TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar krizė išmokys ir valdžią taupyti?

2010 02 12 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Priimdama šių metų valstybės biudžetą valdžia apkarpė pensijas, socialines išmokas, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, bet ar jai pavyko sumažinti savo išlaidas?

Seimo Audito komitetas atliko studiją, kurioje įvertino, kaip valdžia naudoja mokesčių mokėtojų lėšas. Ar į tai buvo atsižvelgta? Prasidėjus sunkmečiui žmonės išmoko taupyti, branginti kiekvieną litą. Ar ekonominės krizės sąlygomis ir valdžia išmoks efektyviai ir pagal paskirtį naudoti skiriamas lėšas, pradedant komandiruotėmis ir važinėjimu tarnybiniu transportu, baigiant tokiomis milžiniškomis išlaidomis kaip viešieji pirkimai ir valstybės investicijų programa?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti finansų ministrė Ingrida ŠIMONYTĖ, Seimo Audito komiteto pirmininkė Loreta GRAUŽINIENĖ, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis GLAVECKAS, šio komiteto pirmininko pavaduotojas, Socialdemokratų partijos lyderis Algirdas BUTKEVIČIUS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Ar valdžia pradėjo taupyti?

A.Medalinskas. Ar valstybės biudžete matome valdžios išlaidų mažinimą, ar atsižvelgta į taupymo rezervus, kuriuos atskleidė Seimo Audito komiteto ataskaita?

K.Glaveckas. Esame atmintinai išmokę, kiek sumažintos valdymo išlaidos ir atskiros programos, bet galimybė jas dar labiau karpyti visuomet egzistuoja. Dažnai tam neužtenka politinės valios, o įveikti biurokratiją visuomet sunku, ir nesvarbu, kas valdžioje - kairieji ar dešinieji. Vis dėlto persilaužimas įvyko. Kitaip nei ankstesniais laikais. Nenoriu politizuoti, bet anksčiau biurokratija laikėsi vieno principo: stengėsi daugintis, didindama ne tik savo skaičių, bet ir savo valdomų finansų srautus, o kai valdai kuo daugiau pinigų, gali spręsti, kam duoti ir kam neduoti.

I.Šimonytė. Jeigu dabar, išėję į gatvę, paklaustume žmonių, kam išleidžiamas biudžetas, daug kas pasakytų, kad visi 26 mlrd. litų išleidžiami valdymo išlaidoms, nors taip nėra. Policija, švietimas finansuojami iš biudžeto, bet tai ne valdymo išlaidos. O valdymo išlaidos, neskaitant darbo užmokesčio, 2010 metų biudžete buvo sumažintos vidutiniškai 30 procentų. Tai daug ar mažai? Sakyčiau, gana daug. Darbo užmokesčio fondai valstybės tarnyboje sumažinti dar 10 procentų.

A.Medalinskas. Tačiau privačiame sektoriuje dirbančių asmenų pajamos neretai nukrito net 50 proc. ir daugiau, o kai kas ir visiškai dėl krizės prarado darbą.

K.Glaveckas. Valdžios išlaidos ir išlaidavimas gerokai sumažėjo, bet galbūt nepakankamai, jei vertinsime efektyvumo kriterijais. Nesutinku, kad valdžios išlaidos pastaruoju metu sumažėjo labiau nei tos pačios išlaidos privačiame sektoriuje.

I.Šimonytė. Klausimas, kur yra beatodairiško mažinimo riba, o svarbiausia, ar galime pradėti mažinti valdžios išlaidas remdamiesi tam tikrais principais?

K.Glaveckas. Krizė - proga imtis reformų. Biudžeto reforma jau vykdoma, tačiau kai ją pradėjome, įsijungė stabdžiai, kilo milžiniškas valdininkijos pasipriešinimas. Naudojamasi ir asmeniniais kontaktais, ir įstatymais. Ilgą laiką priimdavome įstatymus, parengtus pačių valdininkų, o šie gynė savo interesus ir išlaidas.

L.Graužinienė. Seimo Audito komitetas praėjusių metų pabaigoje atliko analizę dėl 2009-ųjų lėšų panaudojimo valdymo srityje. Peržiūrėjome ir 2010 metų planą. Visa tai darėme Seimo valdybos prašymu, vykdydami parlamentinę kontrolę. Tačiau šios išlaidos po analizės pateikimo ir papildomų svarstymų biudžete nebuvo nė kiek sumažintos. Kiti Seimo komitetai nė nepasivargino kiekvienas pagal savo parlamentinės kontrolės sritį įvertinti, ar tos išlaidos reikalingos, ar ne. Užsienio reikalų komitetas galėjo apsvarstyti, ar tikrai Užsienio reikalų ministerijai reikia tiek daug lėšų reprezentacijai. Gauname nemažai informacijos, kad biudžeto lėšos naudojamos labai neefektyviai.

A.Butkevičius. Rezultatų vertinimas daromas tik pasibaigus metams. Įvertinti praėjusių metų biudžeto apyskaitą - vienas pagrindinių visų Seimo komitetų uždavinių, o tam skiriama labai mažai laiko. Kiekvienas asignavimo valdytojas turėtų būti kviečiamas atsiskaityti, kaip buvo naudojami pinigai, bet Lietuvoje to praktiškai nėra.

Lėšos komandiruotėms ir tarnybiniam transportui

A.Medalinskas. Informacijos apie veiksmingą lėšų naudojimą valstybėje pastaruoju metu tikrai gausu. Galimas lėšų švaistymas Sporto departamente, Nacionalinio stadiono statybai, "Vilniaus - Europos kultūros sostinės" projektams, Operos ir baleto teatro remontui, matyt, yra prokuratūros, o ne politikų, atsakingų už finansų ir biudžeto politiką bei šių pinigų naudojimą, kompetencijos dalykas. Kokius galėtumėte įvardyti neefektyvaus lėšų naudojimo pavyzdžius, kuriuos įmanoma išspręsti ir be prokuratūros?

L.Graužinienė. Taupyti galima net komandiruočių sąskaita. Pavyzdžiui, Aplinkos ministerijoje pinigai komandiruotėms naudojami neefektyviai, įskaitant paties ministro keliones. Vadinasi, jie turi pakankamai lėšų, kad galėtų važiuoti ten, kur galbūt ne visada būtina. Turime signalų ir iš Ūkio ministerijos. Čia komandiruotės tampa tam tikra paskata saviems darbuotojams greta darbo užmokesčio. Juk ne paslaptis, kad tų pinigėlių nuo kelionių lieka. Važiuojama į Europos institucijas bet kokiu klausimu, nors Lietuva turi Briuselyje savo atašė, kurie gali nueiti į darbo grupes, kai svarstomi mūsų valstybei ne itin svarbūs klausimai. Nebūtina siųsti žmonių iš kiekvienos ministerijos. Viena taupiausių yra Finansų ministerija. Ji sugeba ne tik taupyti, bet ir racionaliai tvarkyti savo lėšas. To nepasakyčiau apie kitas ministerijas.

A.Butkevičius. Lietuvoje yra toks Higienos centras, kuris per krizę komandiruotėms išleido net daugiau negu ankstesniais metais. Argi nebūtina išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko? Dabar - krizė, visi esame atsidūrę tam tikruose rėmuose. Nori nenori reikia taupyti.

A.Medalinskas. Taupyti visada reikia. Tik sunkmečiu kitaip suvokiame tą poreikį. Ir svarbu mūsų krašte taip viską sureguliuoti, kad pasibaigus krizei turėtume efektyviai veikiančią valstybės sistemą, įskaitant racionalų biudžeto lėšų naudojimą.

A.Butkevičius. Taip. Pavyzdžiui, kurioje nors srityje yra 100 programų, bet ar visur reikia leisti valstybės pinigus, ypač jei gali finansuoti tik 60 programų.

A.Medalinskas. Kalbėjote apie neefektyviai naudojamas komandiruočių lėšas. Ar Vyriausybė nustatė, kokio rango valstybės pareigūnas gali skraidyti verslo klase. Ar tai palikta kiekvienos institucijos vadovo sąžinei?

I.Šimonytė. Kai planuojamos komandiruočių išlaidos, tik nuo įstaigos vadovo priklauso, ar efektyviai jis tas lėšas naudoja. Man neteko girdėti, kad ministrai skraidytų verslo klase. Ir pati taip nedarau, o ką jau kalbėti apie mano ministerijos pareigūnus. Kiek žinau, net prezidentė verslo klase skrenda tik per Atlantą, ir tai visiškai suprantama.

A.Medalinskas. O kai dirbo šios prezidentės pirmtakas, net sekretorės vykdavo į komandiruotę ir gyvendavo liukso klasės viešbutyje šalia valstybės vadovo. Užsakytu lėktuvu su prezidentu į olimpiadą skrisdavo ir pulkas jo draugų.

A.Butkevičius. Vyriausybės nariai net ekonomikos klestėjimo metais neskraidė verslo klase. Bet yra priežastis, kodėl galima pamatyti ministrą, sėdintį verslo klasės dalyje. Stiuardesė pakviečia. Ypač susisiekimo ministrą. Ir atsisėdi, nors nepatogu dėl kitų keleivių.

A.Medalinskas. O kaip dėl tarnybinių automobilių? Ar numatyta, kokio lygio pareigūnai gali naudotis tarnybiniu transportu ir kas turėtų persėsti į asmeninį automobilį? Ministras - viskas aišku. Seimo nariai mašinoms išleido parlamentines lėšas ir dabar turi problemų. Ar Vyriausybės, ministerijų padalinių vadovai ir nedidelių organizacijų viršininkai gali turėti teisę naudotis tarnybiniu automobiliu?

I.Šimonytė. Institucijos vadovas turi pareiginį automobilį. Žinoma, kiekvienos institucijos tarnybinio transporto naudojimas priklauso nuo pačios institucijos.

A.Medalinskas. Kodėl? Ar negalima parengti bendrų taisyklių, kokio lygio pareigūnai gali važinėti tarnybiniu transportu ir kokiomis aplinkybėmis?

I.Šimonytė. Nuo šių metų liepos 1-osios ministerijoms uždrausta turėti daugiau kaip keturis tarnybinius automobilius. Kitoms institucijoms tas kiekis dar labiau sumažintas, be to, nustatytos automobiliams skiriamų išlaidų ribos. Tačiau yra tokios institucijos kaip policija, muitinė, pasienio tarnyba, kitos žinybos, kurios nuolat naudojasi automobiliais. Žinoma, joms tokie griežti reikalavimai kaip kitur netaikomi.

A.Medalinskas. Dėl pastarųjų žinybų tai suprantama. Bet vėl - ar kurios nors čia išvardytos tarnybos pareigūnas neparvažiuoja namo tarnybiniu automobiliu?

A.Butkevičius. Tai labai geras klausimas. Ministras turi pareigybinį automobilį, kuris jam priskirtas. Dažnai yra ir antras automobilis - jeigu pirmas sugestų ir jį reikėtų pakeisti. Tačiau buvo Vyriausybės nutarimas, kad jei nesinaudoji tarnybine mašina, prie atlyginimo tau pridedama 800 litų. Ir beveik visi ministerijų sekretoriai nebenorėjo tarnybinio automobilio, nes gaudavo prie algos 800 litų. O jei reikėdavo važiuoti į Klaipėdą ar į Kauną, naudodavosi kitu, tarnybiniu, transportu. Nors turėdavo samdytis automobilį, nes gaudavo priedą, niekas to nedarė.

A.Medalinskas. Ar sulauksime racionalios, valstybės požiūrį atitinkančios tarnybinių automobilių naudojimo tvarkos, kuri turėtų galioti net pasibaigus krizei ir būti panaši į kitų Europos valstybių praktiką?

A.Butkevičius. Kitų kraštų ministrams taip pat yra priskirti automobiliai. Tačiau kito tarnybinio transporto naudojimas turėtų būti griežtai reglamentuojamas.

L.Graužinienė. Atsigręžkime į rajonus. Pažiūrėkime, kiek ir kokių automobilių turi vietos valdžia, kokių markių mašinomis važinėja merai, administracijos direktoriai. Ir dauguma tų automobilių dažnai būna įsigyti išsimokėtinai, o palūkanos mokamos iš biudžeto lėšų. Tai mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai.

A.Medalinskas. Apie tai ir klausiu. Ar analizavote tą tarnybinių automobilių naudojimą? Ne tik Vyriausybėje, Seime, bet ir visoje valstybėje. Kodėl negali būti įstatymo dėl valstybės turto, naudojamo ne pagal paskirtį, šį kartą - tarnybinio transporto. O kai kurie savivaldybių ar kitų institucijų automobiliai nupirkti metų pabaigoje už tas ne pagal paskirtį naudotas lėšas. Už tai Lietuvoje nėra atsakomybės.

L.Graužinienė. Mes analizavome, kaip tarnybinį transportą naudoja ministerijoms ir Seimui pavaldžios institucijos. Vienos tai daro labai taupiai, kitos visiškai savęs nevaržo. Iš tikrųjų turi būti bendras principas visoms institucijoms, nesvarbu, ar tai būtų ministerija, ar savivaldos, ar bet kuri valstybinė institucija. Bendros žaidimo taisyklės. Tada ir piliečiams viskas būtų aišku, suprantama, nekiltų jokio pasipiktinimo.

Pinigus ir toliau švaistys metų pabaigoje?

A.Medalinskas. Ar prieš priimdami šį biudžetą pakeitėte įstatymus, kurie anksčiau skatino įstaigas išleisti pinigus metų pabaigoje, mat vėliau jų tiesiog netektų? Tada buvo perkama viskas, ko tik norėjo įstaigų vadovai, nes Lietuvoje dar nėra atsakomybės už valstybės lėšas, išleistas ne pagal paskirtį.

I.Šimonytė. Čia sudėtinga dilema, tarp sveiko proto ir paprasto finansinio planavimo. Biudžetas yra metinis dokumentas. Kol galėsime pereiti prie planavimo ilgesniam laikotarpiui, turės praeiti laiko. Dėl ekonomikos augimo ir šuolių, kai yra dideli svyravimai, negalime elgtis kaip Amerika ar kita valstybė, kuri žino, kiek augs vidutiniškai jos ekonomika, ir patikimai prognozuoti savo pinigų srautus ilgesniam laikotarpiui. Todėl esame apriboti tų vienų metų. Mūsų institucijos tikrai neretai prašydavo lėšų daugiau, negu reikėdavo, o metų pabaigoje stengdavosi būtinai jas išleisti, nes kitais metais tiek neduos. Sunkmečiu lėšų pertekliaus nėra, tad ir problema savotiškai išsisprendė. Buvo ir tokių institucijų, kurios nepanaudotus pinigus grąžino į biudžetą.

A.Medalinskas. Bet juk Europos Sąjungos (ES) lėšas, jeigu valstybė jų nepanaudoja, galima "permesti" į kitus metus. Kodėl to nevalia daryti su valstybės pinigai?

A.Butkevičius. Jie ižde persikelia ir vadinami praėjusių metų nebaigtais likučiais, bet paliekami biudžete, tik ne tam pačiam asignavimo valdytojui.

A.Medalinskas. Apie tai ir kalbu. Tada jis gali pirkti bet ką, kad tik išleistų tuos pinigus.

I.Šimonytė. Gal nereikia jų numatyti nebūtinam pirkiniui... Privalu tinkamai planuoti.

A.Medalinskas. Numatyta gali būti ir tinkamai, reikiamiems pirkiniams, bet, tarkim, įstaigos vadovas dėl ko nors nesusitarė ar konkurse dalyvavo ne tie tiekėjai ir metų pabaigoje lieka pinigų, kuriuos jis gali panaudoti ten, kur jau "visi savi" arba nupirkti, kaip buvo įprasta, prabangių automobilių, kuriais važinės ne tik tarnybos reikalais, atveju. O atėjus kitiems metams vėl per lobistus išmuša sau lėšų teigdamas, jog tų tikrai svarbių ir reikalingų pirkinių praėjusiais metais dar neįsigijo. Ir vėl nežinia ką perka metų pabaigoje.

A.Butkevičius. Kai kuriose valstybėse yra nustatyta griežta tvarka: jeigu lėšos naudojamos kitiems tikslams, nei buvo skirtos, taikoma griežta atsakomybė.

A.Medalinskas. O kas kliudo Lietuvoje tą patį padaryti?

K.Glaveckas. Trukdo pats biudžeto planavimo procesas. Praėjusių metų klaidos ir interesai paaiškėja tik kitais metais. Esant tokiems terminams - paties biudžeto ir visų analizių pateikimo, - mes visada bėgame paskui klaidas. Du dalykai yra galimi. Reikia arba pereiti prie kitokios biudžeto planavimo sistemos, tai yra kitų metų liepos pirmos dienos, kaip daroma daugelyje valstybių, arba keisti Seimo statutą ir kitus įstatymus, kad biudžeto projektas atsirastų ir patektų Valstybės kontrolei bei komitetams ne spalio 29 ar 30 dienomis, kai lieka dvi savaitės iki priėmimo, o anksčiau. Tačiau Seimo komitetai nėra pajėgūs ir neturi tiek specialistų, kad atliktų biudžeto analizę.

L.Graužinienė. Jeigu būtų leidžiama tas nepanaudotas lėšas palikti asignavimo valdytojui, tai taptų labai pavojinga, nes asignavimo valdytojas būtų suinteresuotas teikti "didesnes" paraiškas, kad galėtų kuo daugiau sukaupti lėšų ir leisti jas be jokios kontrolės.

A.Medalinskas. Tačiau dabar taip ir yra. Neturėdami galimybės pasilikti nepanaudotų lėšų kitiems metams, įstaigų vadovai skuba jas metų pabaigoje išleisti. Iššvaistomi dideli pinigai.

L.Graužinienė. Tvirtinant biudžetą konkrečiai apibrėžiama, kokiai programai ir kur lėšos yra naudojamos. Čia vienas aspektas. Bet jei tokie likučiai egzistuoja, tai yra tik planavimo ir kontrolės klaidos, daugiau nieko. Jeigu planavimas gerai pateiktas, sutvarkytas ir kontroliuojamas, tokių problemų niekada nekils. Kai kurie įstatymai ir dabar apibrėžia, kad, pavyzdžiui, socialinėms reikmėms skirti pinigai negali būti naudojami kitaip. Švietimo sistemoje taip pat esama savų niuansų. Gal labai griežto reglamentavimo ir nėra, bet aš būčiau tikslaus planavimo ir pirmiausia planavimo kontrolės šalininkė. Ne taip, kiek paprašė ar kiek pernai buvo panaudota. Programinių lėšų planavimas turėtų būti pagrįstas.

Milijardiniai srautai VIP objektams

A.Medalinskas. Per kokias sritis išteka mokesčių mokėtojų milijardai?

A.Butkevičius. Atkreipkime dėmesį į valstybės investicijų programą (VIP). Jeigu objektas statomas trejus metus, asignavimai Seime turėtų būti tvirtinami tik vieną kartą, t. y. pirmais metais. Tada išaugtų darbo našumas, lėšos būtų naudojamos efektyviau. Sumažėtų nebaigtų statybų. Kitos šalys neleidžia turėti tų likučių, kurių mes turime už milijardus litų. Patvirtiname vieną objektą, o kitais metais politikai sako, reikia duoti pinigų kitam objektui.

A.Medalinskas. Tam, kurio statyba suinteresuoti jau kiti valdantieji politikai? Bet kur garantija, kad patvirtinus kokio nors objekto statybą ir tam skyrus pinigų, tai nėra lėšų švaistymas? Gal valstybės interesų požiūriu jis nėra toks svarbus. Ar įvedus pinigų skyrimo principą kartą patvirtintų objektų statybai, neprieisime prie dar didesnio lėšų švaistymo, nes kiekvienas bus suinteresuotas gauti bent milijoną statybai pirmais metais, kad vėliau galėtų reikalauti šio objekto statybą tęsti?

I.Šimonytė. Čia ir yra bėda, kad susiklostė praktika, kai svarbiausia yra tik patekti į VIP, nors ir su mažutėle suma, nes tikima, kad jeigu jau ten pakliuvau, tai valstybė mane temps finansuodama, nors ir po truputį, kad ir 20 metų. Šiais metais pasiūlėme naujų objektų į VIP neįtraukti, nes negalime įsipareigoti dėl didelio objekto iš karto, o įsipareigoti mažomis sumomis, kaip dažnai yra prašoma, reiškia įsipareigoti daug metų kamuotis su objektu ir jo niekaip nepabaigti.

A.Medalinskas. Bet tai yra didžiulis valstybės lėšų švaistymas. Kodėl taip atsitinka?

K.Glaveckas. Todėl, kad planuojant biudžetą kiekvienas Seimo narys tampa tik savo parapijos seniūnu. Apie efektyvų lėšų skyrimą valstybės mastu kalbėti tampa sunku.

L.Graužinienė. Investiciniai projektai negali būti planuojami metams. Kiekviena savivaldybė turi savo ilgalaikius projektus, kaip plėtos infrastruktūrą, kas pagrindiniai prioritetai. Seimo nariai "prastumia" vienus projektus, o savivaldybės prioritetai visai kiti. Pavyzdžiui, jei projektas trejiems metams įtrauktas į programą ir toliau nejudinamas, tada tai būtų planinis investicijų pasiskirstymas. Audito komitete nagrinėjome nebaigtus investicinius projektus, kad ir prie Gariūnų stovinčias saugyklas. Kiek įdėta pinigų. Kas už tai atsakė? Niekas. O juk tai mokesčių mokėtojų sunešti milijonai, milijardai litų.

A.Medalinskas. Buvo idėja peržiūrėti visus viešuosius pirkimus ir VIP pinigų panaudojimą pagal jų racionalumą. Ar buvo sudaryta darbo grupė šiuo klausimu?

K.Glaveckas. Bandyta kokius septynis kartus, bet visuomet baigdavosi tuo pačiu. Visi įrodinėjo, kad tų pinigų reikia. Kokia nors frakcija nebalsuoja, kiti išeina iš balsavimo.

I.Šimonytė. Pavyzdžiui, Valdovų rūmai. Kas yra moralu ir teisinga į objektą įdėjus 200 mln. litų mokesčių mokėtojų pinigų? Įdėti dar 20 mln. litų ir baigti, ar samprotauti, kad mums tas objektas nepatinka ir tegu jis stovi nebaigtas. Tokių objektų yra labai daug. Seime svarstant biudžetą virė batalijos dėl Operos ir baleto teatro, Valstybės saugumo departamento, Valdovų rūmų ir Generalinės prokuratūros pastatų. Šie objektai turi neigiamą viešumo aurą, ir tas ūkinis vertinimas, kiek į tuos objektus jau įdėta pinigų, darosi antraeilis.

A.Medalinskas. Ne tiek neigiama kokio nors objekto aura sukėlė klausimus skirti ar neskirti jiems pinigų, bet abejonė, ar skirtos lėšos bus panaudotos skaidriai. Ar esame tikri, kad lėšos ir anksčiau nenuėjo į šoną, nepapildė šiuos objektus globojusių politikų ir pareigūnų kišenių? Ir jeigu nesame tikri, tai kodėl vėl reikėtų kišti lėšas kaip į kiaurą maišą?

L.Graužinienė. Skaudu ir dėl tų 20 mln. Valdovų rūmams, ir dėl pinigų Operos ir baleto teatrui, nes neaišku, kaip tie pinigai buvo išleisti. Dėl Operos ir baleto teatro Valstybės kontrolė konstatavo, kad ne pagal paskirtį išleisti investicijoms skirti pinigai. O dabar mes vėl jiems skiriame per VIP lėšų skoloms padengti. Valdovų rūmai pirko lyg smulkmeną: autobusą, bet tai rodo, kad jie naudojo lėšas ne pagal paskirtį, nes autobusui lėšos nebuvo numatytos. Kas atsakys už ne pagal paskirtį panaudotus pinigus? Niekas.

A.Butkevičius. Prisimenu Valdovų rūmų statybos pradžią. Tuo metu buvau Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ir padariau politinę klaidą, pasiūlydamas už šiuos pinigus geriau mokyklas renovuoti. Beje, tuo metu buvo kalbėta apie 120 mln. litų sumą. Vėliau ji išaugo iki 200 mln. litų. Kodėl? Ir Operos ir baleto teatrui buvo planuota kita suma. Kodėl jos vėliau viršijamos?

A.Butkevičius. Už tai turėtų atsakyti darbus vykdžiusios įmonės vadovai, bet jie lieka nenubausti.

A.Medalinskas. O ką dabartinė valdžia padarė dėl viešųjų pirkimų?

I.Šimonytė. Daugiau viešumo. Anksčiau buvome Europos lyderiai pagal neskelbiamus pirkimus, taigi suprantame, kokie galėjo būti neskaidrūs pirkimai.

A.Butkevičius. Neretai objektui, kurio vertė yra, pavyzdžiui, 30 mln. litų, planuojant VIP metams, įtraukiami tik 5 mln. litų. Su viešojo konkurso pradžia prasideda ir politiniai žaidimai. Laimi tas, kuris siūlo mažesnę kainą, bet po to prasideda derybos su politikais, kad tų darbų kainą padidintų vėliau. Mano manymu, viešuosius konkursus, kurie yra finansuojami iš valstybės biudžeto, reikėtų centralizuoti.

Kas visa tai turėtų kontroliuoti?

A.Medalinskas. Kas politiniame lygmenyje turėtų prisiimti atsakomybę, galėtų laiku įžvelgti priežastis, leidžiančias švaistyti valstybės lėšas bei jas pašalintų? Kas turėtų kontroliuoti, kad valdžia neišlaidautų, o gyventų pagal pajamas?

L.Graužinienė. Tą turėtų padaryti Seimo nariai ir komitetai, kiekvienas pagal savo sritį. Jie turėtų žinoti, ar efektyviai buvo naudotos lėšos, pradedant programomis ir baigiant komandiruotėmis. Ekonominio efektyvumo analizė, t. y. parlamentinė kontrolė turėtų būti labai svarbi Seimo komitetų veiklos dalis.

K.Glaveckas. Bet komitetų išvadose dėl biudžeto kol kas tik surašoma, kiek trūksta pinigų tam ar kitam projektui, o apie jokią ekonominio efektyvumo analizę neužsimenama. Gal Seimo komitetai nėra pajėgūs tokios analizės atlikti.

L.Graužinienė. Problema yra kita. Vienintelis Audito komitetas pagal tradiciją yra atiduotas opozicijai vadovauti. O kitiems komitetams vadovaujantys Seimo nariai iš parlamentinės daugumos bijo pasakyti, kad vienoje ar kitoje srityje kas nors yra negerai.

K.Glaveckas. Pripažįstu, kad Audito komitetas yra vienintelis, kuris truputį suurzgia. Visuose kituose komitetuose to nėra.

A.Butkevičius. Kiekvienas Seimo komitetas turėtų savo programas analizuoti. Pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos komitetas, jeigu buvo kokia onkologinė arba kardiologinė programa, tai jis turėtų žiūrėti, kiek skirta pinigų ir koks efektas buvo pasiektas, ar pagerėjo sveikatos priežiūra ir t. t. Tai turėtų būti pagrindinis kiekvieno komiteto Seime vaidmuo. Nes kam tie komitetai? Ne tam, kad reikalautų, jog mažai davė.

I.Šimonytė. Labai gerai, kad Audito komitetas tą klausimą pradėjo kelti. Aš, kaip ilgą laiką Finansų ministerijoje dirbantis žmogus, visų buvusių Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkų garbei turiu pasakyti, kad niekada Finansų ministerija ir jai pavaldžios įstaigos komitete nebuvo glostomos už biudžeto asignavimų panaudojimą. Net tada, kai pinigų buvo, klausta, kam reikia mums jų tiek daug, pavyzdžiui, informacinėms technologijoms, nors atrodytų, komitetas galėjo būti labai geras ir savo globojamoms institucijoms siūlyti duoti daugiau pinigų. Kiekvienas Seimo komitetas gali kuruojamos ministerijos paklausti, kaip naudojamos lėšos, nesvarbu, ar vadovauja valdančiosios koalicijos ar opozicijos politikai. Tai ir yra parlamentinė kontrolė.

A.Medalinskas. Vadinasi, Finansų ministerijos vienas didžiausių partnerių Seime, be Biudžeto ir finansų komiteto, yra Audito komitetas, nors jis ir opozicijos rankose?

I.Šimonytė. Tai natūralu. Ir Valstybės kontrolė yra pirmas Finansų ministerijos partneris, nors kontroliuoja ir pačią Finansų ministeriją. Ir Audito komitetas, kuris dirba su Valstybės kontrolės išvadomis. Visi norime griežtesnės finansų kontrolės.

A.Medalinskas. Ar valdžia gali pradėti neleisti valdžios institucijoms gyventi ne pagal išgales?

I.Šimonytė. Labai svarbu uždrausti institucijoms gyventi tik tam, kad jos panaudotų biudžeto pinigus. Deja, ši situacija dar yra dažna. Išlaidas galima dar apkarpyti, bet ne todėl, kad tik taupytume, o tam, kad biudžeto išlaidos būtų naudojamos efektyviai.

K.Glaveckas. Deja, bet daug kritikos dėl netaupomų lėšų reikia prisiimti ir Seimui. Kai kurie mūsų kolegos tik kadencijos pabaigoje pradeda suprasti, kas yra biudžetas. Ir išmoksta tris žodžius, kaip papūgos, apie valstybės pajamų išlaidų planą. O kas toliau, nesupranta. Todėl nesugeba visų biudžeto niuansų aprėpti. Ir didžiuliai pinigai, šimtai milijonų litų, keliauja pro šoną. Taip buvo visada, ne tik dabar.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"