TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar gali valdžia nešvaistyti lėšų?

2010 11 05 0:00
Alinos Ožič nuotrauka

Lietuvos valstybės biudžetas vėl labai įtemptas. Ar valdžia, karpydama algas, išmokas ir socialines pašalpas, pasiūlo, kaip būtų galima sumažinti jos pačios išlaidas? Kaip paskatinti biudžetines institucijas taupyti? Ar tinkamai Lietuvoje išnaudojamos Valstybės kontrolės galimybės?

Diskusija

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Seimo Audito komiteto pirmininkė "darbietė" Loreta GRAUŽINIENĖ, šio komiteto nariai "tvarkietis" Andrius MAZURONIS ir konservatoriai Agnė BILOTAITĖ bei Kazimieras UOKA. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Kai lėšų užprašoma daugiau

A.Medalinskas. Ar mūsų valstybės institucijos jau ima taupyti pinigus?

L.Graužinienė. Seimo Audito komitetas vykdo parlamento kontrolę ir analizuoja, kaip naudojamos lėšos ministerijose bei joms pavaldžiose institucijose. Pirmą ketvirtį mums dar sunkiai sekėsi užtikrinti efektyvų valstybės lėšų panaudojimą, tačiau antrą ketvirtį taupymas matomas. Bent jau popieriuje. Bet kai pradėjome derinti skaičius ir tikrinti su atskaitomybe už pusmetį, pamatėme, kad informacija daug kur neatitinka tikrovės. Todėl galime daryti prielaidą, kad neretai dar siunčiama ne visa arba iškreipta, neteisinga informacija.

A.Medalinskas. Ar yra kokia nors atsakomybė už neteisingai pateiktą informaciją? Juk informaciją lydi ir konkretaus institucijos vadovo parašas.

L.Graužinienė. Sako, kad jie per klaidą ne tą skaičių įrašė. Iš tikrųjų kiekvieną raštą pasirašo arba ministras, arba viceministras, arba bent jau ministerijos kancleris. Jeigu metų pabaigoje matysime, kad ir toliau mums teikiama neteisinga informacija, tuomet kelsime šį klausimą. Jei taupoma, turi būti ir sąmoningas planavimas. Bet jei per pusę metų užplanuotų išlaidų suma nuo faktiškai išleistų skiriasi 80 proc., arba išlaidos neparodomos, arba užsiprašyta per daug...

A.Medalinskas. Netoli nuėjome per 20 metų nuo sovietinės statistikos ir apskaitos vedimo laikų valdiškose įstaigose, kai užsiprašoma triskart daugiau, o paskui neaišku, kur tuos pinigus dėti. Ir teikiama melaginga informacija. Bet Jūs esate Seimo nariai. Kodėl neteikiate įstatymų pataisų, kuriomis remiantis būtų nustatyta atsakomybė ir už melagingos informacijos teikimą, ir už valstybės lėšų švaistymą ne pagal paskirtį? Čia juk slypi valdiškų institucijų lėšų taupymo rezervai.

A.Mazuronis. Jūs kalbate apie įstatymą, pagal kurį biudžetinės įstaigos, iki metų galo neišleidusios gautų lėšų, turi jas grąžinti į valstybės biudžetą?

A.Medalinskas. Taip. Bet iki šiol nežengiama jokių žingsnių, kad ši ydinga situacija būtų pakeista. Net finansų ministrė Ingrida Šimonytė sako, jog negalima nieko padaryti.

A.Mazuronis. Neįsivaizduoju, ką būtų galima pakeisti. Kaip tą įstatymo nuostatą reiktų suformuluoti, kad žmogus, vadovaujantis tai biudžetinei įstaigai, būtų suinteresuotas taupyti gautas lėšas.

L.Graužinienė. Jeigu būtų tinkamas pinigų planavimas, formuojant biudžetą aiškiai įrodoma, kam reikalingi pinigai, ir tik tada jie būtų skiriami, nebebūtų taip, kad ketvirtą ketvirtį lieka pinigų, ir niekas nežino, kur juos dėti, kad nereikėtų grąžinti.

Metų gale išlaidos visada padidėja gana reikšminga suma. Teikiant paraiškas asignavimų valdytojai dažniausiai lėšų poreikį padidina 20-40 proc., o šakinės ministerijos, taip pat ir Finansų ministerija, nepareikalauja jų visų pagrįsti skaičiavimais.

A.Mazuronis. Praėjusiais metais peržiūrėjome, kiek pinigų skiriama įvairiems mokymams, konsultacijoms. Paaiškėjo, kad didžiąją dalį visų įstatymų projektų yra parengę ne ministerijų teisininkai, o privačios advokatų kontoros. Per visas ministerijas tam išleista apie 70 mln. litų, nors teisės skyriai yra visose ministerijose. Ar tai nėra pinigų švaistymas?

L.Graužinienė. Neseniai Seimo Audito komiteto posėdyje Kultūros ministerijos paklausėme, ar turi preliminarius darbų skaičiavimus, kurie galėtų pagrįsti 16 mln. litų poreikį Valdovų rūmams 2011 metams. Jie atsakė turintys tik aprašymą. Net ministerija, prašydama pinigų, neturi preliminarių skaičiavimų. Tai sisteminė problema. Jeigu kiekvieną valstybės litą skaičiuotume kaip savo šeimos biudžeto litą, viskas būtų kitaip. Pinigų valstybėje yra, tik nemokama tinkamai paskirstyti ir sąžiningai panaudoti. Ir to nemokame daryti jau kokius penkiolika metų. Pirmaisiais nepriklausomybės metais kiekvienas litas buvo skiriamas daug atsakingiau.

K.Uoka. 1990 metais valstybės biudžetas buvo 9 mlrd. litų ir tada, lyginant su dabartiniais laikais, lėšos naudotos gana taupiai. Dabar šis biudžetas - 25 mlrd. litų, bet šie pinigai švaistomi. Ir išaugo didžiulis valdininkų klanas. Tada buvo privatizuojami kolūkiai ir mes buvome sudarę apie 200 bylų dėl neteisėto kolūkio turto privatizavimo. Jos pateko į prokuratūrą. Mūsų iškeltus ieškinius neretai apskųsdavo, bet didelę dalį bylų laimėjome. Vėliau į valdžią atėjo LDDP ir visos likusios bylos buvo užgesintos tuomečio generalinio prokuroro Artūro Paulausko.

A.Mazuronis. Prieš vykdant struktūrines reformas ar grandiozinius darbus, kaip aš įvardyčiau taupymo viešųjų finansų srityje projektą, visų pirma reikia turėti labai stiprią ir aiškią politinę valią. Dabartinė Vyriausybė į valdžią atėjo tikrai sunkiu momentu. Ji taupė mažindama išlaidas atlyginimams, pašalpoms ar panašiems dalykams. Tačiau neseniai paskelbtoje Nacionalinio susitarimo vykdymo ataskaitoje aiškiai parašyta, kad, užuot biurokratinį aparatą sumažinus 10 proc., jis sumažintas tik 1,4 procento. Šie skaičiai puikiai atspindi politinės valios ir užsispyrimo nebuvimą. Galima imituoti taupymą, nuimant po vieną automobilį iš ministerijos, bet valstybės mastu, kalbant apie tuos didžiulius finansinius srautus, tai neduoda jokio efekto. Efektą gali duoti tik didžiosios struktūrinės permainos, apie kurias buvo garsiai kalbama. Ir pirminiai tikslai labai gražūs. Bet nieko neįvyko.

A.Medalinskas. Ką Jūs pats darytumėte, jeigu būtumėte institucijos vadovas, o pas Jus ateitų giminaitis, viršininkas, šiaip reikalingas žmogus ir paprašytų įdarbinti dukrą ar sūnų, sukurti jiems naują etatą?

A.Mazuronis. Jeigu pasakyčiau, kad nesutikčiau, niekas, matyt, nepatikėtų.

A.Medalinskas. Todėl ir kalbu apie įstatymų ar kitus teisinius apribojimus, kurie trukdytų plėstis biurokratiniam aparatui, nors jis visame pasaulyje turi tendenciją augti. Ir, svarbiausia, nešvaistyti lėšų be atsakomybės, nenaudoti ne pagal paskirtį. Šie dalykai demokratiniame pasaulyje gerai sutvarkyti. Bet ne pas mus. Kodėl?

A.Mazuronis. Etatų skaičiai ministerijose ribojami. Bet vakar paskelbta ataskaita rodo, kad užsibrėžti tikslai įgyvendinti tik 10 procentų. Tai reiškia, kad politinės valios, politinio užsispyrimo nėra. Kaip ir kitų įgūdžių šiems tikslams pasiekti. Nėra ir lėšų naudos analizės. Kad ir didžiulis skandalas dėl Demokratinės politikos instituto, kuris Švietimo ministerijai už 3 mln. litų pardavė paslaugą - universitetų reitingavimą. Kai paklausi ministerijos atstovų, pačio ministro, ką duoda universitetų reitingavimas, atsakymo nėra.

A.Bilotaitė. Tačiau yra ir gerų dalykų. Kalbėdama apie lėšų panaudojimo racionalumą, norėčiau pasidžiaugti mūsų komiteto iniciatyva - mes paprašėme ministerijų atsiskaityti už panaudotas lėšas. To anksčiau nebuvo.

A.Mazuronis. Žinoma, yra ir gerų dalykų. Neseniai įsigaliojo įstatymas, pagal kurį valstybės įmonių vadovų atlyginimai buvo susieti su įmonės pasiektais rezultatais. Tai paskata vadovams, kad jų įmonė kuo geriau dirbtų, nes taip didės ir jų asmeninės pajamos. Padidinus pelningumą valstybės įmonėje nuo 10 iki 50 mln. litų, įmonės vadovo alga padidėja nuo 10 tūkst. iki 12 tūkst. litų.

A.Medalinskas. Tik svarbu, kad šie geri įmonių finansiniai rodikliai nebūtų gauti vartotojų sąskaita. Pavyzdžiui, padidinus mokesčius už šilumą, elektrą ar vandenį.

A.Mazuronis. Turi būti kontroliuojama, kad taip neatsitiktų. Bet ši naujovė skatina valstybines įmones abejotinai neinvestuoti, nepervedinėti pajamų antrinėms įmonėms, siekiant sumažinti pelną ir išplauti pinigus.

Ar Valstybės kontrolė gali įslaptinti savo pažymas?

A.Medalinskas. Kaip suprantu, viena Jūsų sėkmingo darbo prielaidų yra glaudus darbas su Valstybės kontrole ir, matyt, kitomis valstybės institucijomis, kurios turi kontroliuoti skaidrų valstybės lėšų panaudojimą. Pavyzdžiui, su Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri, tikiuosi, dirbs daug efektyviau nei anksčiau.

A.Bilotaitė. Glaudžiai bendradarbiaujame su Valstybės kontrole. Tačiau yra viena problema. Dažnai į viešumą iškyla skandalų, susijusių su lėšų švaistymu. Generalinė prokuratūra pareiškia, kad nėra pagrindo bylai, nes nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių. Valstybės kontrolės išvados neturi įrodymų statuso, todėl ikiteisminio tyrimo institucija, Generalinė prokuratūra turi iš naujo atlikti tyrimą. Taip dubliuojamas darbas. Kita vertus, Generalinė prokuratūra taip pat turėtų glaudžiau bendradarbiauti su Valstybės kontrole arba įsteigti atskirą padalinį, kuris galėtų į tokius dalykus reaguoti. Galbūt jiems kartais pristinga kompetencijos, kad tie, kurie iššvaisto valstybės lėšas, būtų nubausti.

A.Medalinskas. Jūsų - Seimo narių - valioje priimti tokius įstatymus, kad atsakomybės būtų daugiau. Ką reikėtų padaryti, kad Valstybės kontrolės pareiškimai turėtų ir skaudžių pasekmių valstybės turto švaistytojams?

L.Graužinienė. Visų pirma Valstybės kontrolė turėtų pasakyti savo nuomonę, kai valstybėje vyksta rimti procesai, o ne kai viskas jau padaryta. Dabar svarstome įstatymo pataisas energetikos srityje - siūloma panaikinti antkainių apribojimą. Bet negirdime Valstybės kontrolės balso, kiek valstybė gali prarasti priėmus tokias pataisas. O to reikėtų, kad Vyriausybė ir Seimas, priimdami savo sprendimus, tokias Valstybės kontrolės išvadas turėtų ant savo stalo.

A.Mazuronis. Viena didžiausių valstybės turto transformacijų, kuri įvyko nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, buvo "Leo LT" įkūrimas. Bet tada labai trūko Valstybės kontrolės įsikišimo į neefektyvų valstybės turto valdymą. Ji surašė tik penkių lapų raštą, vėliau jį kažkur paslėpė, kad šiandien turėtų kaip atsišaudyti. Bet iniciatyvos ginti viešąjį interesą tada iš Valstybės kontrolės nebuvo.

A.Bilotaitė. Tirdama Valdovų rūmus ta pati Valstybės kontrolė 2002 metais ten nerado jokių pažeidimų. Kaip ir Viešųjų pirkimų tarnyba. Turėjo pasikeisti politinė situacija, kad kontrolieriai aptiktų, jog buvo neefektyviai švaistomos lėšos.

A.Mazuronis. Valstybės kontrolė dažnai bėga paskui traukinį. Ateina ir konstatuoja didelius pažeidimus, rekomenduoja nubausti atsakingus asmenis, bet paaiškėja, kad šie asmenys jau gavo drausmines nuobaudas: už iššvaistytas milžiniškos sumas pinigų jiems tik pažeminamos pareigos ar skiriama menka nuobauda.

K.Uoka. Visus dvidešimt metų sekiau Valstybės kontrolės darbą. Mano nuomone, pats gėdingiausias faktas buvo Vakarų elektros tinklų privatizavimas. Jie nepareiškė savo nuomonės prieš privatizavimą, o kai kilo skandalas jau po privatizavimo nuėjo, patikrino ir nustatė, kad tinklai parduoti dešimt kartų pigiau pagal įstatinį kapitalą, kurį privatininkas iš karto po to padidino. Įdomiausia, kad net tą pažymą, parašytą po privatizavimo, užslaptino. Ji Seime guli ir šiandien.

A.Medalinskas. Bet ar gali būti valstybės turto privatizavimas užslaptintas?

L.Graužinienė. Galime nurodyti ne vieną privatizavimo sutarčių, kurios ir šiandien yra slaptos, pavyzdį: "Mažeikių naftos", "Lietuvos dujų" pardavimas ir t. t.

K.Uoka. Ir valstybės kontrolierius tada negynė valstybės interesų.

A.Medalinskas. Todėl ilgai išsėdėjo savo kėdėje.

A.Mazuronis. Seimo Europos reikalų komitete iškilo kita problema, kai atėjo energetikos ministras, kuris iš Rotšildų užsakė studiją už 5 mln. litų. Paprašėme parodyti tą studiją, skaičius, kiek kainuos atominės elektrinės pastatymas, kiek kainuos pagaminti kilovatvalandę, o jis sako, kad viskas užslaptinta. Mes turime leidimą dirbti su slapta informacija, bet sakoma, kad tai - komercinė paslaptis.

Jeigu Valstybės kontrolė savo nuomonę reikš tik po proceso, tai bus kaltųjų baudimas, o ne prevencija. Bet mūsų tikslas neturėtų būti tik nubausti kaltąjį ir jį pasodinti. Daug svarbiau užbėgti valstybės lėšų švaistymui už akių, kad tai neįvyktų.

Ar Valstybės kontrolė turėtų prisiimti atsakomybę?

A.Medalinskas. Ar turėtų Valstybės kontrolė savo išvadose kaip nors ypatingai pabrėžti kokios nors bylos svarbumą, kad Generalinė prokuratūra imtųsi tyrimo? Nes neretai kyla įspūdis, kad pareigūnai skelbia savo tyrimus kaip viešųjų ryšių agentūra. Apie viską, ką padarė. Ir tada jų svarbiame darbe pasimeta esmė, nematoma didelių pažeidimų.

L.Graužinienė. Valstybės kontrolė, surašiusi kontrolieriaus sprendimą, įstatymų numatytais atvejais turi teisę pati pritaikyti ir administracines nuobaudas, tačiau kol kas dar tokia praktika nebuvo pasinaudota. Valstybės kontrolė tiesiogiai turi teisę kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir ta teise naudojasi. Tačiau reikia pažymėti, kad rezultatyviai pasibaigusių tyrimų nėra daug.

A.Mazuronis. Dabar kontrolieriai dažnai rašo filosofinius pamąstymus, kurių atėję į komitetą vėliau neretai išsižada. Jie galbūt neturi įgaliojimų rimtesniam darbui, bet neturi ir atsakomybės. Kodėl Valstybės kontrolės nepadarius ikiteisminio tyrimo institucija? Nežinau, ar tai prieštarautų įstatymui, ar tik kai kas nori sakyti, kad prieštarautų. Kol to nebus, jie rašys filosofinius pamąstymus, kuriuos vėliau padės ant stalo ir paliks, nusiplovę rankas. Reikia, kad jie atliktų tyrimą ir atiduotų medžiagą į teismą.

L.Graužinienė. Aukščiausios valstybinės audito institucijos pagrindinis tikslas yra parodyti klaidas ir pasiekti, kad jos daugiau nesikartotų. Viešumas - labai svarbu, tačiau informacijos vartotojai dažnai nebesugeba atsirinkti iš tos gausos informacijos, kuri pateikiama Valstybės kontrolės pranešimų spaudai forma. Todėl susidaro įspūdis, kad valstybėje neliko pozityvo. Ši institucija negali dirbti tik dėl savo populiarumo. Ji turi pasiekti, kad pažeidimai nesikartotų ir pažeidėjai būtų tinkamai įvertinti.

A.Bilotaitė. Kartais Valstybės kontrolės išvados žiniasklaidoje skamba iš tikrųjų labai griežtai, bet kai kontrolieriai ateina į mūsų komitetą, tas tonas sušvelnėja. Tą patį sakinį galima pasakyti labai skirtingai. Galima tai pateikti kaip didelį pažeidimą ir kaip visai menkavertį dalyką. Norėtųsi, kad pati Valstybės kontrolė būtų objektyvesnė. Užsižaidus viešaisiais ryšiais, galima iškelti skandalą ir rezonansą ten, kur jo nėra.

L.Graužinienė. Ne dėl kiekvienos ataskaitos turi ateiti pranešimas iš Valstybės kontrolės. Pranešama tik apie tyrimus, už kuriuos Valstybės kontrolė pasirengusi stoti mūru. Jeigu randamas sisteminis pažeidimas, kai nesilaikoma įstatymų ir dėl to iššvaistomos valstybės lėšos, tai turi būti labai aiškiai pasakyta. O Vyriausybė ir Seimas turėtų tada tą problemą spręsti. Pastaruoju metu Valstybės kontrolės pranešimai spaudai iš tikrųjų ėmė erzinti. Padarė auditą ir apie kiekvieną jų praneša. Tai yra jų, kaip institucijos, viešųjų ryšių klaida, nes atlikti tyrimai nebetenka savo svorio.

A.Medalinskas. Ar gerai, kad bausmės funkcijos Valstybės kontrolės veikloje buvo atsisakyta, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą (ES)?

K.Uoka. Tai yra blogai. Dabar Valstybės kontrolė nevykdo Konstitucijos straipsnio, kur numatyta, kad ši institucija turi vykdyti kontrolę. Ji tapo aukščiausia audito įstaiga, bet auditas ir kontrolė nėra tas pats. Kontrolė turi netikėtumo elementą - baudimą. Auditas jo neturi. Tai tik mandagus patarimas. Valstybės kontrolė turėtų bent iš dalies vykdyti kontrolės funkciją. Siūlau jai įsisteigti vadinamąją karštų sąskaitų grupę, kad inspektoriai ateitų tikrinti ne pagal iš anksto sudarytą ir visiems žinomą metinį planą, o netikėtai. Bet jie nenori to daryti.

L.Graužinienė. Valstybės kontrolė dabar dirba pagal Europoje įprastą praktiką - atlieka auditą, kaip numatyta mūsų stojimo į ES sutartyje. Tačiau tikėtasi pernelyg optimistinių rezultatų. Įdiegus kitose valstybėse, pavyzdžiui, Anglijoje, gerai veikiančią audito sistemą, laukta, kad ji iš karto veiks ir mūsų krašte. Bet taip nėra. Jeigu neatėjai, neprirėmei prie sienos, nenubaudei, švaistoma ir toliau. O senosiose Europos valstybėse, jei aukščiausia audito institucija pasako, kad yra problema ir nevykdomi įstatymai, tuoj pat reaguoja Vyriausybė ir ministrai. Jeigu ir mūsų šalyje sistema veiktų kaip tose valstybėse, niekas nesvarstytų, ar reikia Valstybės kontrolei grąžinti baudimo teisę.

K.Uoka. Per dvidešimt metų mes neturėjome teisinio kolektyvo, pradedant tardytoju, prokuroru ir baigiant teisėju, kuris drįstų kokį nors didelį sukčių pasodinti į kalėjimą. Belieka tik biurokratų gąsdinimas. Baudomis, bausmėmis. Siūliau, kad baustas žmogus neturėtų teisės eiti valstybinių pareigų. Tada iš manęs išsišaipė. O dabar liberalų valdoma Vidaus reikalų ministerija siūlo tokį pat įstatymą, kur kalbama ne tik apie vogimą, neteisėtą lėšų panaudojimą, bet ir apribojimus ar net šalinimą iš pareigų tų, kurie turi blogą reputaciją. Ačiū Dievui, galų gale pribrendome.

A.Bilotaitė. Nepriekaištingos reputacijos sąvoka įtvirtinta įstatyme prieš keletą metų, tačiau Seimas iki šiol nesugeba priimti atitinkamų įstatymų.

A.Medalinskas. Juk ir Vyriausybė, ir Seimas yra Jūsų rankose.

A.Bilotaitė. Tai ne taip paprasta. Mes suprantame, ką reikia daryti. Maniau, kad ateisiu į Seimą, pamatysiu, kokių įstatymų reikia, ir parengsiu projektus. Mes juos priimsime, nes esame valdančioji koalicija. Bet viskas yra ne taip. Tu užregistruoji įstatymo projektą ir sulauki kritikos iš teisinės bendruomenės, politinių oponentų. Tas projektas guli komitete keletą metų, nes kas nors dar rengia jam alternatyvų projektą.

K.Uoka. Ką čia kalbėti. Mes, visas Audito komitetas, praėjusiais metais su Valstybės kontrole buvome parengę pataisas, norėdami išplėsti biurokratų baudžiamumą. Visi balsavome "už". Ir kas sustabdė? Seimo teisininkai. Liudvikas Sabutis, Vidmantas Žiemelis, Stasys Šedbaras. Jie neleido išplėsti baudžiamumo prevenciškai. Ir pralaimėjo visas Audito komitetas prieš Seimo teisininkus.

A.Medalinskas. Jūs minėjote ir pavyzdį, kai ministerija įgyvendino visas Valstybės kontrolės rekomendacijas, bet kilo didelių problemų, nes pati Valstybės kontrolė neapmąstė savo rekomendacijų pasekmių. Ir neprisiėmė atsakomybės.

L.Graužinienė. Taip. Bet yra ir priešingų pavyzdžių. Valstybės kontrolė pasakė, kad, pavyzdžiui, buvo pažeistas įstatymas investuojant į oro uostą, ir rekomendavo padidinti įstatinį kapitalą. Kilo didelė diskusija Seimo Audito komitete. Susisiekimo ministerija labai prieštaravo. Vyriausybė sudarė darbo grupę ir ieško galimybių, kaip pateisinti Susisiekimo ministerijos sprendimą, kad nereikėtų didinti kapitalo. Ką reiškia nedidinti kapitalo? Į Seimą jau buvo atkeliavę įstatymo projektai dėl privatizavimo. Ir Valstybės kontrolė pasakė - bus problema. Kitas pavyzdys. Buvo pateikti Viešųjų pirkimų įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimai, kurie suteikė savivaldybėms teisę steigiant pavaldžias įmones, perkant paslaugas netaikyti viešųjų pirkimų įstatymo. Audito komiteto visų frakcijų atstovai matėme, kad tai yra negerai, pateikėme savo siūlymus, įspėjome, punktais surašėme, įvardijome visas rizikas. Bet Seimas priėmė Ekonomikos komiteto išvadą, kad viskas gerai. Praėjo tik keli mėnesiai, o problema jau tampa sisteminė. Tada ir kyla klausimas, ar kovojama su korupcijos apraiškomis, ar tik imituojama kova.

Ar partijoms reikia stipraus Seimo Audito komiteto?

A.Medalinskas. Kokia yra Audito komiteto vieta visame procese? Tai vienas mažiausių pagal savo narių skaičių Seimo komitetas. Gal jūsų partijų viršūnėlėms nereikia, kad šis komitetas būtų gausus ir įtakingas? Juk jeigu Audito komitetas prisiimtų arbitro vaidmenį tarp valstybės institucijų, kur reikia, paremtų Valstybės kontrolę, tai jo svoris Seime ir apskritai valstybėje turėtų būti daug didesnis, nes jums tektų įveikti galingų interesų grupių pasipriešinimą.

L.Graužinienė. Šiame komitete dirbu jau antrą kadenciją. Per pirmą kadenciją komitetas tik kūrėsi. Mes daug patirties sėmėmės iš Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, kitų šalių, kur audito komitetai seniai egzistuoja ir yra stiprūs. Apibendrinę ir savo patirtį, pateikėme jau naujos kadencijos Seimui įstatymų siūlymus, kaip padaryti dar efektyvesnį Seimo Audito komiteto darbą. Bet ši Seimo statuto pataisa buvo atmesta. Matyt, bijojo, kad Audito komitetas gali tapti vienu pačių reikšmingiausių komitetų Seime. Turėjo įtakos kitų komitetų konkurencija.

A.Medalinskas. Ar tik konkurencija? Kam reikalingas stiprus Seimo komitetas, kuris kontroliuotų, kaip valstybės institucijos ir jas valdančių partijų politikai ar jų deleguoti žmonės valdo milžiniškus pinigų srautus. Juo labiau kad toks komitetas Seime yra pagal Statutą atiduodamas opozicijai, ko, deja, nėra savivaldybėse.

A.Bilotaitė. Mūsų komitetas nėra laikomas svarbiu. Dabar mes tik pasikapstome, pasiknisame, o efekto ar naudos nėra. Bet sistemines problemas spręsti reikia. Kad komiteto galimybės būtų išnaudotos, kad jis duotų valstybei naudos, reikia jį stiprinti. Reikia, kad jame būtų daugiau narių ir dalyvautų visų frakcijų atstovai.

L.Graužinienė. Mes jau kelis kartus į tai atkreipėme dėmesį, bet be rezultatų. Beje, praėjusią kadenciją jis buvo gausesnis ir atstovavo visoms frakcijoms.

A.Bilotaitė. Kita vertus, mažiau žmonių nėra labai blogai. Mes konstruktyviau dirbame. Kuo mažesnė komanda, tuo lengviau.

A.Medalinskas. Suprantu. Ir vis dėlto manau, kad tai yra ženklas, jog jūsų komiteto galios ypač valdančiosios koalicijos partijos prisibijo.

L.Graužinienė. Daugelis kolegų nenori eiti į mūsų komitetą ir dėl to, kad čia darbo krūvis yra didelis. Be to, kai iškeli problemą, tampi nepatogus ministrams ir gali su jais apsipykti.

A.Mazuronis. Atėjau į šį komitetą, nes ir anksčiau vykdžiau kontrolę. Kontroliavau finansų srautus, taigi man tai nėra nauja. Tiesiog tai darau šiek tiek kitoje aplinkoje. O jeigu kalbėsime apie išplėtimą, tai, manau, medalis visada turi dvi puses. Štai išplėsime komitetą, ir atsiras dar daugiau paradoksų. Jau dabar nesuvokiama, kaip gali mūsų komitete sėdėti žmogus, teistas už vagystę.

A.Bilotaitė. O kas sudaro Antikorupcijos komisiją? Apie tai neverta net kalbėti. Pačios partijos turėtų daryti griežtesnę atranką į tokius komitetus ir komisijas.

L.Graužinienė. Dabar jau turbūt visi supranta, kad Audito komitetas reikalingas ir kad darome svarbų darbą. Tai supranta ir Seimo pirmininkė, ir Seimo valdyba, bet jie negali priversti frakcijų deleguoti vieną ar kitą atstovą į vieną ar kitą komitetą. Partijos turi pačios tai suprasti ir įvertinti savo atsakomybę.

A.Medalinskas. Argi komiteto formavimo tvarka nėra numatyta Seimo statute?

L.Graužinienė. Taip, numatyta, bet jos nebesilaikoma. Jeigu partijos deklaruoja kovą su korupcija ir lėšų švaistymu, tai ir turėtų parodyti norą matyti savo atstovą tokiame komitete. O dabar jame tik trys nariai atstovauja valdančiajai koalicijai. Nei liberalai, nei kitos frakcijos nepareiškė noro dalyvauti komiteto veikloje.

K.Uoka. Jeigu norime, kad valstybės finansų kontrolės sistema veiktų efektyviai, pasiektų Vakarų lygį, turime pripažinti, kad ir šiandien tiek Audito komitetas, tiek Valstybės kontrolė dirba pusėtinai, o partijose nėra tinkamo požiūrio į valstybės finansų naudojimą. Ir neturime prokuratūros, teisėjų, kurie drįstų nuteisti sukčius. Todėl privalome sukurti vakarietišką sistemą, kuri šias problemas įveiktų.

A.Bilotaitė. Mūsų valstybė dar jauna. Buvusi sovietų sistema įkalė mums į sąmonę, jog tai, kas yra valstybės, gali imti bet kas ir naudoti bet kaip. Kol mes, visa tauta, patys to dalyko neišgyvendinsime, tol niekas nepasikeis. Tikiu, kad prie šio mentaliteto lūžio pamažėle artėjama. Matau daug žmonių politikoje, ir ne tik, kurie žiūri į valstybės turtą kitaip ir siekia gerų tikslų. Tik to dar nepakanka, kad požiūris į valstybės turtą pasikeistų. Bet aš tikiu, kad jeigu visiems galios vienas principas, viskas bus daroma tvarkingai, siekiant bendros gerovės, situacija neabejotinai keisis.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"