. Nieko šiam pasaulyje nėra amžino. ES integracija ar federalizmas - ne stabai, o metodai. Aš irgi prognozuoju, kad ES anksčiau ar vėliau išnyks. Tarpukario Europa - tipinis suverenių, savarankiškų, labai nepriklausomų valstybių modelis. Daug jų vėliau išnyko. Ar buvo geriau? Nors Lietuva galėjo sakyti, kad yra labai nepriklausoma. Bet niekas nuo mūsų tada nepriklausė ir istoriškai. Esu įsitikinęs, kad tokia tarpukario situacija privedė prie Antrojo pasaulinio karo ir būtent po jo Europos tėvai kūrėjai suprato, kad grįžti į tarpukario būseną būtų klaida. Kas gali apsaugoti Europą nuo karo? Priimti federalinius sprendimus; draugauti ten, kur pjovėmės. Ir federaliniai sprendimai davė naudos. Europa iš labai kariaujančios tapo nekariaujančia, nors ne viskas buvo sklandu.

A.Grumadas. Visa tai suprantama. Bet aš esu už Europą, turinčią istorinę atmintį ir paveldą. Europą, kuri yra vienos pasaulyje vyraujančių kultūrų motina. Gaila, tačiau pažvelgęs į šių dienų tendencijas tokios Europos vis mažiau matau. Atsisakoma savo ištakų ir visų pirma krikščionybės bei suvereniteto, ypač pasirašius Lisabonos sutartį.

ES po Lisabonos sutarties

A.Medalinskas. Kas šiandien yra ES po Lisabonos sutarties?

I.Vėgėlė. ES šiuo metu turi ir federalizmo, ir konfederalizmo požymių. Nacionalinės valstybės išliko. Ir mokslininkai ES vadina įvairiai. Vieni sako: konstituciškai svaresnis darinys. Kiti: ES kaip piliečių sąjunga. Dar kiti: ES kaip funkcinė valstybių sąjungą, ES kaip konstitucinė pliuralistinė bendrija. Aišku viena - tai savarankiškas naujas darinys, kokio iki šiol nebuvo. Britai nori ją vadinti tarptautine organizacija, bet ji tokia dar nėra.

G.Songaila. Bet pasirašius Lisabonos sutartį atsirado balsavimas kvalifikuota dauguma. Vadinasi, judama organizacijos link. Anksčiau buvo tik vienbalsiškumo principas. Iki Lisabonos sutarties ES nebuvo juridinis asmuo ir veikė pagal konfederacinį modelį. Dabar modelį galima apibūdinti kaip mišrų.

I.Vėgėlė. Lisabonos sutartis praplėtė ES kompetencijos ribas, gerokai padaugėjo sričių, kuriose ES Taryboje balsuojama kvalifikuotos daugumos balsavimu, t. y. viena nedidelė valstybė narė negali vetuoti sprendimo ir jos įtaka ES sprendimų priėmimui iš esmės mažėja. Po Lisabonos sutarties prasiplėtė Europos Parlamento funkcijos, bet tam tikros įtakos ES sprendimams įgijo nacionaliniai parlamentai. Lietuvos gėda, kad Europoje atmestą Konstituciją priėmėme jos padoriai neapsvarstę - pratęsėme sovietmečio tradiciją. Gėda, kad į ES įstojome už skalbimo miltelius ir alų. Kita vertus, tokios nepriklausomybės, kaip ji buvo suprantama XIX a., XXI a. nebeliko. Ekonomika pažengė tiek, kad Graikijos įvykiai bumerangu pasiekia Lietuvą. Todėl ES uzurpuoja tam tikras kompetencijas valstybių narių sąskaita, kuriose yra būtinas bendradarbiavimas.

G.Songaila. Ratifikavome Lisabonos sutartį ir Žmogaus teisių chartiją, kad ji tiesiogiai veiktų Lietuvoje. Įsivaizduokime, kad Europos Teisingumo Teisme atsiduria klausimas dėl vienos lyties asmenų santuokos. Ką nuspręstų teismas?

I.Vėgėlė. Tai - ne ES, o Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kompetencija.

G.Songaila. Aš kalbu apie Europos Teisingumo Teismą ir Žmogaus teisių chartiją, kuri yra prie Lisabonos sutarties ir veikia tiesiogiai. EŽTT ja vadovaujasi.

I.Vėgėlė. Remiantis Žmogaus teisių konvencija, EŽTT yra pasisakęs dėl lyties keitimo ir kitų dalykų. Taip, dabar turime Chartiją, kuri paveldėjo pagrindinius Europos žmogaus teisių konvencijos principus.

G.Songaila. Ar konvencijoje yra užsimenama apie diskriminavimą dėl lytinės orientacijos? Chartijoje apie tai yra kalbama.

I.Vėgėlė. EŽTT dėl Europos žmogaus teisių konvencijos jau privertė ir dar ne kartą gali priversti mus ką nors daryti, jeigu mes patys, lietuviai, nesugebame susitarti tarpusavyje. Civiliniame kodekse įtvirtiname teisę keisti lytį, paskui prabylame kitaip. Chartija praplečia tai, kas jau buvo priimta konvencijoje. Po Lisabonos sutarties ji tapo privalomu dokumentu. Tačiau ES Teisingumo Teismas ir EŽTT nekonfliktuoja. Žmogaus teisių apsauga yra lygiavertė.

G.Songaila. Bet Lenkija padarė išlygą ir ten ši Chartija neveikia tiesiogiai. Europos Teisingumo Teismas negali ja remtis. O pas mus situacija po Lisabonos sutarties yra kita.

A.Grumadas. Turėkime omenyje, kad visko, kas naujai priimta Lisabonos sutartimi, stipriai dar nejaučiame, nors iš esmės tai jau yra konfederacija. Bendrųjų politikos sričių ES mastu kiekis dar yra ribotas ir valstybėms paliekama pakankamai savarankiškumo.

P.Auštrevičius. Tačiau ES teisinė sankloda jau tikrai remiasi federalistinėmis idėjomis. Tai valdžios padalijimas tarp valstybių narių ir centro, kuriam tam tikras teises ir pareigas sutarė deleguoti valstybės. Kokiu mastu ir kokiose srityse ta federacija reiškiasi (kitaip sakant, kiek yra bendros politikos sričių), aptarta ES Lisabonos sutartyje. Netgi prieš tai buvo aišku, kad ES, siekdama efektyvesnės savo veiklos, nori ir tam tikras politikos sritis valdyti kartu. Šios ilgalaikės tendencijos negalima skubinti. Ji turi plėtotis natūraliai.

E.Vareikis. Europos integraciją matau kaip pozityvų procesą. Tautų ji nesunaikino. Priešingai: užguitos tautos atsigauna. Aišku, kaip ir kiekvienas organizmas, ES suserga. Ką darome, kai autobusui nuleidžia padangą? Keičiame ją? Ar išsilakstome ir einame pėsti? Jeigu paklaustum, aš esu prieš valstybę, kurioje kalbama viena kalba. Bet kol kas turiu pabrėžti: federaliniai sprendimai davė daugiau naudos, negu padarė žalos. Ar taip bus ir toliau, nežinau. Pagaliau neužmirškime, kad ne tik lietuviai, bet ir kitos mažos tautos - danai, švedai, portugalai - galvoja apie tą patį. Visi žino: kol neatėjo kokia kita imperija - jie turi teisę laisvai diskutuoti, balsuoti, deleguoti, būti spaudžiami, patys spausti.

Jeigu manęs kas nors paklaustų, ar Europa savo integracija šiandien nuėjo ne per toli, atsakyčiau, kad ne per toli. Ar gali nueiti per toli? Taip, gali.

A.Grumadas. Sutinku, kad ES projektas, kaip ir kiti panašūs, nėra amžinas. Didesnė centralizacija gali lemti greitesnę ES griūtį. Net ir būnant ES nereikia pamiršti Lietuvos problemų bei interesų. Juk mums svarbu, kaip gyvens mūsų vaikai ir anūkai. Jeigu žiūrėsime iš šio taško, suprasime, kad tie federalizmai niekur neveda. Federacijoje būsime nulis, mažas taškiukas, beveik nedarantis jokios įtakos.

A.Medalinskas. Tai kuriuo keliu toliau gali judėti ES?

I.Vėgėlė. Dviem keliais. Šalys gali pasirašyti dvišales ar kelias daugiašales sutartis, pagal kurias dalyvautų ES veikloje, arba tai gali būti nuolatinė organizacija, kur plėtra ir integracija yra kur kas spartesnė. ES dabar yra antrame kelyje.

A.Medalinskas. Ir jums tai nekelia nerimo?

I.Vėgėlė. Gal ir keltų, jeigu nesuprasčiau, kad dabar ES yra tam tikros status quo būsenos, kuri man patinka. Jeigu didinsime kompetencijas, didinsime ES biurokratiją, kuri ir dabar yra nekontroliuojama ar sunkiai kontroliuojama. Nacionalinėje valstybėje ją kontroliuoti gerokai lengviau. Bet didesnė integracija būtų palanki verslui, finansams. Mažinti to, ką esame pasiekę, turbūt neįmanoma. Man šis projektas panašus į "Priimkite arba išeikite”. Kai esi jame, gali daryti tam tikrą poveikį. Be to, galimos ir išimtys. Danija protokolu vieno dalyko netaiko, Jungtinė Karalystė - kito. O esant dabartinei status quo, nors ir kyla tam tikrų būgštavimų, ES veikia. Problema tik ta, kad jei pernelyg bus sustiprintas viršnacionalinis elementas, didės ir rizika, kad ES išsiskirstys. Todėl protingiausia būtų rasti aukso vidurį. Lisabonos sutarties pasekmes matysime tik po kokių penkerių metų. Žinoma, minėtoje sutartyje jau galima pastebėti čia paminėtų minų, kurios ES gali išsprogdinti iš vidaus. Svarbu tik laiku tas minas neutralizuoti.•

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"