TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar gali Seimas susigrąžinti pagarbą?

2009 09 26 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Lietuvos parlamentas turi žemiausią žmonių pasitikėjimo reitingą Europos Sąjungoje. Tai yra ir viena mažiausiai gerbiamų valdžios institucijų Lietuvoje. Pastaruoju metu Seimo vadovai keičiami kaip pirštinės.

Ką žada Seimui ir Lietuvos valstybei naujos Seimo pirmininkės išrinkimas? Ar dar yra būdų susigrąžinti pasitikėjimą parlamentu? Kodėl į Seimą patenka vis daugiau atsitiktinių asmenų, o jų gyvenimas vis labiau primena puotą maro metu? Ar gali gerbti Seimą žmonės, jeigu jo negerbia ir patys politikai?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti naujoji Seimo pirmininkė Irena DEGUTIENĖ, interneto portalų vyriausieji redaktoriai Monika GARBAČIAUSKAITĖ ("Delfi"), Arūnas BRAZAUSKAS ("Balsas"), Andrius NAVICKAS ("Bernardinai") ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Kodėl žmonės Seimą vertina neigiamai?

A.Medalinskas. Kas nulėmė Seimo autoriteto kritimą? Juk prieš dvidešimt metų parlamentą Lietuvoje žmonės gynė savo kūnais.

I.Degutienė. Parlamento autoriteto nykimo tendencija Lietuvoje prasidėjo maždaug nuo 2000 metų, kai į Seimą pateko pirmos populistinės, tik prieš rinkimus susikūrusios partijos. Nuo tada čia pakliūva vis daugiau atsitiktinių žmonių, kurie nelabai ir suvokia, kas yra ta politika ir ką tame Seime reikia veikti. Nelengva dirbti su tokiais Seimo nariais, nes kiekvienas jų turi nepriklausomą laisvą Seimo nario mandatą ir gali elgtis, kaip nori.

A.Medalinskas. Bet nepriklausomas parlamento narių mandatas yra ir kitų valstybių parlamentuose.

M.Garbačiauskaitė. Ne tik jaunose, bet ir senosios demokratijos valstybėse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, pasitaiko ir korupcijos skandalų, ir kitų panašių dalykų. Jaunose demokratinėse šalyse tokių dalykų dar daugiau. Nepasitikėjimo parlamentu priežastys Lietuvoje iš tikrųjų yra labai gilios. Jas lemia ir tautos politinis raštingumas. Rinkėjai per kiekvienus rinkimus išrenka į parlamentą naują "dozę" populistų, nes tarsi yra nusivylę senaisiais parlamentarais, tačiau šie populistai iš naujo nuvilia rinkėjus. Įsukamas užburtas ratas.

A.Medalinskas. Tačiau yra skirtumas, kaip tie skandalai pasibaigia senosios demokratijos valstybėse ir Lietuvoje. Jeigu netinkamo parlamentinių išlaidų naudojimo pasekmės Lietuvoje būtų tokios, kaip Didžiojoje Britanijoje, tai galėtume sveikinti savo valstybę. Ten patekę į šį skandalą asmenys pareiškė, kad pasitraukia iš politikos ir kituose rinkimuose į parlamentą nedalyvaus.

M.Garbačiauskaitė. Labai svarbu, kaip šios problemos išsprendžiamos. Lietuvoje tie skandalėliai, pradedant išsuktais kištukiniais lizdais, negerina Seimo įvaizdžio. Problemų kyla ir dėl rinkėjų įsitikinimo, kad Seimas turi sutvarkyti jų reikalus. Yra baudžiavinis mentalitetas, kai tikimasi iš Seimo globėjo funkcijos.

I.Degutienė. Dažnai visuomenė apie valdžios gerumą dar sprendžia pagal tai, kiek ši davė žmonių kišenei. Suformuota ir nuomonė, kad ilgiau buvusieji politikoje yra blogi, nes nepagerėjo nei žmonių alga, nei pensija.

A.Navickas. Kasmet televizijos keičia savo programų tinklelius ir ieško ko nors naujo. Tas pats yra ir dėl Seimo. Jeigu Seimo nariai atlieka tik šou vaidmenį, tai natūralu, kad ir Seimo nariu gali tapti tas, kuris tai atlieka geriau. Ne Arūnas Valinskas pirmas atėjo į Seimą, bet patys Seimo nariai ėjo pas jį į televizijos laidą ir ten darė šou. A.Valinskas patikėjo, kad tai Seime jis padarys geriau nei Seimo nariai ir dalyvavo rinkimuose. Ir Viktoras Uspaskichas iš pradžių davė pinigų politikams, o vėliau nusprendė, kad pats geriau nueis į Seimą. Politiko profesija yra labai sumenkinta ir šiandien "Seimo narys" skamba labiau paniekinamai nei išdidžiai.

A.Medalinskas. Pažįstu ne vieną žmogų iš Sąjūdžio laikų, kuriems labai liūdna matant, kaip parlamentas tapo pajuokos, paniekos verta institucija.

A.Navickas. Bet iki šiol politikai dalyvauja žemiausio lygio televizijos laidose ir leidžia iš savęs tyčiotis, todėl ir tęsiasi situacija, kai politika ir juokdarystė yra tas pats.

A.Brazauskas. Parlamentarų kaita ir naujų nekompetentingų asmenų atėjimas į Seimą rodo ir žmonių nepasitikėjimą tais senaisiais, geraisiais, profesionaliaisiais parlamentarais. Lietuvoje naujų, populistinių jėgų nuolatinis kilimas byloja, kad demokratiją yra ištikusi krizė. Viena valstybių, gyvenusių panašiomis nuotaikomis, buvo Vokietija prieš ateinant Hitleriui į valdžią. Tik Lietuvoje tokį pakrikimą ir krizę amortizuoja tai, kad esame Europos Sąjungoje (ES). Tie patys žmonės, kurie išrenka naujus nevykusius Seimo narius, renka ir prezidentą pagal savo skonį. Bet galvodamas apie dabartinę prezidentę, kurios raiškoje esama irgi tam tikro populistinio mentaliteto, turiu pasakyti, kad ne visada populizmas yra blogai.

I.Degutienė. Prieš rinkimus ne kartą girdėjau klausimą: kiek bus padidintos pensijos, jeigu mes ateisime į valdžią. Kai žmonės išgirsdavo, jog į šį klausimą sunku atsakyti, arba sulaukdavo paaiškinimų, kad ekonomikai augant bus vienaip, o jai leidžiantis - kitaip, kai kurie jų, ypač pensinio amžiaus, sakė už mus nebalsuosią. Bet jeigu būčiau pasakiusi, kad pensijos ir atlyginimai padidės, tada visur būtų tvarka. Būtent populistai daug žada prieš rinkimus, bet po rinkimų žmonėms tenka skaudžiai nusivilti.

A.Medalinskas. Tačiau ar tradicinių partijų politikai, kurie vadina save ne populistais, nieko nežada?

I.Degutienė. Žadėjo ir socialdemokratai. Net mano ilgametė kolegė kalbėjo apie naujų darbo vietų sukūrimą, nors Socialinės apsaugos ministerija to ir negali daryti. O "Sodros" rezervą jie ištaškė, dalijo pinigus į kairę ir dešinę.

A.Medalinskas. O Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ar elgiasi visada teisingai?

A.Brazauskas. Ir šiandien Seimas daro nevykusius sprendimus. Prisiminkime naktinę mokesčių reformą.

Ar Seimo pirmininkas yra antras žmogus valstybėje?

A.Medalinskas. Kaip vertinti situaciją, kad nors pagal mūsų Konstituciją Seimo pirmininkas yra antras žmogus Lietuvoje po prezidento, kai prasideda valdžios kėdžių dalybos, politikai visų pirma siekia Vyriausybės vadovo posto, tada ministrų postų, kurių kompetencijai priklauso ir ES pinigai. Seimo pirmininko pareigas, kaip ir po šių Seimo rinkimų, palieka tam, kas liko.

A.Navickas. Norėčiau tikėti, kad I.Degutienės išrinkimas baigs tą tradiciją. Ne tik A.Valinskas, bet ir Artūras Paulauskas nebuvo valdančiosios koalicijos šerdis. Viktoras Muntianas taip pat buvo žmogus iš šalies. Dabar po ilgos pertraukos turime Seimo vadovybėje žmogų, priklausantį valdančiosios koalicijos branduoliui. Jeigu Seimo pirmininkė prisimins, kad premjeras turi atsiskaityti parlamento vadovui, o ne priešingai, tai bus didelis žingsnis į priekį permąstant Seimo ir kitų valdžios institucijų santykius.

I.Degutienė. Seimo pirmininkas vadovauja Seimo darbui ir atstovauja Seimui. Seimas skiria ministrą pirmininką, o ministras pirmininkas nenurodys, ką skirti Seimo komiteto pirmininku.

A.Navickas. Bet susidaro įspūdis, kad viskas yra atvirkščiai. Ir visi velniai yra kraunami ant Seimo, nors svarbiausi sprendimai padaryti Vyriausybėje. Seimui palikta skandalų, humoristinių laidų herojų, paskalų ir linksmybių vieta. Net ir į parlamentarų išlaidas už parlamentiniam darbui skirtas lėšas pažiūrėta nerimtai. Jeigu prezidentė Dalia Grybauskaitė ar premjeras Andrius Kubilius nuspręs ką nors padaryti, taip ir bus. O Valstybės saugumo departamento vadovas Povilas Malakauskas tokiam Seimui net pažymų nenori teikti. Ir žmonės tai mato. O kaip žinome, mažai kas mėgsta nestiprius ir nežinančius, ko nori, asmenis.

I.Degutienė. Parlamento ir Vyriausybės santykių situacija susiklostė ne šiandien. Asmenybės visada buvo labai stiprios Vyriausybėje. Anksčiau Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime buvo labai

striprus ir jo pirmininko Vytauto Landsbergio autoritetas. Gal todėl ir konfliktas su Vyriausybe buvo neišvengiamas. Ypač kai Vyriausybė nenorėjo paklusti Konstitucijos nuostatai, kad ji yra parlamento kontroliuojama. Politinė galia yra Seime, bet pinigus valdo Vyriausybė. Kai ministru pirmininku tapo Algirdas Brazauskas, Seimo pirmininkas tik klusniai linksėjo galva. Visa tai įrodo, kad ne tik valdžios konstitucinė santvarka, bet ir asmenybės turi lemiamą įtaką.

A.Medalinskas. Bet konfliktų tarp valdžių buvo, kaip suprantu, ir vėliau.

I.Degutienė. Kai antrą kartą premjeru tapo Gediminas Vagnorius, o V.Landsbergis - Seimo pirmininku, konfliktų tarp premjero, Seimo pirmininko ir prezidento sunku buvo išvengti. Besikeičiant aplinkybėms keitėsi ir galių poros. Tai prezidentas Valdas Adamkus su V.Landsbergiu prieš premjerą G.Vagnorių, tai V.Adamkus dirbo kartu su G.Vagnoriumi. Tik kai jie visiškai susipyko, G.Vagnorius trenkė pareiškimą ir išėjo. Sąlyčio taškų atradimas tarp visų valdžios institucijų dėl bendrų tikslų yra labai sudėtingas uždavinys. Lengviausia yra kuriam nors iš šių trijų valdžios atstovų pasiūlyti kitiems dviem prie jo prisitaikyti. Tačiau tai nėra gera išeitis valstybei. Žinau, kokios nuotaikos yra šiandien. Seimo nariai jau pradeda priešintis, klausdami, kas yra Lietuva: parlamentinė ar vyriausybinė valstybė.

A.Navickas. Yra ir elementarūs dalykai. A.Kubilius rengia koalicijos pusryčius, į kuriuos kviesdavo ir vienos iš valdančiųjų frakcijų vadovą buvusį parlamento pirmininką A.Valinską. Šis ten eidavo. Bet ar ne premjeras turėtų ateiti į Seimą? Parlamento pirmininko negalima bet kada iškviesti pusryčiauti pas save. Premjeras dabar nejaučia, kad Seimo pirmininkas yra bent jau lygiavertis partneris. Kitas dalykas - teisės yra įgyjamos, prisiėmus atsakomybę. Jei norime pagarbos Seimui, pirmiausia save, kolegas ir visuomenę turi gerbti parlamentarai.

A.Brazauskas. Ir Seimo pirmininkas turi užsitarnauti tą antrą vietą valstybėje. Nepakanka tik to, kas Konstitucijoje ir įstatymuose yra surašyta. Reikia šią vietą net išsikovoti pasaulyje.

A.Navickas. Galima pajuokauti - kas dabar pirmasis vyras Lietuvoje? G.Degutis, nes prezidentūroje nėra pirmojo valstybės vyro. I.Degutienė pagal pareigas yra antra valstybėje, bet jos vyras yra pirmas vyras valstybėje. Premjeras A.Kubilius pagal idėją jau būtų antras vyras Lietuvoje. O prezidentė yra šiandien lyg ir Lietuvos premjerė. Premjeras A.Kubilius eina vicepremjero pareigas D.Grybauskaitės vyriausybėje. Bet kas tada yra Seimo vadovas ir Seimas? Tik vieta, kur turi būti priimami tokios Vyriausybės siūlymai?

M.Garbačiauskaitė. Nereikia taip nuvertinti Seimo ir Seimo pirmininko posto, kuris yra labai svarbus ir strateginis. Partijai labai svarbu ten turėti savo žmogų, bet ir pačiam žmogui tai yra didžiulis šansas pastūmėti savo politinę karjerą aukštyn. Jeigu leidžia sugebėjimai.

Pagarba rodoma tik stipriam Seimui

A.Medalinskas. Seimo stiprybę rodo ne tik turintis autoritetą visuomenėje ir parlamente jo vadovas, bet ir stipri Seimo dauguma arba bent dauguma, sugebanti rasti kalbą su Seimo opozicija. Ar toks gali būti Lietuvos Seimas?

I.Degutienė. Turi būti susiklausymas ir bendras darbas Seimo viduje, įskaitant ir santykius tarp pozicijos ir opozicijos. Nors su mumis, kai buvome opozicijoje, niekas nesiskaitė.

A.Navickas. Toks vaikų žaidimas, kai valdžia negirdi opozicijos, buvo ir konservatorių laikais.

A.Medalinskas. Ir vieni, ir kiti savo laiku skundėsi, kad valdžia priima įstatymus buldozerio principu.

A.Navickas. Bet įdomus ir dabar opozicijos elgesys. Kai Seimas balsavo už naujos Seimo pirmininkės kandidatūrą, ji nesiūlė savo kandidato, tačiau balsavo prieš vien dėl to, kad yra opozicija. Ir politikos apžvalgininkai kartais aiškina, kad opozicija būtinai turi neigti, ką siūlo valdžia. Bet politika turėtų būti geriausio sprendimo ir sutarimo paieška, taikant galbūt ir skirtingus receptus. Sakyti, kad esame "prieš", vien tik dėl to, kad esame opozicijoje, ar valdžiai sakyti, kad opozicijos pasiūlymai netinka, nes jie atėjo iš opozicijos, tai yra jau liga.

M.Garbačiauskaitė. Politikai taip parodo, kad jų interesai yra aukščiau už valstybės interesus.

A.Medalinskas. Tačiau galbūt nebuvo ieškota kokių nors labai svarbių valstybei įstatymų projektų, už kuriuos galėtų balsuoti ne tik valdžios atstovai, bet ir opozicija. Pavyzdžiui, už įstatymus, sustabdančius senaties terminą bylose, kur yra pareigūnų piktnaudžiavimas, korupcija, ir įvedančius realią atsakomybę už padarytus nusikaltimus. Ar negalima šių įstatymų padaryti prioritetinių šiame Seime, kaip anksčiau stojimo į ES įstatymų. Antikorupcinius įstatymus priėmęs Seimas pelnytų ir žmonių pagarbą. Jei ši valdžia to neinicijuos, tai kada tai gali būti padaryta? O Seimo pirmininkė gali nubrėžti prioritetus.

M.Garbačiauskaitė. Svarbu ir mažinti biurokratiją. Visos esminės struktūrinės reformos valstybėje.

I.Degutienė. Prašiau Vyriausybės, kad būtų išgryninti prioritetai rudens sesijoje. Ne 600 įstatymų projektų, kaip buvo atsiųstas pirmas pasiūlymų variantas, o svarbiausi įstatymų prioritetai. Antikorupcinės programos įstatymai yra šiame pakete rudens sesijai, kaip ir Saulėlydžio komisijos prie Vyriausybės siūlymai, kurie turėtų sumažinti biurokratiją. Valdžios institucijų reorganizacija mažinant biurokratiją turėtų įsigalioti nuo kitų metų sausio 1 dienos. Bet kai bandau šią darbotvarkę grupuoti pagal prioritetus, - čia yra Saulėlydžio komisijos siūlymai, o čia antikorupcinių įstatymų paketas, - kyla didžiulis pasipriešinimas Seime.

A.Medalinskas. Gal reikia dėl šių įstatymų priėmimo kalbėti ir su opozicija.

I.Degutienė. Taip. Čia aš ir matau savo, kaip Seimo pirmininkės, uždavinį kviestis įvairių frakcijų seniūnus ir klausti, kodėl jie blokuoja vieną ar kitą įstatymą, ar jiems nereikia įstatymų, kurie yra svarbus valstybei. Gal kalbantis mums ir pavyks išsiaiškinti, ar tai yra visos opozicinės frakcijos neigiama nuomonė, ar tik pavienių Seimo narių, nes prieš tokių kardinalių valstybei sprendimų priėmimą negali jie visi balsuoti prieš.

A.Brazauskas. Bet to gali ir nepakakti, kad Seime būtų efektyviai priimami sprendimai. Ar Darbo partijai (DP) rimtai siūlote būti koalicijoje, ar tai yra tik "prisikėliečių" politikų sudrausminimas?

I.Degutienė. Formaliai valdanti koalicija yra, bet tik formaliai. Frakcija "Viena Lietuva" kiekvieną dieną aiškina vis kitaip - tai ji iš mūsų valdančiosios koalicijos išeis, tai dar pasiliks. Bet ji jau pradeda suprasti, kad politikoje negalima žaisti kaip vaikams smėlio dėžėje: jei susipykau, tai ir išeisiu. Gausiu žaislą, tada sugrįšiu. Realiai jokių pokalbių ir derybų su DP dėl jos dalyvavimo valdančiojoje koalicijoje ar dėl paramos koalicijai iki šiol nebuvo. Per balsavimą už Seimo pirmininko kandidatūrą "darbiečiai" pasirodė kaip konstruktyvi opozicija, kuri svarbiais klausimais gali paremti valdančiąją koaliciją ir tapti laikinais sąjungininkais. Mes tai vertiname teigiamai. Turime mąstyti per žingsnį ar bent pusę žingsnio į priekį. Ypač numatydami, kokios aistros kils Seime maždaug po mėnesio, kai bus svarstomas biudžeto projektas.

A.Brazauskas. Aistros gali apimti ir tautą.

I.Degutienė. Todėl yra būtinas ir tarpusavio kalbėjimas, ir bendras darbas. Ne laikas dabar aiškintis valdančiajai koalicijai, kas yra viršesnis. Besiblaškantiems koalicijos nariams reikia aiškiai apsispręsti: ar jie tęsia bendrą darbą, ar tiesiai pasako, kad jiems tai yra netinkama.

M.Garbačiauskaitė. Tada konservatoriams tektų daryti labai sunkų sprendimą. Kviesti ar nekviesti DP į koaliciją. Kęstutis Girnius tą situaciją pavadino neskoningu kompromisu. Ir kokia bus konservatorių rinkėjų reakcija, jeigu sueitų du seni nesutaikomi priešai? Konservatoriai kol kas laikosi vertybinės politikos. Tai padėjo laimėti ir Seimo rinkimus.

I.Degutienė. Laikina dalies opozicijos parama nebūtinai reiškia ilgalaikę sąjungą. Taip dirba mažumos vyriausybės. Gali būti ir taip, kad turėsime koaliciją tik iš 70, o gal net 69 Seimo narių ir visą laiką būsime ant ribos. Dėl kiekvieno sprendimo gali tekti bėgioti ir tartis su pavieniais Seimo nariais. Bet galima ir kairioji koalicija. Jeigu šie mūsų koalicijos nariams pasiūlys didesnį pyrago gabalą, tai koalicijos partneriai gali į aną pusę ir nudreifuoti.

A.Medalinskas. Visi koalicijos partneriai?

I.Degutienė. Neatmestina ir tokia galimybė. Tada 45 mūsų partijos Seimo nariai liktų opozicijoje.

Ar Seimas gali būti kitoks?

A.Medalinskas. Kaip galima pakeisti Seimo darbą ir požiūrį į Seimo instituciją?

I.Degutienė. Kandidatuodama į Seimo pirmininkes sakiau, kad turime keisti mąstymą ir Seimą vertinti ne pagal priimtų įstatymų kiekį, bet jų kokybę. Svarbus yra Seimo veiklos viešumas, darbas su visomis frakcijomis, Seimo komitetais ir visuomeninėmis organizacijomis. Kiek racionaliai ir viešai yra svarstomi įstatymų projektai? Šiandien to aš pasigendu. Yra parlamentinės kontrolės forma - klausymai, kai svarstant įstatymų projektus išklausomos ir socialinių partnerių, ekspertų pozicijos. Tapusi parlamento pirmininke, paprašiau informacijos apie nevyriausybines organizacijas, piliečių iniciatyvines grupes. Būtų tikslinga susitikti su jomis, išsiaiškinti visiems rūpimus klausimus. Šios idėjos turi atsispindėti įstatymuose ir jų pataisose.

A.Medalinskas. Tačiau ką galima visuomenei pasakyti apie gerus parlamento tikslus, kai jiems Seimo veidas yra baukutės? Ar po to tokiems Seimo nariams vieta yra parlamente?

I.Degutienė. Kai buvau išrinkta parlamento pirmininke, gavau daug klausimų apie įvairius Seimo narius. Klausiama, ką šie asmenys veikia Seime? Jau dabar juntu, kad Seimo pirmininką žmonės suvokia kaip įmonės direktorių, kuris gali nurodyti kiekvienam Seimo nariui blogai nesielgti ar priversti jį gerai dirbti. Žmonėms atrodo, kad Seimo nariai turi paklusti parlamento vadovei. Bet taip nėra, nors turime Etikos ir procedūrų komisiją Seime, kuri privalo kontroliuoti Seimo narių elgesį ir jų politinę kultūrą.

A.Brazauskas. Atsiranda galimybės parodyti, kaip gražiai Seimas gali susidrausminti ir dirbti geriau.

A.Navickas. Dabar viskas yra naujos Seimo pirmininkės rankose. Atrodo, kad kai kurie žmonės į Seimą ateina tik tam, kad ketveriems metams užsitikrintų gerą darbą. Seimo nariai pripranta prie tokio gyvenimo stiliaus, o paskui stebisi, kodėl į juos taip reaguoja žmonės.

M.Garbačiauskaitė. Seimo pirmininkui svarbu efektyvinti ir paties Seimo aparato darbą, mažinti biurokratiją. Gal kartais ir be išankstinio Seimo narių pritarimo inicijuoti įstatymų pakeitimus, pavyzdžiui, dėl tų neaiškių priedų, kuriuos dabar gauna Seimo nariai. Visa tai iš tikrųjų piktina žmones.

A.Navickas. Seimo kanceliarija tapo liūnu, kur daugelį metų nevyko nieko nauja. Užuot padėję daugeliui Seimo narių, jie gyvena savo gyvenimą.

A.Medalinskas. Bet šioje kanceliarijoje dirba ir nemažai padorių žmonių, savo srities specialistų.

A.Navickas. Prezidentei lyg ir pavyko reformuoti prezidentūrą. Vyriausybė taip pat žadėjo pertvarką savo viduje. Seimui labai svarbu savo viduje susitvarkyti ir pertvarkyti kanceliariją, kad ji imtų dirbti. Kol kas pirmininkai keičiasi, o struktūra išlieka. Įtariu, kad A.Valinskas per ne visus buvimo metus Seimo pirmininku rūpinosi tik savo smulkmenomis, o ne Seimo vidinės sandaros sutvarkymu. Kancleris Seime buvo absoliutus dievukas.

A.Medalinskas. Kokius matote taupymo rezervus Seimo darbe? Ar ne per didelė prabanga Seimo nariams krizės metais turėti po tris padėjėjus? Net ir tiems, kurie neišrinkti apygardoje. Nuo 2004 metų jų skaičius padvigubėjo, o kai kur net patrigubėjo. Kas tikrino, ar tarp šio būrio patarėjų nėra ir fiktyvių, dar daugiau, nei išaiškėjo žiniasklaidoje?

I.Degutienė. Man lengviau kalbėti apie savo patarėjus. Tapusi Seimo pirmininke nusprendžiau dalies patarėjų etatų atsisakyti ir daugiau remtis komitetų patarėjais Seime.

A.Brazauskas. Šie etatai pateks į tą vadinamąjį taupymo paketą, kai valstybės institucijoms Finansų ministerija pasiūlė susimažinti savo išlaidas 55 procentais?

I.Degutienė. Taip. Seimo pirmininkei, esant dabartinėms sąlygoms, pakaks turėti patarėjus vidaus politikos ir užsienio politikos klausimais, kurie galės dirbti ir kaip koordinatoriai, remtis Seimo komitetų patarėjų pajėgomis. Tų patarėjų ir padėjėjų komitetuose yra tiek, kad jie gali surinkti medžiagą ir pateikti ją Seimo pirmininkei. Turėti atskirus patarėjus ekonomikos, socialiniais ir kitais klausimais dabar nematau prasmės.

A.Navickas. Prezidentė D.Grybauskaitė gali pati nuspręsti, ką daryti su prezidentūra, o už parlamento pirmininko nugaros yra 140 parlamento narių. Suderinti jų interesus sunku, bet aš matau didelį potencialą susigrąžinti parlamento autoritetą. Seimo vadovas daug ką gali, jeigu yra populiari asmenybė. Jeigu dabar Seimo pirmininkė paskelbtų viešai, kad, pavyzdžiui, Seimo prioritetas yra priimti antikorupcinių įstatymų paketą, o vėliau pakviestų visų frakcijų atstovus aptarti, kaip tai galima efektyviau padaryti, būtų ir rezultatas. Bet jei apie antikorupcinius įstatymus nauja Seimo pirmininkė pradėtų kalbėti tik "po kilimu" su Seimo nariais, tuoj pat gautų smūgį iš tokiems įstatymams nepritariančių politikų, nors viešumoje jie visi yra už kovą su korupcija. Gal ir gerai, kai Seimo pirmininkė prašo Vyriausybės, kad ši aiškiai apibrėžtų savo siūlymų Seimui prioritetus, bet, kita vertus, ir pats Seimas tai galėtų padaryti. Yra daug ir simbolinių dalykų, ką reikia padaryti, kad Seimas vėl įgytų autoritetą ne tik tarp žmonių, bet ir tarp valdžios institucijų.

Parengė Alvydas Medalinskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"