TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar įmanomas visuomenės ir teisėsaugos dialogas?

2012 07 19 7:38
Dainiaus Labučio ELTA nuotrauka

Ar teisėsauga pajėgi aiškintis blogus pačios teisėsaugos darbus? Jeigu nepajėgi, kas - politikai ar visuomenė - turėtų ją paskatinti tai daryti?

Ką galima padaryti, kad visuomenė būtų užtikrinta, jog teisėsauga tinkamai atlieka savo darbą? Kaip visuomenė galėtų prisidėti prie didesnio teisingumo jausmo valstybėje?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros profesorius, advokatas dr. Andrius Nevera, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio padalinio vadovas Povilas Urbšys, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ar teisėsauga pajėgi tirti teisėsaugos veiksmus?

A.Medalinskas. Ar teisėsaugos institucijos gali pradėti bylą prieš įtakingą savo arba kitos teisėsaugos institucijos pareigūną?

P.Urbšys. STT Panevėžio padaliniui vadovavau nuo pat jo įkūrimo. Parinkau žmones, kurie kompensuotų mano trūkumus. Jeigu ir aš būčiau pažeidęs įstatymą, jie man be ceremonijų būtų uždėję antrankius. Tuo labiau tų darbuotojų nesustabdytų faktas, kad įstatymo pažeidėjas - prokuroras ar net Seimo narys...

A.Medalinskas. Vieną tokią bylą, kurioje pasipylė kaltinimai STT dėl politikavimo, jau žinome. Tačiau kyla klausimas, ar, pavyzdžiui, STT galėtų pasidomėti 100 mln. litų kainavusio Generalinės prokuratūros (GP) pastato, tos juodosios dėžės, statybos istorija? Pati prokuratūra vargu ar tokį tyrimą pajėgtų inicijuoti.

P.Urbšys. Kalbame apie konkrečią bylą, finansinę-ūkinę. STT pajėgos nepritaikytos tokioms byloms kaip GP pastato statyba. Jos reikalauja kruopščios finansinės-ūkinės analizės. Tai paralyžiuotų STT pajėgas, kaip jau nutiko vadinamųjų žemgrobių bylų atveju, kai į jas buvo nukreiptos visos STT pajėgos. STT daugiau turėtų tirti politinės korupcijos bylas.

A.Nevera. Teisinė bazė prokuratūrai netrukdo ir šiandien aiškintis nusikalstamas teisėsaugos pareigūnų veikas. Taigi nėra trukdžių aiškintis tiek GP pastato, tiek ir aukštas pareigas einančių prokurorų veikas.

A.Medalinskas. Net ir įtakingų prokurorų? GP pastato statybos istorija visuomenei kelia tiek pat abejonių, kiek ir, pavyzdžiui, VEKS. Kodėl prokurorai gali domėtis, kaip tos pačios statybos kompanijos pastangomis buvo statytas Registrų centras, o kito panašaus objekto - pačios GP pastato - statybos aplinkybės lieka savotiškas tabu mūsų teisėsaugai?

A.Nevera. Visų pirma, tai konkrečių prokurorų, atsakingų už bylas dėl viešojo intereso gynimo, atsakomybės klausimas. Ir prokurorai, ir STT pareigūnai gali tirti ir vadinamųjų savų asmenų arba kolegų padarytas nusikalstamas veikas. Prokuroras iš esmės yra nepriklausomas. Kita vertus, profesiniu žvilgsniu stebint ir vertinant rezonansinių bylų tyrimą, iš karto matyti, kas iš prokurorų tiria ir kas galbūt vilkina bylas. Tačiau už tai nustatyta tiek drausminė, tiek ir baudžiamoji atsakomybė. Neseniai teisme išnagrinėta dar viena baudžiamoji byla, kur GP prokuroras buvo nuteistas už piktnaudžiavimą tarnyba ir dokumentų klastojimą. Lietuvos žmonės girdėjo ir apie atvejį, kai kitas GP prokuroras buvo nuteistas už kyšininkavimą.

P.Urbšys. Teisėsaugos struktūrų problemos gali būti išsprendžiamos ir šių struktūrų viduje, tačiau turi būti paisoma konstitucinio valdžios pasidalijimo, kad teisėsaugos institucijos būtų apsaugotos nuo manipuliavimo.

V.Budnikas. Aišku, kad aukštesnė instancija gali imtis tyrimo žemesniosios atžvilgiu, bet vargu ar ji tai darys be išorinio impulso. Tas impulsas turi ateiti iš politikų ar visuomenės. Tuomet ir teisėsauga pradeda tirti.

Ką gali Seimo nariai?

A.Medalinskas. Pradėkime nuo politikų. Iš tikrųjų, jeigu teisėsauga negali ar bijo pastebėti kokio pareigūno nusikaltimą arba nusižengimą, gal tai gali padaryti dori, sąžiningi politikai Seime? Nors Seimo narių įvaizdis blogas, ir ten įvairiose partijose yra tokių politikų. Seime veikia Antikorupcijos komisija, komitetai, sprendžiantys teisėsaugos, nacionalinio saugumo problemas.

P.Urbšys. Kai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) ėmė tirti partijų finansinių rėmėjų galbūt neskaidrią veiklą ir šį tyrimą bandė blokuoti partijos deleguotas ministras, visų pirma palikti pareigas turėjo FNTT pareigūnai, o ne ministras. Kodėl? Galėjo aiškintis parlamentinė kontrolė. Bet yra ir kita problema: kai Seimo nariai pradeda kištis į konkrečių baudžiamųjų bylų tyrimą, dažnai tai komplikuojasi, nes politikams ima rūpėti ne tik tiesa, bet ir noras atrodyti tiesos ieškotojais. Teisėsaugos institucijos vadovai pirmiausia turi būti tikri įstatymo sergėtojai.

A.Medalinskas. Pavyzdžiui, galime prisiminti parodomąsias buvusio policijos generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus akcijas triuškinant Kauno nusikaltėlius.

P.Urbšys. Yra ne vienas toks pavyzdys. Tad kai ir politikams patikime dalį teisėsaugos kontrolės funkcijų, jų sprendimo objektyvumas yra santykinis. Labai svarbu, kad tai nepersimestų į teisėsaugos institucijas.

A.Nevera. Teisinis reglamentavimas rodo, kaip turi vykti procesas. Yra ir nepajudinami teisės principai. O jeigu jie paneigiami, pavyzdžiui, parlamentinę kontrolę pradedant pirma laiko ir klaidingoje vietoje, iš rimto tyrimo parlamente padaromas tik šou.

A.Medalinskas. Negi nėra mechanizmo, kad parlamentas galėtų veikti pozityviai?

A.Nevera. Yra. Šį mechanizmą aiškiai reglamentuoja Seimo statutas ir Konstitucinio Teismo (KT) atitinkamu klausimu suformuota praktika. Kalbu apie nuolat veikiančias komisijas specialioms problemoms nagrinėti arba laikinąsias komisijas. Tačiau Antikorupcijos komisijos įstatymas kiek kitaip ir ne geriau reglamentuoja nuolatinės Seimo Antikorupcijos komisijos veiklą. Daugelis pastebėjo, kad šis teisės aktas neatitinka ne tik Seimo statuto, bet ir Konstitucijos. Tokia situacija negera, nes sudaromos prielaidos šiai komisijai imtis savotiško ikiteisminio tyrimo, kai Seimo nariai iš vieno taško į kitą pradeda lakstyti kone su įrodymais.

A.Medalinskas. Kaip turėtų būti, jūsų nuomone, pagal Statutą: Antikorupcijos komisija ima gilintis į problemą, jeigu paaiškėja, kad yra klausimų, kurių ši komisija negali aiškintis, reikia prašyti Seimo formuoti tam klausimui specialią tyrimo komisiją?

A.Nevera. Taip. Ir tokias galimybes numato Seimo statutas.

V.Budnikas. Dažniausiai politikai ir trukdo teisingumui. Kam jie atstovauja, jei bent pusė yra išrinkti pagal partijų sąrašus? Partijos atstovauja vos 5 ar 8 proc. krašto gyventojų, o jų atstovai  gina partinius interesus. Pirmiausia turi sveikti pati visuomenė, jai reikia duoti galimybę pačiai realizuoti teisingumą per savivaldą: išsirinkti savo seniūnus, savivaldybių tarybas, merus. Taip iki aukščiausio lygmens. Ir visuomenei reikia sudaryti sąlygas dalyvauti sprendžiant teisėsaugos klausimus.

Visuomenės tarėjai

A.Medalinskas. Kaip visuomenė galėtų dalyvauti teisėsaugoje?

V.Budnikas. Teismuose turi būti įtvirtinta visuomenės tarėjų institucija. Tačiau teisininkai tam priešinasi. Ypač jie nenori tarėjų, kurie turėtų ne patariamąjį, o sprendžiamąjį balsą. Teisingumo ministerijos pasiūlytame įstatymo projekte numatyta, kad tarėjus atrenka Teismų taryba. Jei taip ir būtų palikta, jie turėtų būti atrinkti tik dalyvaujant visuomeninėms organizacijoms. Tuomet atranka būtų visiškai kitokia. Be to, tarėjai turi dalyvauti rezonansinėse, korupcijos bei viešojo intereso gynimo bylose, ir tik su sprendžiamojo balso teise. Jei visuomenei būtų leista dalyvauti teisingumo vykdyme, kaip yra demokratinėse Vakarų Europos valstybėse, tarėjų institucija disciplinuotų teisėjus, būtų atkurtas pasitikėjimas teismais ir mūsų teisine sistema.

A.Nevera. Tačiau Lietuvos TSR laikus prisimenantys teisėjai gali papasakoti daug juokingų, graudžių ir kurioziškų atvejų apie tarėjų indėlį į teisingumo vykdymą. Pasitaikydavo atvejų, kai nagrinėjant bylas dalyvaudavo skaityti nemokantys tarėjai.

V.Budnikas. Tarėjai Lietuvoje buvo ir iki sovietinių laikų.

A.Medalinskas. Ir nebūtinai žiopliai galėtų būti renkami į tuos tarėjus.

A.Nevera. Sutinku, bet būsiu nepopuliarus. Tarėjų institutas nėra panacėja. Jis galėtų būti panaudotas tik tam, kad nuramintų aistras ir nors taip kilstelėtų visuomenės pasitikėjimą teismais. Tarėjų institutas gali padaryti teigiamą poveikį, bet tik tam tikroje srityje ir tik tam tikram laikui. Pasaulio bei Europos praktika rodo, kad jis įdiegtas tik pirmosios grandies teismuose ir tik konkrečios kategorijos bylose. Tarėjai nedalyvauja nagrinėjant, pavyzdžiui, bankroto bylas, nėra jų ir aukštesniųjų teismų nagrinėjamose bylose. Jeigu kas mano, kad visais atvejais teisingumas vykdomas bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, jis apgaudinėja save. Bylos negali išspręsti ne teisėjai, o tarėjai. Teisėjo nuomonė visuomet yra svarbesnė ir lemiama. Net baisiausiame sapne neįsivaizduotume situacijos, kad chirurgui operacinėje vadovautų koks nors visuomenės deleguotas asmuo.

A.Medalinskas. Tačiau visuomeninio teisingumo dozė gaunama ir pirmosiose pakopose.

A.Nevera. Daugelis teisininkų pasakys, kad dažnai laimėjimas pirmojoje instancijoje yra tik pusiaukelė. Viskas akimirksniu gali pasikeisti priėmus sprendimą apeliacinės instancijos teisme arba kasaciniame teisme, o šiuose teismuose tarėjų niekada nebus. Palyginkite tai su tarėjų įvedimo išlaidomis ir spręskite.

V.Budnikas. Čia ir slypi atsakymas, kodėl Lietuvoje iki šiol neturime tarėjų. Valdžia nepasitiki visuomene. Sako, visuomenė nebrandi, o tarėjų institutui išlaikyti reikės papildomai 50 mln. litų per metus... Todėl ir blokuojama ši idėja.

A.Nevera. Tačiau tam nepasitikėjimui irgi, matyt, yra pagrindo. Visuomenė juk irgi serga tam tikromis ligomis. Kita problema, kad tarp visuomenės ir teisėsaugos nėra dialogo.

Kaip dar visuomenė galėtų įpūsti gaivaus oro valstybėje?

A.Medalinskas. Gal dar yra kokių siūlymų, kaip į teisėsaugą įleisti gaivaus oro? Pavyzdžiui, ypatingojo prokuroro institucija. Ji profesionaliai galėtų atlikti prokuratūros vykdytų ir nutrauktų bylų reviziją arba iki galo ištirtų svarbią rezonansinę bylą, rodydama pavyzdį, kaip tokios bylos turėtų būti tiriamos. Aišku, reikėtų rasti būdų tokio prokuroro kandidatūrą suderinti su visuomene.

A.Nevera. Tačiau ypatingojo prokuroro idėja yra antikonstitucinė.

A.Medalinskas. Ji tokia tapo pakeitus pačią Konstituciją. Jeigu ypatingojo prokuroro konstitucingumas būtų vertinamas pagal Konstitucijos variantą, už kurį balsavome referendumu, ypatingojo prokuroro institucija, matyt, atitiktų Konstituciją.

V.Budnikas. Norint žmones įtraukti į valstybės gyvenimą, kuriant daugiau teisingumo, reikia prisiminti ir referendumą, pamatinę demokratinės visuomenės vertybę. Dabar verda diskusijos, kiek piliečių parašų reikia, kad Lietuvoje būtų galima surengti referendumą. Mūsų įstatymai reikalauja 300 tūkst. parašų, o Šveicarijoje ir Austrijoje - tik 100 tūkst., nors gyventojų ten daugiau kaip dvigubai. Šią ydingą sistemą sunku pakeisti, nes Lietuvoje į valdžią negali ateiti nuo partijų nepriklausoma žmonių grupė. Turėtume leisti dalyvauti rinkimuose į Seimą ir visuomeninėms organizacijoms, kurioms iki šiol uždrausta dalyvauti net savivaldos rinkimuose. Nors 2007 metų vasario 9 dieną KT pripažino, kad į vietos savivaldos tarybas kandidatais gali būti renkami ir paprasti piliečiai.

A.Nevera. Tas piliečių parašų skaičius - 300 tūkst. ar 100 tūkst. - irgi gali būti nuspręstas referendumu. Niekas juk netrukdo to daryti.

A.Medalinskas. Trukdo. Nepakeitus to skaičiaus, jokia piliečių organizacija, kad ir kaip susitelkusi ji būtų, negali surinkti parašų referendumui surengti.

P.Urbšys. Susidaro įspūdis, kad mūsų valdžia bijo referendumų. Teigiama, kad tai galimybė kištis išorės jėgoms, kenkti nacionaliniam saugumui. Mūsų valstybė egzistuoja dvidešimt metų, tačiau jeigu kyla pilietinė iniciatyva, kvestionuojanti valdžios sprendimus, ji tuoj pat pavadinama kenkėjiška. Visai kaip sovietiniais laikais. Gal neatsitiktinai politikai prieš artėjančius rinkimus pirmą kartą nutarė pagarsinti Valstybės saugumo departamento ataskaitos dalį dėl išorės jėgų poveikio svarbioms mūsų vidaus problemoms, kurios šiuo metu visuomenėje yra aktyviai svarstomos. Bet ar dirbtinai užkirtus kelią objektyviam problemos svarstymui neatsiranda ir papildomo žmonių nepasitikėjimo valdžia bei valstybe, kuris ir gali būti naudingas prorusiškoms jėgoms?

Visuomenė ir viešasis interesas

A.Medalinskas. Kodėl visuomenei neleidžiama pačiai ginti viešojo intereso? Kodėl tai reikia daryti per prokuratūrą ir kitas valdžios įstaigas?

V.Budnikas. Todėl, kad visuomenė nušalinta nuo valstybės valdymo. Būtina pakeisti Civilinio proceso kodeksą ir kitus teisės aktus, kad jie laiduotų piliečiams ir visuomenei teisę ginti ir patiems viešąjį interesą. Tokie siūlymai, atsižvelgiant į demokratinių valstybių patirtį, buvo parengti, bet jų Seimas nenorėjo priimti. Siūlėme piliečius, teismuose ginančius viešąjį interesą, skatinti ir ginti. Valstybė turėtų uždrausti juos persekioti, kaip daroma demokratinėse Europos šalyse. Šiuo metu komercinės bendrovės arba valdžios įstaigos gali teikti priešieškinius asmenims, kurie joms teisme pateikė ieškinius dėl viešojo intereso gynimo. Jos gali reikalauti areštuoti šių piliečių turtą, lėšas banko sąskaitose ir kitaip juos gąsdinti bei persekioti. O turėtų šiuos žmones atleisti nuo žyminio mokesčio, nuo perdėtai didelių ir nepagrįstų teisimo išlaidų. Net ir pralaimėjus tokias bylas teismai neturėtų iš minėtųjų piliečių priteisti daugiau nei to reikalauja būtinosios teismo išlaidos. Daugelis girdėjome, kad Vilniaus Žirmūnų bendruomenė stojo ginti naikinamų vaikų žaidimų aikštelių. Komercinės bendrovės prašymu teismas areštavo visą protestavusių žmonių turtą, šie išsigando. Arba prisiminkime Lietuvos kino teatrą ir milijoninius ieškinius žmonėms, kurie gynė viešąjį interesą ir priešinosi bandymams atimti iš visuomenės ne tik šį kino teatrą, bet ir skverus bei aikštes aplink jį. Visa krašto teisinė sistema nukreipta prieš žmogų.

A.Medalinskas. Ir tai yra ne tik valdžios, bet ir didelių pinigų sistema.

V.Budnikas. Pinigai į valdžią atveda tuos, kurie vykdo didelių pinigų turėtojų užgaidas, todėl sunku reikalauti, kad prokuratūra elgtųsi griežtai, laikytųsi įstatymų. Prokuratūrų darbuotojai stebi galios centrų kaitą. Jie mato, kad Lietuvoje įstatymus galima taikyti labai įvairiai ir dažniausiai taip, kaip to nori esama valdžia. Todėl jie tapo atsargūs, suklusę.

P.Urbšys. Žmonės mano, kad valdžia nesirūpina jų interesais, o nuo šios valdžios priklausoma teisėsauga negina viešojo intereso. Nepasitikėjimo teisėsauga ištakų reikėtų ieškoti tarp tų, kurie šitaip vadovauja valstybei.

A.Nevera. Tačiau viešąjį interesą prokuratūra ir taip aktyviai gina. Kai kada net pernelyg aktyviai.

A.Medalinskas. Ne visada. Čia, prie mūsų apskritojo stalo, sėdėjo ankstesnis generalinis prokuroras. Jo klausiau, kada prokuroras gali apsispręsti ginti viešąjį interesą. Atsakė, kad tai kiekvienas pats nusprendžia. O paklaustas, kada jis ims ginti viešąjį interesą, pavyzdžiui, "Leo LT" byloje, atsakė, kad tada, kai tai daryti nurodys premjeras.

A.Nevera. Nesuprantu, ką reiškia žodžiai, "jeigu man pasakytų premjeras". Pagal Konstituciją prokuroras yra nepriklausomas. Jeigu tam tikrų jo veiksmų pradžią nulemia įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios atstovų paliepimai ar raginimai, tai yra tiek vienų, tiek kitų silpnumo pavyzdys. Ginant viešąjį interesą prokuroro galimybės yra aiškiai apibrėžtos. Nustatytas tam tikras dienų skaičius, kai sužinojęs apie konkretų faktą prokuroras turi kreiptis į teismą. Jeigu jis to nepadaro laiku, bet kokie vėlesni bandymai bus pasmerkti pralaimėjimui.

A.Medalinskas. Tai ir praleido. Jeigu tokių galių turėtų ir visuomenė, tada prokurorams delsiant ji galėtų imti ginti viešąjį interesą.

A.Nevera. Minėtus atitinkamų įstatymų pakeitimus dėl visuomenės galimybės ginti viešąjį interesą būtų įmanoma padaryti. Pasaulyje tokių pavyzdžių yra. Klausimas tik, kaip šis mechanizmas, kuris gerai veikia kitose valstybėse, įsikomponuos į mūsų valstybės teisinę sistemą.

Bylos pateikimas visuomenei

A.Medalinskas. Galbūt visuomenė galėtų prisidėti ir prie to, kad baigus tirti rezonansinę bylą ar prokurorams ją nutraukus apie pareigūnų, teisėjų motyvus būtų skelbiama viešai. Juk jeigu bylos nagrinėjimas teisme baigėsi visose instancijose, arba ji buvo nutraukta dar prokurorų, jos medžiaga turėtų tapti atvira visuomenei. Tačiau reikia rasti mechanizmą, kaip visiems piliečiams perteikti teisėsaugos ir teismų argumentus. Galbūt tai galėtų tapti pareiga prokurorams ir, matyt, teisėjams taip pat pakomentuoti savo sprendimą, o ne vien pateikti kokį trumpą pranešimą spaudai?

A.Nevera. Prokuroras tam tikra apimtimi tikrai galėtų tai komentuoti. Tačiau ne visi ikiteisminio tyrimo, kad ir nutraukto, duomenys gali būti laisvai pateikiami visuomenei.

A.Medalinskas. Jeigu tai yra operatyvinė informacija, susieta su agentu ar informatoriumi, tai suprantama. Apie tai juk prokuroras galėtų ir nekalbėti.

A.Nevera. Nebūtinai. Duomenys gali būti susiję su asmens privačiu gyvenimu arba su kito ikiteisminio tyrimo sėkme. Pagaliau pats ikiteisminis tyrimas, net ir nutrauktas, dar nėra palaidotas.

A.Medalinskas. Tarkime, prokurorams nepakanka argumentų bylai tęsti ir ji nutraukiama. Ar tada bylos medžiaga gali tapti atvira visuomenei, kad būtų paaiškinti prokurorų argumentai, kodėl tokia byla buvo nutraukta?

A.Nevera. Įvertinus prieš tai pasakytus dalykus - gali. Tačiau ikiteisminio tyrimo nutraukimas nebūtinai turi reikšti bylos pabaigą. Baudžiamojo proceso kodekso trečias straipsnis kalba apie atvejus, kad baudžiamasis procesas negalimas. Visais kitais atvejais, jeigu, žinoma, yra pakankamai atitinkamos informacijos, nutrauktas ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas. Juk gali atsirasti naujų faktų, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad nutrauktą ikiteisminį tyrimą reikėtų atnaujinti. Šių faktų paieškoje aktyviai gali dalyvauti ne tik pareiškėjas ar bylos šalis, bet ir kiti visuomenės nariai. Būtina ugdyti pilietiškumą ir tokiu būdu pozityviai prisidėti prie dialogo su teisėsauga.

Jei atsirastų visuomenės grupė...

A.Medalinskas. Minėjote, kad nėra dialogo tarp visuomenės ir teisėsaugos, tačiau jis juk galėtų ir atsirasti. Pirmas bandymas sukurti tokią grupę jau buvo, kai judėjimas "Už teisingumą" suformavo visuomeninę tyrimo komisiją dėl Garliavos įvykių. Jos darbo sritį, matyt, reikėtų išplėsti ir pasiūlyti jai analizuoti ir kitus galimus vaiko teisių pažeidimų bei pedofilijos atvejus. Ar tokia komisija galėtų duoti apčiuopiamų darbo rezultatų?

V.Budnikas. Darbas buvo labai efektyvus. Viena vertus, visuomeninės komisijos tyrimo rezultatai niekam neprivalomi. Tačiau kodėl teisėsaugos institucijos ir valdžia neturi žinoti tokios komisijos nuomonės? Gal prokurorui ar teisėjui naudinga su tuo susipažinti? Žinojimas juk nėra blogybė.

A.Medalinskas. Tačiau teisėsauga su šia komisija nelabai bendradarbiavo.

V.Budnikas. Deja, taip.

A.Medalinskas. Dar reikia praktikos, kad tai taptų vienu visuomenės dialogo su teisėsauga instrumentų?

V.Budnikas. Taip. Mūsų visuomeninė grupė pabrėžė, kad įstatymų turime laikytis visi. Pamatysime, ar bus atsižvelgta į mūsų nuomonę. Tai bus institucijų požiūris ne tik į šią komisiją, bet ir į įstatymus. Juk atidžiai analizavome vaizdo įrašus, dokumentus. Padarėme išvadas, kad daugeliu atvejų pažeista Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija.

A.Medalinskas. Ar prokuratūrai tokia institucija gali būti pagalbininkė?

A.Nevera. Žinoti, ir dar daug, yra geriau nei nežinoti. Bet kokia informacija tyrimo institucijoms yra informacijos šaltinis, kuris gali prisidėti prie iškeltos versijos patvirtinimo ar paneigimo.

A.Medalinskas. Tai gal reikėtų sukurti ir panašią visuomeninę grupę, kuri rūpintųsi antikorupcijos problemomis, ragintų mūsų teisėsaugos institucijas aiškintis konkrečius aukštų valdžios pareigūnų piktnaudžiavimo atvejus, pateiktų siūlymų, kaip būtų galima išvengti korupcijos problemų. Sukrečia ir pastarieji įvykiai - nors ir pateikiama kaltinimų dėl lėšų švaistymo, Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriumi skiriamas tas pats asmuo, nors kaltinimai jam neatmesti. Arba dar vienas pavyzdys: Seimo nario žmona gavo dalį Trakų parko.

Kas dabar atsakys, ar esama piktnaudžiavimo? Juk visuomenė negali būti palikta tik piktintis ir jaustis bejėgė išgirdusi informaciją apie valdžios žmonių darbus. Gal teisėsaugos ir visuomenės dialogas įmanomas sukūrus visuomenininkų ir buvusių pareigūnų, gerai pažįstančių teisėsaugos sistemą, grupę?

P.Urbšys. Apie tai tikrai verta pamąstyti. Kai kurių rezonansinių bylų atveju kyla didelis žmonių nepasitikėjimas. Tada nori nenori susiklosto konfliktinė situacija. Vieni mano, kad kažkas slepiama, o kiti žino, kad ko nors nepadarė, tačiau nedrįsta prisipažinti. Visuomeninė grupė galėtų būti trečiasis arbitras. Ji galėtų įvertinti ir paaiškinti situaciją žmonėms. Kartais teisėsaugos struktūros ignoruoja faktą, kad byla turi socialinių ir politinių pasekmių.

A.Nevera. Tai būtų rimtas žaidėjas plėtojant dialogą tarp visuomenės ir teisėsaugos. Politikai kartais reaguoja per karštai ir per anksti. O tai galėtų būti tam tikras amortizuojantis darinys, kuris leistų teisėtai ieškoti sąlyčio taškų tarp visuomenės ir teisėsaugos.

A.Medalinskas. Suprantu, nes problema yra jau gerokai įsisenėjusi.

P.Urbšys. Tačiau valdžia neturėtų bijoti savo piliečių. Reikia įstatymais suteikti galimybę plėtoti dialogą tarp piliečių ir teisėsaugos.

A.Nevera. Pozityvi, o ne vedanti į konfrontaciją ir supriešinimą visuomeninė kontrolė tikrai duotų teigiamų rezultatų. Teisėsaugos problemos labai didelės, todėl šių institucijų vadovams būtina konstruktyviai kalbėtis su visuomene.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"