TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar jūs nebijote saugumo?

2010 04 09 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Seimas vienbalsiai patvirtino naują Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių Gediminą Griną. Tačiau po diskusijų Seime sunku suvokti, kokį VSD mato politikai atėjus naujajam vadovui, kad ši institucija liktų svarbus valstybės instrumentas įgyvendinant saugumo politiką, kad nebūtų kartojamos ankstesnės klaidos, nusižengimai, o gal ir nusikaltimai valstybei bei piliečiams.

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susitiko pasikalbėti krašto apsaugos ministrė Rasa JUKNEVIČIENĖ, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas ANUŠAUSKAS, šio komiteto narys, buvęs Seimo opozicijos lyderis Valentinas MAZURONIS, buvęs šio komiteto pirmininkas Algimantas MATULEVIČIUS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Ar VSD turėtų užsiimti tik kontržvalgyba?

A.Medalinskas. Kokius klausimus reikėtų išspręsti pirmiausia, siekiant sukurti naujo tipo VSD?

A.Anušauskas. Pirmiausia būtina išspręsti užduočių iškėlimo problemą VSD, kad ši institucija galėtų sėkmingai vykdyti savo funkcijas. Iki šiol įstatymai rašyti pačių institucijų. Jos ir formulavo sau užduotis, nebuvo kontrolės, koordinavimo mechanizmų. Dabar pagal žvalgybos koncepciją siekiama sukurti žvalgybos koordinavimo grupę, kurioje dirbs Vyriausybės, Seimo, kitų institucijų deleguoti žmonės, nustatomos užduotys. Bus apibrėžtos realios grėsmės valstybei, jos gyvybiniams interesams. Ir būdai, kaip valdžios pareigūnai gaus informaciją. Labai svarbus bus prezidentūros vaidmuo, bet ir Vyriausybė įgaus galių daryti įtaką pateikiant užduotis, o Seimas turės stiprinti parlamentinę kontrolę. Operatyvinės veiklos įstatyme ir Žvalgybos įstatyme reikės stiprinti punktus, numatančius rekomendacijų, užduočių skyrimo mechanizmą.

R.Juknevičienė. Maža valstybė, tokia kaip Lietuva, negali turėti ambicijų atlikti kokias nors reikšmingas žvalgybines užduotis pati sau viena, nes tai reikalauja labai didelių resursų. Tačiau šias funkcijas galime gerai atlikti bendradarbiaudami su partneriais. O kontržvalgybinė funkcija yra mūsų valstybės gyvybinių pagrindų apsauga, šnipų, kurie ardo mūsų kraštą iš vidaus, gaudymas, ekonominių pagrindų saugojimas. Tai yra tik VSD funkcijos ir kontržvalgybinė VSD funkcija turi būti stiprinama Lietuvoje.

A.Medalinskas. Ar VSD turėtų išlikti ikiteisminio tyrimo įstaiga?

R.Juknevičienė. Krašto pasaugos ministerijos Antrasis departamentas jau seniai atsikratė šios funkcijos. Tai vertėtų padaryti ir VSD. Jis negali būti baudžiamąjį persekiojimą vykdanti institucija. VSD turėtų tik rinkti informaciją ir perduoti ją atitinkamoms struktūroms ar politikams. Beje, buvęs VSD vadovas Povilas Malakauskas apie tai kalbėjo, kai pradėjo dirbti, bet vėliau nutilo. Reikėtų padalyti funkcijas tarp dviejų svarbiausių žvalgybinių struktūrų - VSD ir departamento prie Krašto apsaugos ministerijos. Pastarasis galėtų toliau užsiimti karine žvalgyba, atlikti žvalgybines funkcijas, o VSD - orientuotis į kontržvalgybą ir tą funkciją stiprinti.

A.Anušauskas. Ir, mano galva, VSD neturėtų imtis ikiteisminio tyrimo, o tik rinkti žvalgybinę informaciją, užtikrinti saugumą vykdant kontržvalgybinę veiklą.

R.Juknevičienė. Šioje institucijoje dirbantiems žmonėms reikia aiškiai žinoti savo funkcijas ir nebijoti veikti. Specialiosios tarnybos susiduria su įvairiomis užsienio grėsmėmis, todėl privalo turėti drąsos, ryžto, nuovokos veikti, suvokti, kad įstatymas visko negali aprėpti.

A.Medalinskas. Jūs kalbate apie iniciatyvą, kurią turėtų rodyti VSD pareigūnai. Tačiau šiandien lyg ir visi užmiršo, kad vien už tiesos liudijimą Seimo komitetui apie tamsius VSD darbus pareigūnai neteko darbo. Ar galima tikėtis kitų saugumo darbuotojų iniciatyvos ir net atviro liudijimo Seime, jeigu minėtų pareigūnų atžvilgiu nebus atkurtas teisingumas?

A.Matulevičius. Visa tai įvyko matant prokuratūrai ir teismams. Todėl panašių liudijimų gali ir nebebūti, o tai yra didžiulis pavojus valstybės nacionaliniam saugumui. Visų pirma, manau, reikia atsiprašyti neteisėtai išvarytų ir apšmeižtų žmonių, rasti kokių nors formų kompensacijų, nes jie į ankstesnį darbą gal ir negrįš. O naujoji VSD, kaip institucijos, vadovybė galėtų atsiprašyti, kad buvo šmeižiamas Vytautas Pociūnas. Gaila, jog to nepadaryta, kai VSD vadovavo P.Malakauskas.

A.Medalinskas. Tačiau gali būti padaryta dabar. Ir dar, matyt, labai svarbu sutvarkyti visą teisinę bazę, kad naujasis VSD vadovas turėtų tvirtą įstatymų pagrindą po kojomis.

A.Anušauskas. Taip. Ir normalizuoti VSD santykius su Seimu. Jie tapo įtempti, kai VSD nedavė tų 12 pažymų. Ši įtampa artimiausiu metu tikriausiai nuslūgs. Tačiau turi būti aišku, jog tie dokumentai negali ten likti. Gauti juos - mūsų kontrolės principo reikalas, nors ir sakoma, kad informacija paseno. Toje medžiagoje matomas mechanizmas, kaip naudotasi tarnybine padėtimi verslo grupės interesų labui. Nors žmonės pasikeitę, kai kurie netekę ir pareigų, visa tai negali būti nuslėpta.

Jeigu partijų pinigai ateina iš už sienos

A.Medalinskas. Vis dažniau kyla klausimų, ar kai kurios politinės Lietuvos jėgos negauna lėšų iš svetur, pirmiausia iš Rytų, taip pat neskaidrių pinigų iš kontrabandos arba verslo grupių, susijusių su partneriais užsienyje? Ar čia VSD turėtų ką nors daryti?

A.Matulevičius. VSD yra specialus padalinys konstituciniams pagrindams saugoti. Senasis šios valdybos vadas išvarytas, bet ji turėtų ir toliau sekti nelegalių pinigų judėjimą.

A.Anušauskas. Tačiau dideli privatizavimo procesai jau pasibaigę.

R.Juknevičienė. Dar yra energetikos projektai.

A.Matulevičius. Visi Lietuvoje jau įprato prie "juodų" pinigų. Ir tas, kuris jų negauna, neturi šansų politikoje. Netikiu, kad šiandien, krizės sąlygomis, Lietuvos verslas gali ko nors duoti nesitikėdamas naudos. Pinigų lyg ir be naudos, bet su investicijomis į ateitį, galėtų duoti tik specialiosios tarnybos arba su neskaidriais procesais susijusios įmonės.

A.Anušauskas. Šiuo atveju žinių suteiktų ir VSD, tačiau didelė atsakomybė turėtų tekti prokuratūrai ir Teisingumo ministerijai. VSD gali teikti informaciją apie neleistinus partijų finansavimo aspektus, bet čia didesnę atsakomybę derėtų prisiimti kitoms institucijoms: Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), prokuratūrai. Jos privalo stebėti ir atlikti monitoringus. Ta pati politinė agitacija nežinia už kokias lėšas vyksta ir ne rinkimų laikotarpiu. Šių pinigų kilmė kelia labai rimtų klausimų.

R.Juknevičienė. Neužmirškime ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT). Juk tų pinigų naudojimas yra elementari korupcija. Susidarė trikampis: politikai, verslas ir žiniasklaida.

A.Matulevičius. VRK ir Valstybinė mokesčių inspekcija nagrinėja tik legalius pinigus. Jos neturi operatyvinės veiklos galimybių. Tačiau tai, apie ką kalbėjome, yra didžiulis korupcijos šaltinis ir nacionalinio saugumo problema. Lietuvoje rinkimų laikotarpiu atsiranda daug "juodų" pinigų. O VSD turėtų būti labai svarbu, iš kur jie ateina. Darbo partijos byloje matyti, kad į Lietuvą nelegaliai buvo atvežta didelė suma pinigų - apie 25 mln. litų - ir išleista per rinkimų kampaniją. Jeigu tokie pinigai atgabenti nelegaliai, ar jais naudojantis nenorėta pakeisti Lietuvos politinės sistemos ir politikų sau lojaliais žmonėmis. Tai būtų nusikaltimas valstybei, Mykolas Burokevičius už tai gavo penkiolika metų.

A.Medalinskas. Ar norėtumėte, kad ir Darbo partijos bylos herojai tiek gautų? Šiaip jau įdomų reiškinį turime Lietuvos politikoje - dabar opozicijai Seime vadovauja vienas šios bylos įtariamųjų. Bet ar juos galima lyginti su M.Burokevičiumi?

A.Matulevičius. Tokių kaltinimų ponas Viktoras Uspaskichas (pats su juo šnekėjau) labai bijo. Dabar byla kvalifikuota tik kaip buhalterinės apskaitos pažeidimas.

A.Medalinskas. O ką jūs, kaip buvęs opozicijos lyderis Seime, vienas "Tvarkos ir teisingumo" partijos vadovų, galėtumėte pasakyti apie užsienio lėšų naudojimą politinėms partijoms finansuoti ir net kontrabandinius pinigus?

V.Mazuronis. Iki šiol, kalbant apie partijų finansavimą nešvariais pinigais, nebuvo noro ir politinės valios tai sutvarkyti. Čia sutampa ne tik politikų, bet ir žiniasklaidos interesai.

Tai išsiaiškinti galima dviem tų lėšų judėjimo etapais. Pirma, kai pinigai įvežami, o antra, kai jie yra išleidžiami. Juk tuomet, kai partijos leidžia pinigus politiniams tikslams, tai vis tiek atsispindi. Ir susekti tas išlaidas valstybės tarnyboms tėra valios klausimas. Net nesunku turėtų būti atsirinkti, kuris straipsnis ar reportažas žiniasklaidoje yra užsakytas, o kuris ne. Tačiau to nedaroma.

A.Medalinskas. Ir tai turėtų daryti VSD?

V.Mazuronis. Taip.

R.Juknevičienė. Manau, to reikėtų imtis STT.

A.Matulevičius. 25 mln. litų V.Uspaskichas perleido per tą "juodą" bankelį, kurį šturmavo "Aras". VSD savo darbą padarė. O toliau prokurorai nepažiūrėjo, kur tie 25 mln. litų nuėjo.

V.Mazuronis. Todėl ir sakau, kad nešvarių pinigų judėjimo tyrimas turėtų būti vienose rankose - VSD, jeigu šių lėšų naudojimas dideliu kiekiu yra grėsmė valstybei ir jos politinei sistemai. Tirti tokių pinigų atvežimą, taip pat tai, kur jie išleidžiami, reikėtų vienai institucijai. Žinant išlaidas lengviau atsekti ir pinigų įvežimą.

R.Juknevičienė. Negalima visko sudėti į VSD. Finansinius, ekonominius nusikaltimus turėtų tirti Vidaus reikalų ministerijos sistemos institucijos. Kartais mes, atrodo, užmirštame jas. Ir nežinia, ar apskritai kas nors kontroliuoja tų nešvarių pinigų judėjimą Lietuvoje. VSD turėtų orientuotis į išorinę valstybės saugumo apsaugą, į dalykus, kurie susiję su kitų šalių tarnybų veikla Lietuvoje ir užsienio valstybių įtaka. Tačiau neišvengiamai susipins ir kiti klausimai, taip pat pinigai žiniasklaidoje. Kitų, ne NATO ar Europos Sąjungos, valstybių kapitalo atėjimas į Lietuvą - VSD darbas. Ir žiniasklaidos užvaldymas, kai tai yra, daro įtaką, manipuliuoja mūsų sąmone. Šie dalykai svarbūs nacionaliniam saugumui, todėl irgi - VSD uždavinys. Bet nepamirškime kitų struktūrų. Ten, kur esama korupcijos, kalbėkime apie korupciją, kur yra ekonominiai nusikaltimai, kalbėkime apie ekonominius nusikaltimus.

VSD pažymos ir interesai

A.Medalinskas. Iki šiol VSD rašė slaptas pažymas, kurios nulėmė ne vieno žmogaus, politiko, verslininko likimą. Be jokios atsakomybės, nes paaiškėjo, kad jos buvo klaidingos ar rašytos vadovaujantis tam tikrais VSD pareigūnų interesais. Ar dabar bus galima apsisaugoti nuo tokių VSD pareigūnų kaip vienas generolas, kuris pateikė pažymą apie energetiką, o vėliau nuėjo darbuotis į kompaniją, kurios labui ją rašė?

V.Mazuronis. Deja, taip dirba ne tik VSD. Tiriant "Alitos" bylą visas pažymas rašė policija. Tas jų rašymas gal ir logiškas, nes reikia sužinoti, ar tie, kas nori privatizuoti valstybės turtą, nėra nusikaltėliai, ar jiems už nugaros nėra priedangos iš užsienio. Tačiau viskas išsigimė taip, kad pažymos tapo verslo tarpusavio kovos įrankiu ir lėmė, kas gali ar negali privatizuoti. Jos ėmė daryti tai, ką anksčiau darė "berniukai" (reketininkai, banditai).

A.Medalinskas. O kaip šią problemą pašalinti?

V.Mazuronis. Tų pažymų svoris neturėtų būti lemiamas. Reikėtų, kad jos būtų rašomos ne iš vieno šaltinio. Pažymos galėtų būti tik rekomendacinio pobūdžio, o sprendimus priimtų kiti.

A.Anušauskas. Per Seimo pavasario sesiją atlikome strateginių įmonių įstatymo pakeitimus ir naujai apibrėžėme tvarką, kai teikiama informacija apie investuotojus pagal nacionalinio saugumo kriterijus. Sprendimus darys ne VSD, o komisija, kurioje VSD bus tik vienas informacijos teikėjų. VSD šiek tiek pastumiamas į šoną, bet tai nereiškia, kad jo informacija tampa nereikšminga. Tačiau VSD nebegalės visko lemti kaip anksčiau.

A.Matulevičius. Pažymos ir tada buvo rekomendacinio pobūdžio, nes sprendimus priėmė Privatizacijos komisija, Turto fondo vadovybė arba pati Vyriausybė. Vyriausybės priimti sprendimai "išsiplovė" nuo atsakomybės, nes buvo kolegialūs. Ir matome, kodėl tos bylos dėl "Alitos" direktoriaus taip baigėsi. Esmė - ne pažymos, o sistema. Tegul pažyma būna kokia norite, bet jei neduosite jai eigos ir atitinkamai nepaveiksite, nieko nebus. Tie patys tarnybos žmonės kartu susipainiojo su politikais ir valstybės tarnautojais darydami juodus darbelius. Ir politikai užsiprašė jiems naudingų pažymų.

V.Mazuronis. Iš tikrųjų pažymos dėl "Alitos" rašytos pagal politikų norus.

A.Matulevičius. Kurių atsakomybė iki šiol neįvertinta.

A.Medalinskas. Panašiai buvo ir "Leo LT" istorijos su Vyriausybės patarėju Sauliumi Spiečiumi atveju?

A.Matulevičius. Ir VSD dalyvavo tame procese. Dar vienas pavyzdys apie privatizavimą - krovinių vežimas geležinkeliu. Jeigu 2K būtų buvęs įgyvendintas, tai būtų buvęs mirtinas smūgis Klaipėdos uostui ir Lietuvos geležinkeliams. Pakenkta Lietuvai. Ir Vytautas Pociūnas, tam pasipriešinęs, tapo kliuviniu. Jis buvo parašęs garsią pažymą apie 2K. 2006 metais kilo skandalas, kai 2K projektą bandyta prastumti per Seimą, bet jiems nepavyko. O aš tada paklausiau, kodėl saugumiečiai šiuo karštu metu nedavė jokios pažymos? Atsakymas buvo labai paprastas - neturėjome tuomet darbuotojų, specialistų šitam reikalui. Bet kas tai yra? Išsisukinėjimas. Jeigu šie pareigūnai žinotų, kad rašydami tokias pažymas turės atsakyti, viskas būtų kitaip. Pagalvotų prieš rašydami. Kitaip paliktų darbą su "vilko bilietu", be pensijų ir išeitinių pašalpų.

A.Medalinskas. Jeigu žmogus, būdamas valdžioje, kuravo kokią nors sritį, pagal įstatymus jis negali darbuotis tos sferos institucijoje keletą metų. Kodėl tai netaikyta VSD pareigūnams, rašiusiems pažymas, kurios nulėmė privatizavimą?

V.Mazuronis. Mes kalbame apie nebaudžiamumą. Deja, jis iki šiol gyvuoja Lietuvoje.

Kaip turėtų būti kontroliuojamas VSD?

A.Medalinskas. Minėjote planus kurti koordinavimo grupę žvalgybos klausimams, bet dar yra ir Valstybės gynimo taryba prie prezidento institucijos.

A.Anušauskas. Valstybės gynimo taryba, priimanti svarbiausius sprendimus, privalėtų žvalgybos srityje turėti aptarnavimo grupę, kuri dirbtų nuolat. Tokio darbo iki šiol trūko. Šiuos žmones skirs atitinkamos institucijos. Taip bus vykdoma bendra veikla.

A.Medalinskas. O šios veiklos koordinatorius būtų prezidentūroje?

R.Juknevičienė. Prie Gynimo tarybos.

A.Anušauskas. Prezidentas skiria tokių tarnybų kaip, sakykime, VSD vadovus, nors jie ir tvirtinami Seime. Vis dėlto daugiau atsakomybės tenka prezidentui.

A.Matulevičius. O kodėl negalima Gynimo tarybos, kaip kadaise siūlėme prezidentui, pervadinti Nacionalinio saugumo taryba. Kad būtų aiškumo, nes šiandien Valstybės gynimo taryboje daugiau sprendžiami kariniai klausimai.

A.Anušauskas. Šis siūlymas ir dabar svarstytas, bet tektų keisti Konstituciją.

A.Medalinskas. Kaip turėtų atrodyti paties VSD kontrolė, kuri iki šiol buvo lyg ir pasiklydusi tarp prezidento institucijos ir Seimo?

R.Juknevičienė. Kasdienės kontrolės joks parlamentaras nesugebės vykdyti. Net pats stipriausias pasaulio parlamentas - JAV Kongresas, turintis specialųjį Žvalgybos kontrolės komitetą, paprastai atlieka tyrimą tik tada, kai iškyla skandalingų, sudėtingų dalykų. Amerikoje veikia kitokia sistema. Ten kasdienę kontrolę atlieka generaliniai inspektoriai prie kiekvienos tarnybos. Jų yra keliolika. Inspektoriumi prezidentas skiria žmogų, neturintį nieko bendra su tarnybos direktoriumi. JAV vadovas skiria ir generalinį inspektorių prie CŽV.

A.Medalinskas. O Europos valstybėse?

R.Juknevičienė. Europos valstybėse, kaip ir mūsų krašte, kontrolės nebuvo tol, kol ėmė kilti skandalai. Didžiojoje Britanijoje tai įvyko prieš 15-16 metų, o Norvegijoje ir Švedijoje - tik prieš kelerius metus. Anksčiau ir ten tarnybos dirbo pasitikėjimo pagrindu, turėjo visišką laisvę. Žinoma, buvo tam tikri rėmai, bet į jų darbą niekas nesikišo, kol vienas žmogus pasiskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui. Tada Europa pasakė, kad taip negali būti. Teko keisti įstatymus. Pavyzdžiui, šiandien švedai turi specialų ombudsmeną. Jam suteiktos galimybės žinoti viską, ką reikia.

A.Medalinskas. Ką reiškia: žinoti viską, ką reikia?

R.Juknevičienė. Europoje nėra praktikos, kad parlamentarai gautų visą informaciją. Ir ombudsmenas yra žmogus, paskirtas parlamento, bet ne jo narys. O Amerikoje parlamentinė kontrolė tokia, kad inspektoriai gali siekti net iki agentų.

A.Medalinskas. Tai - Amerikoje, mes, matyt, turėtume laikytis europinės tradicijos.

R.Juknevičienė. Europoje tokios praktikos nėra, bet visame demokratiniame pasaulyje veikia principas "need to know", t. y. žinoti tik tai, ką būtina žinoti.

A.Medalinskas. O jei saugumo pareigūnas, atėjęs į Jūsų komitetą, meluoja ar kitaip netinkamai elgiasi? Ar šiandien, priėmus atitinkamas įstatymų pataisas, meluojantis pareigūnas gali netekti darbo, o buvęs aukščiausio rango pareigūnas susidurti su baudžiamąja atsakomybe?

V.Mazuronis. Yra viena problema. Tarkim, pareigūnas raštu pasižada neatskleisti valstybės paslapties 20 metų. Po penkerių metų jį išsikviečia kitos kadencijos Seimo komitetas ir klausia, kaip ten buvo? Juridiškai čia nėra visko sudėliota. Jeigu pareigūnas pasakytų komitetui tiesą, pažeistų savo pažadą, jei nepasakytų, jam grėstų baudžiamoji atsakomybė.

A.Medalinskas. O kokia yra opozicijos politikų atsakomybė ir santykis su tuo, kad informacija, gauta Seimo komitete, nebūtų panaudota politiniams žaidimams? Vis dėlto turi egzistuoti ir parlamentinė kontrolė, kurią vykdo tiek valdžios, tiek opozicijos politikai.

V.Mazuronis. Parlamento institucija, atsakinga už parlamentinę kontrolę, turėtų būti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Sutikčiau, kad būtų griežta atranka į šį komitetą, kad čia nepatektų žmonės, pakliuvę į Seimą tiesiai iš gatvės.

R.Juknevičienė. Amerikoje į tą komitetą eina partijų lyderiai ir vadovaujantys asmenys.

V.Mazuronis. Turėtų būti aiškiai ir labai griežtai sudėliota Seimo narių, kurie dirba su ta informacija, atsakomybė, nors kartais sakoma, kad parlamentarais negalima pasitikėti. Tačiau VSD pareigūnai irgi žmonės. Jie pereina tam tikrą atrankos sistemą, tad mūsų visų atsakomybė yra didelė. Seimui gal ir nereikia pažinoti agentų, išskyrus kai kuriuos atvejus.

A.Medalinskas. Kaip tokia situacija - kalbu apie pažymas, kurių Seimas reikalauja iš VSD, - būtų sprendžiama Europoje, jei, pripažinote, parlamento nariai negali visko žinoti?

R.Juknevičienė. Pareigūnai, rengę VSD pažymas, vienu balsu teigė, jog ten nėra informacijos, kuri atskleistų šaltinius ir kurią būtų galima vadinti operatyvine. Tai analitinės pažymos, rašytos jų vadovaujamų specialių VSD analitinių skyrių. Jose viskas sudėliota taip, kad negali atskirti, kokiu būdu ta informacija gauta.

A.Anušauskas. Kalbama ne apie pažymų negavimą. Mes gauname informacijos ir įvairių pažymų. Kalba eina apie buvusio parlamentinio tyrimo dokumentų nedavimą. Bet informacija mus pasiekia įvairi, tad galime formuluoti užduotis. Žmonės iš įvairių struktūrų taip pat ateina savo iniciatyva ir suteikia mums žinių, reikalingų politiniams sprendimams priimti. Tačiau komitetas, pavyzdžiui, nežinojo struktūrinių, personalinių VSD dalykų. Daug nežinojo, o nuo to priklauso užduočių formulavimas ir darbo rezultatai. Seimo komitetui privalu turėti žvalgybinės, kontržvalgybinės informacijos. Ir apie neskaidrų partijų finansavimą, ir apie nelegalius pinigus politikoje. Tai gali daryti įtaką politinei situacijai Lietuvoje, todėl ši informacija mums yra būtina.

V.Mazuronis. Esmė - ne pats tų pažymų nedavimas, o VSD santykiai su Seimu. Juk niekas Seimo komitete nenori žinoti agentų pavardžių ar kitos informacijos, kurios negalima žinoti. Niekas to ir neprašė. Tačiau požiūris į Seimo komitetą atsiskleidė, kai liudijo buvę VSD vadovai: Mečys Laurinkus ir Dainius Dabašinskas. Po M.Laurinkaus liudijimo norėjosi paklausti: "Ar jūs dar dirbate Lietuvos valstybės institucijose?"

A.Medalinskas. Tai dėl šio požiūrio vėliau M.Laurinkui teko palikti ir ambasadoriaus vietą?

V.Mazuronis. Čia ir yra esmė. Turi būti pasitikima Seimo komitetu. Jeigu savaime būtų susiklostę normalūs santykiai su šia institucija, gal ir vėlesnių žingsnių būtų nereikėję.

VSD ir žmogaus gyvenimo privatumas

A.Medalinskas. O ką reikia daryti, kad VSD gintų ne tik valstybę, bet ir piliečius, kad nesikištų į jų gyvenimą, nepasiduotų verslo interesams? Juk žmogaus privatumas - labai svarbus dalykas.

R.Juknevičienė. Žinoma, svarbus dalykas. Tačiau bijau, kad visuomenei sudaroma nuomonė, jog VSD yra kažin koks pabaisų centras. Nors iš tikrųjų tai labai svarbi ir be galo reikalinga struktūra.

A.Anušauskas. Būtina radikaliai keisti operatyvinės veiklos kontrolę. Ir prokurorai, ir teisėjai turi užimti aktyvią, o ne pasyvią poziciją, kaip yra dabar. Įstatymas leidžia Temidės sargams net reikalauti VSD tyrimo rezultatų, juo labiau pratęsiant sankcijas. Jie gali prašyti susipažinti su tais rezultatais, pažiūrėti, ar kontrolė buvo efektyvi. Teisėjai, prokurorai turi teisę išgauti informaciją, kad sankcijos būtų pagrįstos. Deja, to nėra. Atsiranda uždaras nekontroliavimo ratas. Ir mes privalome išspręsti šią problemą, kad žmonės nebeslėptų savo mobiliųjų telefonų pokalbių metu.

A.Medalinskas. Ar, siekiant garantuoti žmogaus gyvenimo privatumą nuo slaptųjų tarnybų kišimosi, nereikėtų priimti kokių nors įstatymų?

A.Anušauskas. Tai ne įstatymų klausiamas. Teisės aktus galima pakeisti, bet čia yra ir jų vykdymo problema. Turėtų būti savikontrolė ir atskaitomybė. Tačiau jos nėra arba yra nepakankama. Užtat mūsų baimės tikrai pernelyg stiprios. Jos visą laiką buvo ir nedingo nuo sovietinių laikų, kai žmonės bijojo KGB, kai žinojo, kad kas nors gali paskųsti, kad yra agentai, saugumo struktūra, kuri funkcionuoja. Ir nesvarbu, ar tu matai sekimo aparatą, ar ne, ji vis dėlto yra ir tave seka. Šį dešimtmetį tos baimės net sustiprėjo. Ir kai valstybės pareigūnai kalbėdami išardo telefonus, tai daug pasako. Taip ir atsiranda nesaugumo jausmas. Ne dėl to, kad žmonės būtų kokie nusikaltėliai. Jie nenori, jog informacija pasiektų bet ką. Mes išsiaiškinome, kad tos žinios buvo naudojamos ir privatiems tikslams, interesams, nutekintos palankiam verslininkui ar žiniasklaidai, siekiant tam tikrų, bet tikrai ne valstybinių, tikslų.

A.Medalinskas. Vadinasi, žmonių baimės nebuvo nepagrįstos?

R.Juknevičienė. Gyventojai turėtų nejausti VSD darbo. Jo negali būti matyti žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje. Ir mūsų atsakomybė - tai padaryti. Sudėlioti ir kontroliuoti, surikiuoti būsimo VSD vadovo darbą taip, kad jis būtų nukreiptas ten, kur VSD reikia dirbti. Buvau per jauna, kad patirčiau kokį nors ryšį su KGB, nebuvau mačiusi gyvų kagėbistų, nežinojau apie šitą struktūra. Bet dabar labai daug patyriau savo kailiu.

A.Medalinskas. Ne jūs viena. Ar, paskyrus naują vadovą, gali kas nors pasikeisti?

R.Juknevičienė. Anksčiau buvo baisu. Nuolatinis domėjimasis šeima, aplinka, visokie spaudimai... Na, gerai, esu politikė. Tačiau VSD privalo dirbti savo darbą, o jis dalyvavo politikoje, buvo iškreiptos politinės sistemos dalis. Ją reikia taisyti. Įsivaizduoju naująjį vadovą kaip žmogų, kuris nukreips VSD į tinkamą kelią - ramų, nepolitikuojantį. Bet operatyvinę veiklą atlieka ir kitos specialiosios tarnybos. Dabar, iškilus VSD burbului, viską nurašome saugumui, tačiau yra ir privačių sekimo tarnybų veikla.

V.Mazuronis. Dar ilgai Lietuvos gyventojai, išgirdę aidą telefone, galvos ne apie kokį nors gedimą, o kad jų turbūt klausosi. Šios baimės išnyks tik tada, jei žmonės tam tikrą laiką, kokius penkerius metus, nematys nutekėjusios informacijos, staiga atsirandančios vienoje ar kitoje vietoje, negirdės, kad kažin kas lankosi pas klasės draugus ir renka nuotraukas bei charakteristikas nuo penktos klasės, kai niekas nebeateis klausinėti, kodėl jie stojo į vieną ar kitą partiją. Po kurio laiko žmonių pasitikėjimas VSD pamažu atsigaus. Norėčiau, kad taip būtų, nes VSD - labai svarbi valstybei institucija.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"