TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar galime dar kartą susikabinti rankomis?

2009 08 21 0:00
Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka

Šį sekmadienį sueis dvidešimt metų, kai Lietuvos žmonės Baltijos kelyje susikabino rankomis kovodami dėl savo nepriklausomybės. Tas pats įvyko ir Latvijoje bei Estijoje. Baltijos kelias, nusidriekęs nuo Vilniaus iki Talino, parodė visam pasauliui, kad šių kraštų žmonės labiau už viską brangina savo laisvę.

Ar praėjus dvidešimčiai metų nuo Baltijos kelio laisvės idėja Lietuvoje dar gyva? Ar liko bendrų siekių, dėl kurių ir vėl reikėtų susitelkti? Kas slegia žmonių pečius nepriklausomoje valstybėje ir kas pakeitė sovietinę priespaudą? Ar žmonės gali vėl pakilti už savo laisvę ir teises?

Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susitiko sociologas Vladas GAIDYS, Jungtinio demokratinio judėjimo pirmininkas teisininkas Kęstutis ČILINSKAS ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai: Mykolo Romerio universiteto profesorius ekonomistas Antanas BURAČAS, filosofas Romualdas OZOLAS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Už ką ir prieš ką: šiandien ir tada

A.Medalinskas. Baltijos kelyje stovėjome su laisvės viltimi. Ar turėdami jau beveik du dešimtmečius nepriklausomybę galime būti suvienyti vilties gyventi teisinėje demokratinėje valstybėje, kur yra laisvas žmogus, gerbiama piliečių, tautos valia?

R.Ozolas. Baltijos kelias yra Dainuojančios revoliucijos apogėjus. Aukščiausiasis pakilimo taškas, nuo kurio jau prasidėjo tos dvasios sklaida į racionalias formas, įskaitant ir valstybės atkūrimą. Tada buvo labai aišku: už ką ir prieš ką. Aišku, kad už laisvę, nors nepriklausomybės mintis tada dar buvo kažkur antrame plane. Ir prieš Maskvos okupaciją. Tokie reiškiniai kaip Baltijos kelias būna tik kartą per tautos gyvastį. Tuo labiau kad situacija buvo unikali ir pasaulio mastu. 50 metų okupacijos, ir iš jos išeinama oriai, aiškiai ir konstruktyviai. Labai tikslingai ėjus ir realiai įgyvendinant tą išsivadavimą. Baltijos kelias buvo autentiškas žmonių veikimas situacijoje, kurioje buvome atsidūrę, siekdami savo pačių svarbiausių gyvybinių tikslų ir visų pirma - laisvės.

A.Buračas. Iš pirmo žvilgsnio naivi idėja susikabinti rankomis virto neįtikėtina euforija, suvienijusia ne tik Lietuvos, bet ir visų trijų Baltijos šalių žmones. Tai iš tikrųjų buvo neatkartojamas įvykis ir procesas, kai žmonės susikabino rankomis visoje Lietuvoje. Mašinos judėjo visomis šalikelėmis. Iš Vilniaus automagistrale judėjo viena kryptimi gal net septyniomis juostomis. Nepaprastai tvarkingai. Tai parodė visam pasauliui, kad Baltijos tautoms buvo nepaprastai svarbus valstybingumo atkūrimas.

K.Čilinskas. Baltijos kelyje žmonės žinojo, kodėl reikia vienytis. Už ką ir prieš ką. Vienijo ne tik tų dienų situacija, sovietinė tikrovė, bet ir tautos atmintis. Neabejoju, kad jeigu pavojus iškiltų valstybės nepriklausomybei, žmonės susivienytų vėl. Lygindami šių dienų ir Baltijos kelio laikų realybę, matome, kad yra didžiulis mūsų teisinio statuso skirtumas. Lietuva yra nepriklausoma ir vadinama teisine demokratine valstybe, bet reikia pripažinti, kad formaliai žiūrint yra suvereniteto problema. Žvelgiant į tai, kiek suvereniteto piliečiams ir tautai buvo iškovota ir kiek jo liko dabar. Dalis atiduota savanoriškai Europos Sąjungai (ES), o dalį suvereniteto ir tautos bei piliečių teisių uzurpavo oligarchinė valdymo sistema, todėl Lietuvą sunku pavadinti demokratine valstybe. Tai jaučia visi, pradedant prezidente ir baigiant paprastais piliečiais, kurie mato, kad vieniems reikia veržtis diržus, o kitiems - ne. Bet net ir tas antioligarchinis jausmas, siekis turėti teisinę demokratinę valstybę nėra toks stiprus, kaip jausmas prieš okupaciją, kuris atsispindėjo Baltijos kelyje.

A.Medalinskas. O teismų reforma, siekis, kad teisingumo institucijos Lietuvoje kovotų ir su aukštų politikų bei valdininkų korupcija, ar tai negali suvienyti mūsų valstybės piliečių? Juk nesulaukėme to teisingumo, kurio tikėjomės Baltijos kelio metais?

K.Čilinskas. Sąjūdžio metais buvo parengtas Teismų įstatymo projektas ir paskelbtas dar iki Kovo 11-osios. Tuometinė Aukščiausioji Taryba, kuri praktiškai jau vykdė Sąjūdžio valią, priėmė tą Teismų įstatymą. Įstatymas buvo labai vakarietiškas ir demokratiškas. Ten buvo numatyta ir Prisiekusiųjų teismas, ir Tarėjų institucija, t. y. visa tai, ko reikia, kad visuomenė dalyvautų įgyvendinant teisingumą. Bet vėliau, kai buvo atkurta nepriklausomybė ir priimta nauja Konstitucija, naujajame Teismų įstatyme pažangios Sąjūdžio idėjos buvo išplautos su viltimis apie teisingą teismą. Tai buvo didelis atsitraukimas nuo idealų, kurie buvo iškelti kaip esminiai teisei ir teisėtvarkai Sąjūdžio metais. Ir viltys sukurti teisinę valstybę nepasiteisino. Priešingai, sukūrus oligarchinį valdymą, teisinė sistema buvo nustumta į šoną ir ėmė tarnauti oligarchų viršūnei, o ne tautai.

A.Medalinskas. Prisimindami tų laikų dvasią, stovėjimą susikabinus rankomis su kitais žmonėmis, suprantame visi: to daugiau neatkartosime. Ir nereikia to daryti. Bet ar šiandien prie gyvybinių tikslų negalime priskirti noro gyventi teisinėje demokratinėje valstybėje? Suvokiant susikabinimą rankomis kaip simbolį kartu siekti dar ir kitos laisvės. Laisvės žmogui.

R.Ozolas. Jeigu mes vėl keliame klausimą apie mūsų gyvybinių reikalų sprendimo būdus, tai dabar turime fundamentalų įrankį tam tikslui pasiekti: valstybę. Jeigu situacija mūsų nepatenkina, gali kilti klausimas, ar mes iš tiesų tą įrankį turime. Ar jis yra patikimas? Šis įrankis iš tiesų yra nebepatikimas. Turėdami valstybę pagal Konstituciją, kurią tauta referendumu priėmė 1992 metais, pripažinkime, kad tie, kurie yra įgalioti veikti pagal Konstituciją, daro tai visiškai nepatenkinamai. Jeigu matome, kad valstybės įrankis yra nepatikimas, reikia jį patvarkyti. O tai padaryti gali tik visuomenė. Piliečių bendruomenė. Tauta.

V.Gaidys. Negatyvus, smurto ir pykčio sukeltas žmonių susitelkimas, kaip, pavyzdžiui, buvo prieš pusę metų prie Seimo, gali įvykti bet kada, ypač jeigu blogės ekonomikos padėtis. Išprovokuoti tada tokį veiksmą yra nesunku. Bet ar gali įvykti pozityvus, dvasingas visuomenės veiksmas, kaip prieš dvidešimt metų? Nebūtinai toks pat. Panašus tik savo dvasingumu. Manau, kad gali, nors ir yra didelis žmonių nepasitenkinimas valdžios sprendimais, įtampa tarp neturtingųjų ir turtingųjų.

K.Čilinskas. Prisimenant Baltijos kelio laikus, reikia pripažinti, kad dabar ir patys žmonės pasikeitė. Tuomet nebuvo privatizacijos, grąžintos nuosavybės, ginčų dėl žemės ir turtų, o dabar atsirado labai daug privačių reikalų ir interesų, kurie dažnai pastato vieną žmogų prieš kitą. Todėl yra daugiau susiskaldymo ir visuomenėje.

V.Gaidys. Įvairių dvasingų veiksmų, panašių kaip Baltijos kelias, būta ir anksčiau pasaulyje, bet visi jie buvo labai skirtingi. Tai ne tik šimtatūkstantiniai mitingai, kurie vyko tada ir dar anksčiau Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje ir kitur. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito metu susirinkdavo šimtatūkstantinės minios žmonių. Vudstoko festivalyje taip pat. Visi šie įvykiai skyrėsi nuo didžiulių minios susibūrimų XX amžiaus pradžioje, kuriuose buvo daug agresijos, o neretai ir smurto.

A.Buračas. Tačiau dabar neišvengiamai prisimename Oswaldo Spenglerio knygą apie gęstančios ir žlungančios Vakarų civilizacijos idėjas, kurios žiauriai kontrastuoja su Baltijos kelio tautinio atgimimo siekiais. Lietuva susiduria ne tik su vidinėmis problemomis, tokiomis kaip biurokratija ir demokratijos stoka, kuri ryja žmones ir jų idealus. Vakaruose, toje pačioje Europoje, susiduriama su anksčiau negirdėtais dalykais, kai Rusija už milijoną dolerių gali nupirkti buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schroederį ir priversti jį tarnauti Rusijos energetiniams interesams, o katalikiškos Italijos premjeras Silvio Berlusconi rodo amoralumo pavyzdį visam pasauliui, linksmindamasis su nepilnametėmis.

A.Medalinskas. Girdėdamas tuos pavyzdžius, kai kas su juoda ironija pasakytų, kad Lietuva turi rezervų dar giliau leistis į dugną. Ir tai būtų pagal demokratinių Europos valstybių analogus. Atrodo, Lietuvoje dar šalies ar partijos vadovas nesilinksmino viloje su kandidatėmis į Europos Parlamentą, siekdamas ten atrinkti geriausias atstoves, nors ir būta pavyzdžių, kai buvęs premjeras tapo kitų šalių energetikos kompanijos konsultantu. Bet, matyt, turime ir kitų problemų, kurios žmones anksčiau ar vėliau gali vėl priversti susikabinti rankomis ir ginti savo, kaip tautos ir piliečių, interesus.

K.Čilinskas. Toks gražus jausmas - siekis laisvės Baltijos kelyje kilo iš didžiulio nepasitenkinimo sovietine vergove. Kaip atsakas į priespaudą. Visi ir kiekvienas Lietuvoje tada suvokė tą priespaudos mastą sau ir tautai. Vieni jautė, kad negali laisvo žodžio pasakyti, kiti - kad negali laisvai išvažiuoti į užsienį, treti - kad jiems yra draudžiama turėti savo verslą ir iš to verslo gerai gyventi. Kiekvienas jautė savaip tos priespaudos pasekmes. Baltijos kelias buvo atsakas į įvairų priespaudos pasireiškimą skirtingų žmonių gyvenime. Norint, kad vėl kas nors panašaus atsitiktų, reikia taip pat labai gerai suvokti, kas spaudžia žmones Lietuvoje. Yra daug veiksnių, kurie daro žmogų nelabai laisvą mūsų krašte. Tai rodo ir visuomenės apklausos. Žmonės jaučiasi nesaugūs. Įsitikinę, kad ši valstybė yra nedemokratiška. Tačiau iki šiol Lietuvoje dar nėra susivokimo: kodėl viskas taip. Kokios pagrindinės viso to priežastys ir ką galima padaryti. Todėl ir negali visi iki šiol susivienyti ir išspręsti užsilikusių problemų.

Gražūs procesai visuomenėje

A.Medalinskas. Bet ar matote šiandien mūsų visuomenėje pozityvių dalykų?

R.Ozolas. Be abejonės, matome. Nors žmonės dabar gyvena, kaip sugeba, tačiau be jokios valstybės paramos surengia tūkstantmečio odisėją aplink pasaulį arba plaukia aplink Viduržemio jūrą. Štai į ką šiandien išvirto Baltijos kelias. Tai yra tas gražus, pozityvus momentas, kai bandoma ne tik patiems aktyviems būti, bet ir aktyvizuoti visą tautą. Įdomu tai, kad Baltijos kelias tęsiasi Europos žemyno pakraščiais, kur parduoti ir išduoti savos valstybės lietuviai rankomis susikabina simboliškai aplink Ispanijos, Airijos, Bretanės pakrantes. Čia reiškiasi pats didysis lietuvių pozityvumas. Juk lietuviai savo krašte ar už jo ribų nedegina automobilių protestuodami, kaip Paryžiuje. Ne. Lietuviai protestuoja ir džiaugiasi kitaip: tyliai kalbėdami vienas su kitu, išduoti savo politinių vadų, žmonės neša tą naštą, kurią ant jų pečių perkelia visi, kas tik gali. Savi ir svetimi. Jeigu suvoksime, kad mūsų kantrybė iki šiol buvo begalinė, tada suprasime, kokį fenomeną turime ir kokią galią mes dar galėtume turėti.

A.Buračas. Baltijos kelias, sužadindamas tautiškumo ir laisvės idėjas, valstybingumo siekį, uždegė gausybę išsibarsčiusių lietuvių ir iš Lietuvos kilusių žmonių širdžių visame pasaulyje. Atsirado visiškai nauja panlietuvybės idėja. Kai net ir žmonės, kurie nebemoka lietuviškai šnekėti ir gyvena pačiuose tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, parodė didžiulį susidomėjimą Lietuvos istorija, kultūra ir pačia Lietuva - po Baltijos kelio arba dėl jos vardo jubiliejaus. Tai buvo visiškai naujas reiškinys Lietuvos gyvenime.

V.Gaidys. Nors pagal neigiamus rodiklius Lietuva yra Europos Sąjungoje tarp valstybių, pasižyminčių savo depresyvumu, bet į klausimą, ar jūs didžiuojatės savo pilietybe, absoliuti dauguma žmonių, apie 80 proc., sako "taip". Tai nuolat atsikartoja daugybėje apklausų. O paklausus, kodėl jie didžiuojasi savo pilietybe, paaiškėja, kad didžiuojasi savo tėvyne, Lietuva, kad čia yra jų protėvių žemė, kurioje yra kalbama lietuviškai ir panašiai. Žmonės yra įsitikinę, kad tas indas - Lietuva yra puikus, tiktai tame inde plaukioja ir toks Seimas bei kiti blogi dalykai.

A.Medalinskas. Bet ar nekyla tada žmonėms noras pabaigti su tokiais blogiukais? Vienus įveikti tiesiog įtikinėjimu, gal net protesto akcijomis ar pasiūlymų teikimu, kitus - laisvais rinkimais, o dar trečius - padedant teisėsaugai.

V.Gaidys. Žmonėms nestinga ir patriotizmo, ir vienybės jausmo - tai bene geriausiai Lietuvoje parodo krepšinio fenomenas ir Lietuvos vėliavėlės ant automobilių. Kai Lietuvos krepšininkai laimi pergales, tauta masiškai švenčia, pozityviai švenčia. Be agresijos. Tai taip pat rodo, kad potencijos dvasingiems, vieningiems veiksmams Lietuvoje tikrai yra.

Baltijos kelio pamokos

A.Medalinskas. Baltijos kelias buvo apogėjus proceso, kai valdžia klausė visuomenės. Gatvės demokratija nėra geriausias būdas spręsti problemas, bet galbūt valdžia, užsisėdėjusi savo kabinetuose, kitaip ir negirdi žmonių. Nors yra ir konstruktyvaus bendradarbiavimo tarp visuomenės ir valdžios formų. Vyriausybė siūlo pasirašyti Nacionalinį susitarimą su visuomene. Bet gal visuomenės atstovai turėtų visų pirma patys susėsti prie apskritojo stalo, numatyti siūlymų valdžiai paketą, ne tik atlyginimų ir socialiniais klausimais, bet ir pateikdami savo viziją, kokius įstatymus priimti, kad būtų pažabota oligarchija ir monopolijos, aukšto rango politikų ir valdininkų korupcija, sustabdytas valstybės turto švaistymas, pareikalauta politikų bei valdininkų atsakomybės iš savo kišenės už žalingus sprendimus, realizuotos Konstitucijos garantuojamos piliečių teisės, taip pat ir ginant viešąjį interesą. Jeigu valdžia su tuo sutinka, tai ir visuomenė Nacionalinį susitarimą su valdžia galėtų pasirašyti.

A.Buračas. Kol kas tas Nacionalinis susitarimas tik popierinis.

V.Gaidys. Vis dėlto žmonės yra pribrendę pokyčiams valstybėje ir nori matyti valdžią juos darančią. Vidinio protesto mastas labai didelis. Būta ir anksčiau ne vienos visuomeninės iniciatyvos. Ir tų pačių intelektualų. Atrodė, kad netrukus prasidės procesas, bus sugeneruotos idėjos, bet kažkodėl iki šiol tai neįvyko.

R.Ozolas. Iki šiol nėra suformuluoti klausimai, kuriuos turėtume kelti praėjus 20 metų po Baltijos kelio. Nėra tokių nacionalinės svarbos, visuotinių idėjų. Bet jie galėtų būti suformuluoti ir pateikti valdžiai kaip Nacionalinio susirinkimo rezultatas.

A.Medalinskas. Kaip buvo po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo?

R.Ozolas. Kas nors panašaus. Tik kyla klausimas: jeigu toks Nacionalinis susirinkimas Lietuvoje įvyktų, ar valdžia nebus kurčia ten išdėstytiems reikalavimams. Kaip yra atsitikę ne kartą.

A.Medalinskas. Jeigu valdžia nori su visuomene pasirašyti Nacionalinį susitarimą, tai gal ji bent dabar išgirstų ir ką visuomenė jai pasakys.

R.Ozolas. Valdžiai nereikia pasirašyti su visuomene Nacionalinio susitarimo. Ir kas yra valdžia? Partijos nori pasirašyti tą susitarimą. Privilegijuotos partijos, kurios išbandė suinteresuotų grupių papirkimo procedūrą, pateko į Seimą ir joms nieko kito nereikia. O šias partijas už uodegų laiko ir kontroliuoja tos finansų grupuotės.

V.Gaidys. Daug metų žmonės ieško kitokių politinių lyderių, kuriuos galėtų pavadinti savais. Kurie suprastų, ką galvoja žmogus, kalbėtų jo kalba, gintų jo interesus. Bet kiekvieną kartą po rinkimų kažkur tie lyderiai prapuola. Integruojasi į politinį gyvenimą ir tampa tokie patys, kaip ir visi. Anksčiau tai buvo Artūras Paulauskas ir Viktoras Uspaskichas. Dabar prezidentė Dalia Grybauskaitė. Iki šiol tie lūkesčiai, sudėti į įvairius politikus, neišsipildydavo. Dažnai girdžiu, kad žmonių mentalitetas yra prastas. Bet tie, kurie nepasitiki Seimu, vargu ar pasižymi tokiu mentalitetu.

K.Čilinskas. Norint pasiekti tikslą, kokį pasiekė Baltijos kelias, didelį tikslą, išsivaduoti iš priespaudos, reikia susitelkti. Dabar mums reikia išsivaduoti iš oligarchinio valdymo priespaudos. Tai galima padaryti, bet visi žmonės turi pajusti, kad jie yra problemos sprendėjai. Kad visų pirma piliečiai ir tauta, o ne valdžia atsako už valstybės ateitį. Baltijos kelyje susirinko žmonės, kurie tai jautė. Ir suprato, kad jie yra atsakingi ne tik už savo valstybės, bet ir savo ateitį. Jeigu žmonės supras, kad ne kokie nors geri ponai ar ponios, atsiradę valdžios poste, gali spręsti jų problemas, o tik jie patys, tada galime tikėtis naujo tautos susitelkimo.

A.Buračas. Dabar, kai mus slegia skurdas, dar labiau prisimename tas dvasingumo ir tarpusavio artumo pamokas Baltijos kelyje. Tai retas jausmas, kuris galėtų mus vėl sutelkti tam, kad nepasiduotume pavojams, apie kuriuos anksčiau negalvojome.

A.Medalinskas. Kaip Lietuvos žmonėse turėtų atsirasti tas savos valstybės šeimininko jausmas? Ar tai yra sociologinis, filosofinis, ekonominis, ar teisinis klausimas, kad žmonės imtų reikšti savo mintis laisvai ir galėtų susitelkti bendriems darbams?

K.Čilinskas. Oligarchinė valdžia disponuoja didžiulėmis lėšomis ir išplėtota viešųjų ryšių kampanija. Ji žmones įtikino, kad "Leo LT" sukurtas atominei elektrinei statyti, nors iš tikrųjų šis projektas tarnavo tik verslo interesams. Tik po metų, po visų mūsų pastangų žmonės suprato šio projekto tikrą esmę, bet visuomeniniai judėjimai tokių lėšų kaip oligarchai neturi. Tad mums sunkiau yra pasiekti žmones.

A.Medalinskas. Tai todėl netgi praėjus metams nuo šio projekto gimimo, rengiant protesto akciją, kai norėta pasakyti "Ne - "Leo LT", susirinko tik tiek žmonių, kad vos pakako jų užlipti ant NE raidžių? Jeigu tokia protesto akcija būtų rengiama Sąjūdžio metais, žmonių būtų prisirinkę tiek, kad pačių raidžių nesimatytų.

A.Buračas. Sąjūdžio laikais kiekvienai akcijai buvo kruopščiai rengiamasi. Pasiūlymai būdavo ne kartą aptariami žinomų Lietuvoje protų ir suprantama kalba pateikiami tiek valdžiai, tiek ir Lietuvos žmonėms. Išsami, detali vizija, kaip turi būti sprendžiama viena ar kita problema. Šiandien kol kas to nėra.

A.Medalinskas. Dar nėra visuomeninės organizacijos, turinčios tvirtą vidinę struktūrą, kuri visa tai padarytų? Kaip Sąjūdžio metais.

A.Buračas. Bet ir po to, kai Sąjūdis pateikė detalias vizijas, susidūrėme su problema, kaip šias vizijas įgyvendinti. Pavyzdžiui, mano nuomone, gana geri pasiūlymai dėl privatizacijos mechanizmo vėliau buvo visiškai iškreipti juos įgyvendinant, nes įstatymo įgyvendinamieji aktai dažnai būdavo netobuli.

A.Medalinskas. Dabar, kai visuomenė yra daug labiau išsisluoksniavusi, galbūt galėtų būti ne viena visuomeninė organizacija, vienijanti visus, kaip Sąjūdis, o skirtingos, jungiančios įvairius visuomenės sluoksnius, bet dirbančios kartu. Bet, matyt, yra ir kita problema. Gal per 20 metų žmonės ėmė labiau rūpintis savo asmeniniais interesais, šeimos, artimųjų gerove ir neliko to kolektyviškumo jausmo, kuris pakėlė tautą Sąjūdžiui ir atvedė į Baltijos kelią? Galbūt šiandien pasitikėjimas savimi yra didesnis nei pasitikėjimas kitais žmonėmis, savo valstybe, tauta?

R.Ozolas. Viskas yra paremta pasitikėjimu. Politika ir verslas taip pat. Baltijos kelyje žmonės pasitikėjo Sąjūdžiu ir sakė: mes žinome, kad jūs padarysite, o Sąjūdis darė tai, ko žmonėms reikėjo. Šiandien žmonės yra atomizuoti. Kiekvienas rūpinasi savimi, nes tokį požiūrį į galvas kala ir propaganda. Be to, kiekvienas žmogus nuo Sąjūdžio laikų patyrė tiek išdavysčių, valdžios netesybų ir viso kito, kas krito ant jo pečių, atskyrė ir nutrėmė į visuomenės paraštę, jog nereikia stebėtis, kad daug jų ėmė rūpintis tik savimi. Per visą Lietuvos istoriją nuo 1990 metų, išskyrus pirmuosius žingsnius, skelbiant valstybės atkūrimą, valstybė nedarė to, ko žmonės troško.

V.Gaidys. 1993 metais mes anketoje pateikėme klausimą, teiraudamiesi, ką žmonės prisimena iš Baltijos kelio? Absoliuti dauguma kalbėjo apie vienybę, kaip visi kartu susikabino rankomis. Ne vienas su ašara akyse. Šitos emocijos buvo ir yra didžiulė vertybė, atėjusi iki mūsų iš Baltijos kelio laikų. Ir dabar šiuo sunkmečio laikotarpiu žmonės yra labai pasiilgę tos vienybės ir solidarumo. Visų pirma laukia iš valdžios, kuri iki šiol kažkaip labai sunkiai tai išreiškia. A.Medalinskas. Susikabinti rankomis galėtų ne tik žmonės tarp savęs, bet valdžia ir žmonės taip pat. Toks jausmas buvo ir per Dainų šventę. Išnyko takoskyra, kad čia valdžia, o ten žmonės. Visi susikabino rankomis ir lingavo kartu, plojo, šypsojosi. Buvo bendras jausmas, kad čia susirinko visa Lietuva. Visai kaip Baltijos kelio metu.

R.Ozolas. Buvo toks jausmas.

A.Buračas. Ne tik Baltijos kelias, bet ir Dainų šventė sujungė žmones, bet kai iškyla kasdienio gyvenimo problemos, to artumo jausmo tarp žmonių, o ypač tarp valdžios ir žmonių lieka mažiau. Valdžia, atrodo, šios problemos nejaučia, nors kai kurie dabartinės valdžios žmonės yra patys kilę iš Sąjūdžio.

V.Gaidys. Dabar valdžiai yra auksinis šansas parodyti realų solidarumą su žmonėmis ir susigrąžinti dalį pasitikėjimo. Tai yra unikali situacija, kurią valdžia turėtų suprasti.

Parengė Alvydas Medalinskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"