TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar esame kultūringa tauta?

2011 01 14 0:00
Reikalinga tik erdvė naujiems kūrėjams reikštis, o visuomenei reikia tęstinumo kultūroje, tada atsiras ir naujos asmenybės.
LŽ archyvo nuotrauka

Kai prieš dvidešimt metų, Sausio 13-ąją, Lietuvos žmonės apgynė savo krašto nepriklausomybę, buvo tikima, kad sukursime ne tik teisinę, demokratinę, bet ir kultūringą valstybę. Sąjūdžio priešakyje stovėjo Lietuvos inteligentijos žiedas ir todėl buvo galima tikėtis, kad pasireikšime, kaip kultūringa tauta. Kaip atrodo šios viltys, praėjus 20 metų po Sausio 13-osios. Ar esame kultūringa tauta?

Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti keleto dar likusių Lietuvoje kultūros leidinių atstovai: žurnalo "Kultūros barai" vienas pradininkų filosofas Romualdas Ozolas, dabartinė "Kultūros barų" vyriausioji redaktorė Laima Kanopkienė, Rašytojų sąjungos žurnalo "Metai" vyriausiasis redaktorius Danielius Mušinskas, kultūros žurnalo jaunimui "Pašvaistė" redkolegijos narys Simas Čelutka ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ar Lietuvos žmonėms reikia kultūros?

A.Medalinskas. Kultūringa tauta jaučia poreikį ne tik knygoms, kultūros renginiams, bet ir leidiniams apie kultūrą. Valstybė juos remia, bet ar jaučiame žmonių poreikį?

R.Ozolas. Šis poreikis yra akivaizdus. Turime nemaža leidinių, skirtų kultūrai. Tačiau negalėčiau pasakyti, jog jie visapusiškai patenkina vidinį kultūringo žmogaus ir kultūringos tautos poreikį. Kol kas nėra ir nacionalinio intereso tai atspindėti. Yra tik gerai kvalifikuoti kultūros sričių pristatymo leidiniai, o kultūros politikos, politikos kultūros dalykus analizuojančio ir keliančio aukščiausiu lygiu leidinio dar neturime. Ir "Kultūros barai", prie kurių ištakų buvau, yra pančiojami tradicijos.

L.Kanopkienė. Joks leidinys negali išsemti visų žmogaus kultūrinių interesų. Yra didžiulė visų kultūros leidinių platinimo problema. Net didžiųjų miestų, ką jau kalbėti apie mažesnių miestelių, gyventojai nežino, kur jų gauti.

Žurnalą suvokiame kaip idėjų inkubatorių. Manyčiau, tai gana ambicinga vizija. Mums rūpi fundamentalūs dalykai: kaip keičiasi kultūros turinys, jos formos ir tikslai, ar reali grėsmė, kad globalizacija pavers žmoniją unifikuota visuomenine struktūra, turinčia ir vienodą šiuolaikinę (masinę) kultūrą.

A.Medalinskas. Bet, matyt, turite ir savo kryptį bei misiją kultūros baruose?

L.Kanopkienė. Be abejo. Prieš kurį laiką spausdinome tekstą apie Juozo Keliuočio tarpukariu leistą "Naująją Romuvą". Sugalvojau jam pavadinimą - "Žurnalas, suvokęs priedermę drumsti valdžios ramybę". Šitie žodžiai išreiškia ir "Kultūros barų" poziciją. Privalome drumsti valdžios ramybę, antraip ji nesuvoks, kad intelektualų diskusijos dėl Europos Sąjungos šalių kultūrinių skirtumų, dėl ginčytinų praeities faktų, dėl tautos savimonės ir tapatumo yra ne mažiau svarbios už ekonomines sutartis, bendrą valiutą ir atviras sienas. Kokie turėtų būti politiniai sprendimai, kad maža (mažėjanti!) tauta neištirptų globalizacijos katile? Tai bendrieji kultūros klausimai. Žurnale yra atskirų meno sričių - architektūros, dailės, muzikos, teatro ir kt. - skyriai. Daug rašome apie kultūros paveldą ir paminklus, apie šalies istoriją.

A.Medalinskas. R.Ozolas minėjo, kad jus pančioja tradicija. Tik nežinau kuri. Ar ta, kuri atsirado jo laikais, ar ta, kuri buvo išplėtota, kai šio žurnalo siela tapo Bronys Savukynas?

L.Kanopkienė. B.Savukynas sukūrė tikslingą, iki šiol puikiai veikiantį žurnalo modelį. Taip, tai tradicija, kurią puoselėjame, bet ji mūsų nė kiek nepančioja. Priešingai - griežta žurnalo struktūra, sakyčiau, yra tarsi stuburas, užtikrinantis minties "judėjimo" laisvę.

A.Medalinskas. Žurnalas "Metai" išlaiko, matyt, dar daugiau tradicijos, kaip klasikinis leidinys, kur skelbiamos novelės, apsakymai, romano dalys, eilėraščiai. Sąjūdžio metais, kai dienos šviesą išvydo iki tol slėpti rankraščiai, tokie žurnalai buvo graibstomi, tikintis rasti uždrausto vaisiaus. O dabar? Ar jis tebetraukia skaitytoją, kai jau nebėra uždraustas vaisius ir be problemų gali nusipirkti pačią knygą?

D.Mušinskas. "Metai" - visų pirma rašytojų žurnalas. Šiemet mes minime savo žurnalo dvidešimtmetį ir sausio numeryje jau išspausdinome pokalbį "Metai" laiko tėkmėje", - buvo kalbinami su mumis dirbantys žmonės, kuriems šitas žurnalas yra svarbus.

A.Medalinskas. Dvidešimt metų, kai žurnalas iš "Pergalės" tapo "Metais"? Kuo skiriasi Sąjūdžio laikų "Pergalė" nuo dabartinių "Metų"?

D.Mušinskas. Nuo Sąjūdžio pradžios iki šiol rašytojai galėjo ir gali visą savo kūrybą spausdinti mūsų žurnale. Knygų leidyba yra visai kas kita, nei literatūrinio proceso kūrimas ir apmąstymas savaitraščiuose ar solidžiame mėnesiniame žurnale. Todėl žurnalo "Metai" svarba nepaneigiama. Lyginti tą patį žurnalą dvidešimties metų perspektyvoje nelengva. Nėra nepakeičiamų vyriausiųjų redaktorių, bet išėjusių kūrybinių asmenybių nebesugrąžinsi. Tokių kaip Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Ričardas Gavelis. Galima jas vardyti ir vardyti. O jaunų žmonių kūrėjų neužaugo tiek, kiek norėtume. Ir tų didžiųjų mūsų vardų pakeisti dar niekas negali. Ir net tuomet, kai jaunieji užaugs, jie neparašys taip, kaip rašė ir dar galėjo rašyti Jonas Strielkūnas, J.Vaičiūnaitė, S.Geda, R.Gavelis ar Jurga Ivanauskaitė.

A.Medalinskas. Tai galbūt "Pašvaistė" užaugins tą naują jaunų kūrėjų kartą? Ar reikia kultūros ir straipsnių, interviu apie kultūrą jauniems žmonėms?

S.Čelutka. Manau, kad reikia. "Pašvaistę" pradėjome leisti prieš dvejus metus. Jeigu gausime lėšų iš Spaudos rėmimo fondo, turėsime ir trečiąjį sezoną. "Pašvaistė" jaunatviškesnis, veržlesnis nei kiti kultūros žurnalai. Nesame išskirtiniai formos ar turinio atžvilgiu, bet jaunimo balsas visuomet labai pagyvina bendrą kultūros atmosferą. Iki "Pašvaistės" mūsų intelektualus, mąstantis ir kultūra besidomintis jaunimas nelabai turėjo kultūrinės spaudos erdvės, kur galėtų pareikšti savo idėjas. O dabar turi. Nemažai mąstančio, intelektualaus jaunimo dar jaučiasi nedrąsiai ir nesiryžta siųsti savo tekstų į tuos aukštesnio lygio leidinius. Mes jiems suteikiame erdvę susitikti, pasidalyti savo idėjomis.

Plyšys kultūroje

A.Medalinskas. Kaip kilo poreikis leisti "Kultūros barus"?

R.Ozolas. "Kultūros barai" atsirado 1964 metais iš meno saviveiklos leidinio, kuris mums atrodė kaip juodai nyki, provinciali "kraitelė". Ten visokių repertuarų buvo pridėta, metodinių patarimų ir panašiai. Kai atėjau ten dirbti meniniu redaktoriumi, kartu su bendraminčiais supratome, kad reikia daryti ką nors tokio, kas būtų įdomu visiems, ir per aštuonetą mėnesių padarėme tai, už ką "Tiesos" (visagalio Komunistų partijos CK oficiozo) buvome sumušti. Atleido vyriausiąją redaktorę, o naujasis atėjo su įgaliojimu atleisti visus.

A.Medalinskas. Kodėl? Ką parašėte, kad valdžiai nepatiko?

R.Ozolas. Buvome jauni, buvome berniokiškai įžūlūs. Ant pirmo numerio viršelio uždėjome keraminį velniuką. Antrasis numeris buvo tikrai rimtas, pradėtas Algimanto Kunčiaus reportažu iš Ermitažo "Ko ieškau?" Svarbiausia buvo Vinco Mykolaičio-Putino citatos apie prometėjizmą. Kam iš valdžios tai galėjo patikti? Po to Kaune atsirado ir žurnalas "Nemunas", bet ir jam kliuvo už Rimanto Dichavičiaus nuogybių nuotraukas.

A.Medalinskas. O kaip gimė mintis leisti "Pašvaistę"?

S.Čelutka. Geri autoriai, kurie vėliau ima rašyti rimčiausiems kultūros leidiniams, neatsiranda iš niekur, todėl ir reikia "Pašvaistės", kaip tarpinės grandies tarp primityvaus ir aukščiausio kultūros lygių. Tramplino, padedančio ateities kultūros kūrėjams pasiruošti rimtam kultūriniam darbui. "Pašvaistė" nėra tik žurnalas. Ji buria ir autorių bendruomenę, orientuotą į ateitį.

A.Medalinskas. Panašiai kalbėjo ir kultūros žurnalo "Sietynas" kūrėjai. Šis leidinys pasirodė Sąjūdžio metais, kaip kultūroje dirbančio ir kultūra gyvenančio jaunimo manifestacija. Tai buvo pirmas kultūros žurnalas, išleistas savilaidos būdu. Be cenzūros.

R.Ozolas. "Sietynas", kaip man atrodė, buvo norinčiųjų pareikšti, kad jie yra "kiti", iniciatyva.

S.Čelutka. Mes irgi esame "kiti", bet kartu ir "savi". Domimės, stebime kultūrinį gyvenimą ir norime pareikšti savo autentišką požiūrį, kuris, aišku, nėra toks profesionalus, kaip "Kultūros barų".

D.Mušinskas. "Pašvaistė" atsirado visai logiškai. Mes irgi turėjome kažkur užaugti ir tai darėme "Moksleivio" žurnale; jo nebėra jau dešimt metų. Algimantas Zurba dar bandė jo gyvybę palaikyti, bet nesėkmingai. Todėl dešimt metų mes nieko Lietuvoje nebeugdėme. Ir štai prieš porą metų patys jaunieji, ačiū Dievui, parodė iniciatyvą, o žurnalas "Naujoji Romuva" jiems suteikė prieglobstį. Ir jie dabar gali pratęsti tai, kas prieš dešimt metų buvo nutraukta.

A.Medalinskas. Keista, kad mūsų valstybėje tiek ilgai nesuvokta, jog moksleiviai, juo labiau kūrybingi, turi turėti savo žurnalą.

D.Mušinskas. Tiesiog privalo. Tam, kad galėtų skelbti savo pamąstymus ir kūrybą.

S.Čelutka. Bet mums svarbus ir dialogas su kitais kultūriniais leidiniais. Savo straipsniais esame reagavę į keletą "Kultūros barų", "Naujojo židinio" publikacijų, o mūsų leidinio kol kas neįsileidžia į tą bendrą kultūros leidinių kontekstą. Kita vertus, tarp kultūros leidinių apskritai maža dialogo.

L.Kanopkienė. Nenorėčiau sutikti, kad leidiniai tarpusavyje nesišneka. Šnekamės, kartais net pakeltu tonu... Tačiau svarbiausia mums palaikyti gyvą diskusiją tarp įvairių visuomenės sluoksnių, atskleisti skirtingus požiūrius į esmines kultūrinio visuomenės gyvenimo problemas. Kartais įsiplieskia tikras idėjų karas.

A.Medalinskas. Vis dėlto jaunieji Jūsų kolegos kalba apie dialogo stoką. Kaip tam tikrą plyšį kultūros bendravime, ypač tarp skirtingų kūrėjų kartų. Juk tautos garsiausi autoriai jau išeina, o naujieji dar neužaugo.

D.Mušinskas. Taip. Tas plyšys dabar yra akivaizdus. Bet auga ir kultūros prieinamumo plyšys tarp Lietuvos centrinių miestų ir rajonų. Dabar kultūrinės spaudos gana daug. Vis dėlto didžioji dalis Lietuvos to nejaučia. Jiems prieinama tik televizinė kultūra, o ne knygos ir ne kultūros žurnalai. Buvau susitikimuose Telšių rajone: Luokėje ir Viešvėnuose kartu su jaunu rašytoju Andriumi Jakučiūnu, bet šio rašytojo knygų, žurnalų, kuriuose jo kūryba spausdinama, žmonės nebuvo nei matę, nei skaitę, nei girdėję. Į susitikimus bibliotekose atvežiau "Metų" žurnalų, Rašytojų sąjungos leidyklos išleistų knygų. Susirinko vyresnės kartos žmonės, nes jaunimo nėra. Jis turbūt išvažiavęs. O žmonės žurnalus vartė, stebėjosi, kad tokių dar yra ir svarstė: gal seniūnijos galėtų užsakytų. Ryšys tarp rašytojų ir žmonių yra nutrūkęs, atsirado didžiulė duobė, o rajonų bibliotekos negauna nei knygų, nei žurnalų.

A.Medalinskas. O jeigu kultūros žurnalai pakliūtų į kiekvieną biblioteką, ar tai galėtų būti tas dalinis kultūringo žmogaus ir kultūringos tautos formavimo spragos užlopymas. Spragos, kuri atsirado dėl mūsų valdžios nesuvokimo, kokia turėtų būti kultūros politika.

D.Mušinskas. Daromas didžiulis nusikaltimas, jei didžiosios dalies Lietuvos nepasiekia mūsų autorių kūryba. Jeigu tai įvyktų, kultūra būtų gerokai kilstelėta. Jeigu pasiektų visa kultūrinė spauda ir knygos, kurias dabar gauna tik centrinės, o ne miestelių ir kaimų bibliotekos. Mačiau, kaip moteriškė džiaugėsi Luokėje nusipirkusi Martyno Martinaičio knygą. Kaip kokį lobį glaudė prie širdies.

R.Ozolas. Kultūros leidinių gausu, bet ši jų įvairovė atkirsta nuo skaitytojų. Ja naudojasi tik nedidelis būrys žmonių, kurie turi specialių interesų ir lėšų. Ši atskirtis tampa didele problema, kalbant apie kultūringo žmogaus, kultūringos tautos formavimą. Todėl Vyriausybė turi skirti normalų bibliotekų finansavimą, kultūros leidiniai turėtų būti užsakomi. Jau geriau tegu kai kurių knygų nebūna. Tų, kurios yra tiesiog literatūros šlamštas.

L.Kanopkienė. Prieš kurį laiką prezidentūroje buvo svarstoma, kaip pagerinti kultūros spaudos sklaidą. Siūlyta skirti tam tikrą pinigų sumą, kad kultūros leidinius užsisakytų bibliotekos. Bet ar tada kai kurios bibliotekos iš kultūros leidiniams skirtų lėšų neužsisakys kokių nors "Žmonių". Bulvariniai leidiniai išstūmė kultūros spaudą į užribį. Geriau tegu ministerija pagal susitarimą tiekia bibliotekoms knygas ir kultūros spaudą.

R.Ozolas. Tarpukario Lietuvoje buvo komisija, kuri aprobuodavo valstybės lėšomis platinamus leidinius. Taip galėtų būti ir dabar.

Kultūros kūrėjai pogrindyje

A.Medalinskas. Rašytojai ir poetai, kurie savo mintis publikuoja Jūsų leidiniuose, anksčiau dalyvavo ir viešajame gyvenime. Girdėdavom jų balsą, žodžius. O dabar jie prisistato tik jūsų žurnalų puslapiuose. Ar tai nėra netektis mūsų gyvenime?

D.Mušinskas. Lietuvos kultūra dažnai yra tik televizijos lygio. Arvydas Šliogeris tai labai tiksliai įvardijo. Yra atitvertas kampelis kultūrininkams, o gal kultūrininkai patys atsitvėrė. Ir mūsų žiniasklaida, užuot leidusi kultūrinius priedus, leidžia visokius "stilius".

S.Čelutka. Menininkai "nebeišlipa" iš tų žurnalų puslapių. Atgimimo metais viešojoje erdvėje politika, pasaulėžiūros buvo svarbi vertybinė kryptis, bet ji užleido savo pozicijas ekonomistiniam diskursui. Ir M.Martinaitis apie ją nekalbės. O Gitano Nausėdos tipo žmonių įtaka dabar gerokai didesnė nei kultūros žmonių. Sumenko vertybinis matmuo. Nebeįdomūs tapo ir pamąstymai apie bendruomeniškumą, lietuviškumą.

A.Medalinskas. Bet ar neprieiname ribos, kai žmonėms tautos gyvenimo klausimai vėl bus aktualūs?

L.Kanopkienė. M.Martinaitį iš televizinės kultūros išstūmė ne G.Nausėda, o Goda Ferensienė. Televizijos kanalai stengiasi tai populiarinti. G.Nausėda turi savo vietą. M.Martinaitis irgi turi turėti ją. Ar matėte, kada menininkus rodo televizija? Rytis Zemkauskas kažką bando daryti, bet turbūt irgi greitai nutrauks, nes televizijos laidų žiūrėjimo reitingas yra visagalis.

S.Čelutka. Reitingas taip pat yra ekonomistinio diskurso dalis.

R.Ozolas. Dėmesys tikrai kreipiamas ne į idealus, o į konkrečią vertybę - pinigus. Tuo persmelkta visa kultūros struktūra. Ir kultūrininkai tapo komercializuoti bei sutiko tokie būti. Prie to prisidėjo kultūrininkus prislėgęs finansinis skurdas, kai reikia kovoti dėl kiekvieno lito, ir kiekvienas kryptelėjimas gali smarkiai atsiliepti. Dabar žmogus, kuris eina į viešumą, turi būti didelis patriotas, nes televizinės kultūros gali būti nuterliotas negyvai.

S.Čelutka. Ar tikrai? Kiek esu deklaravęs savo patriotizmą, niekas manęs neterliojo.

A.Medalinskas. Kai šneki apie patriotizmą, turi įvardyti ir tai, kas mūsų valstybėje negerai. O tai jau gali kam nors ir nepatikti.

R.Ozolas. Lietuvoje susidūrė dvejopos pažiūros. Tautos ir kosmopolio, pasaulinio miesto kultūros, kuri naikina gamtos ir kaimo kultūrą, nutautina kultūrą. Pasakyti, kad tu už tautos kultūrą, atsakingą už savo žemę, o ne už pasaulinį miestą, - didelis žygdarbis. Todėl daugelis kultūros žmonių šito daryti nenori. Nenori eikvoti savo dvasios rimties, kuri reikalinga kūrybai. Mums reikia peržiūrėti savo požiūrį į kultūrą, kad nebūtume uždari, susiskaldę, su nukirsta bendravimo galimybe, be tikrojo, elitinio mąstymo, ginkluoto patriotiniu jausmu.

A.Medalinskas. Suprantu, kad tos dvi pasaulėžiūros susikerta, bet, matyt, Lietuvai svarbu atrasti ir sąlyčio taškus tarp tų pasaulėžiūrų atstovų, paliekant galimus skirtumus, kaip objektyvią realybę. Aš pasigendu tai leidžiančių padaryti diskusijų.

R.Ozolas. Tai turėtų būti ir kultūros leidinių uždavinys. "Kultūros barai" fiksuoja esamą padėtį amžinybės formomis, kiek jas galime užčiuopti, "Metai" iškelia kūrėjus, publicistus, ieško ir jaunų autorių, kurie subrendo kalbėti apie pasaulį mumyse ir mus pasaulyje. Tai pamatas, be kurio išvis nėra ką kalbėti apie kultūrą.

A.Medalinskas. "Metuose" dabar buvo įdomus tekstas ne lietuvių autoriaus apie komunizmą ir fašizmą. Tačiau dažnai pasigendu savų lietuviškų mąstytojų viešo požiūrio.

S. Čelutka. Mūsų filosofai visiškai užsidarė savo būrelyje. Sau leidžia rafinuotus aukšto lygio žurnalus, nesistengdami savo idėjų supaprastinti ir išnešti į viešumą. Sėdi savo kieme ir niekur neina. Jie pamiršo R.Gavelio iškeltą intelektualo, kaip vertėjo, misiją - versti sudėtingas akademinio pasaulio idėjas į paprastam žmogui suprantamą kalbą.

A.Medalinskas. Juk diskusijos galėtų vykti ir salėse, kur yra realus kontaktas. Jos aktyvėja interneto portaluose. Straipsniuose ir straipsnių komentaruose. Salėse tokios diskusijos dar tik žengia pirmuosius žingsnius, nors yra tiek klausimų, kad kultūros bendruomenė turėtų tiesiog virti.

D.Mušinskas. Per šiuos du dešimtmečius menininkais, kūrėjais buvo pasinaudota, o po to juos nustūmė į pašalę. Ir S.Gedos, kuris galėjo suburti minią, nebėra, štai ir Vandą Zaborskaitę palaidojome. Jie buvo paskutiniai mūsų mohikanai. Kol kas nėra kam jų pakeisti. Bet turėtų atsirasti. Reikalinga tik erdvė naujiems kūrėjams reikštis. Visuomenei reikia tęstinumo kultūroje, tada atsiras ir naujos asmenybės. O dabar žiojėja didžiulis plyšys. Be to, ir menininkai buvo "pastatyti į vietą".

A.Medalinskas. Ar jūs matote savo misiją, kaip selekcininkų, kurie pastebi jaunus talentus ir duoda jiems žalią šviesą? Pakelia juos iš universitetinės lygos, jeigu ne į aukščiausiąją, tai bent į pirmą lygą?

D.Mušinskas. Yra daug jaunų talentų muzikos ir dailės pasaulyje, bet literatūroje tokio veržimosi kur kas mažiau. Štai jau minėtas autorius A.Jakučiūnas. Kai tik jis du romanus parašė, jie buvo paskelbti "Metų" žurnale, nes leidyklos į naujus autorius dar kreivai žiūri.

S.Čelutka. Kiek pažįstų kuriančių jaunų žmonių, girdžiu daug gerų atsiliepimų apie galimybes jiems skelbti savo kūrybą. Devyniolikmečių, dvidešimtmečų kūrybą jau spausdina "Šiaurės Atėnai", "Naujoji Romuva", pastarojoje net yra skiltelė jaunimui. Tačiau viena didžiausių problemų - vangi diskusija tarp vyresnės ir jaunesnės kartos kūrėjų. Mūsų kartai leidžia išspausdinti kūrybą, bet vyresni kultūrininkai jos nepastebi, į ją nereaguoja. Tai kokia tada to prasmė? Man asmeniškai labai rūpi dialogas su vyresniąja kultūrininkų karta, nors kai kurie mano bendraamžiai kolegos į tai žiūri skeptiškiau.

A.Medalinskas. O gal toks dialogas galėtų vykti ne tik žurnalų puslapiuose, bet ir salėse? Ar galėtų susikurti tokie forumai, kaip "Pašvaistės" klubas, "Metų" klubas, "Kultūros barų" klubas?

L.Kanopkienė. Viskam savas laikas! Užsiminėte apie "Kultūros barų" forumus tais pakiliais laisvėjimo laikais. Taip, tada iš tikrųjų lūždavo salės, nes kultūrą žmonės laikė savasties dalimi, o jos likimas reiškė tautos likimą. Dabar santykis su kultūra atšalęs, todėl abejoju, ar pavyktų sukviesti kiek didesnį būrelį žmonių kalbėtis apie bendruosius (ne cechinius) kultūros reikalus.

A.Medalinskas. Kai forumas "Tauta, piliečiai, valstybė" surengė pirmąjį susitikimą Mokslų akademijoje, salė buvo pilna. Kitas renginys Mokslų akademijoje įvyks sausio 25 dienos vakarą. Bus diskutuojama, kas yra mums Lietuva ir ką galime dėl savo valstybės nuveikti. Jei tokiame forume žmonės pajus vieni kitų petį, tai ir mūsų inteligentai prabils ir apie tai, kas skauda valstybėje.

R.Ozolas. Viešoji erdvė kol kas tokio kalbėjimo nerespektuoja. Justinas Marcinkevičius išsakė daug vertingų dalykų. Ar jį kas nors išgirdo?

A.Medalinskas. Manau, kad Just.Marcinkevičiaus kalba forume buvo išgirsta.

R.Ozolas. Reikia tylaus sukilimo prieš egzistuojančią tvarką, kuri yra netvarka. Tas "Pašvaistės" pasirodymas yra jaunosios kartos rodymosi ženklas. Tik neaišku, ar iš to išaugs jaunosios kartos vėliava. Tai sukilimas prieš tai, kas yra šiandien, siekiant universalumo, idealumo ir patriotiškumo, o ne komerciškumo. Nebijant eiti į viešumą ir rodyti, kad jie save supranta kaip kažką kita ir tikra.

A.Medalinskas. "Pašvaistė" yra ir bendruomenė, ne tik žurnalas. O kaip žurnalai "Kultūros barai" ar "Metai", ar buriate apie save kultūros žmonių bendruomenę?

D.Mušinskas. Kaip suprantu, jūs norite grąžinti kultūros asmenybes į visuomenės tribūną. Ir jei jūs sakote, kad atėjo toks laikas, gal ir sulauksite kai kurių asmenybių. Nors daug yra ir individualistų.

A.Medalinskas. Tad ko reikia, kad Lietuvoje augtų kultūringas žmogus ir kultūringa tauta? Gal vis dėlto daug kas priklauso ir nuo kultūros kūrėjų, ir nuo leidinių, rašančių apie kultūrą?

D.Mušinskas. Reikia talentingų asmenybių, kurių pašaukimas būtų kurti šią kultūrą ir šviesti savo tautą. Mes savo leidiniuose pristatome jų kūrybą, jų mintis visuomenei ir dažnai padarome net daugiau, nei leidžia mūsų ištekliai. Kultūros leidinių redakcijose žmonės dirba pagal kuklias autorių sutartis, todėl neturime galimybių ugdyti kultūros žurnalistų, kurie rašytų tiriamuosius straipsnius, nors nuodėmių kultūros pasaulyje yra. Tai atlieka kiti, bet būtų geriau, jei tai darytų kultūrinė spauda. Taip ir kultūra apsivalytų. Tai irgi labai svarbu, kalbant apie kultūringą valstybę.

L.Kanopkienė. Visi kultūros leidiniai stengiasi įnešti savo indėlį, kad paspartintų tą, deja, lėtą visuomenės kultūrėjimo procesą. Vis dėlto, regis, jau persirgome vertybių sumaišties liga. Jei nebus komplikacijų, gal atsikratysime ir mėgdžiojančios kultūros šešėlio - to provincialaus noro dėtis kažkuo kitu nei esame. Gal net pradėsime mokytis iš savo klaidų. Kultūros leidiniai, kurie tai apmąsto, žvelgdami į perspektyvą, atlieka tam tikrą protų ir jausmų švarinimo darbą. O jaunuosius "Pašvaistės" kūrėjus norėčiau padrąsinti Petro Repšio žodžiais: "Kurkite ir nieko nebijokite."

S.Čelutka. Mes taip ir darome. "Pašvaistės" branduolys yra studentai. Mes esame ne tik tarpinė grandis tarp mūsų kartos ir aukščiausio lygio kultūrininkų. Svarbu ir tai, kad į mus kreipiasi ir jaunesni moksleiviai, kurie, sekdami sėkmingu mūsų pavyzdžiu, savo iniciatyva apsisprendžia imtis kūrybinės veiklos. Man tai stebuklas. Auga intelektuali, mąstanti karta, bet reikia daugiau dialogo.

R.Ozolas. Kūrėjas turi susemti viską, kas ateina iš jo amžiaus žmonių ir išgryninti tai pagal principus, kuriuos jaučia savyje. Dieve padėk "Pašvaistei" tapti kartos vėliava, bet turi išryškėti klausimas, kokios Lietuvos norime. Kaip dalytis savo pareigas su valdžia, kurios neniekintume, o skirtume jai deramą vaidmenį ir kontroliuotume. Patys prisiimtume įvairius darbus, nepriklausomai nuo valdžios keitimosi, bet suprasdami, kad tik kultūros žmonės tai gali atlikti. O kultūros žmonių paskirtis tautoje yra viena: artikuliuoti tai, kas užgyventa iš pasaulio tėkmės, kuri eina per mus pačius, kad visa tai, kuo virsta pasaulis, galėtume paversti palankiu tautai buvimu. Šito mąstymo kol kas neturime.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"