TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar inteligentija gali lemti valstybės ateitį?

2010 03 19 0:00
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotrauka

Kaip šių dienų Lietuvoje kūrybinė inteligentija - menininkai ir mokslininkai - gali dalyvauti valstybės gyvenime nebūdami partijų nariai ir nesėdėdami valdžios kėdėse Seime, ministerijose ar savivaldybėse? Ar jų balsą girdi valdžia, priimdama sprendimus dėl svarbiausių valstybei ir tautai gyvenimo klausimų?

Prieš dvidešimt metų sąjūdininkai jautė didžiulę atsakomybę savo tautai ir valstybei. Ar jaučia ją ir dabar? Ar pasirengę skirti dalį savo laiko tautos ir valstybės klausimams?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai aktorius Regimantas ADOMAITIS, rašytojas Vytautas BUBNYS, dailininkas Bronius LEONAVIČIUS, architektas Algimantas NASVYTIS, finansų profesorius Antanas BURAČAS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Kodėl jie nėjo į valdžią ir netapo signatarais?

A.Medalinskas. Kai Sąjūdis suformavo savo rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą (AT) sąrašą, jūsų pavardžių ten nebuvo. Kodėl būdami Sąjūdžio vadovybės, iniciatyvinės grupės nariais jūs nėjote į AT? Nusprendėte, kad valstybei viską padarėte, laikas grįžti prie savo profesijos darbų?

B.Leonavičius. Kai Sąjūdis formavo sąrašą į AT, man paskambino Virgilijus Čepaitis, Sąjūdžio atsakingasis sekretorius. Klausė, ar eisiu balotiruotis Vilkaviškyje, ten, kur vyko mūsų mitingai. Pasakiau, kad esu dailininkas, tad ką man reikėtų daryti kaip to, lygumų, žemės ūkio krašto atstovui? Aš galiu su arkliu paarti ir rugius kirsti moku, bet jeigu pradėsiu kelti klausimus dėl Nacionalinės galerijos ar dėl kitų savo profesijos reikalų, kaip tada tie žmonės į mane žiūrės? Eidamas į tokį postą turi visus matyti, o aš siauresnės specializacijos žmogus. Bet baigėsi įdomiai. Ten rašytoją Vidmantę Jasukaitytę išrinko.

A.Nasvytis. O man vis tiek teko valdžioje atidirbti, nors ir ne AT. Tapti pirmosios Vyriausybės ministru. Prieš rinkimus atrodė, kad mes esame į savo specialybę įnikę žmonės ir kad ten dirbdami galime daugiau naudos atnešti. Ministru tapau tik po to, kai Sąjūdis paprašė Architektų sąjungos siūlyti kandidatus į Statybos ir urbanistikos ministro postą, o sąjungos valdyba man pasakė: "Algi, tu esi Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, tau čia bus artimiausia." Ir tuomet aš beveik trejus metus buvau iš dalies atitrūkęs nuo tiesioginės profesijos, paskui su didžiausiu malonumu grįžau prie savo darbų. Jei dar porą metų būčiau toje kėdėje pasėdėjęs, būčiau likęs be specialybės.

A.Medalinskas. Bet SSRS liaudies deputatu sutikote būti. Tiesa, vėliau Sąjūdis dėl politinių manevrų nusprendė šį kandidatavimą atšaukti, kad LKP CK sekretorius Vladimiras Beriozovas praeitų. Kaip ir Arvydo Juozaičio kandidatūrą nuėmė dėl Algirdo Brazausko. Bet kodėl sutikti būti SSRS liaudies deputatu lyg ir nebuvo problemų, o į AT eiti jau noro nebeliko?

A.Nasvytis. SSRS AT nebūtų reikėję dirbti kiekvieną dieną, būčiau galėjęs toliau dirbti savo darbą. O po rinkimų į Lietuvos AT visi supratome, kad teks nuolat sėdėti parlamente.

V.Bubnys. Manęs taip pat šitas nuolatinis darbas parlamente netraukė ir nenorėjau leistis giliau į politiką, net ir tada, kai žinojome, kad Lietuva bus nepriklausoma. Kūrybos žmogus, rašytojas, tik per ekstremalią tautai situaciją gali nerti į pasipriešinimą, į tokią veiklą, bet kai viskas nuslūgsta, privalo grįžti prie savo darbų, nenorėdamas išduoti savo tikrojo pašaukimo. Pažiūrėkime į pasaulinę praktiką. Ar daug matome meno žmonių, kurie yra politikai, eina į parlamentus? Tai retenybė. Ir aš džiaugiuosi, kad meno žmonės neatsiduria kokios nors vienos politinės grupuotės varžtuose. Meno žmogus turi matyti visas politines jėgas, bet prieš akis jam turi būti paprastas žmogus, paprasto žmogaus likimas.

A.Medalinskas. Tai kodėl 1992 metais vis dėlto nusprendėte tapti Seimo nariu? Ar buvo ekstremalios sąlygos?

V.Bubnys. Ne. Prieš tuos rinkimus labai gundė buvę politiniai kaliniai, iš mano Prienų krašto. Kai Just.Marcinkevičius, su kuriuo esame kilę iš vieno krašto, atsisakė, tai jie mane įtikino, kad būtinai vienas iš mūsų turi ten eiti. Be to, sklido kalbos, kad tas Seimas ilgai neišsilaikys, kad radikalai tuoj paims automatus ir greitai kitaip mąstančiuosius sutvarkys. Pats tai girdėjau. Bet juk tai savi žmonės, savanoriai. Negi dabar su automatais ateis ir mus suims. Okupantų nebijojau, kad suims, o šitie, nejaugi? Ir pasiryžau eiti į Seimą.

A.Nasvytis. Jūs buvote Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) sąraše. Koks įspūdis pabuvus Seime? Ar traukė grįžti atgal, prie rašomojo stalo?

V.Bubnys. Seime greitai nusivyliau politiniu darbu, likau nuošalyje. Bendravau su rinkėjais, važiuodavau, padėdavau, jei jiems ko reikėdavo, nors Seimo posėdžius lankiau. Iš LDDP išstojau po pusmečio. Nenorėjau partiniuose susirinkimuose dalyvauti ir vykdyti nurodymus, už ką reikia balsuoti, o už ką - ne. Kai atrodė teisinga, balsuodavau tiek už kairiųjų siūlymus, tiek dešiniųjų. Nesvarbu, kas juos teikė. Dar tada, kai dėl aktyvaus dalyvavimo Sąjūdžio veikloje negalėjau sėdėti prie rašomojo stalo, galvoje brendo įvairios idėjos ir 1989 metų pabaigoje parašiau pareiškimą Sąjūdžiui, prašiau atleisti mane nuo posėdžių, nes noriu dirbti kūrybinį darbą. Po to parašiau du romanus, tad, kaip matote, į politiką klystelėjau neilgam.

R.Adomaitis. Jeigu ką nors mene darai, neturi priklausyti jokiai grupuotei ar partijai. Tai kategoriška mano nuostata. Niekada neturėjau valdžios ambicijų. Dievas nedavė. Ir kai visi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai buvo rašomi kandidatais į AT, aš V.Čepaičio paprašiau, kad mano pavardę išbrauktų. O SSRS liaudies deputatu buvau išrinktas, kai mano kandidatūrą iškėlė SSRS teatro sąjunga. Kartu su režisieriumi Marku Zacharovu ir aktoriumi Michailu Uljanovu, nors prieš tai atsisakiau būti kandidatu nuo Lietuvos teatro sąjungos.

A.Medalinskas. Vadinasi, Lietuvoje atsisakėte būti iškeltas, o kai ten išrinko, jau ir nepavyko atsisakyti? Nors, be jokios abejonės, Lietuvai tik į naudą išėjo, kad dalis SSRS liaudies deputatų buvo išrinkti sąjunginių struktūrų. Taip daugiau atstovų galėjo ginti Lietuvos reikalus.

V.Bubnys. Šitaip ir Just. Marcinkevičius tapo SSRS liaudies deputatu. SSRS rašytojų sąjunga jį iškėlė kandidatu ir patvirtino. Pas mus jau nerinko, bet nebuvo kur dėtis.

A.Medalinskas. Ar buvimas parlamento nariu ir aktoriumi yra suderinama?

R.Adomaitis. Mano nuomone - ne. Ir praktikoje mes matome, kad ne. Ypač pasižiūrėję į dabartinį Seimą. Esu įsitikinęs, kad einant į parlamentą reikia išmanyti daugiau, nei aš žinau. Turėti teisės, ekonomikos žinių. Negarbinga ten eiti ir balsuoti, nesuprantant už ką balsuoji.

A.Buračas. Mes visi, sąjūdininkai, galvojome labai panašiai. Sprendžiantysis kriterijus vis dėlto buvo vidinė laisvė. Jei per ilgus dešimtmečius pripratęs prie kūrybinio darbo žmogus pakliūvi į Kremlių nuo Sąjūdžio, supranti, kad ten prasideda nuolatinis, atsakingas darbas. Kiekvieną dieną maždaug šimtas puslapių įstatymų projektų, įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų, kitos medžiagos. Ir jeigu nori atstovauti Lietuvai ir Sąjūdžiui, turi susipažinti su visu tuo. Prasideda nuobodus, slegiantis darbas. Supranti, kad būdamas tokiose institucijose negali, kaip dabar artistai iš Seimo daro, išvažiuoti kažkur smagintis, o turi dirbti.

A.Medalinskas. O kodėl jūs nedalyvavote rinkimuose į Lietuvos AT?

A.Buračas. Prieš tuos rinkimus man paskambino kažkas iš iniciatyvinės grupės ir pasakė: "Gal tu užleisk vietą Kęstučiui Glaveckui, kuris yra LKP CK sekretorius ir rinkimuose gali nepraeiti, jei nebus Sąjūdžio remiamas." Pamaniau, jei nuo Sąjūdžio jau yra du LKP CK sekretoriai, o aš nebereikalingas Dzūkijoje, tegu eina K.Glaveckas. Niekada nesiveržiu į valdžią. Be to, niekas nežinojo, kad Lietuva taps nepriklausoma iš karto po šių rinkimų. Buvo ir tokia nuomonė, kad paėmę daugumą AT, paruošime dokumentus, o po to vyks nepriklausomo Seimo rinkimai, kuriuose dalyvaus ir tie, kurie nenorėjo dalyvauti rinkimuose į LSSR AT. Iki tol reikėjo žmonių, kurie kontroliuotų situaciją arčiau Kremliaus. Vaidotas Antanaitis, Nikolajus Medvedevas ir kiti turėjome palaikyti tuos ryšius. Dar dirbdamas Mokslų akademijoje bendravau su žinomu disidentu, SSRS akademiku Andrejumi Sacharovu, su kuriuo, tuomet kovojusiu dėl mirties bausmės panaikinimo, ryšius palaikėme dar prieš Sąjūdžio įsikūrimą. Vėliau, kai rinkimai į Lietuvos AT baigėsi, sėdau prie lito įvedimo programos.

Menininkų ir mokslininkų balso valdžia negirdi

A.Medalinskas. Sąjūdžio laikais visuomenė darė realią įtaką valdžiai. Net LSSR valdžiai. O dabar? Jūs, gerbiamas Algimantai, esate Tautos namų iniciatyvos vadovas. Vietą Tautos namams statyti ant Tauro kalno išpirko Lietuvos žmonės dar praėjusio amžiaus pradžioje tautos patriarcho Jono Basanavičiaus ir tautos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iniciatyva. Bet po Kovo 11-osios, jau nepriklausomoje Lietuvoje, po keisto sandėrio su profsąjungų veikėjais verslininkai privatizavo rūmus. Iškilūs Lietuvos žmonės beldžiasi į valdžios duris ir aiškina, kodėl šią iniciatyvą būtina įgyvendinti. Bet ar jus girdi? Ar belieka tik raštus rašyti ir garbingiems žmonėms parašus po jais dėti?

A.Nasvytis. Taip. Ir daug raštų. Valdžios keičiasi ir tuos raštus reikia rašyti iš naujo. Naujai valdžiai. Tautos namų santaros asociacija yra visuomeninė organizacija, negaunanti valstybės ar savivaldybės finansinės paramos. Galbūt kai kam gali atrodyti, kad šis tikslas - sukurti viešąją erdvę, pastatą, kuris būtų kultūros centras, bendras tautos kultūros simbolis, turintis labai apibrėžtas funkcijas - yra donkichotiškas. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra tikros simfoninės muzikos koncertų salės, kurioje pagal parametrus galėtų tilpti simfoninis orkestras ir choras, ir kartu galėtų atlikti stambiausius pasaulinės muzikos klasikos kūrinius. Tokios salės neturinčių valstybių Europoje beveik ir nebėra.

A.Medalinskas. Pavyzdžiui, Suomijos sostinėje Helsinkyje stovi didingi "Finliandijos" rūmai.

A.Nasvytis. Taip. O Lietuvoje nestovi.

A.Medalinskas. Bet kodėl nepriklausomoje Lietuvoje, kurios visi taip siekėme savo veikla Sąjūdyje, projektas, kuris gimė kaip tautinio atgimimo laikų šviesuolių iniciatyva ir yra remiamas iškiliausių tautos žmonių, šiandien yra laikomas donkichotišku? Mes kalbame apie valdžią, kuri teoriškai turėtų daryti tai, ko reikia visuomenei ir tautai. Kas pasikeitė Lietuvoje nuo Sąjūdžio laikų? Ko trūksta, kad valdžia išgirstų tautos autoritetus? Ne tik ši valdžia, bet ir prieš ją buvusios ir tos, kurios dar ateis. Negi jiems reikia mitingų ir demonstracijų?

B.Leonavičius. Šitą klausimą galima išplėsti. Koks apskritai yra valdžios požiūris į kultūrą? Šuo loja, o mėnulis šviečia. Visiškai į nieką nereaguojama. Ir tu turi mesti savo darbus ir įsilieti į visuomeninę veiklą, kaip Sąjūdžio laikais.

A.Medalinskas. Sąjūdžio metais kūrybinės organizacijos - Rašytojų sąjunga, Teatro sąjunga, Kompozitorių sąjunga, Dailininkų sąjunga, taip pat Mokslų akademija ir jos institutai - buvo vieni svarbiausių visuomenės gyvenimo variklių. Dabar kūrybinė inteligentija neturi organizuotos struktūros, kur būtų galima iškelti diskutuoti tautai ir valstybei svarbius klausimus, kiekvienas rūpinasi tik savo daržo problemomis. Kūrybinės sąjungos prarado savo reikšmę, įtaką visuomenei.

A.Buračas. Yra gerų idėjų ir projektų, bet jie arba neįgyvendinami, arba įgyvendinami deformuotai. Pažiūrėkime, kaip klostėsi mūsų valstybės kelias, kuris neša tiek daug nuostolių tautai. Pirmas etapas - privatizacija. Jis davė oligarchus. Ir nieko nedavė mokslui ir kūrybai. Oligarchai papirkinėja valdžios atstovus, kad įstatymai būtų sąmoningai deformuoti. EBSW turėjo geresnius advokatus nei Teisingumo ministerija. Vėliau prasidėjo partijų papirkinėjimas. Šis procesas tęsiasi iki šiol. Prasidėjo kultūros grobstymas. Jos objektai buvo privatizuojami, o stambių projektų, tokių, kaip VEKS, pinigus kažkas išplovė ir dingo. Kultūros žmonėms, pripažintiems autoritetams, asmenybėms telieka stebėtis, kaip visa tai įvyko. Toliau banga apima švietimo ir mokymosi procesą. Studijos yra privatizuojamos. Kas šį procesą kontroliuoja? Labai aiškios jėgos. Pirmiausia tai naudinga pasaulio bankams, kurie iš krizės pasipelno. Net privatūs pensijų fondai davė naudos didiesiems bankams, nes galėjo padengti nuostolius, atsiradusius dėl besaikių finansinių spekuliacijų.

V.Bubnys. Dar Sąjūdžio laikais politikai sakė, kad gyvename ant kultūros griuvėsių. Mane šitie žodžiai baisiai žeidė. Visi doriausi, geriausi meno laimėjimai buvo griuvėsiai? Taip, buvo sugriautų šventų vietų, bet mes negalėjome sakyti, kad gyvename ant kultūros griuvėsių. Ir kas išeina? Baisiai liūdna, bet ar šiandien tų griuvėsių ne daugiau atsiranda? Turiu mintyje ne materialinių, nors ir materialinių kultūros griuvėsių yra, bet apskritai, koks yra baisus kultūros griuvimas.

B.Leonavičius. Ir nėra kas kultūrą gintų. Ne atskirus menininkus, kaip meno kūrėjų asociaciją, bet kultūrą valstybėje. Kultūra apskritai, ypač profesionalusis menas ar mokslas, šiandien yra su ištiesta ranka. Dailininkų situacija ypač sunki. Mes 20 metų darome labdarą. Mūsų parodos yra nemokamos. Patys galerijoms susimokame po 2-3 tūkst. litų, kad galėtume pasirodyti. Klausykite, kodėl taip diskriminuojama ši sritis?

R.Adomaitis. Aš irgi nežinau, kaip prisibelsti iki valdžios žmonių smegenų, širdžių, protų, kad jie suvoktų, jog vienintelė išeitis nykstančiai tautai gelbėti yra kultūra ir menas. Mes galime išsivirti avižų košės, nebūtina valgyti bifšteksus, galime pora skylučių susiveržti diržą. Bet be kultūros ir meno išnyksime. Kaip įdiegti jiems šitą suvokimą? Dabar jie velnias žino kuo užsiima, tarnauja oligarchams, piniguočių struktūroms, su jais visokius sandorius sudaro, o kad vienintelis gelbėjimosi ratas yra menas ir kultūra, ir ją mažoje valstybėje reikia finansuoti bei remti, nesupranta. Paimkime rašytojus. Koks buvo Jūsų paskutinės knygos tiražas, gerbiamas Vytautai?

V.Bubnys. Du tūkstančiai.

R.Adomaitis. Du tūkstančiai, o žmogus metus ir daugiau dirbo, rašė. O ką jau kalbėti apie poetus, kurie leidžia savo kūrybą kelių šimtų egzempliorių tiražu. Mūsų tauta ne dešimčių ar šimtų milijonų, kai autorius gali tikėtis didelių tiražų ir honoraro, kuris būtų gero pragyvenimo šaltinis. Mes esame maži ir turime remti tokius dalykus. Valdžios žmonėms norisi pasiūlyti dažniau apsilankyti ausų ligų kabinete, kad jiems ausis praplautų, nes dabar jie yra visiškai kurti. Ir nemato. Jiems rūpi tik šios dienos nauda.

B.Leonavičius. Amerikoje 1935 metais buvo vykdomas Roosevelto planas ekonomikos krizei įveikti. Ką jie darė? Buvo sukurta Niujorko mokykla, ta modernioji, kuri iki šiol egzistuoja. Rėmė meną.

A.Medalinskas. Ir Lietuvoje parėmė, tik klausimas, kur nuėjo VEKS pinigai.

V.Bubnys. Yra daugybė tarpininkų ir visiems reikia duoti.

B.Leonavičius. Štai, pavyzdžiui, fondai, ką jie remia? Jie remia leidyklas. Aš ne prieš, bet juk autoriaus jie neremia, nes kai kurie autoriai nežino, ką daryti su tais pinigais.

V.Bubnys. Man dažnai tenka dalyvauti susitikimuose bibliotekose. Pastaruoju metu vis girdžiu baisų dalyką: kiekvienais metais vis labiau nukerpamos lėšos, skirtos naujoms knygoms įsigyti. Labai smarkiai nukerpamos. Suskaičiuota, kad už tuos pinigus, kuriuos valstybė skiria naujoms knygoms įsigyti, kiekvienai bibliotekai išeitų po 6-7 knygas. Kas tai yra?

A.Buračas. Ta suma knygoms tikrai nėra didelė. Tačiau dabar yra maždaug 300 tūkst. oficialių bedarbių. Apie 450-500 tūkst. yra išvykę į užsienį. Valstybė lieka be pajamų. O oligarchai tapo išimtine socialine grupe Lietuvoje, kuri dėl įvairių lengvatų moka vos 1-2 proc. pajamų mokesčio. Kad ir kokią verslo sritį paimtume. Valdžia nurėžia pensijas, atima iš pradinukų pusryčius, iš kūrėjų paramą, norėdama išsaugoti nors kiek stabilesnį savo statusą, kuris yra palaikomas grašiais, nes pagrindinė pajamų grupė nesumoka reikiamos dalies.

Užmiršta valdžios kontrolė

A.Medalinskas. Ką siūlote daryti jūs - sąjūdininkai, kultūros ir mokslo žmonės? Juk nebūtina būti partijoje ir Seime, kad galėtumėte aiškiai pareikšti poziciją dėl svarbiausių valstybei ir tautai klausimų. Ko trūksta?

A.Buračas. Kaip atsvara partijoms turi egzistuoti galinga visuomeninė jėga. Kad kitoks balsas nei tų, kurie yra valdžioje, būtų išgirstas. Kad galėtume priversti valdžią tarnauti žmonėms, kaip Vakarų demokratinėse visuomenėse, kur ministrai bijo vogti ir net pažeidinėti Kelių eismo taisykles, nes egzistuoja visuomenės nepakantumas. Mes praradome tą tautos etinį paveldą, kai žmogui blogai elgtis būdavo nepadoru, bet nepasiekėme kito etapo, senokai įsitvirtinusio Vakaruose, kai blogai elgtis yra pražūtinga politikui.

A.Medalinskas. Gal galime prisiminti vieną šiandien užmirštą struktūrą - Sąjūdžio Seimą, kurio sprendimai buvo teikiami ir LSSR AT. Jeigu kas nors organizuotų visuomenės Seimą, kuris rinktųsi posėdžiauti kartą per mėnesį, kuris priimtų svarbius valstybei sprendimus, negi manote, kad tada valdžia jų neišgirstų. Jeigu mokslo ir kūrybos žmonės, susitelkę bendrai veiklai, pasakytų: "Mielieji, nereikia mums jūsų Guggenheimo, o reikia Tautos namų. Priimkite įstatymus prieš korupciją." Manau, kad atsiras tų sąžiningų pareigūnų, kurie atneštų įstatymus šiam Seimui, jeigu anas neranda laiko jų svarstyti. Ar dalyvautumėte tokioje veikloje? Tai visuomeninis veiksmas.

B.Leonavičius. Aš manau, kad dalyvaučiau.

A.Medalinskas. Ar neatrodo, kad turint tokį visuomenės junginį jau ne Jums reikėtų belstis į valdžią dėl Tautos namų, o valdžia ateitų paklausyti, ką pasakys architektas, rašytojas, aktorius, dailininkas, mokslininkas. Visi visuomeniniai judėjimai, kūrybinių sąjungų, mokslo institucijų atstovai galėtų susirinkti kartu į vieną salę ir reguliariai priimti sprendimus dėl svarbiausių tautai ir piliečiams klausimų. Tautos ir piliečių Seimas. Ir teiktų savo sprendimus šalies Seimui. Dabar, pavyzdžiui, Kultūros kongresas vyksta tik kartą per metus, todėl ir valdžia atitinkamai reaguoja. Nejaučia reikalo klausyti, kas ten šnekama.

A.Nasvytis. Tokia struktūra turėtų priminti mūsų Sąjūdį.

A.Medalinskas. Bent jau vieną jo elementą: Sąjūdžio Seimą, kurio priimti sprendimai turėtų būti pirmumo tvarka svarstomi Lietuvos Respublikos Seime. Juk dabar pagal Konstituciją galios valstybėje priklauso tautai, tad kodėl tik prezidento teikiami įstatymo projektai ir teisinės iniciatyvos svarstomos pirmumo tvarka? Gal analogiška teisė galėtų būti suteikta ir šiam piliečių bei tautos susirinkimui. Bent jau kol Lietuvos parlamentas atsistos į normalias vėžes ir žinos, ką jis turi daryti. Tad ar dalyvautumėte ir jūs tokioje visuomeninėje veikloje?

A.Nasvytis. Taip. Dalyvaučiau.

B.Leonavičius. Bet kas bus tas iniciatorius, kuris sukvies?

A.Medalinskas. Iniciatorių galbūt ir atsirastų. Tik svarbu, kad tai būtų ne valdžios iniciatyva ir jos paskirti ar parinkti žmonės, kaip kai kuriose gretimose valstybėse. Iniciatyva turėtų gimti iš apačios, bet reikėtų, kad kūrybinės inteligentijos žmonės, mokslininkai, įvairių judėjimų vadovai, jaunimo organizacijų atstovai būtų šios ar kitos panašios idėjos įgyvendinimo priešakyje. Reikia, kad žmonės pasitartų ir padarytų keletą esminių sprendimų, kur sutampa interesai, neatsiranda konfliktų ir kur yra aiški pozicija.

A.Buračas. Visa tai neprieštarauja ir esamų judėjimų idėjoms. Tai yra pilietiškumo išraiška. O jeigu tos formos būtų tarpusavyje susietos, jos galėtų daryti teigiamą įtaką ir valdžios institucijoms. Mitinguose būna daug populizmo, o toks Seimas galėtų nuosekliau apibendrinti esminius klausimus.

A.Medalinskas. Kol kas mūsų valstybėje ir paprastiems žmonėms, ir intelektualams, inteligentams yra palikta galimybė tik paburbėti prieš valdžią. Regimantai, jūs po tokios pertraukos grįžote į visuomeninę veiklą. Kas plyšo viduje?

R.Adomaitis. Negalima ramiai sėdėti, skaityti laikraštį, glostyti šunį ir prieš židinį gurkšnoti alų. Ir tik keikti ir burnoti prieš visus. Taip ir įsitrauki į visuomeninę veiklą. Prieš savo valią įsitrauki, nes tavo nuostatos ir yra kitos. Bet tu negali likti abejingas ir ramus. Vis dėlto didžiąją Lietuvos perspektyvą sieju tik su ateinančiomis kartomis, kurios dar užaugs. Iš šitų aš nieko nebesitikiu. Dėl sąžinės, garbės ir padorumo deficito. Tos sąvokos gal šiek tiek abstrakčios, idealistinės, donkichotiškos, bet kol Seime, teismuose nesėdės taurūs, garbingi ir dori žmonės, mes pūsime ir nyksime.

A.Medalinskas. Džiaugiuosi, kad ir jūs palaikote šį visuomeninį veiksmą. Tikiuosi, jog jį palaikytų ir padorūs žmonės, kurių yra valdžioje ir kurie jaučiasi vieniši. Žinau, kad jie irgi nusivilia politika, nes supranta, kad nuėję į Seimą ar net prezidentūrą nieko nepakeis, jeigu nebus paramos iš visuomenės.

R.Adomaitis. Suprantu, kodėl žmonės, aktyviai dalyvavę Sąjūdyje, paskui nuo tos politikos atsitraukė ir nuėjo dirbti savų darbų. Aš irgi taip dariau. Dabar, ko gero, prieštarauju pats sau, vėl įsijungęs į visuomeninę veiklą.

A.Buračas. Tai yra sveikintina. Labai svarbu, kad įstatymai būtų naudingi tautai ir valstybei. Bet tai tik grandinės pradžia. Dabar kai kurie įstatymai yra blokuojami. Pavyzdžiui, didelio turto apmokestinimas, kaip ir dividendų, yra simbolinis. Ir interneto finansinės spekuliacijos. Mes nežinome, kiek daug vadinamieji milijardieriai iš jų pelnosi, kokiose finansinėse tarptautinių fondų operacijose dalyvauja. Bet yra ir kitas problemos aspektas. Kartais įstatymai neveikia, nes nėra įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų arba nėra jų vykdymo kontrolės.

A.Medalinskas. Apie tai mes ir kalbame. Nėra visuomeninės kontrolės. Sąjūdis ne tik teikė iniciatyvas, bet ir kontroliavo LSSR AT. Bet kas įvyko po 1990 metų? Didelė dalis mūsų Sąjūdžio nuėjo į AT ir visa visuomeninė kontrolė baigėsi. Dabar ją reikia grąžinti.

A.Buračas. Tas visuomeninis Seimas ir turėtų atlikti šią funkciją. Ne tik inicijuoti įstatymus, bet ir kontroliuoti jų vykdymą bei pasekmes. Susieti visas valdžios institucijas kontrole. Mes kaltiname Seimą, Teisingumo ministeriją, prokuratūrą, kad per mažai nuveikia. Bet kontrolė turėtų būti visuomenės rankose.

A.Medalinskas. Ar galima tikėtis, kad visuomenė, dabar kalbame apie kūrybinę, mokslinę inteligentiją, nebebus tokia bejėgė, bet imsis iniciatyvos arba ją palaikys, kad turėtų svarų žodį valstybėje, kurį išgirstų ir valdžia.

V.Bubnys. Labai svarbu. Tada visuomenė nebūtų verčiama tapti tokia, kuriai niekas nerūpi, nesvarbu, kas daroma viršuje. 1992 metais Seime buvo tik vienas milijonierius, Kazys Bobelis. Kiek dabar milijonierių yra? Ir kieno interesus jie gina? Tautos? Na, atsiprašau...

A.Medalinskas. Kitas klausimas, kaip valdžioje atsiranda milijonieriai, juk ten algos nors ir didelės, bet milijonų nesukaupsi.

V.Bubnys. Niekam tai nerūpi.

A.Medalinskas. Ir šiuo klausimu galėtų užsiimti tas tautos ir piliečių visuomeninis Seimas. Siūlymai dėl antikorupcinių priemonių paketo yra jau parengti, bet šios kadencijos Seimui vis nėra laiko, o galbūt ir valios pradėti visa tai svarstyti, priimti. Partinis bei politinis gyvenimas yra gerokai pagedęs. Tas partinis gyvenimas tebūnie jų reikalas, bet negi žmogus, kūrybinės ar mokslinės inteligentijos atstovas, jeigu nėra partijos narys ar neturi jokio noro eiti į tokį Seimą, negali tarti savo žodžio valstybėje ir būti išgirstas?

A.Nasvytis. Gali ir turėtų būti išgirstas. Juo labiau kad buvo precedentas prieš 20 metų.

A.Medalinskas. Bet paskui nutrūko tas precedentas.

A.Nasvytis. Nes žmonės atėjo į Seimą, pradžioje dar į AT ir atrodė, kad gyvenimas gali vykti taip, kaip vyksta išsivysčiusiose, normaliose šalyse. Automatiškai. Kad yra sukurtas mechanizmas. Bet pasirodo, kad ne visuomet tai vyksta. Toli gražu ne visuomet. Gal dar tam nepribrendę?

A.Medalinskas. O gal pribrendome po 20 metų? Gal valdžiai reikalinga ne tik visuomenės kontrolė, bet ir idėjų konkurencija? Gal valdžia per tuos 20 metų tiek įsijautė į savo aukštą padėtį, kad nebegirdi žmonių. Ir kai kokia nors, kad ir labai garbinga organizacija, kaip Tautos namų santara, Sąjūdis ar Piliečių santalka, padaro pareiškimą, nieko neįvyksta. Arba galvoja: ko jie ten nerimsta ir triukšmauja? Seime yra tie, kurie vadina save politiniu elitu, bet nemaža dalis jų nėra autoritetai visuomenei. O visuomenėje yra neretai tylinčių ir tik retkarčiais prabylančių autoritetų. Tik ši visuomenės dalis yra labai susiskaidžiusi, todėl iki šiol neturi galimybės priversti valdžią tarnauti žmonėms. Šis pasiūlymas dėl bendrų visuomenės pastangų galėtų sukurti valstybę, kurioje žmogus jaustųsi šeimininkas ir tai buvo vienas svarbiausių Sąjūdžio tikslų, atkūrus nepriklausomybę, kuris iki šiol neįgyvendintas.

B.Leonavičius. Taip, bet tam reikia laiko. Ir jam įgyvendinti reikės vėl atiduoti dalį visų mūsų laiko.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"