TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar galėsime prieiti prie upių ir ežerų?

2010 02 26 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Baigiasi žiema, netruks prabėgti pavasaris ir Lietuvos žmonės vėl prisimins poilsį gamtoje, tačiau ar šią vasarą jau bus išardytos tvoros, užkertančios kelius upių ir ežerų link. O gal jų pridygs dar daugiau, nes girdėti siūlymų privatizuoti miškus, o tada, matyt, juos dar ir aptverti.

Ar valdžia garantuoja šalies Konstitucijoje įrašytą teisę naudotis valstybės turtu: upėmis, ežerais ir miškais? Kas daroma, užtikrinant teises tų savininkų, kurie yra pasirengę atitverti savo valdomų žemės plotų prieigas prie vandens telkinių ir linkę vėl statyti aukštas tvoras.

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti aplinkos ministras Gediminas KAZLAUSKAS, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas ŠIMĖNAS, buvę aplinkos ministrai Henrikas ŽUKAUSKAS ir Artūras PAULAUSKAS, teisingumo viceministras Gytis ANDRULIONIS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Kodėl nesilaikoma įstatymų?

A.Medalinskas. Iki šiol daug kur žmonės atsimuša į tvoras, norėdami privažiuoti ar prieiti prie upių ir ežerų. Kaip jūs galite paaiškinti tokią situaciją? Įstatymas juk reikalauja bendrajam naudojimui palikti 5 metrus ar net daugiau iki vandens?

G.Kazlauskas. 5 arba 10 metrų vandens apsauginė juosta yra būtina ir bet kuris Lietuvos pilietis turi teisę joje būti. Bet dėl privatininkų teisių kyla kitų žmonių buvimo jų teritorijoje problema. Dėl praėjimo niekas nieko ir nesakytų. Dažniausiai privačios teritorijos būna sutvarkytos, o atvykusieji neretai jas palieka prišiukšlintas. Kyla klausimas: kas tas šiukšles turėtų surankioti? Juk tai yra privati žemė.

H.Žukauskas. Įstatymuose rašoma, kad yra pakrantės zona, bet žmogui, kuris nori ten ką nors statyti ir nemoka skaityti teisės aktų, nustatyti pakrantės zoną yra labai sunku. Tai yra kinų raštas. Cituoju: "Kai pakrantės žemės paviršius ir vidinis nuolydžio polinkio kampas iki 5 proc., tada pakrantės zona yra 5 metrai." Viskas priklauso nuo tų kampų, kuriuos reikia skaičiuoti. Gali privelti klaidų, o paskui kas nors gali ir prisikabinti. Ir žmonės skirtingai skaičiuoja arba daro tai, kas jiems yra naudinga. O toje zonoje niekas nieko negali statyti. Ne tik tvorų iki pat vandens.

G.Kazlauskas. Žemės įstatymo 25 str. yra numatyta, kad žemės savininkas bei kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinių vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus, objektus bei bendro naudojimo rekreacinius objektus. Viskas yra aišku. O Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nutarime tai yra sukonkretinama.

H.Žukauskas. Ir vis dėlto daug kas yra neaišku. Dėl netvarkos valstybėje žemėtvarkininkai rengdami projektus, pagal kuriuos grąžinama žemė, braižo sklypą iki pat vandens telkinio. Tada žmogus supranta, kad jo žemė yra iki vandens. Jei žemėtvarkininkai, už valstybės pinigus braižydami projektus, ties vandens telkiniais apibrėžtų pakrantės zoną, tada sklypo riba eitų tik iki šios zonos ir registro tarnyboje darant tikslųjį sklypo nužymėjimą privati teritorija būtų tik iki jos. Vokietijoje, Pranzūcijoje viskas taip ir yra. Tada ir žmogus žino, kad jo teritorija nėra vandenyje ar prie vandens, o pakrantės zona yra valstybės.

G.Andrulionis. Problema kilo vykdant teritorijų planavimą ir žemės grąžinimą, kai neatsižvelgta į daugelį dalykų, kurie turėti omenyje priimant įstatymo nuostatas.

A.Medalinskas. Koks yra dviejų įstatymų tarpusavio santykis? Žemės grąžinimo įstatymo, pagal kurį žmogus, atgavęs žemę iki pat vandens telkinio, privalėtų turėti teisę visa šia žeme disponuoti, ir įstatymo, reikalaujančio palikti pakrantės zoną visuomenės reikmėms?

G.Kazlauskas. Žemės savininkas turi prileisti kitus žmones prie vandens telkinio. Šie du įstatymai vienas kitam neprieštarauja.

A.Medalinskas. Ar tikrai?

A.Paulauskas. Buvo toks epizodas. Plaukėme upe ir išlipome į krantą, o mums sako: "Nekelkite čia kojos." Mes žmogui pradėjome aiškinti apie pakrantės zonas, o jis: "Aš jums parodysiu zonas", ir laiko kirvį ilgu kotu. Sakau: "Tai gal upė irgi yra jūsų?" - "Ir upės pusė mano", - atsako.

G.Kazlauskas. Yra ir priešingų pavyzdžių. Viena moteriškė skundėsi, kad keliuku per jos žemę žmonės važiuoja prie ežero. Ji gal tam ir neprieštarautų, bet suvažiavusieji neretai visur prišnerkščia, o kai ji pasako pastabą, tai ten susirinkę tokie kvadratiniai jai pagrasina išdaužyti langus. Tai irgi yra problema.

A.Paulauskas. Bet ir žmonės dabar neturi kur nuvažiuoti pailsėti. Visur tos tvoros. Esu kalbėjęs su keletu merų, kurių savivaldybėse buvo gražūs paplūdimiai, anksčiau joms priklausę. Ar jie neturėjo pinigų, ar noro nebuvo, o gal būta kitų interesų, ir paplūdimiai pateko į privatizavimo fondą, o vėliau buvo išdalyti sklypais iki pat vandens.

Mažos baudos ir apeinami įstatymai

A.Medalinskas. Matyt, ir baudos yra juokingos už tvoras prie ežerų ir upių.

A.Paulauskas. Baudos gana nemenkos. Iki 5 tūkst. litų.

G.Kazlauskas. Šiandien egzistavusi bazė iš dalies jau pakeista. Metų pradžioje įsigaliojo mūsų inicijuoti įstatymų pakeitimai, numatantys, jog pirmoji bauda už vandenvietės apsaugos reikalavimų pažeidimus piliečiams yra nuo 100 iki 500 litų (anksčiau buvo nuo 50 iki 100 litų), pareigūnams - nuo 300 iki 1000 litų (buvo nuo 100 iki 200 litų). Už pakartotinį pažeidimą baudos dar labiau išauga: piliečiams - nuo 200 iki 1000 litų, pareigūnams - nu 600 iki 2000 litų.

A.Paulauskas. Galutinai gali prisižaisti iki 5 tūkstančių.

G.Kazlauskas. Bet čia už kitus atvejus.

A.Paulauskas. Jei laikysime tą tvorą statiniu. Aišku, jeigu ten tinklo tvorelė, tai kaip statinio jos neįvertinsi. Bet jeigu yra tvirta tvora, tai jau galima vertinti kaip statinį.

G.Kazlauskas. Esame parengę Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimus, kurie, kai suderinsime su Teisingumo ministerija ir bus priimti Vyriausybėje, atkeliaus į Seimą.

A.Medalinskas. Kiek suprantu, šis įstatymo pakeitimas turėjo būti priimtas prieš keletą mėnesių. Kokios baudos ten yra numatytos?

G.Kazlauskas. Pirminę baudą siūloma didinti nuo 50 iki 500 ar iki 1000 litų, už pakartotinius pažeidimus - dar daugiau. Tai būtų juntamiau. Nes iš tiesų bauda 50 ar 100 litų tikrai yra labai maža ir neskatina savininkų griauti neteisėtas tvoras.

A.Paulauskas. Yra Aplinkos apsaugos inspekcija. Yra Statybos priežiūros inspekcija. Yra ir kitų institucijų, kurios privalo žiūrėti, kaip vykdomi įstatymai. Jeigu nustato pažeidimą, turi skirti baudą, surašyti aktą, per kiek laiko pažeidimas turi būti pašalintas. Jeigu jis nėra pašalintas - padidinti baudą. Jeigu tvoros nenuverčiamos, naudojama technika.

G.Kazlauskas. Galima priimti ir teismo sprendimą.

A.Paulauskas. Jeigu yra statinys ir tvora turi pastovumo pobūdį, tada būtinai privalo būti teismas, kuriame tai bus paskelbta savavališku statiniu ir nugriauta.

G.Kazlauskas. Pažeidimų protokolus gali surašyti ir policininkai, bet privalomuosius nurodymus gali duoti tik aplinkos apsaugos inspektoriai.

A.Paulauskas. Yra agentūros rajone, aplinkosaugininkai, kurie turi tai daryti.

A.Medalinskas. Vadinasi, žmogus, būdamas rajone ir matydamas, kad negali prieiti prie vandens telkinio, gali kreiptis į Aplinkos apsaugos arba į Statybos inspekciją?

A.Paulauskas. Galima sakyti, kiekvieną pavasarį yra išleidžiami įsakymai ir toms agentūroms dar kartą nurodoma pereiti, patikrinti, pasižiūrėti. Vėliau jos teikia ataskaitas, kiek pažeidimų rado, kiek asmenų nubaudė, kiek nelegalių statinių pašalino.

G.Kazlauskas. 2009 metais patikrinti visi didesni negu 100 hektarų ežerai Lietuvoje. Dėl negalių tvorų nustatyta 100 pažeidimų. 70 proc. jų per kelias dienas pašalinti.

A.Medalinskas. Žinant kai kurią praktiką, sumokėjo žmogus tą baudą, ir kas toliau?

A.Paulauskas. Tada įvyksta teismas, jeigu tai tikrai statinys. Daug yra tik laikino pobūdžio užtvarų - tinkliukas koks nors pratiestas.

G.Kazlauskas. Dažnai ir gudraujama. Vielinę tvorą, atėjus inspektoriui, paima ir patraukia, o jam išėjus, vėl pastato. Dar kiti brūzgynais užsodina. Tada joks teismas kaltų neras.

H.Žukauskas. Erškėtrožių prisodink, ir niekas nepraeis.

A.Medalinskas. Kiek pakopų turi pereiti žmogus, kol sulaukia maksimalios baudos?

A.Paulauskas. Jeigu tai yra statinys, bauda bus didelė. Saugomoje teritorijoje iki 5 tūkst. litų. Jeigu nesaugoma teritorija ir ne statinys, tai apie 50 litų.

A.Medalinskas. Kartais būna, kad žmogus negali ne tik prie ežero ar upės prieiti. Tvora užtverta visa teritorija. Pavyzdžiui, buvusių poilsio bazių.

G.Kazlauskas. Trakų rajone prie Margio ežero yra daug nelegalių tvorų ir nurodyta jas pašalinti. Teismo sprendimai kartais nevykdomi.

A.Paulauskas. Ne viskas taip paprasta. Dažnai dabar žmogus tik malūnsparniu nusileidęs galėtų pasivaikščioti apie kokį ežerą, nes negali praeiti pro privačią teritoriją. Tik teismas šiuo metu gali įrodyti, kad to ploto prie vandens reikia visuomenės poreikiams, ir garantuoti kelius prie to vandens telkinio ar net galimybę įrengti visuomeninius paplūdimius.

J.Šimėnas. Aš neneigiu, kad yra atvejų, kai įstatymas pažeidžiamas, bet tai vienetiniai atvejai, o bandoma iš jų daryti problemą. Vienas žmogus gali normaliai gyventi, o kitas, kaip ir mano kaimynas, užtvėrė tvorą vos ne iki vidurio kiemo. Soduose gyvenu. Kol nebuvo tvoros, ant kelio pridėliojo visko, kad aš susibadžiau padangas. Skundžiau Statybos inspekcijai, vis tiek jo neįveikėme. O dabar pats neįvažiuoja į savo kiemą.

A.Medalinskas. O kodėl inspekcija negali tokių veikėjų įveikti?

G.Kazlauskas. Procedūros ilgos.

J.Šimėnas. Mano atveju tas žmogus įrodė, kad jo sklypas kažkaip ne taip buvo pakreiptas ir jam pritrūko žemės, todėl jis turėjo užsitverti. Niekas negali prisikabinti. 90 proc. atvejų yra randamas visus tenkinantis sprendimas, bet 10 proc., kai susiduriama su tokiais įžūliais veikėjais, problemų iš tikrųjų kyla.

Ar savininkas turi teises?

A.Medalinskas. Yra atvejų, kad žmogui grąžino arba jis įgijo žemę, kur servitutinis keliukas eina tiesiai per jo sklypo vidurį. Ar galima susitarti su savivaldybe, kad tas keliukas būtų perkeltas į sklypo pakraštį? Juk kiti žmonės vis tiek turėtų galimybę prieiti prie ežero ar upės, bet ne per patį sklypo vidurį.

H.Žukauskas. Klausimas sprendžiamas visai paprastai: jeigu teritorijoje to kelio vieta yra nepažymėta, žmogus jį, tokio pačio dydžio, gali kilnoti po savo sklypo teritoriją kur nori.

G.Kazlauskas. O ar nepažymėtas būna toks kelias?

H.Žukauskas. Registro pažymoje būna parašyta, kad yra kelias, servitutas.

G.Kazlauskas. Mano žemės sklype yra nurodytos koordinatės ir kelias turi eiti toje vietoje.

H.Žukauskas. Bet yra tokių sklypų, kur nėra koordinačių.

A.Medalinskas. O tuose, kur yra aiškiai nurodyta, kad servitutas eina per sklypo vidurį, ar galima jį nukelti į sklypo pašonę?

H.Žukauskas. Nacionalinėje žemės tarnyboje man paaiškino, kad servitutą savo sklype galima kilnoti kur nori ir kaip nori.

G.Andrulionis. Tai teritorijų planavimo dalykas. Servituto nustatymas vyksta teismo keliu arba šalių susitarimu.

A.Medalinskas. O kas su kuo turi susitarti, jeigu tai yra žmogaus sklypas?

G.Andrulionis. Planuojant teritorijas savininkas sutaria su savivaldybe.

A.Paulauskas. Kai tie du interesai, privatusis ir viešasis, perkeliant keliuką sutampa, tada gerai.

A.Medalinskas. O jeigu nesutampa? Jeigu yra koks nors užsispyręs savivaldybės žmogus, kuris sako: ne, man taip netinka. O gal kyšio nori.

G.Andrulionis. Tada jau tenka kreiptis į teismą.

A.Medalinskas. Kodėl tokia landa palikta įstatyme? Kodėl reikia to

sutarimo su savivaldybe? Jeigu per žmogaus sklypą eina servitutinis kelias, kodėl jis negali kelti to kelio ten, kur nori? Juk svarbiausia, kad žmonės iki vandens telkinio galėtų nueiti.

H.Žukauskas. Yra problema. Jeigu tuo keliu eina elektros tinklai, kurie turi savo zonas, ir jeigu tu kelią nukeli į pakraštį, reikia kalbėti su kaimynu, nes į jo teritoriją įeina tinklo zona.

A.Medalinskas. Per visus sklypus elektros tinklai neina, o ši įstatymo nuostata, reikalaujanti viską suderinti su savivaldybe, galioja visiems.

G.Kazlauskas. Todėl dažnai atsiranda konfliktų, kuriuos tenka spręsti teismuose.

H.Žukauskas. Ir tada sklypo planą reikia keisti.

G.Andrulionis. Be šalių susitarimo ir geranoriškumo, neturi būti pamirštamas ir viešasis interesas. Negalima šeimininkui panorėjus keliuką daryti neracionalios trajektorijos.

A.Medalinskas. Tarkim, o jeigu savininkas nėra geranoriškas?

G.Kazlauskas. Jeigu savininkas yra užsispyręs ir sako, kad čia yra mano ir viskas, nors pagal įstatymą privalo leisti žmonėms praeiti, tada lieka tik teisminis kelias. Kad teismas nustatytų servitutą.

A.Medalinskas. Ar ne per sudėtingas būdas įgyvendinti žmonių teises, kurios yra surašytos įstatyme? O ar negalima būtų pasakyti savivaldybėms, Aplinkos apsaugos inspekcijai ir kitoms kontroliuojančioms institucijoms, kad štai, žiūrėkite, duodame jums tris mėnesius iki vasaros, patikrinkite viską, sudarykite sąlygas žmonėms be kliūčių pasiekti vandens telkinius, o kas nepaklūsta, taikyti griežtesnes baudas?

J.Šimėnas. Esu pateikęs siūlymą, kad rengiant detaliuosius planus, privaloma tvarka būtų įtraukiami servitutai. Diskutuojama ir kita pozicija: šalių susitarimu servituto kelio galėtų nelikti, arba, jeigu jį norima perkelti į kitą vietą, reikėtų perdaryti ir detalų planą. Aš manau, kad tos servitutinės nuostatos turėtų išlikti planavimo dokumentuose, kad žinotume, kur, kas ir kieno yra, kas ir ką pažeidė. Tada dėl visko nebus kaltinama tik Aplinkos ministerija, ir pažeidėjas turės atsakyti.

G.Kazlauskas. Bet normas reikia jau dabar sugriežtinti.

J.Šimėnas. Tada jau savininkas paduos į teismą, sakydamas, kad jis žemę įsigijo be šitų apribojimų. Ir jeigu jūs apribojote, pažeidžiate savininko lūkesčius.

Ar gali būti ir vilkas sotus, ir avys sveikos?

A.Medalinskas. Tačiau problemą reikia spręsti šiandien. Ar galimas mišrus variantas, kai savininkui, kuris pirko sklypą prie vandens savo poilsiui, ne komercijai, kur ir lieptelį savo pasistatė, ir pirtelę, pagal susitarimą su savivaldybe paliekama ne tik teisė nustatyti privažiavimą prie vandens telkinį per sklypo pakraštį, bet ir teisė tik ten leisti atvažiavusiems žmonėms naudotis vandens malonumais, kitą dalį žemės plotą paliekant tik savininko nuosavybei ir naudojimui.

G.Kazlauskas. Jūs sakote: štai 20 metrų bendras plotas, o 20 metrų - savininko, kur niekas negali eiti. Bet pagal dabartinius teisės aktus turi būti galima apeiti visą vandens telkinį.

A.Medalinskas. Įstatymai gali būti ir keičiami, kad tarnautų visų interesams. Šiuo atveju, gintų ir vandens telkinių lankytojų, ir savininkų teises. Ar kas nors vaikščioja apie tą ežerą? Svarbu, kad keliose vietose kiti žmonės galėtų prieiti prie vandens. Kodėl Lietuvos teisė negali numatyti varianto, kur sakoma, kad 50 proc. pakrantės zonos prie vandens turi būti užtikrinta visuomenės reikmėms, bet likusia dalimi savininkas iki pat vandens gali naudotis be jokių suvaržymų ir draudimų?

G.Kazlauskas. O kas tai draudžia? Ir dabar poilsiautojai važiuoja į gražiai sutvarkytas teritorijas, kur yra suoliukų, pavėsinių. Savininkas gali tai statyti, bet ne vandens apsaugos zonoje. Jis net turi teisę imti iš atvykusiųjų už naudojimąsi visu tuo pinigus, jeigu yra įregistravęs individualią veiklą. Bet ne kiekvienas nori mokėti. Čia gali kilti konfliktinė situacija.

A.Paulauskas. Bet apsaugos zonoje negalima statyti jokių statinių.

G.Kazlauskas. Problema yra liepteliai, kuriuos žmogus įsirengė sau, bet pagal dabartinius įstatymus kiekvienas gali jais naudotis. Ir atėjęs žvejys sės ant lieptelio, o ne krūmuose. Jeigu 50 proc. pakrantės žmogus susitvarkys, būtent ši teritorija ir masins atvykėlius, ypač jeigu kitur šiukšlini brūzgynai. Vėl kils ta pati problema.

H.Žukauskas. Nereikia čia jokių įstatymų ar pataisų. Viskas priklauso nuo savininko geros valios. Jeigu jis yra protingas, tai sutvarkys viską ir poilsiautojus priims. Ir suoliukus pastatys, ir malkų prikapos, kad atvykusieji nieko nelaužytų, ir palapinėms vietos padarys, bet už naudojimąsi ims pinigus. Ir tie, kas nori gera valia naudotis, tuo ir naudojasi. Tik parke tokių dalykų įrengti negalima. Net ir prie vandens.

A.Paulauskas. Kai pernai plaukiau Ūlos upe, mačiau, kad ten yra nurodytos įrengtos vietos, kur galima sustoti, laužui malkų gauti, net ir pieno nusipirkti.

A.Medalinskas. Jūs čia apie komerciją kalbate, apie kaimo turizmą, o aš kalbėjau apie tai, kad savo sodyboje gyvenantis žmogus prie ežero ar upės per pusę padalytų savo pakrantės zoną, dalį atiduotų visuomenei naudoti, bet kitą dalį, pagal įstatymą, naudotų savo reikmėms ir, jeigu reikės, galėtų atsitverti nuo pašalinių.

G.Kazlauskas. Ten, kur žmonės susitvarkė aplinką, dažnai taip ir parašyta: privati teritorija, nelįskite.

H.Žukauskas. Tačiau vienas dalykas turi būti aiškus. Vyriausybės nutarime, kur surašyti specialūs reikalavimai teritorijai, parašyta: vandens zonoje tvorų negali būti.

J.Šimėnas. Piliečiai neturi būti abejingi ir neturi manyti, kad viską, kas ne pagal įstatymus, turi išspręsti pareigūnai. Turi egzistuoti pilietinis nepakantumas blogiui. Nereikia versti visko inspektoriui arba teismams, kurie turi daug rimtų bylų. Pilietinio nepakantumo blogiui nebuvimas yra mūsų visuomenės krizės viena iš priežasčių.

O tokių atvejų, kai susitariama, jog dalis teritorijos priklauso žmogui, o kita dalis yra skirta bendram naudojimui, yra jau nemaža. Ypač Molėtų ir Ignalinos rajonuose.

G.Kazlauskas. Ir ten, ko gero, minėtos problemos nėra?

J.Šimėnas. Problema yra - šiukšlės, kurios yra "niekieno".

H.Žukauskas. Žmogus mieliau 100 litų baudą sumoka už tą nelegalią tvorą, o ne milžinišką sumą, kiek kainuotų išvežti sunkvežimį šiukšlių, paliktų tokių poilsiautojų.

G.Kazlauskas. Šiukšlės yra ne vienintelė problema. Pridėkime ir triukšmą, kai tu savo žemėje net ramiai pabūti negali, jei šalia kas nors poilsiauja, linksminasi.

G.Andrulionis. Savininkai akcentuoja savo teisėtus lūkesčius. Jeigu grąžinant sklypą būtų nustatytas servitutas ir savininkas sutiktų, gaudamas tokį sklypą, problemų nekiltų.

A.Paulauskas. Čia ne tik tvorų problema. Žmogus įkala kuolą ir užrašo "Privati teritorija. Piktas šuo". Tokių užrašų, kai plaukėme baidarėmis, mačiau daugybę.

G.Kazlauskas. Gerai, kad perspėja. O jeigu tvorą nuims, bet paleis šunį. Ir ką? Eikite - įkąs.

A.Paulauskas. Tačiau net tas užrašas yra neteisėtas.

J.Šimėnas. Lenkijoje dviračiu gali apvažiuoti aplink didžiulį ežerą. Ir ten būna, kad privažiuoji tvorą, bet šalia yra takelis prie vandens. Prancūzijoje ir Ispanijoje vaikštant irgi tenka atsimušti į privačią valdą. Nebejauku eiti toliau. Eini kitur. Jie informuoja, kad yra privati valda ir tu gali būti joje nepageidaujamas. Ir neini, kur esi nepageidaujamas. Kitur prieini prie vandens.

G.Kazlauskas. Tai mentaliteto klausimai. Kartais mūsų žmonėms būtinai reikia ten, kur draudžiama, negalvojama, ar atsižvelgiama ir į kito piliečio teises.

A.Paulauskas. Bet pakrantė nėra privati valda. Jeigu žmogus žinos, kur jis gali maudytis ir ilsėtis, jis nelįs į privačią teritoriją. Dabar konfliktas kyla tarp privatininko ir atvykėlio, kuris pageidauja atlikti savo poilsinę, rekreacinę veiklą. Ir jei mes šių teisinių klausimų neišspręsime, galime kiek norime tvoras versti. Inspektorius išeis ir tvora vėl stovės. Savivaldybės turi būti suinteresuotos, kad žmonės galėtų prieiti prie vandens telkinių ir kad tų tvorų nebeliktų.

G.Andrulionis. Kai Šveicarijoje teko gyventi, mačiau miestelius, kurių viduryje ežeras, taip suprojektuotus, kad palikta keletas metrų pasivaikščioti, pagulėti ant smėliuko. O aplink ežerą eina kelias, kad kiekvienas galėtų privažiuoti dviračiu ar mašina. Ir tik už to kelio yra privatūs sklypai. Tvoros pasibaigia ties keliu.

A.Paulauskas. Lietuvoje pirmenybė teikiama privačiam interesui, nuosavybės grąžinimas iškeltas aukščiau visuomenės interesų. Ir kildavo konfliktai: kodėl negrąžinama žemė, kur viešas paplūdimys. Jei kas norėdavo tokią žemę atsiimti ir atsiimdavo.

G.Kazlauskas. Nes tai buvo mano žemė.

H.Žukauskas. Pagrindinė problema - teritorijų planavimas. Štai Vilniaus mieste yra dvi upės - Neris ir Vilnelė. Ar sunku parengti specialų pakrančių planą, su atodangomis ir šlaitais? Kiek liko žemės, prisipirk iki zonos. Vis tiek ji niekieno, todėl ten kaupiasi šiukšlės. Dabar nėra specialaus plano ir šaukia kai kas, atsistojęs prie tvoros: "Tu užgrobei, tu užsiėmei, tu lendi į zoną..." Kokia ta zona? Paklauskit nors vieno iš tų, kurie stovi prie tvoros. Ir jie nepasakys, iki čia ar iki ten. Niekas nežino.

G.Andrulionis. Ir pas mus buvo galima padaryti, kaip kitur Europoje. Teisinė bazė buvo tinkama. Bet praktika, poįstatyminiai aktai ir nuolatinis jų keitimas, teritorijų planavimo niuansai sukūrė situaciją, kurią turime šiandien.

A.Paulauskas. O tik vėliau, kai grąžino ir pamatė, kad nebegali pasinaudoti tuo vandeniu prie namo, pradėjo mąstyti. Dabar labai nelengva viską į civilizuotas vėžes įstatyti, kad ir savininko interesai būtų apsaugoti, ir viešasis interesas apgintas.

G.Kazlauskas. Mes kalbame apie kišimąsi į privačią nuosavybę. Priimamas įstatymas ir tu turi keisti žemės nuosavybės dokumentus. Idealu yra tuomet, kai visos tos apsaugos zonos tampa niekieno - tai yra atimama žemė. Bet iš kokių lėšų tai dabar būtų galima padaryti? Aš tiesiog neįsivaizduoju? Ir negalima įdėti į privačią nuosavybę servitutą be teismo sprendimo. Tai reikėjo daryti grąžinant žemę.

H.Žukauskas. Čia vėl prieiname prie klausimo apie valstybės politiką. Nereikėtų dabar kovoti su pasekmėmis, išpirkinėti sklypus visuomenės reikmėms, priėjimui ir poilsiui prie vandens, nustatinėti servitutų per teismus, jei tai būtų padaryta vykdant žemės reformą. Visko lyg ir užtenka - įstatymų, baudų, teisės aktų, bet trūksta elementarios tvarkos iš savivaldybių pusės. Jei jos aiškiai apibrėžtų savo viešojo naudojimo teritorijas, skirtas miestiečiams, gyventojams, tada jokių problemų nekiltų. Bet jos to nedaro ir priežastys yra kelios: už viešosios teritorijos tvarkymą reikia mokėti ir ją reikia prižiūrėti. To nė vienas meras nenori. O kai tik teritorija sutvarkoma, atsiranda noras ją privatizuoti. Kita problema - žemėtvarkininkų brokas. Jei sklypai būtų pažymėti iki pakrantės apsaugos zonos, tvorų vandenyje nebūtų. Išvada: dabar savivaldybės turi rengti specialiuosius planus su pakrančių ribomis ir tvoros tikrai dings, nes apsaugos zonos yra įrašytos registro pažymose, o kur neįrašytos, vadinasi, reikia įrašyti.

G.Kazlauskas. Šiandien mes kovojame su žemės grąžinimo pasekmėmis. Ir tam, kad visiškai atstatytume teisingumą, žemė prie vandens telkinių turėtų būti išperkama, arba savivaldybės galėtų inicijuoti, kur tai dar nepadaryta, servitutų nustatymą, kad visi žmonės galėtų privažiuoti, prieiti iki upių ir ežerų. Servitutus galima nustatyti per teismą, bet iniciatyvą turi rodyti savivaldybės. Negali būti taip, kad žmogus negali prieiti ir neturi į ką kreiptis. Savivaldybė teismo keliu savininkui gali įrašyti servitutą ir, jeigu buvo koks nors keliukas servitutinis, juo negalima drausti žmonėms važiuoti ir eiti. Dabar tų servitutų dažnai žemės grąžinimo dokumentuose nėra, todėl ir randame užkardas. Bet ir tas žmogus, savininkas yra teisus. Juk tai yra jo teritorija.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"